2020-07-11

R.N.Kudenhove-Kalergi kaip vieningos Europos „dvasinis tėvas“ . Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (7 dalis)



Remiantis Kudenhove-Kalergi supratimu, krikščionybė yra tik judaizmo regeneracija, nes eseniečiai ją ruošė etiškai, o Aleksandrijos žydai dvasiškai. Beveik viskas Europos etikoje yra įsišakniję judaizme, taigi, „jei kinai etiškai dominuoja Rytuose, tai žydai Vakaruose“. „Dvasiniais žydais“, Mozės mokymo įpėdiniai, buvo garsiausi krikščioniškų idėjų nešėjai, šiandien jie yra žydų socialistų lyderiai, kurie siekia „sunaikinti pirminę kapitalizmo nuodėmę, išgelbėti žmones nuo neteisybės, smurto, vergijos ir atvesti į rojų žemėje“.

Svarbiausia Kdenhove-Kalergi buvo pagrįsti lyderystę žydų, kuriuos jis atvirai vadina „Europos vadovaujančia dvasine rase“. Visa tai kilo iš jo savotiško supratimo apie hierarchinę visuomenės struktūrą. Iš visos europiečių masės, kurią Kudenhove-Kalergi vadina „kiekybės žmonėmis“, jis išskyrė dvi „kokybės žmonių“ rases, kurios tiki savo aukščiausia misija, į savo pranašumą pagal kraują, - kilmingą dvarininkiją ir žydus, sudarančius kartu būsimos europinės aristokratijos branduolį. Tačiau pagrindine šios aristokratijos grandimi vis tiktai yra žydai, kaip dėl „ypatingo savo etinio santykio su pasauliu“, taip ir dėl jų proto pranašumo – jie sudaro taip vadinamą „proto aristokratiją“ arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderių pozicijas kovoje už žmonijos valdymą. Tai lėmė pati jų istorija.

Pirmojo tūkstantmečio metu tai buvo religinė bendruomenė (religinė sekta), į kurią įsiliedavo kitų tautų atstovai, ir tiktai vėliau susivienijo į dirbtinę naciją, užsidarę nuo kitų. Kuomet krikščionys juos ėmė persekioti, judėjai išsivalė: silpnavaliai leidosi apkrikštijami, o neturėję suktumo ir gudrumo žuvo. To dėka užgrūdinta judėjų bendruomenė „išaugo, pagaliau, kad realizuoti aukščiausią tikslą, būdama išvalyta nuo silpnavalių ir silpnadvasių elementų. Vietoj sunaikinimo Europa sutaurino juos, paversdama dirbtino proceso dėka į vadų naciją“.

Taip susiformavo intelektualioji Europos elita, kurios tipiniais atstovais Kudenhove-Kalergi skaitė Lasalį, Trockį (kurį jis vadino „nacionaliniu didvyriu, beveik valstybės įkūrėju ir gelbėtoju“), Einšteiną, Bergsoną ir kitus. Tai pati „puikiausia mažuma“, kuri kovoja su „nepilnaverte dauguma“.
Apie šią daugumą Kudenhove-Kalergi rašo: „Ateities žmogus bus sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks dėl įveikimo erdvės, laiko ir prietarų. Būsima eurazijos-negroidinė rasė, išoriškai panaši senovės Egipto, pakeis tautų įvairovę asmenybių įvairove [46].

Kudenhove-Kalergi mato tokią Europos ateitį: europiečiai susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis, ir išnyksta kaip individualybės, o jų elitos pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta. Kaip nurodė Kudenhove-Kalergi, jau dabar Europa religijos požiūriu yra žydų užkariauta, bet kariniu požiūriu ji užkariauta vokiečių. Tačiau pokyčių dėka, kuriuos patirs vakarų idealai kelyje su žydais taikingesnėje ateities Europoje, aristokratija praras savo karingą charakterį ir pasikeis dvasiškai – religiškai. „Taikiems ir socializuotiems Vakarams nebereikės jokių valdovų – bet tiktai vadovų, auklėtojų ir pavyzdžių sekimui“. Tai yra politinė valdžia tradicinio elito bus pakeista dvasine žydijos valdžia. Socializmas, prasidėjęs panaikinimu aristokratijos ir visų žmonių valdymu, atves į sukūrimą naujos aristokratijos ir į aukščiausią žmonijos diferenciacijos tašką. „Čia, socialinėje eugenikoje, slypi aukšta istorinė misija, kuri šiandien dar nepripažinta: judėti nuo neteisingos nelygybės į teisingą, nuo nuolaužų pseudoaristokratijos į tikrą naują aristokratiją“ [47].

Tokie buvo pagrindiniai Kudenhove-Kalergi „Praktinio idealizmo“ teiginiai, kurie stebėtinai sutapo ir atkartojo Achad-Gaamo „dvasinio sionizno“ idėjas, tarytum aiškinant jas Europos visuomenei ir priderinant europinei sąmonei. Mes nežinome, ar Kudenhove-Kalergi buvo susipažinęs su „dvasinio sionizmo“ lyderio darbais, nes mums nežinomos knygos parašymo sąlygos, tačiau faktu yra jo glaudūs ryšiai su T.G.Masariku ir jo globėju iš Volstrito Polu Varburgu ir Bernardu Baruchu.


