Naomas Chomskis – 10 manipuliavimo su media strategijų

Amerikiečių lingvistas ir politinis aktyvistas Naomas Chomskis 2011 metais aprašė 10 strategijų manipuliavimo su visuomene MIP pagalba. Naudodama šias strategijas, oligarchija ir jai tarnaujančios MIP degraduoja visuomenę, kuria protiškai nepilnaverčių vergų klasę. Šių visuomenės psichikos inžinerijos strategijų taikymą mes kiekvieną dieną stebime MIP, įžvelgiame Paryžiaus, Briuselio teroro aktuose, pabėgėlių krizėje. Matome, kaip naikinamas švietimas, kultūra, mokslas. Visos valdžios pastangos kvailinti visuomenę, iš esmės, sutelpa į rėmus Naomo Chomskio pateikiamų strategijų, kurių mastančiai visuomenei negalima pamiršti ir mes jas dar kartą primename.

1. Dėmesio nukreipimas. Pagrindiniu manipuliavimo visuomene elementu yra dėmesio nukreipimas nuo svarbių problemų ir sprendimų, kuriuos priima politiniai ir ekonominiai valdantieji sluoksniai, informacinę erdvę nuolatos prisotinant mažareikšmiais pranešimais. Dėmesio nukreipimo būdas gana reikšmingas, kad neleisti piliečiams įgyti svarbių žinių mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.

„Nuolatos nukreipti piliečių dėmesį nuo tikrų socialinių problemų, perjungti jį į temas, neturinčias realios reikšmės. Siekti, kad piliečiai nuolatos būtų kažkuo užimti ir jiems neliktų laiko mastymui; iš lauko – į aptvarą, kaip ir visi kiti gyvuliai (citata iš knygos „Tylusis ginklas ramiems karams“).

2. Sukurti problemas, o po to siūlyti jų sprendimo būdus. Šis metodas dar vadinamas „problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, tam tikra „situacija“, apskaičiuota į tai, kad iššaukti konkrečią reakciją tarp gyventojų tam, kad jie patys pareikalautų priimti priemones, kurios būtinos valdantiesiems sluoksniams. Pavyzdžiui, įsukti prievartos spiralę miestuose arba organizuoti kruvinus teroro aktus tam, kad piliečiai pareikalautų įstatymų dėl sustiprinimo saugumo priemonių ir vykdymo politikos, varžančios pilietines teises. Arba: sukelti ekonominę krizę, kad priversti priimti kaip būtiną blogį socialinių teisių pažeidimus ir siaurinimą valstybės tarnybų darbo.

3. Laipsniškumo strategija. Kad galima būtų įgyvendinti nepopuliarius sprendimus, pakanka diegti juos laipsniškai, diena po dienos, metai po metų. Būtent taip buvo įpirštos iš principo naujos socialinės ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) praeito šimtmečio 9 ir 10 dešimtmečiais.

Valstybės vaidmens apribojimas, privatizacija, nepasitikėjimas, nestabilumas, masinis nedarbas, darbo užmokestis, kuris jau neužtikrina oraus gyvenimo. Jeigu visa tai įvyktų staiga, tai sukeltų revoliuciją.

4. Vykdymo atidėjimo strategija. Kitas nepopuliarių sprendimų prastūmimo būdas – pristatyti nepopuliarų sprendimą kaip „skausmingą ir neišvengiamą“ ir pasiekti šiuo momentu piliečių pritarimo jo priėmimui ateityje. Žymiai paprasčiau susitaikyti su aukomis ateityje, nei aukotis dabar.

Pirmiausiai todėl, kad tai neįvyks nedelsiant. Antra, todėl, kad žmonės visada linkę guostis naiviomis viltimis, kad „ryt viskas pasikeis į gerą pusę“ ir, kad tų aukų, kurių iš jų reikalauja, pavyks išvengti. Tai suteikia piliečiams daugiau laiko susitaikyti su pokyčiais ir nuolankiai priimti juos, kai ateis laikas.                                                                                                                                                        

5. Elgtis su žmonėmis, kaip su mažais vaikais. Daugumoje propagandinių pasisakymų, skirtų plačiajai publikai, naudojamos tokios prielaidos, personažai, žodžiai ir intonacija, tarytum būtų kalbama su ikimokyklinio amžiaus vaikais su sulėtintu vystymusi arba protiškai nepilnaverčiais individais. Kuo stipriau kažkas bando suklaidinti klausytoją, tuo didesniu laipsniu jis stengiasi panaudoti infantiliškus kalbos išsireiškimus. Kodėl? „Jeigu kažkas kreipiasi į žmogų taip, tartum jam 12 ar mažiau metų, dėl įtikinamumo, atsakymas arba reakcijoje šio žmogaus, su didele tikimybe, taip pat nebus kritinio vertinimo, kas charakteringa vaikams iki 12 metų amžiaus ar jaunesniems („Tylusis ginklas ramiems karams“).

6. Daugiau emocijų, mažiau samprotavimų. Poveikis į emocijas yra klasikinė technologija, klasikinis būdas, nukreiptas į tai, kad užblokuoti žmonių sugebėjimą racionaliai analizuoti, o pasekoje ir bendrai kritiškai analizuoti kas vyksta. Iš kitos pusės, naudojant emocinį faktorių, paprasčiau atverti duris į pasąmonę, kad įdiegti ten mintis, norus, baimes, būgštavimus ar reikalingus elgesio modelius.

7. Padaryti žmones neišmanėliais ir vidutinybėmis. Reikia siekti to, kad žmonės būtų nepajėgūs suprasti būdų ir metodų, naudojamų tam, kad juos valdyti ir pajungti savo valiai. „Švietimo, skirto mūsų žemiausiems visuomenės sluoksniams, kokybė turi būti kuo skurdesnė ir paviršutiniška, kad tamsumo praraja tarp žemiausio ir aukščiausio socialinio sluoksnio taptų neįveikiama („Tylusis ginklas ramiems karams“).

8. Skatinti piliečius žavėtis vidutinybe. Diegti žmonių masėms mintį, kad madinga būti buku, gašliu ir neišauklėtu…

9. Didinti kaltės jausmą. Priversti žmogų patikėti tuo, kad jis kaltas dėl savo nelaimių, kurios vyksta neva dėl trukumo jo protinių galimybių, sugebėjimų ar dedamų pastangų. To pasekoje, vietoj to, kad sukilti prieš ekonominę sistemą, žmogus pradeda užsiiminėti savigrauža, kaltindamas už viską patį save, kas sukelia prislėgtą savijautą ir, be viso ko, neveiklumą.

O be veiksmo negali būti ir kalbos apie revoliuciją!

10. Žinoti apie žmones daugiau nei jie patys apie save žino. Per pastaruosius 50 metų mokslo vystymosi pasiekimai sukėlė vis didesnį atotrūkį tarp paprastų žmonių žinių ir žinių, kuriomis disponuoja viešpataujančios klasės.

Dėka biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos, „sistema“ įgijo naujausių žinių apie žmogų fiziologijos ir psichikos srityse. Sistemai pavyko sužinoti apie paprastą žmogų daugiau, negu jis pats apie save žino. Tai reiškia, kad daugumoje atvejų sistema turi didesnę valdžią ir didesniu laipsniu valdo žmones, negu jie patys.

Šauksmas, balandžio 13, 2016

Vertė Algimantas Lebionka (Petras Gulbinskas)