Ši Seimo sesija gali įeiti į istoriją kaip ta, kurios metu buvo atidarytos durys į multikultūrinės Lietuvos kūrimo pradžią. Kitų šalių patirtis liudija – multikultūralizmas pažymėtas socialinėmis įtampomis ir kultūrinėmis pervartomis. Ir be galimybės sugrįžti atgal.
Šalies demografinė situacija
Praeitais metais Lietuvoje, pandemijos šešėlyje, įvyko gyventojų ir būstų surašymas. Jis pirmą kartą buvo atliktas remiantis vien administraciniais duomenimis, naudojant viešus registrus. Lietuvos statistikos departamentas jau pradėjo skelbti pirmuosius duomenis. Iš jų ryškėja trisdešimt metų nepriklausomos Lietuvos paveikslas. Jis nevienareikšmis.
2021 m. surašymo duomenimis, pagal gyventojų etnokultūrines charakteristikas, Lietuva savo tautine sudėtimi tebėra homogeniška valstybė. Nepriklausomybės pradžioje lietuviai sudarė daugiau nei 80 proc. visų šalies gyventojų. Per trisdešimt metų gyventojų sumažėjo, tačiau tautinės sudėties proporcijos išliko tokios pačios: 2021 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 mln. 378 tūkst. (84,6 proc. visų gyventojų) lietuvių, 183,4 tūkst. (6,5 proc.) lenkų, 141,1 tūkst. (5 proc.) rusų, 28,2 tūkst. (1 proc.) baltarusių, 14,2 tūkst. (0,5 proc.) ukrainiečių, 16,2 tūkst. (0,6 proc.) kitų tautybių gyventojų (1 pav.).
Tačiau yra viena bėda. Ši etniniu požiūriu homogeniška, išsilavinusi, miestuose ar rajono centruose gyvenanti visuomenė, yra senstanti ir negyvybinga. Gimstamumo lygis Lietuvoje yra žemas ir gerokai atsilieka nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą.
Pagrindinis rodiklis, kuriuo paprastai matuojamas visuomenės gyvybingumas, yra suminis gimstamumas: statistinis rodiklis, rodantis vaikų skaičių, tenkantį vienai moteriai. Tam, kad prasidėtų kartų kaitą užtikrinanti demografinė raida, šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2. Tai populiacijos gyvybingumo auksinis standartas. Nuo 2002 iki 2015 metų jis Lietuvoje augo (nuo 1,23 iki 1,70), ir galėjo susidaryti vaizdas, jog Lietuvoje einama teisinga kryptimi.
Tačiau jau 2016 m. prof. Vlada Stankūnienė ir Marė Baublytė pastebėjo, jog šis rodiklis didėja ne todėl, kad yra susilaukiama daugiau vaikų, o todėl, kad jų susilaukė moterys, kurios motinystę buvo atidėjusios vyresniam amžiui. Iš pradžių tai labai sumažino gimstamumą, o po to jį padidino. Ši tendencija šiek tiek iškreipė demografinius rodiklius ir jų vertinimą bei sukūrė įspūdį, jog demografinė situacija gerėja.
Naujausi duomenys rodo tikrąjį reprodukcijos populiacijoje vaizdą. Situacija blogėja, ir labai sparčiai. Jei 2015 m. suminis gimstamumo rodiklis siekė 1.70, tai 2020 m. – tik 1.48.
2021 m duomenys dar prastesni. Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 2002 m. lygio. Jei 2017 m. bendrasis gimstamumo rodiklis (naujagimių skaičius 1000 gyventojų) buvo 10,1, tai 2021 m. – tik 8.8 (preliminariais duomenimis). Panašią tendenciją rodo ir bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis (mirčių ir gimimų skaičiaus santykis 1000 gyventojų), kuris 2017 m. buvo 4,4, o 2021 m. – jau 8,8.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, su kiekviena jaunesne karta moterys gimdo vis mažiau vaikų (Pav. 1). Moterų, gimusių 1980–1984 m., vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia 2 vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.
