Didįjį ketvirtadienį arkivyskupas Carlo Maria Viganò prancūzų kalba parašė ir paskelbė šį tekstą. Toliau pateikiamas neoficialus vertimas į anglų kalbą, o iš jos į lietuvių.
NEC SENESCAT TEMPORE
Arkivyskupo Carlo Maria Viganò homilija per Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias
Didžiosios savaitės ketvirtadienį Bažnyčia itin iškilmingai pagerbia kai kuriuos svarbiausius mūsų religijos slėpinius. Senovėje ši palaiminta diena prasidėdavo viešu nusidėjėlių, per gavėnią išpirkusių savo nuodėmes, susitaikymu. Vivo ego, dicit Dominus: nolo mortem peccatoris, sed ut magis convertatur, et vivat.
Tačiau kad nusidėjėlis nemirtų, bet atsiverstų ir gyventų, būtina, kad Naujosios ir amžinosios Sandoros auka, šventosios Mišios, būtų įamžinta nekruvinu būdu; o kad ši amžina auka būtų švenčiama, reikia kunigystės, taigi ir episkopato, kuris ją perduotų pagal Apaštalų įpėdinystės liniją; o kartu su kunigyste - kunigų ir karalių, pranašų ir kankinių patepimo aliejai ir krizma. Trumpai tariant, būtina, kad Mesijas - Χριστός, Viešpaties Pateptasis - šlovingai prisikėlęs ir įžengęs į dangų po kančios ir mirties ant kryžiaus, įamžintų savo buvimą Šventojoje Bažnyčioje, savo Mistiniame Kūne, iki savo sugrįžimo laikų pabaigoje dienos.
Šią palaimintą dieną prisimename Paskutinę vakarienę, kunigystės įsteigimą, Mišias ir Švenčiausiąjį Sakramentą.
Vakaro liturgija nukelia mus į Aukštutinį kambarį, kur apaštalai iš Viešpaties gavo Jo dvasinį testamentą, prieš Getsemanės agoniją ir Sinedriono areštą. Ir nors dienomis prieš Didįjį ketvirtadienį ir po jo mums siūloma skaityti Evangelijas apie kančią ir išorinius gedulo ženklus, šiandien Bažnyčia apsirengia baltai, intonuoja Gloria ir susitelkia į šių paskutinių valandų, kurias Atpirkėjas praleidžia su savo mokiniais, apmąstymą.
Niekada taip, kaip šiuo lemtingu Bažnyčios ir žmonijos istorijos etapu, negalime pajusti ir dalytis apaštalų nuogąstavimais, jų sutrikimu, kai jie pamatė Mokytojo plaunamas kojas, jų suvokimu apie neišvengiamą lemtį, miegą, apėmusį juos per agoniją Alyvų sode, baimę, privertusią bėgti, Petro trigubą išsižadėjimą Pretorijuje, neviltį, paskatinusią Judą atimti sau gyvybę, tylų Jono ir šventųjų moterų buvimą kylant į Kalvariją ir Kryžiaus papėdėje.
Per kelias valandas žydų Paschos apeiginis pokylis, numatantis vieninteles Mišias, švenčiamas prieš Auką ant Golgotos, užleidžia vietą akivaizdžiam egzekutorių triumfui, Viešpaties suėmimui, apgaulės ir melagingų liudytojų teismui, Jo pasmerkimui mirti ant gėdingo vergams skirto ešafoto, Rašto aiškintojų ir kunigų sukeltam minios pasipiktinimui.
Visa tai randame kukliuose liturgijos ženkluose, kurie baigiasi liūdnai, altorių nuėmimo apeiga, lydima monotoniško 21-osios psalmės giedojimo, o varpų skambesį pakeičia griežtas griaustinio garsas.
Galima sakyti, kad žemiškasis Išganytojo gyvenimas - o kartu ir visa Išganymo istorija - yra užrakintas šią dieną, kai Viešpats leidžia Dvylikai, o kartu su jais ir mums, pasidžiaugti trumpu iškilmingos paguodos ir vilties blyksniu prieš siaubingas Didžiojo penktadienio valandas.
Tą dieną, kai levitai atnaujina savo kunigystės pažadus ir vienybės ryšį su vyskupu, turime savęs paklausti, pagal kokį modelį norime priderinti savo kunigystę.
