Prof.dr. Vytautas Radžvilas. Šliaužianti kalbos išdavystė

 

Seime klastinga dvikalbystės legalizacija: „techninėmis“ pataisomis paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas”.

Autorius teisus — laikai keičiasi. Nebereikia jokių Rusijos generalgubernatorių išleistų įsakų ir aplinkraščių, draudžiančių kalbėti ir rašyti lietuviškai. Mūsų kalbos valstybinis statusas traukiasi kaip Šagrenės oda Seimo nariams patiems atiduodant vis naujus jos vartojimo plotus.

Tai prasidėjo nuo ,,kažkokių ten trijų raidelių” asmenvardžiuose. O po naujausio Seimo balsavimo lietuvių kalbos prarasta teritorija jau yra didžiulis administracinių paslaugų aprašymų laukas.

Straipsnio autorius puikiai atskleidžia, kaip milžinišką diversiją prieš lietuvių kalbą jos išdavikams ir naikintojams pavyko paslėpti po tariamai smulkių ir nekaltų ,,techninių” komunikacijos pagerinimų širma. Negana to, ši diversija iš tiesų panaši į gerai surežisuotą sąmokslą.

Bet kuriuo atveju ją ilgam paslėpė tylos sąmokslo siena. Neįmanoma patikėti, kad iš beveik 100 parlamentarų, dalyvavusių balsavime dėl Viešojo administravimo įstatymo pataisų, nei vienas nesuprato, kokie bus politiniai, teisiniai ir grynai praktiniai tokių pataisų padariniai.

Bet nei vienas neprabilo ir nepaskelbė pavojaus. Apsimetė nesuprantantys, kad norint sugriauti valstybinį lietuvių kalbos statusą visiškai nebūtina uždrausti viešai ją vartoti arba suteikti tokį pat statusą ir kitai kalbai arba kalboms.

O štai sovietų pavergtoje Lietuvoje gyvenę ir tai patyrę žmonės suprato. Kai Maskvos nurodymu okupuotos LSSR administracija pradėjo didinti rusų kalbos pamokų skaičių mokyklose, tos kalbos mokytojams skirti specialias priemokas prie atlyginimo, o aukštosiose mokyklose kaip grybai po lietaus dygo vis naujos rusakalbių studentų grupės, visa tai buvo įgyvendinama nepriėmus jokio lietuvių kalbos juridinį statusą keičiančio įstatymo.

Tačiau visiems besirūpinusiems kalbos likimu užteko sveikos nuovokos suprasti, kad ruošiamasi įvesti rusų kalbą visose ugdymo pakopose ir įstaigose. Ir niekam nekilo abejonių, kad lietuvių kalbos statusas keičiasi iš esmės, nes visi matė, kaip juridiškai ir toliau niekaip nevaržoma kalba brutaliai stumiama iš viešosios erdvės siaurinant jos vartoseną edukacijos srityje.

Straipsnio autorius taip pat neklysta atkreipdamas dėmesį į neatsitiktinį sutapimą: anglų ir lenkų kalbų invazijos į lietuvių kalbos teisėto monopolio erdvę nauja banga kyla kaip tik Lietuvai ruošiantis nuolankiai priimti ES centralizuotai skirstomas privalomas imigrantų kvotas.

Taigi šis balsavimas yra ir kapituliacijos ženklas. Seimo nariai šitaip kelia baltą vėliavą susitaikydami su tuo, kad imigrantai plūs į šalį nepertraukiamu srautu, kurio niekas nesiryš stabdyti. Todėl, užuot sukilus prieš kvotas, iš anksto prie atvykėlių poreikių derinami šalies įstatymai, atveriantys jiems galimybę gauti įvairias administracines paslaugas ne valstybine lietuvių kalba. Pradžiai — paslaugų aprašymus, bet nuo jų iki įteisintos galimybės naudotis visais ne lietuviškai parašytais dokumentais — jau tik mažas žingsnelis.

Balsavimas dėl dvikalbystės įteisinimo

Galiausiai — jau aiškūs ir pirmieji šio balsavimo laimėtojai. V. Budnikas juos įvardija aiškiai ir tiksliai — tai Pietryčių Lietuvos autonomininkų triumfo valanda. Teisingumo ministrės E. Dobrovolskos šlovingi darbai stumiant lietuvių kalbą iš to krašto viešųjų įstaigų ir kasdienio žmonių gyvenimo tikrai bus pratęsti.

