Lietuva „kaip sveikata“

Žvelgdamas į R.Vanagaitės ir T.Venclovos išpuolius prieš Lietuvą ir lietuvių tautą, aš pagalvojau, nejau „kalnas galėjo pagimdyti tokias peles“, o iš „žydiškų mamų“ gimti tokie dvasiniai degeneratai, šmeižiantys savo gimtinę, jei jau ne tėvynę? Kažkaip nesinorėjo tikėti, kad toks niekingas elgesys, tokie užnuodyti genai būtų atkeliavę iš tautos, pasauliui dovanojusios Torą ir Kristų.

Adomą Mickevičių greta šitų dviejų „pelių“ pastačiau ne pagal jų vertę, indėlį į žmonijos kultūros aruodą, nes dydžiai nepalyginami, atstumas kosminis, šviesmečiais, o vien tik pagal jų kilmę, norėdamas parodyti, kad žydiški genai lenkų, lietuvių ir baltarusių tautoms davė genijų Adomą Mickevičių, kuriam Lietuva buvo tėvynė, kuri yra "kaip sveikata" (Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie. Ponas Tadas), kuriam Lietuva – vieta, kurioje gyvena didvyriai, kaip Gražina, o ne niekingi „žydšaudžiai“, kaip šiandieniniams jo tautiečiams Vanagaitei ir Venclovai.

Garsus rusų filosofas ir politologas prof. Aleksandras Duginas lapkričio antrą dieną portale geopolitica. Ru paskelbė straipsnį „Lenkų-lietuvių logos“.

Apie Adomą Mickevičių ir jo kilmę prof. A.Duginas rašo:

„Didžiausios suklestėjimo lenkų mesionizmas (pagal Tovianskį) pasiekė su didžiausiu lenkų poetu Adomu Mickevičiumi (1798 – 1855). Kadangi Mickevičius gimė Lietuvos teritorijoje, tai lietuviai jį skaito savo nacionaliniu poetu, o kadangi dabar ši teritorija įeina į Baltarusijos sudėtį, tai baltarusiai jį skaito baltarusių poetu. Mickevičiaus mama buvo krikštyta žydė (Barbora Majevska) iš giminės pasekėjų žydų pseudo-mesijo Jakobo Leibos Franko, kuris, pėdomis kito pseudomesijo Sabbatai Cvi, paskelbė būtinybę „šventosios išdavystės“, tai yra palikimo žydų savo religijos ir perėjimo į katalikybę (kaip Sabbatai Cvi perėjo į islamą). Mickevičiaus žmona, Celina Šimanovska, taip pat priklausė frankistinei giminei (Volovskiai, iki krikšto jų protėvis turėjo pavardę Šor). Ji matė regėjimus ir save skaitė dvasia. Psichikos sutrikimas atvedė ją Paryžiuje į beprotnamį, kur buvo išbandomi labai žiaurūs gydymo metodai, iš kur ją išgelbėjo Andžėjus Tovianskis, pats periodiškai matydavęs panašius regėjimus“.

Kadras iš filmo "Ponas Tadas"

Ši aplinkybė turi reikšmę, nes frankistų judėjimas buvo mesianistinis savo kilme, traktavo šiandienybę kaip eschatologinę epochą ir projektavo tradicinį žydų tikėjimą į mošiachą, į šiandienines Europos sąlygas. Be to, eretikų frankistų sektos centre buvo moters kultas, o pašvestieji praktikavo orgijų ritualus. Buvo garbinamas „moters mesijas“, kurio vaidmenyje vienu metu pripažino sektos įkūrėjo Jakobo Franko dukterį Jieva Frank. Franko pasekėjai aktyviai pereidinėjo į katalikybę, ir tai automatiškai garantavo jiems pagal lenkų įstatymus tapimą dvarininkais. Taip, XVIII – XIX amžiais į lenkų šlėkta prasiskverbė gana ženklus skaičius žydų, kaip taisyklė, keitusių savo vardus į lenkiškus, sąlygojusius lenkiško mesianizmo idėjos plitimą. Mickevičiau pavyzdys – pats ryškiausias.“

Dvasinė degeneracija - ne tautos bruožas, dvasinė degeneracija - individualus reiškinys, o purvas traukia purvą.