Lietuvos statistikos departamentas prognozuoja, kad Lietuvoje gimusiųjų skaičius iki 2070 m. sumažės beveik per pusę – nuo 27 060 iki 14 969. Eurostat duomenimis, jei išliks dabartinis neigiamas gimstamumo lygis, Lietuvos populiacija vien dėl šio faktoriaus iki 2030 sumažės 150 tūkstančių gyventojų.
Jei 2011 m. pagrindinis neigiamą demografinę situaciją sąlygojantis veiksnys buvo emigracija, tai 2021 m. surašymo duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir neigiamos migracijos įtaka populiacijos mažėjimui praktiškai išsilygino. Dėl mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo Lietuva neteko 114 tūkst. gyventojų (49 proc.), o dėl neigiamo migracijos santykio – 119 tūkst. gyventojų (51 proc.). Bendras gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3 su trupučiu milijono 2011 m. iki 2,8 su trupučiu milijono 2021 m., t.y. 232,4 tūkst. arba 7.6 proc.
Žemi gimstamumo rodikliai koreliuoja su intensyvia jaunimo ir Lietuvai būdinga jauno amžiaus moterų emigracija, kuri labai sparčiai sendina populiaciją: Lietuvos gyventojų amžiaus struktūroje sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų dalys.
Prof. Vlados Stankūnienės ir Marės Baublytės teigimu, Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra, kuriai būdingas spartus vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus kartos atstovų mažėjimas ir ženklus pagyvenusių žmonių dalies didėjimas, rodo „užprogramuotą“ demografinį nykimą.
Demografiniu požiūriu Lietuva panaši į seną ąžuolą su plačia, bet gilių nebemezgančia laja ir plonu kamienu, kuris bet kada gali lūžti. Jei tendencijos nesikeis, pagal JT paskaičiavimus, šio amžiaus pabaigoje Marijono Mikutavičiaus įpėdiniui teks dainuoti tik apie pusantro milijono lietuvių.
Socioekonominė Lietuvos situacija
Tautos gyvybingumas, suprantant jį kaip tautos norą išlikti ir turėti tęstinumą, buvo pradėtas laužyti dar sovietmečiu. Tačiau per trisdešimt metų buvo nepadaryta nieko arba beveik nieko, kad šis, su nepriklausomybe atgijęs noras (tą liudijo laikinas gimstamumo pakilimas Atgimimo laikotarpiu) bent jau įsišaknytų.
Įstojimas į Europos Sąjungą sukūrė paradoksą: demografiškai tauta nukraujavo (2016 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo nepriklausomybės pradžios Lietuva dėl emigracijos neteko per 650 tūkstančių gyventojų), tačiau europinės sienos buvimas ir su tuo susiję migracijos iš trečių šalių ribojimai apsaugojo Lietuvą nuo emigracijos iš trečiųjų šalių ir išsaugojo homogenišką jos veidą.
Tačiau ilgiau tai tęstis nebegali. Metaforiškai kalbant, Lietuva nėra nėra pajėgi išlaikyti didelio buto Europos senamiestyje. Didėja Lietuvos socialinės apsaugos sistemos apkrova. Per dešimt metų Lietuvos visuomenė paseno 3 metais (2011 m. Lietuvos gyventojų medianinis amžius buvo 41 metai, o 2021 m. – 44 metai). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas, kuris parodo, koks pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių ir vaikų (0–14 metų amžiaus) skaičius tenka šimtui 15–64 metų amžiaus gyventojų, nuo 2009 iki 2020 m.padidėjo nuo 47 iki 54 asmenų, ir tik pagyvenusių asmenų sąskaita.
Lietuvos darbo rinka pradeda trūkinėti pro plyšius. Užimtumo tarnybos duomenimis, nuo 2021 m. kovo darbo vietų yra užregistruojama daugiau, negu bedarbių. Darbo rinkoje atsiranda darbo jėgos ir pasiūlos kvalifikacinis disbalansas: nekvalifikuoto darbo ieško kas trečias per pusmetį registruotas bedarbis. Tokio darbo pasiūla – mažiau nei ketvirtadalis. Tarp 2022 m. kovo 1 d. registruotų bedarbių, trys iš septynių bedarbių yra vyresni nei 50 metų amžiaus, trys iš dešimties – ilgalaikiai bedarbiai, su jiems būdinga motyvacijos dirbtis stoka ir (ar) priklausomybėmis.
Du keliai
Šioje situacijoje galimi du keliai. Trumpas, panaudojant laikiną, ekonomine prasme nekainuojančią ir greitai rezultatą duodančią priemonę – imigraciją. Arba ilgas, investuojant į ilgalaikę, brangiai kainuojančią, bet sėkmės atveju, atsiperkančią priemonę – gimstamumą.
Pirmasis kelias reiškia, jog būtų kuriama multikultūrinė visuomenė, kurioje anksčiau ar vėliau išsitrina priimančios visuomenės socialinės ir kultūrinės charakteristikos. Antrasis kelias reiškia, jo būtų išlaikyta etninė ir kultūrinė LIetuvos tapatybė ir būtų įgyvendintas svarbiausias 1990 m. atkurtos valstybės tikslas – užtikrinti lietuvių tautos išlikimą ir istorinį tęstinumą.
Pirmąjį kelią pasirinko Europos Sąjunga, kuri 20 a. pabaigoje išnaudojusi savo demografinį galimybių langą, nusprendė priimti į savo ratą Rytų Europos valstybes. Kultūriniu ir religiniu požiūriu artimos darbo jėgos pritraukimas iš į ES įstojusių šalių buvo nedeklaruotas, bet svarbus ES atsivėrimo postsovietinei erdvei motyvas.
Antrąjį kelią pasirinko Vengrija, po liberalių jėgų valdymo dešimtmečio 2011 m. pasiekusi demografinį dugną (suminis gimstamumo rodiklis Vengrijoje tada buvo 1.23). Per dešimtį metų, įvairiomis gimstamumą skatinančiomis socialinės politikos priemonėmis ji pasiekė, atrodo, neįmanomą rezultatą. Vengrija – vienintelė Europos šalis, kuriai pavyko padidinti suminį gimstamumo rodiklį 24 procentais, ir tai ji padarė be imigracinio kapitalo (kaip, pvz., Vokietija).
Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo vien socialinė politika, kuria siekta tik ištraukti iš skurdo rizikos zonos daugiavaikes šeimas ar vienišas mamas (tokią politiką praeitoje kadencijoje vykdė valstiečių vyriausybė), bet šeimos politika, sąmoningai orientuota į prigimtinės šeimos, paremtos santuokiniu įsipareigojimu, rėmimą.
Vengriška politika, be abejo, kainuoja (parama šeimai nuo 2010 iki 2018 m. padidėjo nuo 3.5 iki 4.6 proc. BVP), tačiau neabejotinai paveikė suminį gimstamumo rodiklį (jis per ši laikotarpį padidėjo 1.23 iki 1,56). 2022 m. Vengrijos vyriausybė šeimos politikos priemonėms ketina atseikėti net 6.2 proc. BVP.
Lietuvos pasirinkimas
Ar Lietuva gali eiti vengrišku keliu? Taip, bet tam reikia politinės jėgos, kuri turi kitokią Lietuvos viziją, negu ją fiksuoja valstybės strateginiai dokumentai, drąsos ją įgyvendinti ir kurios mąstymas neapsiriboja tik viena kadencija. Tenka konstatuoti, kad tarp Seime esančių partijų, tiek valdančiųjų, tiek opozicijoje esančių, tokios politinės jėgos nėra.
2021 m. kovo 22 d. Seimo Ateities komitetas priėmė rezoliuciją dėl šalies demografinės politikos ir visuomenės raidos ateities. Joje išreiškus susirūpinimą, jog „Lietuvos demografiniams pokyčiams būdingas vienas sparčiausių Europos Sąjungoje gyventojų senėjimas, mažas gimstamumas, didelis mirtingumas, aukštas emigracijos lygis“, ir konstatavus faktą, jog „esama institucinė sąranga, teisinė ir kvalifikacinė sistemos nedaro laukiamo poveikio probleminiams demografijos procesų aspektams“, demografinį nuosmukį Vyriausybei yra siūloma gydyti „ekonominio kompensavimo ir reabilitavimo politikos priemonėmis“. Kitaip tariant – darbo jėgos iš trečiųjų šalių pritraukimu.
Rezoliucijoje daug techninių „burtažodžių“, bet tauta, kaip Lietuvos valstybės identitetą apsprendžianti, kultūrinį tvarumą garantuojanti ir, kaip rodo Ukrainos atvejis, valstybės išlikimą lemianti dedamoji, net nepaminėta.
Tiesa ta, jog mūsų valdžia netiki, kad lietuvių tauta gali atgimti. Ir jau seniai. Šis netikėjimas buvo užfiksuotas dar 2011 m., konservatoriams valdant priimtoje „Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Nors joje deklaruotas siekis „stiprinti šeimą, kaip svarbiausią visuomenės ląstelę ir tautos išlikimo garantą, kurioje subręsta laisvas, kūrybiškas ir atsakingas žmogus“ (5.7), jos koncepcija grindžiama Globalios Lietuvos idėja, iš esmės pripažinimu, kad Lietuva išsivaikščiojo ir su tuo nieko negalima padaryti.
Strategijai būdinga šiaurietiška geopolitinė orientacija, atvira multikultūralizmui ir reikalaujanti visuomenės vertybinio perkrovimo, kuris, kaip aiškėja dabar, apima tiek prigimtinės šeimos sampratos, tiek tautos, kaip valstybę steigiančio subjekto, atsisakymą.
Strategijos pagrindu buvo ruošiami valstybės raidos planavimo dokumentai (2014–2020 metų nacionalinės pažangos programa, 2021–2030 metų nacionalinis pažangos planas), siekiant nustatyti pagrindinius siekiamus pokyčius, turinčius užtikrinti pažangą socialinėje, ekonominėje, aplinkos ir saugumo srityse ateinantį dešimtmetį. Juose gimstamumo, kaip siektino rodiklio, nėra. Pagrindiniai gerovės rodikliai – socioekonominiai ir visuomenės sveikatos (gyventojų užimtumo lygis, vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė), užmirštant, kad iš esmės jie priklauso nuo darnaus šeimos funkcionavimo.
Mažo gimstamumo problema konstatuojama, sprendinių – nėra. Santuokos instituto stiprinimas, skyrybų prevencija ar daugvaikystė strategijoje neminimi. Šeima kaip institucija nėra tikslas savaime, o tik kaip viena iš asmens savirealizacijos priemonių, neturinti jam kliudyti aktyviai ir sėkmingai įsitraukti į darbo rinką.
Todėl visiškai ne atsitiktinumas, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengta bei 2018 m. pavasarį Vyriausybės patvirtinta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategija, turėjusi kitą vertybinę kryptį, taip ir liko Seime nepriimta. Formali priežastis – stategija perteklinė ir nereikalinga, nes rengiamas Nacionalinis pažangos planas. Tikrasis motyvas – joje numatyti siekiniai nederėjo su Nacionaliniame pažangos plane išdėstyta „Globalios Lietuvos“ kūrimo vizija, o jos nuostatos – su technokratiniais sprendiniais, priderintais prie JT Darnaus vystymosi tikslų, kurie, ne paslaptis, ne visi palankūs prigimtinei šeimai.
Aštuonioliktosios Vyriausybės politika – „Globalios Lietuvos“ projekto įgyvendinimas
Paskutiniai Seimo rinkimai leido valdantiesiems pradėti vykdyti Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ įkūnytą vertybinio perorientavimo programą bei eiti pasirinktu pragmatinės demografinės politikos keliu. Jos apmatai sudėti Aštuonioliktosios Vyriausybės programoje, o jos pagrindu parengtame Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane, gretinant švietimo ir socialinės apsaugos sričių uždavinius, ryškėja priemonės, kuriomis ketinama spręsti socialinės apsaugos sistemos tvarumo ir darbo jėgos stygiaus problemas, kurias sukėlė išties baisi demografinė šalies situacija. Tai ketinama daryti iš esmės keturiomis priemonėmis: per profesinį perorientavimą (persikvalifikavimą), pensijinio amžiaus ilginimą (ir pensininkų išlaikymą darbo rinkoje), galimybių darbo jėgos migracijai iš trečiųjų šalių sudarymą ir greitesnį moterų grąžinimą į darbo rinką.
Pirmaisiais valdančiųjų kadencijos metais labiau skambėjo vertybiniai klausimai, demografinei politikai atėjo metas tik dabar. Kodėl? Pirmiausia, numatytų sprendinių įgyvendinimui reikėjo paruošti teisės aktus. Antra, likimas valdantiesiems padovanojo karą Ukrainoje. Jis leido pridengti projektų teikimą pabėgėlių krize ir motyvuoti siūlymą juos svarstyti skubos tvarka.
Darbo jėgos migracijos liberalizavimas
Pirmoji kregždė buvo kovo 22 d. pateiktas Užimtumo įstatymo pakeitimo įstatymas, numatantis spręsti struktūrinio nedarbo problemas, susijusias su kvalifikuotų darbuotojų stoka ir ilgalaikių bedarbių gausa, įvedant besiruošiančio darbo rinkai asmens statusą, skatinant pameistrystę ir neformalų suaugusiųjų švietimą bei peržiūrint Užimtumo tarnybos funkcijas.
Tačiau mažai kas pastebėjo, jog į įstatymą yra įrašytas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiūlymas, motyvuojant siekiu pritraukti į Lietuvą aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų atstovus, išplėsti darbdavių galimybes įdarbinti užsieniečius (taip pat ir asmenis, Lietuvoje gavusius laikiną apsaugą). Tuo tikslu numatoma, jog iš užsienio pritrauktiems specialistams bus mokama 3000 Eur atvykimo išmoka, o darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio – 500 Eur išmoka.
Leiskite paklausti, koks darbdavys rinksis investuoti į kvalifikacijos neturintį, motyvacijos dirbti stokojantį ar priklausomybių turintį lietuvį, jei bus galima atsivežti darbuotoją iš Bangladešo, kurį, be kita ko, bus galima parduoti į Švediją, jo darbą apiforminant kaip komandiruotę, o skirtumą tarp lietuviško ir švediško užmokesčio įsidėti į kišenę?
Kad prekyba trečiųjų šalių darbuotojais yra reali, rodo mūsų kaimynų lenkų pavyzdys: pastaruoju metu Lietuvoje padaugėjo darbuotojų, kurių darbo sutartis – lenkiška. Užimtumo įstatymo pataisos sudaro palankias sąlygas kvalifikuotą ir pigią darbo jėgą ne tik importuoti, bet ir eksportuoti. Galima tokios politikos pasekmės – ilgalaikiai bedarbiai.
Atkreiptinas dėmesys, kad šios išmokos bus mokamos iš Užimtumo fondo. O štai papildomų lėšų paslaugų, skirtų ilgalaikiams bedarbiams, plėtrai, ar su jais galinčių dirbti specialistų pritraukimui ir kompetencijos kėlimui, nėra numatyta.
Taigi, abejotina, ar realizavus numatytas priemones bus gauta planuojama ekonominė nauda. Galima manyti, kad to nepasiekus, o, priešingai, padidėjus planuotoms išlaidoms, bus ieškoma ne kokybiškai naujų, efektyvesnių sprendimų, bet einama primityviausiu ir pavojingiausiu keliu – siūlant didinti darbo migrantų skaičių Lietuvoje ir lengvinant galimybes juos įteisinti.
Kad tuo keliu einama, liudija Trišalėje taryboje svarstomas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo projektas, kuriuo, įgyvendinant 2021 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2021/1883 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą sąlygų siūloma supaprastinti aukštos profesinės kvalifikacijos sąvoką, nustatant vienodus reikalavimus gauti nacionalinę vizą ir laikiną leidimą dirbti pagal laikino darbo sutartį įmonėje, įtrauktoje į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, atsisakant reikalavimo įvertinti užsieniečio darbo atitiktį Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.
Negana to, siūloma leisti jam dirbti pagal darbo keliems darbdaviams sutartį. Tuo iš esmės darbdaviui suteikiama galimybė užsiimti darbo jėgos prekyba Europos Sąjungoje. Darbuotojas taip pat galės reikalauti teisės atsivežti į Lietuvą savo šeimą, motyvuodamas šeimos susijungimu.
Ankstesnis moterų grąžinimas į darbo rinką
Kovo 29 d. Seime buvo pateiktos Darbo kodekso pataisos. Jomis oficialiai siekiama įgyvendinti ES Direktyvą 2010/18/ES, kuri turi vieną ir aiškų tikslą – užtikrinti didesnį tėvų (vyrų) įsitraukimą į vaikų priežiūrą. Tuo tikslu direktyva nustato dviejų neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų tėvams vyrams reikalavimą ir siekia, kad ES valstybėse narėse jis būtų įdiegtas. Direktyvos esmė – kad tėvas bent du mėnesiu realiai būtų namie su vaiku. Ir tai yra gerai. Formą – kaip tai padaryti – kiekviena šalis pasirenka pati.
Direktyva nenumato pareigos sumažinti išmokas ar nustatyti išmokų ribas, bet numato pareigą sukurti motyvacinę sistemą, kad abu šeimos nariai prisidėtų prie vaikų priežiūros. Dar daugiau, Europos Komisijos direktyva, numatanti pokyčius vaiko priežiūros srityje, akcentuoja, jog ES šalys, ją įgyvendindamos, neblogintų esamos tose šalyse naujagimio susilaukusiųjų padėties (46 p.).
Tačiau prisidengiant ES Direktyvos įgyvendinimu iš esmės peržiūrėta vaiko priežiūros išmokų sistema. Tikslai yra du: tvarus Sodros biudžetas ir finansinių paskatų moterims anksčiau grįžti į darbo rinką sukūrimas. Abiem atvejais tai reiškia – taupyti šeimų sąskaita. Būtent todėl pasirinkta prie esamos vaiko priežiūros sistemos ne pridėti du apmokamus mėnesius tėvams (kas būtų reiškę daugiau Sodros išlaidų), bet performatuoti visą išmokų sistemą.
Pats pasiūlymas sumodeliuotas taip, kad finansine prasme būtų parankiau rinktis ne dviejų, bet pusantrų metų vaiko auginimo atostogas. Bet kokiu atveju finansiškai nukentės tos šeimos, kuriose tėvai negalės išeiti dviejų mėnesių nepertraukiamų atostogų, motina, kuri maitina kūdikį, nenorės palikti vaiko, arba vienas iš tėvų neturės socialinio draudimo. Dėl naujos sistemos laimės tik vienišos mamos ir Sodra, minėtais atvejais sutaupysianti dviejų mėnesių išmokas.
Beje, šią, valdančiųjų pasirinktą demografinę politiką integraliai papildo ir pratęsia Lietuvos liberalų sąjūdžio pateiktas „Šeimos paketas“, be kitų dalykų numatantis ir vaiko priežiūros kambarius darbo vietose. Pastarasis pasiūlymas (kaip netikėta), bus svarstomas kartu su neperleidžiamas vaiko atostogas numatančiomis Darbo kodekso pataisomis.
Tokiame kontekste TS–LKD krikščionių demokratų bendrijos programoje kadaise įrašyta nuostata: „Motinos darbas namuose dėl jo reikšmės šeimai ir visuomenei turi būti gerbiamas, įvertintas lygiai su kitais ir valstybės draudžiamas socialiniu draudimu“ atrodo kaip pasiūlymas iš viduramžių.
Apibendrinant galima pasakyti: stovime ant lemiamų permainų slenksčio. Atsisakydama investuoti į savo tautos gyvybinį potencialą, plačiai atidarydama duris neribotai darbo jėgos migracijai, etniniu požiūriu homogeniška, bet nykstanti lietuvių tauta nepajėgs absorbuoti trečiųjų šalių kultūrinio poveikio. Klausimas, ar tikrai to norime? [ar tikrai norime išnykti kaip tauta?]