Patvirtintos įstatymo pataisos tam atveria svaiginančias perspektyvas. Jomis bus tikrai pasinaudota. Ar galima tuo abejoti, kai šį reikalą toliau tvarkysiančių svarbiausių ministerijų — Teisingumo ir ypač Vidaus reikalų — vadovai yra V. Tomaševskio partijos LLRA-KŠS atstovai?

Tai — tik pirmieji V. Budniko straipsnio įkvėpti apmąstymai ir klausimai. Laukime tęsinio.

Šios slapčia priimtos ir lietuvių kalbai pavojingos pataisos pernelyg mįslingos, kad būtų galima sustoti ir nesiaiškinti visų aplinkybių. Ir atsakomybių už tokį smūgį lietuvių kalbai ir valstybei.

https://www.pozicija.org/prof-dr-vytautas-radzvilas-sliauzianti-kalbos-isdavyste/

Vytautas Budnikas. Seime klastinga dvikalbystės legalizacija: „techninėmis“ pataisomis paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas

 

Valstybinės kalbos statuso silpninimas retai vyksta atviru ir vienkartiniu politiniu aktu. Istoriškai toks statusas valstybėse dažniausiai ardomas palaipsniui – plečiant išimtis, keičiant administracinę praktiką, mažinant privalomumo ribas.

Būtent toks mechanizmas buvo panaudotas 2025 m. rugsėjo 25 d., kai Seimas pakeitė ir papildė Viešojo administravimo įstatymą, faktiškai įtvirtindamas dvikalbystę viešojo administravimo srityje.

Šis esminis pokytis nebuvo pristatytas kaip aiškus politinis sprendimas, o įgyvendintas prisidengiant tariamai techniniu licencijavimo sistemos tobulinimu. Formaliai tam pasitelktas tikslas patikslinti licencijavimo sistemą, apibrėžti licencijos sąvoką, bendruosius licencijavimo reikalavimus ir kt. Todėl Viešojo administravimo įstatymas buvo papildytas nauju skyriumi „Licencijavimas“. Tačiau būtent šio „techninio“ proceso metu buvo iš esmės pakeistos ir įstatymo 19 straipsnio nuostatos, kurios reguliuoja administracinių paslaugų teikimą.

Naujojoje įstatymo 19 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai (ministerijos, savivaldybės ir jų įstaigos, valstybės registrai ir informacinės sistemos, inspekcijos, tarnybos ir kt.) yra įpareigoti sudaryti ir skelbti teikiamų administracinių paslaugų sąrašus papildomai anglų ir (ar) kita ES narės kalba centriniame elektroninių valdžios vartų portale.

Nors įstatyme formaliai kalbama tik apie administracinių paslaugų aprašymus, realiai šis reguliavimas apima esminę viešojo administravimo komunikacijos dalį: leidimų gyventi ir statybos leidimų išdavimą, pažymas apie deklaruotą gyvenamąją vietą, įmonių registravimą, vairuotojo pažymėjimų, licencijų verstis ūkine ar profesine veikla išdavimą ir daugelį kitų kasdien piliečiams svarbių procedūrų. Tokiu būdu viešojo administravimo dokumentų ir informacijos skelbimas kitomis kalbomis tampa ne išimtimi, o normine valstybės prievole.

Viešai skelbiamas argumentas, esą tai tėra techninio pobūdžio ar tik interneto svetainių klausimas, neatlaiko kritikos. Skaitmeninė erdvė šiandien yra pagrindinė administracinės komunikacijos terpė. Panaikinus valstybinės kalbos išskirtinumą būtent joje, sukuriamas teisinis ir praktinis pagrindas dvikalbystės plėtrai ir kitose srityse.

Šokiruoja tai, kad Seimas, formaliai deklaruodamas licencijavimo sistemos tobulinimą, tokiu būdu faktiškai panaikino lietuvių kalbos išskirtinumą toje valstybės srityje, kuri piliečiams yra kasdieniškai svarbiausia – lietuvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, statusas buvo paneigtas ne simbolinėje, o praktinėje viešojo administravimo plotmėje, teisiškai normalizuojant dvikalbystę.

Manipuliacija direktyvomis

Įstatymo rengėjai tikina, esą jie rėmėsi 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Bet minėtoje direktyvoje nurodyta, kad toks reikalavimas pagal Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsnyje pateikiamą apibrėžimą nepatenka į direktyvos taikymo sritį.

Iš tikrųjų naujasis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su sparčiai didėjančiais migracijos tempais ir Europos Sąjungos migracijos politika, ypač Migracijos ir prieglobsčio paktu, kuris nuo 2026 m. birželio mėn. įpareigos Lietuvą apgyvendinti tūkstančius migrantų arba mokėti finansinę duoklę (sankcijas).

Šalies Migracijos departamento duomenimis, dabartiniu metu Lietuvoje gyvena beveik 215 tūkst. užsieniečių. Dauguma ukrainiečiai – apie 79 tūkst., baltarusių yra per 50 tūkst., rusų – beveik 14 tūkst., taip pat daugėja uzbekų, indų ir tadžikų.

Vien šiemet, įgyvendindama vadinamąją įdarbinimo kvotą, Lietuva priėmė 24,83 tūkst. svetimšalių.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas skelbia, kad migracijos srautai yra beveik nebevaldomi, o Valstybės saugumo departamentas netgi atvirai nurodo, kad migrantų sudėties faktiškai nebekontroliuoja. Nepaisant to, dėl viršpelnių pamynę visuomenės saugumo interesus, šalies verslininkai atkakliai reikalauja dar didesnių imigracijos kvotų, esą be migrantų gresia darbo rinkos žlugimas.

Kaip bebūtų, Europos Sąjungos teisė nesukuria absoliučios pareigos silpninti nacionalinės kalbos statusą. Šiuo atveju valstybinės lietuvių kalbos statuso apribojimas nėra grindžiamas ES direktyvomis, nors iniciatorių aiškintajame rašte jų išvardinta ir daugiau,  nes valstybinės kalbos apsauga savaime nėra diskriminacija. Valstybės narės turi diskreciją taikyti apsaugines išlygas, atsižvelgdamos į savo istorinę patirtį, kalbinį pažeidžiamumą ir konstitucinius principus. Todėl nuorodos į ES teisę negali būti laikomos nei pakankamu, nei teisėtu pateisinimu atsisakyti aktyvios valstybinės kalbos apsaugos.

Deja, Lietuvos valdžia šiuo klausimu yra tarsi komos būsenoje – mechaniškai tenkina įvairių interesų grupių užgaidas, tarsi dalyvautų pageidavimų koncerte. Ji net nematė reikalo derinti šio įstatymo su Valstybine lietuvių kalbos komisija, taip sąmoningai apeidama instituciją, kuriai įstatymu pavesta saugoti ir įgyvendinti valstybinės kalbos politiką.

Neabejotina, kad šiomis įstatymo pataisomis netruks pasinaudoti šalies regionai, kuriuose jau dabar egzistuoja stiprus politinis ir demografinis spaudimas dvikalbystei. Pietryčių Lietuvoje „kitos” Europos Sąjungos kalbos praktinis taikymas neišvengiamai reiškia lenkų kalbos įtvirtinimą greta lietuvių kalbos, taip sukuriant realią dvikalbę administracinę aplinką.

Žmogaus teisės „ne prie ko“

Kalbos statuso neutralizavimas, prisidengiant tariama žmogaus teisių plėtra, ne tik iškreipia pačią žmogaus teisių sampratą, bet ir atskleidžia negeranoriškus, o iš esmės Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai priešiškus įstatymo pataisų iniciatorių veiksmus bei jų politinį nelojalumą Lietuvos Respublikai.

Šiuo atveju dvikalbystė Lietuvoje buvo įteisinta ne atviru politiniu sprendimu, o klastingai – per formaliai techninius, tačiau turiniu konstituciškai pavojingus teisinių formuluočių pakeitimus.

Toks Seimo elgesys ne tik prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valstybinės lietuvių kalbos principui, bet ir sukuria pavojingą precedentą tolesniam lietuvių kalbos išstūmimui iš viešosios erdvės, jis pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia ir sukuria realią grėsmę Lietuvos valstybingumui.

Lieka atviras klausimas, kokia bus visuomenės reakcija – ar bus ryžtasi viešam pasipriešinimui ir ar kils mitingai su aiškiu reikalavimu: „Šalin rankas nuo lietuvių kalbos“?

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad susiklosčiusi padėtis reikalauja neatidėliotino politinio ir teisinio atsako.

https://www.pozicija.org/vytautas-budnikas-seime-klastinga-dvikalbystes-legalizacija-techninemis-pataisomis-paneigtas-valstybinis-lietuviu-kalbos-statusas/

„Šalin rankas nuo lietuvių kalbos“

Tereikėjo trijų dešimtmečių Lietuvos valstybingumo ir atsidūrėme ten, iš kur išėjome. Nei savų pinigų, nei nepriklausomybės, masiškai vežami kolonistai, naikinama lietuvių kalba. Šiandien sostinėje rusų kalbos daugiau, nei sovietmečiu, ir užrašai vis dažniau rašomi tik angliškai. Sovietmečiu taip nebuvo ir lietuviškai buvo rašoma stambesniu šriftu, rusiškai smulkesniu.

Prieš pat naujuosius Seimas mums dovanojo klastingą puolimą prieš lietuvių kalbą.

Apie tai pirmasis pasisakė Vytautas Budnikas straipsnyje "Seime klastinga dvikalbystės legalizacija: „techninėmis“ pataisomis paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas". Sausio 2 d. šia tema pasirodė Prof.Vytauto Radžvilo straipsnis "Šliaužianti kalbos išdavystė". 

Savo bloguose pateikiu minėtų Vytauto Budniko ir Vytauto Radžvilo straipsnių tekstus.

"Dviračių gatvė" Vilniuje, kurioje negalioja KET

 

Prieš kelis metus dalis rekonstruotos Petro Vileišio gatvės Vilniuje, atkarpa nuo  Šilo tilto iki Goštautų rūmų (maždaug 1,5 km), tapo "Dviračių gatve". Per visą tą laiką man neteko matyti, kad kelio ženklų čia būtų paisoma: važiuojama greičiau nei 30 km./val., automobiliai lenkia dviračius, o dviratininkai,  bijodami automobilių, dažnai važiuoja pėsčiųjų šaligatviu, nors to neturėtų daryti "dviračių gatvėje".

Šioje gatvėje yra Vilniaus m. 1-asis policijos komisariatas, kurio darbuotojai, važiuodami šia gatvės atkarpa, yra solidarūs su kitais eismo dalyviais ir nuolatos pažeidinėja KET. Padėtis - beviltiška! Jei jau policija, kuri turi prižiūrėti viešąją tvarką, pati ją griauna... O gal jiems negalioja KET, gal turi nuosavas taisykles? 

Kviečiu visus vilniečius ir sostinės svečius surengti ekskursiją palei Nerį, Petro Vileišio gatve, ir patiems įsitikinti, kad KET čia negalioja.

Karas Ukrainoje. Trys pokalbiai su Izraelio generolu J.Kedmi

 

1. J. KEDMI: Akivaizdu, kad Putino rezidenciją užpuolė ne Zelenskis ir ne Ukrainos kariuomenė...

JAKOV KEDMI, buvęs Izraelio specialiųjų tarnybų „Nativ“ vadovas, televizijos kanalo „Waldman-LINE“ laidoje „Neutrali zona“ išsako savo nuomonę apie labiausiai rezonansinius 2025 m. tarptautinės politikos įvykius, taip pat komentuoja įvairius Ukrainos ir su ja susijusių įvykių aspektus. 

https://www.youtube.com/watch?v=4QxraXmvOAE

2.Jakovas Kedmi: Trumpas atsisakė antirusiškos doktrinos: 80 metų Amerikos politikos buvo veltui.

Jakovas Kedmi analizuoja dramatišką Amerikos strategijos pokytį po Donaldo Trumpo sugrįžimo, konfrontacijos su Rusija pabaigos ir Ukrainos atsisakymo kaip pagrindinio prioriteto. Pokalbis apie tikruosius sprendimų centrus, Europos vaidmenį, pavojingas provokacijas ir naują pasaulio tvarką, kuri jau formuojasi.

Pirmojoje pokalbio dalyje Jakovas Kedmi bekompromisiškai analizuoja pasaulinę politiką po 2025 m. Jo nuomone, Trumpas nutraukė istorinę JAV ir Rusijos konfrontacijos liniją, atsisakė finansuoti karą Ukrainoje ir nukreipė Amerikos interesus į Arktį, ekonomiką ir strateginę konkurenciją be karo. Europa lieka viena, Ukraina – įrankis, o provokacijos prieš Rusiją tampa pavojinga žaidimu be kontrolės. Analizė, kuri griauna mitus ir parodo didžiųjų valstybių sprendimų logiką.

https://www.youtube.com/watch?v=jIw8S3DKq1M

3. Kodėl Zelenskis nuvyko pas Trumpą? / KEDMI: Tai buvo jų paskutinė galimybė! / Ką JAV nukopijavo iš Putino?

Kodėl JAV nebevertina Rusijos kaip grėsmės ir kas bendro tarp Putino ir Trumpo politikos? Kokie du scenarijai galimi Ukrainoje 2026 m.? Iš kur Rusija turi tris armijas ir kodėl NATO jas sunaikins karo atveju? Į šiuos ir kitus projekto „V temoje“ klausimus atsako Jakovas Kedmi, karinis ekspertas, politinis analitikas, buvęs Izraelio valstybės veikėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=0rwm_CqoBKI