Iš tiesų yra daugybė būdų, kaip suprasti ir išgyventi kunigiškąją tarnystę, tačiau tik vienas atitinka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valią. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau (Jn 15, 16), - sakė dieviškasis Mokytojas.
Jei Jis mus išsirinko, jei išsirinko jus, tai tik tam, kad būtumėte tokie, kokių Jis nori, kad eitumėte ir neštumėte vaisių, o jūsų vaisiai išliktų (ten pat). Kad eitumėte, o ne kad liktumėte. Kad augtumėte šventume, o ne skendėtumėte vidutinybėje ar, dar blogiau, paskęstumėte nuodėmėje. Kad duotumėte vaisių. Jūs nesate profsąjungų veikėjai, propagandistai, humanitarinės organizacijos vadovai ar filantropinio ratelio nariai.
Esate pašaukti ne nuraminti sielas ar joms patikti, bet pažadinti jas iš letargo, įspėti, paskatinti, kad jos būtų tinkamos, svarbios. Jūs esate nebe iš šio pasaulio, bet pasaulyje: juodas drabužis, kurį dėvite, yra atsiskyrimo ir atsižadėjimo ženklas, pavyzdys geriesiems ir įspėjimas nusidėjėliams. Jūs esate ne susirinkimo pirmininkai, bet Kristaus tarnai, Dievo slėpinių dalintojai (1K 4, 1). Jūs nesate aktoriai scenoje ar lektoriai ant pakylos: esate kunigai, kurių gestuose ir žodžiuose tie, kurie jūsų klausosi, turi matyti ir girdėti mūsų Viešpatį, Vyriausiąjį Kunigą, ištiesusį rankas ant kryžiaus, kad paaukotų save Tėvui. Bažnyčia, kunigystė, Mišios, sakramentai, liturgija ir Evangelija nėra jūsų nuosavybė ar juodraštis, kurį Dievas palieka jums laisvai keisti, iškraipyti ar „perskaityti“, kaip jums patinka.
Taigi gerbkite šventąją Tradiciją ne kaip šaltus, užgesusius praeities pelenus, kurie dabar palaidoti, bet kaip gyvą liepsną, kuri turėtų uždegti viską antgamtiniu Labdarybės žiburiu, pradedant nuo jūsų pačių. Juk jei nebūsite žemės druska ir mišių raugas, baigsite tuo, kad tie, kuriems, kaip manote, pataikaujate, jus numes į žemę ir sutryps (Mt 5, 13).
Padarykite šventąją Mišių auką pagrindine savo gyvenimo ir dienų priežastimi, nes nuo jos priklauso Bažnyčios, pasaulio ir jūsų pačių išganymas. Savo kūne papildykite tai, ko trūksta Kristaus kentėjimuose, kaip sako apaštalas (Kol 1, 24), Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia, labui. Resiste fortes in fide (1 Pt 5, 9), kaip mus ragina šv. Petras. Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų suklaidintos ir jūs nenusigręžtumėte, tarnaudami svetimiems dievams ar jiems nusilenkdami (Dt 11, 16). Įsiklausykite į Saint-Vincent de Lérins Commonitorium patarimą: In ipsa item Catholica Ecclesia magnopere curandum est ut id teneamus quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est.
Tai pati tikriausia tikėjimo taisyklė prieš apostatišką hierarchiją, kuri užgožia tikrąją Kristaus Bažnyčią, ir prieš aukščiausiojo pontifikato uzurpatorių. Mokykitės paklusti Dievui, o ne žmonėms, atmindami, kad kunigo ar vyskupo likimas neatskiriamai susijęs su jo Viešpaties likimu:
Jei pasaulis tavęs nekenčia, žinok, kad pirmiausia jis nekentė manęs.
Jei priklausytumėte pasauliui, pasaulis mylėtų tai, kas jam priklauso. Bet kadangi jūs nepriklausote pasauliui ir aš jus išsirinkau iš pasaulio, pasaulis dėl to jūsų nekenčia. Prisiminkite, ką jums sakiau: Tarnas nėra didesnis už šeimininką. Jei persekiojo mane, tai persekios ir jus; jei laikėsi mano žodžio, tai laikysis ir jūsų. Bet visa tai jie darys jums dėl mano vardo, nes nepažįsta to, kuris mane siuntė (Jn 15, 18-21).
