ES, pritarus Merkel ir bendraminčiams, iš kadaise naudingos konkurencijos organizacijos tapo faktine skolų sąjunga.
Europos Sąjunga iš pradžių turėjo tapti tik Europos prekybos sąjunga ir tai yra jos prasmė. Ji turėjo panaikinti valstybių narių muitus, užtikrinti sąžiningą tarpusavio prekybą ir užkirsti kelią konkurencijos diskriminacijai.
Tai yra ES prasmė ir šiandien. Juk ji sukūrė bendrą ekonominę erdvę, palyginti su kitais didžiaisiais ekonominiais blokais – JAV, Rusija ir Kinija.
ES vadovauja ne išrinkti demokratai, o valstybių narių (kai kurie sako, kad tarptautinės aukštosios finansų institucijos) paskirti biurokratai, kurie atsiskaito ne parlamentui, o tik prezidentui. Tačiau ir prezidentas nėra išrinktas, o paskiriamas valstybių narių susitarimu.
Paskutiniai Europos Parlamento rinkimai tariamai vyko tarp dviejų kandidatų. Tačiau po rinkimų buvo paskirta Ursula von der Leyen, apie kurią anksčiau nebuvo net kalbama.
ES biurokratija vis labiau kišasi
ES biurokratija, peržengdama savo grynai ekonomines funkcijas, vis labiau kišasi į naujas sritis, o valstybės narės tai toleruoja ir aukoja savo suvereniteto teises:
- Ji įvedė bendrą valiutą eurą, o jos centrinis bankas (Europos Centrinis Bankas) įgijo viršenybę prieš nacionalinius bankus.
- Ji įkūrė Europos Teisingumo Teismą, kuris tapo aukščiausiuoju teismu visose valstybėse narėse ir, joms pritariant, netgi perėmė jų konstitucinių teismų jurisdikciją. Savo tariamu žmogaus teisių gynimu jis turi praktiškai neribotą įtaką visų valstybių narių konstitucijoms ir įstatymams.
- ES pasiglemžė teisę „Žaliuoju susitarimu“ perorientuoti visų valstybių narių ekonomiką ir įmones į ekologinį fantominį tikslą.
- ES „bendrijos vardu“ įsikišo į karą Ukrainoje, teikdama pinigus ir ginklus, ir bandė mobilizuoti valstybes nares bendrai kovai su Rusija, siekdama įgyti karinę kompetenciją nacionalinių armijų atžvilgiu. Ji vis dėlto pasiekė, kad karas Ukrainoje iš amerikietiško tapo europietišku karu su Rusija, už kurį turi sumokėti Europa.
Iš tiesų ES neturi pinigų visoms šioms užduotims atlikti ir pagal SESV 310 straipsnį negali nei skolintis, nei teikti kreditais finansuojamų subsidijų. Steigiant ES, visos valstybės narės prisiekė, kad ji neturės teisės išleisti „euroobligacijų“ ir skolintis valstybių narių sąskaita. Tačiau nuo tada, kai Merkel pritarė šiam sprendimui, ES nuolat apeina šią kliūtį.
Europos skolų monstras
Siekiant išvengti Graikijos, Airijos ir Portugalijos bankroto ir suteikti finansinių sunkumų patiriančioms valstybėms narėms specialias paskolas, kurios, žinoma, tampa ES bendromis skolomis, 2012 m. buvo įsteigtas ESM (Europos stabilumo mechanizmas / Europos skolos monstras) su savo institucija, iš kurios valstybės narės negali pasitraukti, ir 708,5 mlrd. eurų įstatiniu kapitalu.
Po to sekė kiti bendri ES skolos gelbėjimo fondai su 188,2 mlrd. eurų, ES pagalba trumpalaikio darbo jėgos mažinimo atveju, „Next Generation“ programa, ES pagalba trumpalaikio darbo jėgos mažinimo atveju (SURE) su 98,4 mlrd. eurų, „Ukrainos priemonė“ su 150 mlrd. eurų Ukrainos karo finansavimui (daugiausia Prancūzijos iniciatyva, bet su Vokietijos pritarimu) – be su tuo susijusių NATO įnašų, sudarančių penkis procentus BVP, kurie vien Vokietijai kasmet sukelia 220 mlrd. eurų mokėjimo įsipareigojimus.
Nors pagal įstatus ir įstatymus ES skolintis draudžiama, ES, gavusi valstybių narių pritarimą, vis dėlto prisiėmė daugiau nei tris trilijonus eurų skolų – ir ši suma vis didėja –, tačiau neturi jokių savo mokesčių, išskyrus muitus ir CO2 mokesčius, kuriuos ES, žinoma, dėl to bando smarkiai padidinti.
ES skolos yra ES piliečių skolos
ES iš tikrųjų yra neteisėta pagal įstatus, tačiau Merkel ir bendraminčių pritarimu tapo faktine skolų sąjunga. Šios skolos nebegali būti grąžintos iš narių įnašų ir kelia vis didesnį pavojų pačios ES egzistavimui.
Ne tik ES yra pernelyg įsiskolinusi, bet ir daugelis ES valstybių, pvz., Graikija (150 proc. BVP), Italija (130 proc. BVP) ir dauguma kitų Europos valstybių, o nuo Merzo laikų – ir Vokietija. Iki šiol ES visada turėjo gelbėti ES ir eurą, teikdama finansinę pagalbą žlungančioms valstybėms narėms, t. y. taikydama „gelbėjimo priemones“, prisiimdama atsakomybę už nestabilių šalių skolas, o vėliau ir perimdama jas. Taigi ES ir valstybės narės kartu grimzta į vis didesnę, nebeįmanomą grąžinti skolą.
» Rytoj 2 dalis: ES skolos gelbėjimas – piliečių turtas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą