Sionizmas. Ką apie jį prieš keturis dešimtmečius rašė „Didžioji Tarybinė enciklopedija“

Didžiojoje Tarybinėje enciklopedijoje“ apie sionizmą rašoma“:

Sionizmas (nuo pavadinimo Siono kalvos Jeruzalėje) pati reakcingiausia žydų buržuazinio nacionalizmo atmaina, ženkliai paplitusi 20 amžiuje tarp kapitalistinėse šalyse gyvenančių žydų. Šiuolaikinis sionizmas — nacionalistinė ideologija, išsišakojusi sistema organizacijų ir politika, išreiškianti interesus stambiosios žydų buržuazijos, glaudžiai susijusios su imperialistinių valstybių monopolistine buržuazija. Pagrindinis šiuolaikinio sionizmo turinys — kovingas šovinizmas, rasizmas, antikomunizmas ir antisovietizmas.

Kaip polinė srovė sionizmas atsirado 19 amžiaus pabaigoje. (…) Ši idėja buvo išdėstyta vieno iš sionizmo ideologų Austrijos žurnalisto Teodoro Herzlio knygoje „Žydų valstybė“ (1896). 1897 metais Bazelyje įvyko 1-asis sionistų kongresas, kuriame buvo įsteigta Pasaulinė sionistų organizacija (PSO), paskelbusi pagrindiniu sionistų tikslu „sukūrimą žydų tautai teisės saugomo prieglobsčio Palestinoje“. (Sionistų suvažiavimo planai yra žinomi, kaip „Siono išminčiųprotokolai“, kurių identiškumą patvirtina tai, kad beveik visi juose nurodomi sionistų planai yra jau įgyvendinti praktikoje, A.L.pastaba).

Ideologinė sionistų doktrina gana eklektiška. Ji aktyviausiu būdu naudoja daugelį judaizmo dogmų, o taip pat apima sionizmo ideologų transformuotas buržuazinio nacionalizmo teorijas, social-šovinizmo ir kita. Jos pagrindiniai teiginiai yra: įvairių pasaulio šalių žydai yra eksteritorinė „vieninga pasaulinė žydų nacija“; žydai — «ypatinga», «išskirtinė», «dievo išrinkta» tauta; visos tautos, tarp kurių gyvena žydai, vienaip ar kitais — antisemitai; antisemitizmas — yra „amžinas“; asimiliacija, t. y. susiliejimas žydų su jai supančiomis tautomis, „nenatūrali ir nuodėminga“, žydai, neva turi „istorines teises“ į „biblijinių protėvių žemes“ (Palestiną ir aplinkines sritis), kuriose jiems ir priklauso susikoncentruoti ir pastatyto „grynai žydišką“ „elitinę valstybę“. Sionizmo ideologai bando įrodyti „nepertraukiamą ryšį žydų visame pasaulyje“ su sionizmu, kuriam, kur jie bebūtų, turi pajungti savo interesus. Politizuotos judaizmo dogmos apie „dievo išrinktumą“ ir žydų mesianiškumą, o taip pat mitinė tezė apie jų „išskirtinumą sudaro vieną iš pagrindų imanentiškai būdingo sionizmo ideologijai ir praktikai kraštutinio nacionalizmo, šovinizmo ir rasizmo. (...)

JTO sprendimu 1948 metai įkūrus Izraelio valstybę (dalyje Palestinos teritorijos) sionizmas tapo oficialia Izraelio valstybės ideologija. Pagrindiniais sionizmo tikslais paskelbiamas palaikymas šios valstybės viso pasaulio žydų, surinkimas Izraelyje žydų iš viso pasaulio, apdorojimas sionizmo dvasia įvairų šalių gyventojų.

Sionizmas kelia uždavinį plėtimo šios valstybės iki taip vadinamo „Didžiojo Izraelio“ ribų. Šio tikslo sprendimui sionistai naudoja tezę apie „amžiną antisemitizmą“ ir kartu su tuo dažnai patys jį kursto. Sionizmas yra pagrindinė Izraelio politika. Izraelio valstybė paskelbta visų žydų tėvyne, kur jie negyventų ir koks bebūtų jų požiūris į sionizmą.

28-me Pasaulio sionistų kongrese (įvykusiame 1972 metais Jeruzalėje) pažeidžiant visas tarptautinės teisės normas buvo priimtas „kolektyvinis įsipareigojimas visų nacionalinių (sionistinių ir prosionistinių) organizacijų padėti žydų valstybei bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, net jei tai susidurs su pasipriešinimu atitinkamų valdžių“ šalių, kur yra žydų gyventojai.

(...) Artimuose Rytuose Izraelio sionistiniai valdantieji sluoksniai vykdo politiką agresijos ir nuolatinės teritorinės ekspansijos arabų tautų sąskaita, ir pirmiausiai arabiškos Palestinos tautos. Šita politika pavertė Izraelį į imperialistinį Artimųjų Rytų žandarą, buvo pagrindine priežastimi arabų-Izraelio karinių konfliktų 1948—49, 1956, 1967, 1973 metais.

Sionizmas tapo vienu iš pagrindinių sąjungininkų imperializmo jo globalioje kovoje prieš pasaulinį išsivaduojamąjį judėjimą.

Sionistų ideologinės koncepcijos ir politiniai planai įgyvendinami plačiai paplitusios sistemos sionistinių ir prosionistinių organizacijų, kurių vadovaujantys centrai yra JAV ir Izraelyje. Pagrindinis valdymo ir koordinacijos centras tarptautinio sionizmo — sistema PSO — Žydų agentūra (ŽA) Izraeliui. Pastaroji užsiima pagrindiniai žydų perkėlimo į Izraelį klausimais ir atstovauja PSO santykiuose su Izraelio vyriausybe. Aukščiausiu PSO organu juridiškai yra Pasaulio sionistų kongresas; pagrindinį vaidmenį PSO vaidina grupė žmonių, turinčių tamprius ryšius su tam tikrais JAV imperialistiniais sluoksniais. PSO vykdomasis komitetas susideda iš dviejų skyrių — Niujorke ir Jeruzalėje.

PSO nukreipia ir kontroliuoja veikla sionistinių organizacijų daugiau negu 60 kapitalistinių valstybių. Stambiausios: Pasaulio moterų sionistinė organizacija, Pasaulio visuotinė sionistų federacija, Pasaulio sionistų darbininkų judėjimas, Amerikos sionistinė organizacija. Faktiškai PSO kontroliuoja mesionistinį Pasaulio žydų kongresą (PEK, sukurtą 1936 metais), kurio organizacijos veikia 67 kapitalistinėse valstybėse. Prie šių centrų tiesiogiai ar netiesiogiai šliejasi daugybė vietinių sionistinių ir prosionistinių organizacijų, visuomeninių komitetų ir kt., sudarančių vieningą sistemą tarptautinio sionizmo. PSO turi stambius finansų fondus, kuriuos suteikia jam pagrinde žydų monopolistai; dalis lėšų surenkamos rinkliavų pagalba, tame skaičiuje ir priverstinių, tarp Europos gyventojų.

Sionistų organizacijos kontroliuoja reikšmingą skaičių masinės informacijos priemonių: jų rankose yra didelis skaičius leidyklų, radijo ir televizijos kompanijų, kino kompanijų (JAV, Vakarų Europoje, eilėje Lotynų Amerikos, Afrikos, Australijos).

Tarptautinis sionizmas visada apėmė ir dabar apima eilę ideologinių srovių, politinių frakcijų ir grupuočių: sionistai- „socialistai“, „politiniai sionistai“, „dvasiniai sionistai“, „religiniai sionistai“, „sionistai-revizionistai“ (šiuo metu fašistinė partija Cherut ir giminingos jai grupuotės) ir kiti, kas tik atspindi specifinius interesus įvairių žydų buržuazijos sluoksnių ir nei kiek nekeičia, o tiktai maskuoja jo proimperialistinę esmę.

Nesutarimai tarp įvairių sionizmo krypčių iš esmės neišeina už rėmų ginčų taktiniais klausimais ir dažnai yra atspindžiu kovos sionistų viršūnėje dėl įtakingų postų. (…)

30-ji JTO Generalinė Asamblėja 1975 metų lapkričio mėnesį kvalifikavo sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą. (...)

Большая советская энциклопедия. — М.: Советская энциклопедия 1969—1978

Nuoroda: http://enc-dic.com/enc_sovet/Sionizm-81929.html

Pradžia: http://lebionka.blogspot.lt/2018/01/sionistu-junga-velkanti-europa-ikinkyta.html