1924 m. įvyko pirmasis Kudenhove-Kalergi susitikimas su Masariku, kuris, kaip jau buvo nurodyta, gerai pažinojo jo tėvą. Šio susitikimo metu jie aptarė aštresnius klausimus, surištus su tarptautiniais santykiais Europoje (pablogėjimas prancūzų-vokiečių ir čekų-vokiečių santykių), ir Masarikas padarė išvadas ir dėl Kudenhobe-Kalergi, ir dėl perspektyvų vystymosi paneuropizmo kaip vienintelio galimo kelio sprendimo europinių problemų. Ir čia mes matome dar vieną atitikimą: modelį sukūrimo Čekoslovakijos valstybės (apjungimą „laisvų nacijų laisvoje valstybėje“ apie žydų nacijos lyderio branduolį) faktiškai atsikartoja pan-Europos modelyje (sudaryta iš įvairių etnosų „Europos nacija“ vadovaujant jos dvasiniam lyderiui - „dvasinei žydų rasei“). Kaip rašė tyrėjas P.Andrle, „Kudenhove-Kalergi viešai pavadino Masariką paneuropiečiu, jaučiančiu būtinybę sukurti naują, vieningą Europą“, ir, nors šis atsisakė nuo Kudenhove-Kalergi pasiūlymo tapti „Džordžu Vašingtonu Jungtinių Europos valstijų“ (skaitė tai nesavalaikiu), jis vienareikšmiškai pasakė „taip“ „pan-Europos“ idėjoms. „Būtent to dėka pirmuosius savo egzistavimo 20 metų paneuropinis judėjimas buvo pilnai elementu Čekoslovakijos politikos – kaip kai kurie istorikai benorėtų sumenkinti šį vaidmenį“ [48].

Tais pačiais metais įvyko ir kitas susitikimas, apie kurį papasakojo pats Kudenhove-Kalergi: „1924 metų pradžioje mes gavome pranešimą iš barono Lui Rotšildo: vienas iš jo draugų, Maksas Varburgas iš Hamburgo [49], perskaitė mano knygą (matyt „Pan-Europa“ - O.Č.) ir nori su mumis susipažinti... Mano didelei nuostabai, Varburgas tuojau pat pasiūlė 60 tūkstančių auksinių markių vystymui judėjimo per pirmuosius tris metus... Maksas Varburgas, kuris buvo vienas iš pačių žymiausių ir išmintingiausių žmonių, kuriuos aš kada nors pažinojau, nutarė savo principu finansuoti panašų judėjimą. Jis visą savo gyvenimą nuoširdžiai domėjosi pan-Europos idėja... Maksas Varburgas organizavo mano kelionę į JAV 1925 m. susitikti su Polu (Pauliu) Varburgu ir finansistu Bernardu Baruchu [50].

JAV Kudenhovas-Kalergi taip pat susitiko su pulkininkų Hauzu, Ovenu Jangu ir Valteriu Lipmanu, su kuriais aptarė visos Europos kūrimo idėją. Jis rado puikų savo idėjų rėmėją ir kartu globėją Nicholas Murray Butler asmenyje, kuris vadovavo Kolumbijos universitetui, Carnegie fondui ir Amerikos piligrimų draugijos skyriui. Būtent Butleris parašė pratarmę amerikiečių „Pan-Europe“ leidimui. Kudenhove-Kalergi vizitas buvo ypač vaisingas, nes prieš jam išvykstant buvo įkurtas visos Europos Sąjungos Amerikos jungtinis komitetas, kuriam vadovavo Užsienio ryšių tarybos vadovas ir Niujorko tarptautinio švietimo instituto direktorius Stefanas Dugganas [51]. (Institutas, įkurtas 1919 m., vykdė akademinius mainus tarp universitetų ir studentų iš įvairių šalių, siekdamas „užtikrinti tarpusavio supratimą tarp tautų“.)

Po šių susitikimų 1925 m. ir buvo paskelbtas „Praktinis idealizmas“, kuriame išdėstytos nuomonės, atkartojančios „dvasinio sionizmo“ idėjas, o pan-Europos Sąjungos būstinė persikėlė į Vieną, o 1926 m. ten pat dėka atitinkamos idėjinės ir finansinės paramos Kudenhove-Kalergi organizavo pirmą visos Europos kongresą ir tapo judėjimo prezidentu. Be to, labiausiai pan-Europos sąjunga dirbo Čekoslovakijoje, padedama Masaryko ir Čekoslovakijos ministro pirmininko E. Beneso.

Judėjimas nuosekliai formavo savo kadrus iš intelektualų, filosofų ir politikų, kurie galėtų pasireikšti ateityje kaip pripažinti dvasiniai autoritetai. Skaitoma, kad jų pritraukimui buvo naudojami ir slapti Siono Priorato kanalai [52]. Kudenhove-Kalergi judėjimą labiausiai entuziastingai palaikė tokie inteligentijos atstovai kaip Bernardas Shaw, Paulius Valerie, Heinrichas ir Thomas Mannas, Jose Ortega y Gasset, Stefan Zweig, Rainer Maria Rilke, Sigmund Freud, Albertas Einšteinas, Miguel a Unamuno, taip pat politikai Ignas Scheepelis (Austrijos kancleris), Edwardas Benesas (ištikimas T. Masaryko pasekėjas), Leonas Blumas, Gustavas Stresemannas (Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir tada ką tik įžengę į didelę politiką Konradas Adenaueris ir Bruno Kraiski. Aktyviausiai judėjime dalyvavo Prancūzijos ministras pirmininkas Aristide'as Briand'as, kurį patraukė prancūzų hegemonijos idėja būsimoje Jungtinėje Europoje ir ji tapo pan-Europos sąjungos garbės pirmininku. 1929 m. jis paskelbė atitinkamą memorandumą apie Jungtines Europos Valstijas.

Svarbu tai, kad Vokietijoje Kudenhove-Kalergi idėją palaikė ne tik Maksas Varburgas, bet ir Helmaras Šachtas, pasisakęs pirmajame dideliame visos Europos Sąjungos susitikime Berlyne, vykusiame Reichstage. Vėliau, kalbėdamas 1932 m. spalio mėnesį kito visos Europos kongreso Bazelyje atstovams, jis pasakė: „Per tris mėnesius Hitleris ateis į valdžią ... Hitleris sukurs pan-Europą. Tiktai Hitleris gali sukurti pan-Europą “[53]. 1933 m. Kudenhove-Kalergi susitiko su K. Haushoferiu, o 1936 m. - su grafais Čiano ir B. Musoliniu, kurie iš pradžių skeptiškai vertino visos Europos idėją, tačiau po susitikimo pakeitė savo požiūrį į ją [54].

Kudenhovas-Kalergi paskelbti pan-Europos planai buvo platūs. Jie numatė Europos himną (L. Van Beethoveno „Džiaugsmo odė“), Europos vėliavą (raudonas kryžius auksinio apskritimo fone, apsuptą 12 žvaigždžių), Europos valiutą, Europos centrinį banką, Europos akademiją, kuri turėjo būti Prahoje, Europos pilietybės įvedimą, vieningą Europos politinę partiją, Europos referendumą, bendras ginkluotąsias pajėgas, bendrą konstituciją, bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Tuo tarpu Kudenhove-Kalergi projektas neapsiribojo viena kontinentine Europa, jis numatė glaudų bendradarbiavimą su Didžiąja Britanija, kuriai buvo manoma sukurti kitą organizaciją - europinį bendradarbiavimą. Kai Kudenhove-Kalergi 1925 metų pavasarį lankėsi Londone, jis užmezgė ryšį su Wickham Stead, kuris suvedė jį su žmonėmis, surištais su Sičiu: lordu Robertu Sesiliu, Ramziu MacDonaldu, Lioneliu Kiortisu, Herbertu Wellsu, Bernardu Shaw. W. Stead'as netgi suformavo atitinkamą komitetą, kuris turėjo užmegzti bendradarbiavimą su Pan-Europa [55].

Tokiu būdu, Kudenhove-Kalergi projektai aiškiai apibrėžė vieningos Europos sukūrimo kelius ir jos pačius kontūrus, todėl jį ne atsitiktinai vadina Europos Sąjungos „dvasiniu tėvu“. Tačiau, nors „Europos kūrimo“ koncepcija ir buvo parengta, ji šešėlinės valdžios buvo vertinama kaip programa-maksimum, kurios realizavimui buvo reikalingas ilgas paruošiamasis periodas. Juk buvo kalbama apie nacionalinių-valstybinių darinių demontavimą, kuris buvo galimas tik su sąlyga sukūrimo vieningos finansinės-ekonominės erdvės su tvirtu valdymo centru, kuris pabaigtų su nacionaliniais geopolitiniais projektais Europos valstybių ir primestų europiečiams vieningą imperinį požiūrį į jų ateitį, siekiant, kad jie priimtų idėjas bendraeuropinės vyriausybės kaip vienintelės teisingos ir neturinčios alternatyvos. Tais tikslais buvo naudojamas ir nacistinis projektas Europos apjungimo jėga, kuris aktyviai dalyvaujant Vatikanui turėjo iškelti į visas valdymo pakopas „imperinio mąstymo tipo“ žmones, sugebančius ateityje sukurti branduolį naujos bendraeuropinės elitos.

4. Nacistinė Vokietija ir finansinės užkulisės planai.
Apie tai, kad Trečiasis Reichas buvo anglų-amerikiečių ir sionistų finansų sluoksnių projektas, parašyta daugybė tyrimų, kurių autoriai išsamiai aprašė nacių atėjimo į valdžią mechanizmus [56]. Taigi moksliniu požiūriu šių nuostatų neįmanoma paneigti, jas galima tik ignoruoti arba nutylėti, kaip tai daro dabartinis Vakarų intelektualinis elitas, puikiai suprantantis kuo gresia oficialus pripažinimas atsakomybės aukščiausių pasaulio finansinių elitų už Antrojo pasaulinio karo žudynes ir už „pažangius“ nacių eksperimentus. Kokių gi strateginių tikslų siekė korporacijų elitas, talkinęs nacių režimo įsigalėjimui?

1. Pagrindine geopolitine užduotimi buvo TSRS kaip savarankiškos valstybės sunaikinimas, kuri kėlė realią grėsmę ir pasaulinės finansinė oligarchijos valdžiai.
Vakarams nereikėjo labai stengtis, kad nukreipti Hitlerį prieš Sovietinę Rusiją, jo agresyvūs planai TSRS atžvilgiu, išdėstyti knygoje „Mano kova“, buvo gerai žinomi. Joje tiksliai nurodoma, kad jeigu Prancūzija yra pagrindinis Vokietijos priešininkas (besivaržantis dėl kontrolės Europai), o Didžioji Britanija ir Italija – jos pagrindiniai sąjungininkai, tai Rusija – tik teritorija, kurią reikia užgrobti ir paversti kolonija. Hitleris rašė: „Mes, nacionalsocialistai, visiškai sąmoningai nutraukėme visą prieškario Vokietijos užsienio politiką. Norime grįžti į tą tašką, kuriame mūsų senasis vystymasis buvo nutrauktas prieš 600 metų. Mes norime sustabdyti amžinąjį vokiečių veržimąsi į Europos pietus ir vakarus ir konkrečiai rodome pirštu į teritorijas, esančias rytuose. Mes galutinai nutraukiame prieškario kolonijinę ir prekybos politiką ir sąmoningai pereiname prie naujų Europos žemių užkariavimo politikos. Kalbėdami apie naujų žemių užkariavimą Europoje, mes, žinoma, pirmiausia turime galvoti tik apie Rusiją ir tas pasienio šalis, kurios jai pavaldžios.“


1941 metų rugsėjo mėnesį Hitleris patikslino: „Europos ir Azijos siena eina ne per Uralą, bet ten, kur baigiasi tikrų vokiečių gyvenvietės ... Mūsų užduotis yra šią sieną perkelti toliau į rytus, jei reikia - anapus Uralo ... Nuo žemės paviršiaus turėtų išnykti nuodingas lizdas - Peterburgas, iš kurio Azijos nuodai taip ilgai sruvo į Baltijos jūrą ... azijatai ir bolševikai bus išvaryti iš Europos, pasibaigs 250 -metis azijiečių epizodas ... Rytai bus Vakarų Europos realizacijos rinka ir žaliavų šaltiniu. “

Kaip žinoma, pagrindinės „Rytų politikos“ kryptys buvo išsamiai aprašytos „Generaliniame plane „ Ost““, kuris ilgą laiką buvo laikomas prarastu. Šio plano tekstas buvo rastas tik devintojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo Vokietijos federalinio archyvo pilnai paskelbtas 2009 m. [57]. Dokumentą 1941 m. sukūrė pagrindinis Imperinio saugumo direktoratas. Jame buvo numatytas masinis Rytų Europos ir SSRS vakarinių žemių gyventojų etninis valymas ir „gyvenamosios vietos išlaisvinimas“ vokiečiams. Prieš jį buvo projektas, sukurtas Reichsministerijos okupuotų teritorijų, kuriai vadovavo A. Rozenbergas.

Savo ruožtu Rytų Europos tautinės-etninės pertvarkos planai buvo pagrįsti daugybe mokslo ekspertų darbų, kuriuos finansavo Mokslo-tyrimo bendruomenė (DFG) – centrinė organizacija moksliniams tyrimams Vokietijoje remti, jungusi daugumą Vokietijos universitetų, neuniversitetinių tyrimo centrų, mokslines sąjungas ir Mokslų akademiją. DFG buvo įkurta 1920 metais kaip „Vokietijos mokslo savitarpio pagalbos draugija“ ir iš pradžių jai vadovavo nacionalistiškai-konservatyviai nusiteikę profesoriai, kurie padėjo pagrindus būsimai ekspansionistiniai ir rasinei politikai. Esant nacionalsocializmui visuomenė mobilizavo savo resursus režimui su tokiu pačiu pasirengimu, su kokiu bendrai dauguma mokslininkų ėjo tarnauti nacional-socialistinei valstybei. 1949 metais VFR visuomenė organiškai įsiliejo į pliuralistinę demokratiją, o nuo 1990-jų pabaigos DFG prezidiumas palaikė eilę iniciatyvų, nukreiptų į visapusišką permąstymą „tolerancijos dvasia“ savo istorijos [58].

46. В связи с этим Куденхове-Калерги уточняет: «Предтечей планетарного человека будущего в современной Европе является русский — человек, представляющий собой славяно-татарско-финскую помесь. Поскольку среди всех европейских народов он имеет в себе менее всего расового, русский является типичным человеком души».
47.Coudenhove Kalergi. Ор. cit.
48.http://www.paneuropa.ru/home.php?id=7&id2=0&id3=32&lang=
49.М. Варбург был директором габсбургского банка «М.М. Варбург и Ко». В 1938 г. по совету Ялмара Шахта М. Варбург уехал в США.
50. См.: Coudenhove-Kalcrgi R. Eine Idee erobert Europa. Meine Lebenserinnerungen. 1958. https://wiki-spooks.com/ISGP/organisations/introductionApB/1923_. Pan_Europa_Union_02.htm
51. Ibid
52.Печников Б.А. Рыцари церкви. M, Политиздат, 1991, с. 67.
53.Synarchism: The Fascist Roots of the Wolfowitz Cabal History of the synarchist movement and its resur-gence by Jeffrey Steinberg, 2003-05-30 http://modernhistoryproject.org/mhp?Article=Synarchism
54.http://www.interlingua.fi/iafiup.htm
55.Passerini L. Europe in Love, Love in Europe: Imagination and Politics in Britain be-tween the Wars. London, New York. L.B.Tauris Publishers, 1999. http://books.google.ru/boo ks?id=LV2PABIiE 1 UC&pg=PA55&lpg=PA55&dq=robert+cecil+paneuropa&source=bl&ots =l_ViVuMWtZ&sig=CaWXloFg7tt-iUObl3R6eoo3-So&hl=ru&sa=X&ei=axuCT9GXKoGCOs-dkIAH&sqi=2&ved=0CCYQ6AEwAQ#v=onepage&q=robert%20cecil%20paneuropa&f=falsc
56. См. об этом: Препарата Г.Д. Гитлер, Inc. Как Британия и США создавали Третий рейх. М., 2007; Хайем Ч. Торговля с врагом. М., Прогресс, 1985; Sutton A. Wall Street and the Rise of Hitler; Mullins E. Secrets of the Federal reserve. The London connection, 1952.
вернуться
57. См. http: //gplanost.x-berg.de/gplanost.html
вернуться

Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):




Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2020-07-10

P. Urbšys. Prezidente, Vytis šiandien – tai būtinoji gintis


Nors komentarų apie city bičo Šimašiaus pliažą Lukiškių aikštėje ar Seimo apsisprendimą reprezentacinėje valstybės aikštėje įteisinti Vyčio simbolį šiomis dienomis ir netrūko, vis dėlto negaliu likti nuošaly, kai puolamas niekuo dėtas žmogus.
Jei kas sukluso ir pamanė, jog tai „Laisvės“ partijos šauklys – Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, turiu nuraminti: ne, ne jis.
Jis juk nepakaltinamas – tą jau seniai įrodė jo epo kūrėjai. O mums, mirtingiesiems, belieka tik aklai įtikėti paskelbtomis „Lukiškių smėlio dėžės“ karo tiesomis, nuolankiai priimti nustatytą diagnozę „antkapių statytojų“ tautai ir su siaubu regėti apokaliptinį ,,išprievartauto Vyčio“ vaizdą.

Ką čia bepridursi: tiesiog klaupkis ir atgailauk.
Tik ši atgaila būtų nenuoširdi, jei leisčiau terioti niekuo nekaltą, kuris mūsų politinėje padangėje yra ne šiaip žmogus, o „žodžio žmogus“ – niekada nemeluojantis ir visada viską laimintis. Kurį dabar negailestingai trina į smėlį už Seime priimtą vadinamąjį Lukiškių aikštės su Vyčiu įstatymą.
Matydamas tokią neteisybę, jaučiuosi turįs viešai, gal kiek ir nekukliai prisipažinti: pasiūlymus įteisinti Vytį kaip pagrindinį memorialinį Lukiškių aikštės simbolį rengiau aš. Tai dariau laisva valia, niekieno neverčiamas.
„Žodžio žmogus“ – Ramūnas Karbauskis – visai ne prie ko. Atvirkščiai, jis darė viską, jog pasiūlymai įteisinti Vytį įstrigtų jo suraizgytose procedūrinėse pinklėse. Tačiau priėmimo metu daugumai Seimo narių nubalsavus už mano parengtą siūlymą, ,,žodžio žmogui“ neliko nieko kito kaip ir pačiam balsuoti už visą įstatymą su jam akis badančiu Vyčiu – kad nors kiek skirtųsi nuo Gabrieliaus Landsbergio, Aušrinės Armonaitės ir kitų, balsavusių prieš.
Tad jei kas po balsavimo ir pasijuto išprievartautas, tai tikrai ne Vytis.
Taigi prisiimu visišką atsakomybę už bendrininkavimą priimant šį „represinį“ įstatymą ir prašau palikti R. Karbauskį ramybėje. Jis, neabejoju, viltingai, kaip ir jo linčiuotojai, žiūri į Prezidento pusę laukdami šio įstatymo veto, kuris garantuotų Lukiškių aikštės vainikavimą Labašausko kalvos tvora.
BET į Prezidentą žiūri ir tie, kurie tiki, kad Lietuvos sostinė nusipelnė turėti reprezentacinę valstybės aikštę su Laisvės simboliu Vyčiu. Tikiu: į jį iš amžinybės žvelgia ir mūsų Laisvės kankiniai, kuriems dabar be jokios gėdos demonstruojami vertybiniai sėdmenys.
Prieš priimant galutinį sprendimą linkiu Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai  prisiminti popiežiaus Pranciškaus maldos žodžius, kuriuos jis ištarė Lukiškių aikštėje stovintiems žmonėms apsilankęs buvusiame KGB kalėjime: „Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.“
Vytis šiandien – tai būtinoji gintis nuo šios dvasinės ligos.

Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2020-07-09

Trys įrodymai, kad globalizmas atramos tašku renkasi Rusiją (video)



JAV praranda globalizmo projekto diegėjo pasaulyje potencialą. Šis tautų ir rasių „lydymo katilas“ sukūrė savo pagrindinį produktą – beprotybę, kuri tik auga ir plečiasi šioje šalyje. Žiūr.Takerio video.




Įrodymas 1. Daug svarbesnė priežastis, kodėl tinkamiausiu pasaulio globalizmo (kuriam vadovauja pasaulinis sionizmas + judėjai pasaulio pinigų šeimininkai, JAV FRS savininkai) pasauliniu vystytoju pasirinkta V.Putino Rusiją, yra energetika. Energijos ištekliais kiek ilgesniam periodui gali šiandien pasigirti viena šalis pasaulyje – Rusija. Apie energetinį badą pasaulyje labai konkrečiai papasakojo stambus branduolinės fizikos ir energetikos specialistas prof.Igoris Ostrecovas.

Igoris Ostrecovas – profesorius, yra 11 metų dėstęs Baumano technikos universitete, 28 metus dirbo direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams Sąjunginiame branduolinės technikos kūrimo institute, 1986-1987 vadovavo Černobylio avarijos darbams, iki dirbo pagrindiniu specialistu 2016 metų valstybės korporacijoje „Rosatom“. Atleistas už publikacijas.





Įrodymas 2. Buvęs Rusijos generalinio štabo analitikas dr.Konstantinas Sivkovas mano, kad globalizmo diegėjai pasirengę pakeisti „apvalkalą“ (JAV) ir pakeisti globalizmo centro geografinę padėtį. Kur jie kraustysis, kuomet „stabilumo sala“, kokia pastaruosius 70 metų buvo JAV, ėmė byrėti? Ekspertas nurodo, kad šalis kuri gali tapti jų atraminiu tašku turi turėti reikiamus gamtinius išteklius, branduolinį potencialą, gyventojus, kurie pajėgūs kariauti. Ekspertas šiandien pasaulyje mato vienintelį tokį potencialų kandidatą – Putino Rusija ir tai jam sukelia nerimą dėl tamsių rusų tautos perspektyvų. Žiūr.video „Transnacionalistai keičia irštvą. Kur dabar kraustysis globalūs finansiniai klajokliai?




Įrodymas 3. Putinas ekumenizuoja Rusijos stačiatikių cerkvę, pagrindinį rusų tautos ramstį ir persekioja stačiatikybės naikinimo kritikus. Pastaruoju metu tokiu Putino režimo kritiku, su kuriuo susidorota, tapo Chiigumenas Sergijus (Romanovas). Paskutinis jo kreipimasis (žiūr.video) pavadintas „Chabadas-Kelias į pragarą!“



Vienuolis be užuolankų duria pirštu tiesiai į Rusijos globalizuotoją – tai fašistinė žydų sekta Chabad Liubavič. Sergijus, kuriam į pagalbą stojo buvęs Charkovo liberalios žydų bendruomenės vadovas ir žinomas Ukrainos publicistas Eduardas Chodos, pasirengęs pateikti nenuginčijamus faktus.

Sergijus sako: „Aš klausiu eretikų ir ekumenistų ir jiems talkinančių, palaikančių. Kas jums vadovauja? 1948 metais John Mott – masonas-religijos veikėjas sukūrė Pasaulinę bažnyčių tarybą (stambiausią tarptautinę ekumenistinę organizaciją).

Kas yra ekumenizmas? Palaimintas senolis Paisius Sviatogorec sakė: „Velnias užmetė tinklus, kad į juos pagauti žmoniją. Turtinguosius jis gaudo su masonija, neturtingus komunizmu, o tikinčius su ekumenizmu. Ekumenizmas – bendra rinka, viena didelė valstybė, viena religija, susiūta pagal jų išmatavimą – tokie šių šetonų planai“.

Sergijus savo kreipimesi papasakojo, kaip Putinui pavyko sudoroti Chodorkovskį: „Visai nesenai Chodorkovskis turėjo 65% RF valstybės aktyvų ir pretendavo į Rusijos prezidento postą. Tuo sudėtingu V.V.Putinui laiku, į Maskvą atvyko Rotšildų, Rokfelerių pasiuntinys – rabinas Berl Lazaras ir pasiūlė V.V.Putinui: jeigu jis (Berl Lazaras) bus vyriausiuoju rabinu, tai viskas pasikeis į gerą.

Kremliuje 18 rabinų vienbalsiai pakeitė Šajevičių ir išrinko Berl Lazarą vyriausiuoju Rusijos rabinu. Po kelių valandų Chodorkovskis buvo areštuotas.“ (...)

„Kai tik aš paliečiau klausimą šeštojo Liubavičių Rebe, kuris užrašė prakeiksmus ant sienos prie kurios buvo sušaudytas Caras Ipatijaus namuose, ir septintasis Liubavičių Rebe -Mošiachas, kuris mirė ir turi prisikelti. Būtent jie yra dvasiniai lyderiai ir įkvėpėjai fašistinės chabado sektos. Po šių pareiškimų, ekumenistas ir eretikas patriarchas Kirilas, chabado sektos nurodymu mane ekskomunikavo.“



Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2020-07-08

Nei viena ES valstybė nepanoro kartu su Vokietija dalintis „pabėgėliais“


Liepos 8 dieną ES pradėjusios pirmininkavimą Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Zeehoferis vaizdo konferencijoje pakvietė savo kolegas palaikyti nelegalią imigraciją ir dalyvauti paskirstant migrantus, į ES atvykusius jūros maršrutu iš Afrikos. Nei viena valstybė nesutiko su šiuo pasiūlymu.

Partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) garbės pirmininkas Aleksandras Gauland ta proga pasakė, kad Vokietijos vyriausybė pagaliau turi gerbti tai, kad dauguma Europos šalių nėra pasirengusios remti NVO organizuotą kontrabandą Viduržemio jūroje.


Gauland nuomone, termino „gelbėjimas jūroje“ vartojimas sistemingos nelegalios imigracijos modeliui yra ciniškas. Tam pritaria vis mažiau žmonių už Vokietijos ribų.

Vokietijos siekis priimti imigrantus ir juos paskirstyti Europoje daro jai dvigubą žalą. Pirmiausiai, rytų europiečiai yra pagrįstai nusimynę dėl Vokietijos kėsinimosi į jų suverenitetą. Iš kitos pusės, tai siunčia signalą į migrantų kilmės valstybes, kad rizikingas ir neteisėtas bandymas imigruoti į Europą per Viduržemio jūrą yra perspektyvus. Vėl ir vėl žmonės rizikuos savo gyvybėmis Viduržemio jūroje.

„Kad nutraukti žūtis Viduržemio jūroje, Europai reikia aiškiai pasakyti: nei vienas migrantas, bandantis patekti į Europą šiuo neteisėtu keliu, nebus priimtas. Kiekvienas išgelbėtas bus sugrąžintas. Tam reikalinga Viduržemio jūroje tokia tarnyba, kuri realizuos būtent šiuos tikslus. Tai sustabdytų NVO nelegalų pervežimo veiklą“, - pasakė AfD garbės pirmininkas Gauland.



Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

2020-07-07

Alfredas Bumblauskas apdergė ir karalių Mindaugą, ir Prezidentūrą, ir Vilniaus universitetą



Vilniaus universitetą baigiau 1974 metais. Tuo metu tai buvo rimta mokymo ir mokslo įstaiga. Laikai pasikeitė. Dabar čia esama profesorių, dėl kurių man gėda, kuriems būtų geriau dirbti kokius primityvesnius darbus, kad ir šluoti gatvę priešais mano Alma Mater. Vienas tokių yra „istorikas“ Alfredas Bumblauskas liepos 6 dieną, Lietuvai minint Valstybės arba Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, apdergęs ir Karalių Mindaugą, ir Prezidentūrą, ir Vilniaus Universitetą.

Kaip etatinis LRT šaumenas Bumblauskas Valstybės dienos renginyje Prezidentūros kieme viešai dergė ant karaliaus Mindaugo galima pamatyti šiame LRT video:


LRT transliuotame renginyje „Dalinkimės istorija“, labai protingą pranešimą apie Simoną Daukantą pristatė Prezidentas Gitanas Nausėda. Stebėjausi: be popierėlių, sklandžiai, protingai. Kartelė buvo pakelta taip aukštai, kad po jo išėjęs, o gal įneštas į sceną, kameros to nerodė, ir pasodintas į krėslą, (gal girtas? O gal nebepaeinąs nuo nutukimo?) Vilniaus universiteto profesorius, etatinis LRT keliauninkas Alfredas Bumblauskas, šią Prezidento Gitano Nausėdos kartelę nuleido iki plintuso.



Štai ką pasakė šitas „istorikas“, kurį iš LRT kartą išvytas žurnalistas pristatė kaip „žymiausią iš gyvųjų istorikų“:

    Mindaugą ilgai nemylėjau, nes rimti istorikai sakydavo, necituosiu kokie, „aš nekenčiu Mindaugo“. Apibendrinu mano bičiulio Erlicko žodžiais: „Gyveno Mindaugas toksai, pablūdęs buvo jis visai, baisiausias iš visų banditų...“

Kuo visa tai skiriasi nuo Šimašiaus pliažo Lukiškių aikštėje? Juk abiem atvejais apdergiami valstybės simboliai, apdergiami tam, kad naikinti valstybę. Tai vientisas planas.

Bumblauskas – LRT herojus, nuolatinis atostogautojas už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. O kas šiandien yra LRT, kuri po savo sparnu priglaudė įvairius bumblauskus?

Profesorius Vytautas Radžvilas apie LRT taip pasakė: „Lietuvos radijas ir televizija užsiima atvira antitautinių ir antivalstybinių idėjų propaganda, kuri daugeliu atžvilgių yra ciniškesnė ir primityvesnė, negu sovietmečio laikais“.

Lietuvos sovietinės okupacijos laikais Justinas Marcinkevičius apdainavo mūsų vienintelį karalių Mindaugą, kūrė simbolį, laisvos Lietuvos valstybės simbolį. Po trisdešimties nepriklausomybės metų kažkoks niekšas Bumblauskas mūsų simbolį prezidentūros kieme trypia į purvą.

Jeigu šita padugnė Bumblauskas gali vadinti Karalių Mindaugą „banditu“, tai aš leidžiu sau keliauninką Bumblauską pavadinti niekšu ir mėšlo krūva.

Pripažinkite, juk aš teisus.

Konfucijus sakė: viską lemia ženklai ir simboliai. Manote, kad Bumblauskas to nesupranta? Jis sąmoningai griauna valstybės pamatus.

P.S.: Bumblauskas nuolatos kartojo, kad mažai kas žinoma apie karalių Mindaugą. O ar būtų kas žinoma apie Nepriklausomybės akto originalą, jeigu ne chemikas Liudas Mažylis??? Reikia mokėti dirbti archyvuose ir dirbti, ponas „didysis istorike“ Bumblauskai, o ne iš televizoriaus malti š...



Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

Justas Stankevičius. Ar Laisvės partija - už laisvę?


Toliau siautėjant teroristinei ANTIFA organizacijai Lietuvoje žiniasklaida apie tai rašo ypač nedaug, nepaisant to, kad  protestas jau atėjo iki Lietuvos. ANTIFA yra radikaliosios kairės jėga, kuri niekaip nėra suderinama su žodžio ar nuomones laisve, nes priešinga nuomonė yra sutinkama tiek psichologiniu, tiek fiziniu smurtu. Tarp Lietuvos politikų paramą šiai organizacijai, kurią svarbiausia Lietuvos sąjungininkės (JAV) prezidentas paskelbė kaip teroristinę netiesiogiai palaiko Laisvės partija per partijos narę Aušrinę Armonaitę, kuri dalyvavo ir palaikė „Black lives Matter“ protestą.

Laisvės partija ir žodžio laisvė

Siekiant objektyvumo būtina sutikti, kad grįsti laisvės sąvoką taip, kaip darė Aušrinė Armonaitę viename iš savo podcastų per J. S. Millio  „apie laisvę“ (angl. „On Liberty“) yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Tačiau ar tikrai galime pasikliauti Laisvės partijos požiūriu į laisvę, kuomet jos nariai išreiškia solidarumą radikaliems judėjimams, kurie nėra suderinami su žodžio laisve?


Laisvės partija ir tautiškumas     

1989 m. Baltijos šalių piliečiai stovėjo vardan nacionalinių valstybių laisvės Baltijos kelyje, tačiau šiandien Laisvės partija ir kitos partijos, kurios suklumpa per neomarksistines kategorijas šiandien aktyviai priešinasi tiek Tautos simbolio - Vyčio atsiradimui Lukiškių aikštėje,  tiek nacionalinės valstybės herojų atminimui.

Lietuva savo etnine sudėtimi yra tautinė valstybė, nes daugiau, nei 80% valstybės gyventojų save laiko lietuviais, o nacionalinės demokratinės valstybės konceptas yra tai, kas išsikristalizavo tautų Europą XIX a. XX a. pirmoje pusėje. Turint omeny šį kontekstą tampa sudėtinga nuspręsti, ar Laisvės partija atstovauja tokią laisvės sampratą, kuri yra suderinama su Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesais ignoruojant piliečių valią dėl Vyčio atsiradimo Lukiškių aikštėje. Tai dar ne viskas. Faktas, kad vieną iš svarbiausių partijos steigėjų ir dabartinį Vilniaus merą, Remigijų Šimašių liaupsino rusų propagandiniai kanalai už tai, kad slapčia paryčiais nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje buvo nukabinta atminimo lenta tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui J.Noreikai-Generolui Vėtrai dar kartą verčia abejoti, ar partija atstovauja lietuvių tautos ir valstybės interesus.

Kodėl „Back Lives Matter“ protesto palaikymas padeda ANTIFA?

Laisvės partija ir jos narė, kuri dalyvavo ir palaikė ANTIFA protestą nesugebėjo smerkti šios smurtinės organizacijos, kuri net ir būdama Lietuvoje sužeidė LR pilietį. Taip pat Laisvės partija visiškai ignoruoja faktą, kad šie protestai turi ypač blogas pasekmes JAV. Mūsų sąjungininkė, kuri mums kartu su NATO sąjungininkais garantuoja nacionalinį saugumą kenčia ne tik dėl ANTIFA riaušių, plėšiamų verslų ar naikinamo tiek valstybinio, tiek piliečių turto, bet ir nuo kuriamos rasizmo formos prieš baltaodžius. Nepaisant JAV patirties, partijos nariai skubos tvarka davė leidimą protestui neatsižvelgdami dar į pandemijos kontekstą, o tai rodo, kad Laisvės partijos vertybėms šis protestas yra artimas. Be to, „Black lives matter“ ir ANTIFA siejimas yra visiškai pagrįstas ne tik dėl to, jog protestuose dalyvauja ANTIFA, bet ir tuo, kad Lietuvos ANTIFA kvietė piliečius ateiti į protestą. Ryšio neigimas yra absurdiškas.

Tiek ANTIFA tiek „Black Lives Matter“, tiek ir ANTIFA yra radikalaus anarchistinio pobūdžio organizacijos, kurios tiki, jog ženkliai sumažinus policijos finansavimą gyvensime pasaulyje, kuriame bus daugiau lygybės ir teisingumo. Prisiminus „minios teisingumą“ žmonijos istorijoje turbūt neįmanoma toliau nutolti nuo tiesos. Todėl ANTIFA ir „Black Lives Matter“ veikia kartu ir turi bendrų tikslų.

Laisvės partija - populizmas?

Vienos iš Laisvės partijos narės politinės reklamos akcentas - marihuanos legalizavimas ir nelegalių psichiką veikiančių medžiagų dekriminalizavimas skamba kaip pigi populistinė reklama. Kvietimas legaliai parūkyti „žolės“ yra visiškas pataikavimas visuomenės priklausomybėms užuot sprendus socialinės atskirties, švietimo bei nacionalinio saugumo klausimus. Kaip marihuanos legalizavimas padės spręsti išvardintas problemas?

Taip pat smalsu kaip šios politinės reklamos įgyvendinimas ir legalus „žolės“ rūkymas išspręs tai, kad pensininkai gauna sumas, už kurias praktiškai neįmanoma gyventi, kad gydytojai sąmoningai ignoruojami ir epidemijos metu yra palikti likimo valioje. „Žolės“ legalizavimas tikrai nėra tai, ką nori girdėti rinkėjai, šiandien dirbantys darbovietėse, kuriose patiria plačiai paplitusį psichologinį smurtą iš savo darbdavių [1]?  Kitaip sakant, partija rūpinasi klausimais, kurie visiškai nerūpi didžiajai daliai Lietuvos piliečių.

Prisimenant Laisvės partijos naudojamą „moksliškumo“ motyvą yra akivaizdu, kad partija nesugeba kritiškai pažvelgti iš Vakarų importuojamas progresyvias idėjas ir problemas, dėl ko džiaugiasi rytų kaimynai, o Vakaruose atsiradusią kovą prieš rasizmą rasistiniais metodais ir anarchizmo protrūkį partija ciniškai išnaudoja akcenduodama „progresyvumo etiketę“. Atrodo, jog moksliškumas čia naudojamas tik kaip patogi priemonė įtikinti kitus, o ne kaip principas ieškant tiesos bei visuomenei naudingo sprendimo. Kur moksliniai įrodymai, kad policijos nefinansavimas atneš saugumą gatvėse? Apibendrinant galima teigti, kad Laisvės partijai reikėtų labiau atsižvelgti į Lietuvos gyventojų patiriamus sunkumus, o ne pataikauti regresyviosios kairės ideologijoms, kurių net negalime suderinti su žodžio laisve.

[1] Ketvirtoji darbo sąlygų apklausa Europos Sąjungoje, ž.r. lentelė 4.2. Lentelė rodo, jog esame ketvirtoje vietoje pagal psichologinį smurtą darbovietėje.


Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

Krūvina multikultūralizmo pamoka Vokietijoje: Merkel svečias iš Afganistano keleiviniame autobuse papjovė buvusią žmoną


Bavarijos Obergünzburge, pirmadienį 13:10, stebint visiems autobuso keleiviams, tarp jų buvo daug moksleivių, prieglobsčio prašytojas iš Afganistano peiliu subadė buvusią savo žmoną. Į įvykio vietą atvyko trys greitosios pagalbos ekipažai, sraigtasparnis, tačiau 27-metės moters išgelbėti nepavyko, po pietų ligoninėje ji mirė.

Nusikaltėlis, kuriam 37 metai, iš įvykio vietos pabėgo, bet buvo sugautas, jis turėjo peilį, su kuriuo įvykdė šį kraupų nusikaltimą.


Policijai „Merkel svečias“ iš Afganistano buvo gerai žinomas nuo 2019 metų lapkričio, kuomet jis įvykdė pirmą išpuolį prieš savo buvusią žmoną.



Autobuso vairuotojui ir keleiviams, tarp kurių, kaip minėta, buvo daug moksleivių, dabar suteikiama psichologinė pagalba. Nusikaltėlis antradienį bus pristatytas į Kepten apylinkės prokuratūrą.

Nurodoma, kad už visą šį brangiai valstybei kainavusį multikultūralizmo košmarą turės susimokėti mokesčių mokėtojai.

Angelai Merkel asmenines sąskaitas turėtų išrašyti istorija, jai nesuspės to padaryti vokiečiai. 2015 metais Angela Merkel į Vokietiją įleido apie du milijonus dokumentų neturinčių nelegalų. Nuo tada šalį drebina teroro aktai ir šiurpūs atėjūnų nusikaltimai.







Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)