Bažnyčia ruošiasi susidurti su passio Ecclesiae, Mistiniu Kristaus Kūnu, kuris, kaip ir jo Galva, turi patirti ne tik atskirų kankinių narių kančią, kaip tai vyko per visą istoriją, bet ir viso Kūno kančią, stojant prieš naująjį Sanhedriną, kuris nekenčia Bažnyčios, kaip nekenčia Kristaus. Ir šiomis palaimintomis valandomis mums suteikiama galimybė švęsti mums suteiktą kunigystę: vieniems - vyskupystės pilnatvę, kitiems - dalyvavimą įvairiuose ordino laipsniuose, kuriuos gavote. Susirinkę aplink altoriaus Kalvariją pakartokime žodžius ir gestus, kurių Viešpats išmokė apaštalus, ištikimus gautam įgaliojimui: Hæc quotiescumque feceritis, in mei memoriam facietis (1K 11, 25). Kiekvienas iš mūsų gali sakyti kartu su šv: Admiramini, gaudete, Christus facti sumus (Traktatas XXI). Mes tapome Kristumi: tikintieji - per Krikštą; jūs, šventieji tarnautojai - įšventintoje kunigystėje; mes, vyskupai - kunigystės pilnatvėje ir apaštališkojoje įpėdinystėje.
Kartojame tai, ko buvome išmokyti ir ką mums liepė daryti. Dievo padedami ir padedami Šventosios Dvasios, perduokime tai, ką gavome, nepažeistą: Tradidi quod et accepi (1 Kor 1, 3). Juk neturime nieko savo, ką galėtume perduoti, išskyrus visa tai, ką mums davė Kristus: Dominus pars hereditatis meæ et calicis mei: tu es qui restitues hereditatem meam mihi (Ps 15, 5): Viešpats yra mano paveldas ir mano taurė: tai Tu grąžini man paveldą, kurį taip staiga buvau praradęs. O jei esame vaikai, esame ir paveldėtojai: Dievo paveldėtojai, Kristaus bendrapaveldėtojai, jei iš tiesų dalijamės jo kančiomis, kad galėtume dalyvauti jo šlovėje (Rom 8, 17). Taigi mūsų buvimas Dievo paveldėtojais ir Kristaus bendrapaveldėtojais reiškia įsisavinti karališkąją mūsų Viešpaties kunigystę: kunigystę, kurią sudaro dieviškosios Aukos atnašavimas nekruvinoje Mišių aukoje; taip pat mistinis savęs kaip aukos atnašavimas vienybėje su Nekaltuoju Avinėliu ir buvimas, kaip ir Kristus, kertiniu akmeniu, mistiniu altoriumi, ant kurio švenčiamos apeigos. Tik šitaip, brangūs broliai, galėsime būti verti išgirsti Mokytoją kartojant paguodos žodžius, kuriuos jis ištarė apaštalams Aukštutiniame kambaryje:
Tai yra mano įsakymas, kad jūs mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus mylėjau.
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Aš jūsų nebevadinu tarnais, nes tarnas nežino, ką daro jo šeimininkas, bet aš jus pavadinau draugais, nes visa, ką esu girdėjęs iš savo Tėvo, paskelbiau jums. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir neštumėte vaisių, kad jūsų vaisiai išliktų ir kad Tėvas jums suteiktų, ko tik jo prašote mano vardu (Jn 15, 12-16).
Maldaukime Švenčiausiąją Mergelę, Regina Crucis, Aukščiausiojo Kunigo Motiną, Dieviškosios Aukos Motiną, Aukščiausiojo Padangtę, kad iš tiesų būtume Kristaus draugai ir darytume, kaip Jis liepia. Būdami budrūs ir melsdamiesi per Jo Bažnyčios agoniją; likdami Jam ištikimi, kai naujieji judėjai atiduoda Jį Sanhedrinui; nebėgdami iš baimės, neišsižadėdami Jo, kaip tai padarė Petras. Mylėdami vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo: Congregavit nos in unum Christi amor; mokėdami dovanoti gyvenimą, kaip Jis jį dovanojo už mus. Dalydamiesi Jo kentėjimais, kad dalyvautume Jo šlovėje. Ir tegul taip ir būna.
+ Carlo Maria Viganò, arkivyskupas
2025 m. balandžio 17 d.
Feria V in Cœna Domini
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą