Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu (4d.)

KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Šie autorės straipsniai yra labai aktualūs ir mūsų naikinamai tautai. Lietuvos Prezidentė, Premjeras ir Seimas vergiškai sutiko į Lietuvą įsileisti virš tūkstančio musulmonų okupantų (klaidinimo tikslu globalistų pavadintų „pabėgėliais“). Po kelių metų šių „socialinių parazitų“, šitų „pabėgėlių“- okupantų, bus jau dešimtys tūkstančių. Mes turime prieš akis sunaikintos Švedijos ir švedų tautos pavyzdį, kurį mums atskleidžia Darja Aslamova. Šiandien Stokholme įvykęs teroro aktas – tai dėsninga pasekmė, autorės pasakojimo faktinis patvirtinimas.

Žmonės, kurie pritarė įsileisti į Lietuvą islamo okupantus - „pabėgėlius“ yra nusikaltėliai, kurie ateinančių kartų bus prakeiti už šią tautos išdavystę. Višegrado šalių valdžios taip nesielgia, jos neįsileidžia islamistų į savo šalis.

http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/

http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Pradžia:

1d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija.html

2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html

3d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html

Straipsnio tęsinys:

„Ilja, važiuokite į Švediją ir pamatysite viską pats!“

Specialioji KP korespondentė Darja Aslamova atsakė populiariam blogeriui, suabejojusiam jos straipsnio teisingumu.

Gerbiamas pone Varlamovai! Jūs ironiškai atsiliepėte apie faktus, paskelbtus mano straipsnyje „Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu“.

Pirma taisyklė, kurios mane išmokė laikraštyje „Komsomolskaja Pravda“, kur atėjau dirbti prieš 20 metų skelbė: eik ir žiūrėk! Tu privalai viską matyti savo akimis. Žurnalistas — tai liudininkas. Žmonės, kurie sako „netikiu“ arba „mus gąsdina“, man neįdomūs. Jūs blogeris. Pretenduojate į objektyvumą.

Pamėginkite pats ateiti į Stokholmo rajoną Rinkibiu dieną (o jeigu jūs labai drąsus žmogus, tai vakare) ir išsiimti kamerą pagrindinėje aikštėje. Arba nuvažiuokite penktadienį vakare pasivaikščioti su kamera po Gioteborgo centrą, nufilmuoti vietinius vachabitus, kurie jaučiasi miesto šeimininkais. Man labai pasisekė, kad dėka savo ryžtingumo aš išsiveržiau iš Rinkibiu gyva ir net su sveika kamera (patariu jums pažiūrėti video, kas įvyko su vietiniais žurnalistais, kurie atvažiavo ten su policijos eskortu).

Aš žmogus patyręs ir dirbu „karštuose taškuose“ jau 28 metus. Ir nėra tokios pavojingos vietos, kur aš nebūčiau buvusi. Paskutinį kartą panašų siaubą, kaip Rinkibiu, aš patyriau Egipto revoliucijos metu, kada keturi pagrobėjai dienos įkarštyje bandė mane įkišti į taksi. Aš draskiausi, spiegiau, sukausi it vijurkas, spardžiau mašiną ir kandžiojau plaukuotas grobikų rankas, kol nepajaučiau jų kraujo skonio burnoje. Taksistas išvažiavo, į mano šūksnius susirinko minia, ir aš išsigelbėjau. Patikėkite, tai vienas iš įprastų karinio žurnalisto darbo epizodų.

Bet net po Kairo, Damasko, Kabulo, Aleppo, Bagdado — Stokholmas šokiravo. Kaip, beja, ir visa Švedija. Aš niekad necituoju išgalvotų personažų. Visi žmonės, nurodyti straipsnyje, turi vardą, pavardę ir puslapį „feisbuke“. Sunku nepatikėti, pavyzdžiui, garsiai somalietei Mone Valter, nuteistai švedų imamų mirti už perėjimą į krikščionybę. Ji pastoviai keičia gyvenimo vietą, ir ji turi tris vaikus. Jos gyvenimas virto košmaru.

Galima netikėti manimi, bet yra statistika. Švedija užima pirmą vietą Europoje ir antrą pasaulyje pagal išprievartavimus. (Aš kalbu tiktai apie aficialius aukų pareiškimus. Ir, kaip moteris, galiu jus užtikrinti: dauguma jų dėl drovumo arba jauno amžiaus nesikreipia į policiją. Jos bijo ne tik viešumo, bet ir feminisčių persekiojimo. Štai kaip.) Jūsų nuostabi „demokratinė Švedija slepia visus migrantų nusikaltimus po slaptu kodu, nors tauta turi teisę žinoti. Tiktai garsios žmogžudystės iškyla į paviršių, tokios, kaip nužudymas 22-metės Aleksandros Mezcher, dirbusios pabėgėlių centre. Dešimčia peilio smūgių ją papjovė neva 15-metis migrantas. (Švedijoje tiki žodžiu. Tiktai pabėgėliams, suprantama. Ir todėl trisdešimtmečiai mužikai vadina save „paaugliais“, nes valstybė ima juos pilnam išlaikymui ir kviečia į šalį jų gimines.)

Bet kas jums mano žodžiai? Todėl aš paprašiau mano draugą Hansą Erlingą Jenseną, „Hatun Dogan“ fondo direktorių (fondas padeda persekiojamiems krikščionims Artimuosiuose Rytuose) parašyti laišką (jis pridedamas anglų kalba). Hansas dabar didelėje nelaimėje. Jis gyvena Švedijos pietuose gyvenvietėje Lovštad netoli nuo Malmės. Šimtas metrų nuo jo namo bachabitai atidarė „sunkių musulmonų paauglių perauklėjimo centrą.“ Nereikia turėti aukštą kaktą, kad suvokti, kam atidaro panašius verbavimo centrus. Agresyvius paauglius „perauklės“ į teisingus vachabitus-teroristus.

O štai ir Hanso laiškas:

„Dauguma žmonių galvoja, kad Švedija vis dar geriausia šalis pasaulyje. Gaila, jie klysta. Švedijoje šiandien sunkios problemos su antisocialiais imigrantais, kurie priklauso toms kultūroms, kurių neįmanoma integruoti į visuomenę. Daugiau negu pusė milijono žmonių atvyko į Švediją per pastaruosius 6-7 metus. Jie neturi darbo, jie gyvena pagrindinai geto, ir jie sprogdina socialinio aprūpinimo sistemą, paimdami iš jos tiek pat lėšų, kurios būtinos pagyvenusiems ir sergantiems žmonėms, o policija priversta mesti visus resursus sunkių nusikaltimų, įvykdomų imigrantų, išaiškinimui. Stambūs Švedijos miestai gyvena beteisiškumo būklėje, kaip kur nors Afrikoje arba Pietų Amerikoje.

Bet tai vyksta ne tik dideliuose miestuose. Dabar išeiviai iš visų pasaulio musulmonų regionų atvyksta į kaimo vietovę, į mažus kaimus. Čia jie gali be kliūčių užsiimti savo „bizniu“. Aš gyvenu kaime, pas mane atsirado nauji kaimynai. Musulmonų „mokykla“ jauniems gangsteriams.

Išprievartavimai išaugo iki bauginančių mastų. Terminas „grupinis išprievartavimas“ buvo anksčiau Švedijoje nežinomas, o dabar tai — kiekvienos dienos įvykis. Taip kaip žmogžudystės. Per paskutinius metus Švedijoje neišaiškinta 300 žmogžudysčių!!!

Aš gyvenu įvykių centre. Aš žinau, kas vyksta. Mes taip arti pilietinio karo, kad jūs net negalite svajoti apie tai. Padega mašinas, užpuola pagyvenusius žmones ir plėšia, mūsų dukteris prievartauja, - ir tai vyksta kiekvieną dieną. Ir baisiausia, vyriausybė paralyžiuota ir tvirtina, kad tie, kas protestuoja, tai nacistai ir rasistai.

Jeigu jūs netikite, atvažiuokite į Švediją ir pamatykite viską savo akimis.

Su geriausiais linkėjimais,

Hansas Erling Jensen ir Darija Aslamova

(vertimo pabaiga)

Šiandien vienas iš "pabėgėlių"  Stokholme užmusė 5 svedus, daug sužeidė. Štai jo nuotrauka:

Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu (3d.)

KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Šie autorės straipsniai yra labai aktualūs ir mūsų naikinamai tautai. Lietuvos Prezidentė, Premjeras ir Seimas vergiškai sutiko į Lietuvą įsileisti virš tūkstančio musulmonų okupantų (klaidinimo tikslu globalistų pavadintų „pabėgėliais“). Po kelių metų šių „socialinių parazitų“, šitų „pabėgėlių“, bus jau dešimtys tūkstančių. Mes turime prieš akis sunaikintos Švedijos ir švedų tautos pavyzdį, kurį mums atskleidžia Darja Aslamova. Šiandien Stokholme įvykęs teroro aktas – tai dėsninga pasekmė, autorės pasakojimo faktinis patvirtinimas.

Žmonės, kurie pritarė įsileisti į Lietuvą islamo okupantus - „pabėgėlius“ yra nusikaltėliai, kurie ateinančių kartų bus prakeiti už šią tautos išdavystę. Višegrado šalių valdžios taip nesielgia, jos neįsileidžia islamistų į savo šalis.

http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/

http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Pradžia:

1d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija.html

2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html

3d. http://lebionka.blogspot.ru/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html

4 d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija_7.html

Straipsnio tęsinys:

Apversta realybė

Vieną kartą pietų metu (kaip išimtį mes valgėme švediškas frikadeles vietoje silkės) Hansas pasakė puikią kalbą, kurios aš niekada nepamiršiu: - Žodį „dekadansas“ pavojinga naudoti Europoje, nes jis primena Gebelsą ir jo pasisakymus. Bet būtent šitas žodis atspindi mūsų civilizacijos realijas. Po Antrojo pasaulinio karo įvyko industrinis stebuklas, ir žmonės išprotėjo pirkimu naujų šaldytuvų, automobilių ir baldų. Anglų sufražisčių judėjimas tęsėsi naujame judėjime už moterų teises dirbti ir užsidirbti. O, svarbiausia, moterys gavo teisę į savo kūną. Prasidėjo kova už laisvus abortus. Kada aš sutikau savo mergaitę, ir ji... e... pastojo, tai daktaras jai neleido daryti aborto. Mes tingėjome važiuoti į Lenkiją, kur tuo metu važinėjo tam švedės, ir taip pasaulį išvydo mano vyriausias vaikas. Mes sukūrėme šeimą ir nusprendėme prigimdyti dar vaikų. Ši istorija ne apie mane, o apie etiką, kuri lemia civilizaciją.

Pavyzdžiui, iki Muchamedo arabai užkasinėdavo nepageidaujamus naujagimius į smėlį. O mūsų civilizacija dabar daro tai, ką arabų civilizacija uždraudė daryti dar septintame amžiuje. Taip kad jie drąsiai gali vadinti mus dekadentais. Mes žudome vaikus, nepagalvodami, ir musulmonai panaudoja šį faktą. Mes daug geriame, ir vaikai dažnai lieka be priežiūros, nes mums norisi vykti į vakarėlį. Mes mėgstame narkotikus ir malonumus. Ir mes ėmėme kalbėti: žmonės turi daryti tiktai tai, ką jie nori daryti. Jie neturi įsipareigojimų visuomenei.

Vyras prarado teisę kalbėti nėščiai moteriai: tai mano vaikas, nežudyk jo. Feministės įgavo neribotą valdžią ir tuo pat metu staiga susidomėjo multikultūriškumu. Nuo 1975 metų į Švediją pliūptelėjo migrantai. Mes tada ir negirdėjome apie kultūrų susidūrimą. Feministės gėrėjosi: kokie tai malonūs žmonės, kaip neįprastai rengiasi ir skaniai gamina valgį. Žmonės ėmė sveikinti užsieniečius ir prarado interesą savo bendruomenei. Pirmasis dekadanso požymis — savisaugos instinkto praradimas, savo genties gynimo, savo tautos. Tapo madinga padėti pabėgėliams ir įvaikinti vaikus iš Afrikos.

Civilizacijos nuosmukis — tai palaimintas įstatymu žudymas savo vaikų, interesas svetimiems vaikams ir intereso savo šeimai praradimas. Absurdišku tapo auklėjimas. Vaikui dar vaikų darželyje įteigia, kad visi žmonės vienodi, kad užsienietis — potencialus draugas, kurio reikia gailėti, nes pas jį dabar sunkūs laikai. Tuo pačiu vaikui suteikia meškos paslaugą. Jis nesugeba priešintis. Kada aš buvau mažas, tėvai kalbėjo man, kad reikia bijoti čigonų: jie vagia. Dabar mes vadiname čigonus „romų tauta“ (tai politkorektiška). Ir štai tau nelinksma istorija. Mažame švedų miestelyje vietos laikraštyje žurnalistė parašė straipsnį apie čigonus (oi, apie romų tautą) straipsnį apie vargšus čigonus, kurie sėdi purve gatvėje ir prašo pinigų. Ir, neva, kokia tai gėda, kad niekas jiems nepadeda. Jauna 24 metų amžiaus moteris perskaitė straipsnį, pakvietė tris džentelmenus iš gatvės, ir, kol jie prausėsi duše, paruošė jiems vakarienę. Atsidėkodami ją išprievartavo. Iš esmės, visuomenė turi paduoti į teismą šią žurnalistę ir visą MIP sistemą, kuri klaidina žmones.

Dekadansas — tai visuomenės kontakto su realybe praradimas. Atsimeni šitą vokišką eurobiurokratą, kuris nusiuntė savo gražuolę dukterį dirbti savanore į pabėgėlių stovyklą? Pakeliui namo iš pabėgėlių stovyklos ją išprievartavo jaunas afganas ir paskandino upėje? Ką daro tėvas? Prašo visus užjaučiančius paaukoti pinigus pabėgėliams. Aš kalbėjau su dviem garsiais psichiatrais ir klausiau: tai normalus elgesys? Jie atsakė: jeigu šitas tėvas iš tikrųjų supras, kas įvyko, jis privalės priimti pats atsakomybė už savo vaiko nužudymą. Todėl jis neigia realybę. Realybės neigimas ir yra dekadansas.

Išgelbėjimas ateis... iš Rusijos?

O, švedai labai kantrūs liuteronų bažnyčiai. Jie susitaikė su tuo, kad nuo 1958 metų šventikais gali būti moterys (švedų bažnyčios vadovė, tarp kitko, moteris). Jie girgždino dantimis, bet tylėjo, kada bažnyčia pradėjo laiminti vienalytes santuokas. Jie užmerkė akis net į tą faktą, kad Stokholmo vyskupu tapo lezbietė Eva Brunne, kurios vyru (arba žmona) yra „šventikė“ Gunilla Linden, ir jos kartu auklėja įsūnytą berniuką. Būtent ši porelė vadovauja kasmetiniam gėjų-paradui Švedijoje. (Tai ištisa šventė! Mokiniai dažo suoliukus visomis vaivorykštės spalvomis ir rengia piknikus su įvairiaspalviais kaspinais.)

Švedai priėmė, kaip būtinybę, ir tą faktą, kad bažnyčias ėmė pardavinėti (!) dėl jų ištuštėjimo (net per Kalėdas ten praktiškai nėra žmonių). Vienas radikalus šventikas pakvietė sprogdinti bažnyčias, kad jos netaptų muzikos ir sporto aikštelėmis.

Rusų bendruomenė Stokholme yra apverktinos būklės. 30-metrų kambarys negali sutalpinti beveik tūkstančio parapijiečių. Bet švedų valdžios pasiruošusios parduoti bažnyčias bet kam, - tiktai ne rusams.

Prieš tris metus rado aukotoją, žinomą žmogų, ir bandė nupirkti šventyklą, - pasakoja tėvas Vitalij Baušin. - Mes užsisvajojome. Mes viena koja jau buvome savo tikroje šventykloje. Paskutiniu momentu mums atsakė ir pareiškė, kad neprivalo aiškinti mums priežastis. Ir taip du kartus. Paprasta rusofobija. Tuo pačiu vietos bažnyčia sveikina musulmonus ir net siūlo tam paaukoti krikščionių simbolius (nuimti kryžius ir įžymiuosius evangelikų gaidžius), kad neerzinti pabėgėlių, nes juos dažnai patalpina bažnyčiose. Religinių ir dvasinių orientyrų praradimas įkvėpė daugelį švedų Dievo paieškai. Žmonės priima katalikų tikėjimą ir neretai stačiatikių.

Vieną iš vakarų pas mano draugą Hansą Jenseną atvažiuoja atvertas katalikas Oskar Porat. Tai šaltakraujis pragmatiškas vyras, bet tikėjimas jam — paskutinė viltis.

- Per paskutinius metus liuteronų bažnyčią Švedijoje apleido šimtas tūkstančių žmonių. Politikai valdo šventikus, ir tai ne Kristaus bažnyčia. Ji užtvindyta velnių armijos. Mano draugas pasirinko rusų stačiatikių cerkvę, o aš — katalikų. Aš tikiu, kad tikėjimo pagalba mes nugalėsime islamistus Europoje. Neigdami tikėjimą mes nieko nepasieksime. Neigiama žinia niekada nepasiekia tikslo. Bet ir katalikybėje ne viskas gerai. Romos Popiežius plauna musulmonams kojas, net nežinodamas, kas jie, ir gali būti jie žudė krikščionis Sirijoje. Jis duoda visoms bažnytinėms bendruomenėms priimti pas save musulmonų pabėgėlius. Žinoma vienuolė Chatun Dogan jau pareiškė, kad Europa atveria duris savo būsimiems žudikams. Vietoj avelių mes įsileidome vilkus. Visa tai panašu į kolektyvinę beprotystę. Ir švedai bunda per daug vėlai. 1870 metais Švedija buvo pati neturtingiausia pasaulio šalis, o po šimto metų turtingiausia šalis. Tai neįtikėtinas šuolis. Stebulas, Dievo palaima. Bet Švedija išdavė Dievą, ir migrantai — tai savo rūšies nubaudimas. Užtai aš tikiu, kad išgelbėjimas ateis iš Rusijos. Jūs turite daug sveikos nuovokos. <...>

Praloštas mūšis

Švedijos MIP išgarsėjo fenomenu, siaubingu bet kuriam adekvačiam žurnalistui. Taip vadinamas „nuomonių koridorius“ (švediškai åsiktskorridor). Viešose diskusijose negalima liesti aštrių temų, - tokių, kaip abortai, homoseksualistų vedybos ir pabėgėliai. Visuomenė apimta tikros politkorektiškumo epidemijos. Patys žurnalistai pripažįsta, kad „nuomonių koridoriaus“ rezultatu tapo plačiai paplitusi asmeninė cenzūra, objektyvios realybės baimė ir prarastas tikėjimas į argumento jėgą.

Jaunimas visiškai nuzombintas, o į protesto demonstracijas prieš šalies musulmonų okupaciją išeina tik suaugę žmonės, nuo 40 iki 60 metų. Po vienos iš tokių akcijų miestelyje Trolleborg liūdni aktyvistai susirinko mano draugų Hanso ir Evos namuose.

Mėlynakė gražuolė Agnetta pervažiavo iš stambaus miesto Norrčeping, kur ji gyveno greta su musulmonų geto, į mažytį Hamenhog dėl savo keturiolikametės dukters Nadios. Bet dabar ir Hamanhoge atsirado musulmonai. „Ačiū Dievui, Nadia panaši į arabų mergaitę su jos juodais plaukais ir akimis, - sako Agnetta. - Bet vis tiek aš kiekvieną dieną lydžiu ją į mokyklą ir pasitinku. Juo labiau, dabar jų mokykloje mokosi vyrai afganai, kurie tvirtina, kad jiems 16 metų!“

Katalikas Oskaras Porat pabėgo iš Helsinborgo į nedidelį miestelį Kivik dėl savo trijų dukterų. Bet už penkių kilometrų nuo jo namo stato milžinišką pabėgėlių centrą.

- Mergaitės paaugs, ir ką man daryti? - liūdėjo Oskaras. - Kada prasidės pilietinis karas, mes išvažiuosim. O jis neišvengiamai prasidės. Iš pradžių bus ekonomikos kolapsas nuo nepakeliamo krūvio, kurį užsivertė sau Švedija. Ir šimtams tūkstančių agresyvių jaunų vyrų, einančių iš proto dėl bevaikystės pabėgėlių centruose, nustos dalinti maistą. Prasidės maištai. Mes nutarėme bėgti į Suomiją. Ten vis dar saugu.

Namų šeimininkė Eva atveda mane prie lango ir rodo du gretimus namus, paskendusius tamsoje.

- Juos nori nupirkti turtingas arabas su švedišku pasu Achmad Zidan Said ir atidaryti mūsų gyvenvietėje Lovštad auklėjimo centrą sunkiems musulmonų paaugliams su psichologinėmis problemomis. Visi laikraščiai džiūgauja!  (Užbėgdama į priekį, pasakysiu, kad banda paauglių „su sunkiu elgesiu“, vadovaujama barzdotu auklėtoju-vachabitu, po kelių dienų iš tikrųjų įvažiavo į taikią gyvenvietę Lovštad.)

Visi kalba apie bėgimą iš Švedijos, ir aš pasipiktinusi sušunku:

- Bet tai kapituliacija! Pabėgėliai padarys jus pačius pabėgėliais! Jūs turite kovoti už savo šalį! - Štai tu dabar pasakojai apie savo nuostabią tarybinę vaikystę, - įsitraukia į pokalbį politinis aktyvistas Johanas Viden. - Apie tai, kaip jus auklėjo patriotizmo dvasia, kas didžiausia laimė – kad žūti už savo tėvynę, kaip pas jus į mokyklą atvesdavo karo veteranus. O pas mus žodis „patriotizmas“ prilyginamas žodžiui „rasizmas“. Pas mus reikalauja, kad berniukai būtų panašūs į mergaites. O idealas, kad jie būtų žmonės be lyties. Mes nemokame muštis. Skirtingai nuo mūsų musulmonai tai moka. Mus moraliai kastravo, ir lūžio taškas peržengtas.

O aš prisiminiau pasakojimą žurnalisto iš laikraščio Nya Tider Sanna Hill: „2007 metais feministės sukėlė skandalą dėl to, kad ant mūsų Karinės grupės esančios Afganistane herbo, pavaizduotas liūtas-patinas. To pasekoje iš liūto atėmė lytį. Štai tai ir yra simbolis kažkada galingos ir nuostabios Švedijos – iškastruotas heraldinis liūtas“.

JAV agresiją prieš Siriją komentuoja Rusijos ginybos ministerijos atstovas

http://www.youtube.com/watch?v=quwMHOSbm1I&t=1m18s

Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu (2d.)

KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Manau, kad mums pravartu sužinoti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Į Lietuvą vežami šimtai okupantų („pabėgėlių“) iš Afrikos ir Azijos, kuriems globalistų deleguotas uždavinys - užbaigti Briuselio ir vietinių kompradorų vykdomą lietuvių tautos sunaikinimą.

http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/

http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Pradžia: http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija.html

2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html

3d. http://lebionka.blogspot.ru/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html
4 d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija_7.html

„Švedų feministėms pirmoms nukirs galvas“

- Aš gimiau ir išaugau Somalyje, auksinės socializmo epochos metu. Tuo metu visi manė, kad pas mus diktatūra. Tik dabar mes supratome, kokie mes buvome laimingi ir laisvi, - pasakoja man Mona Vallter, gyvenanti Švedijoje jau 23 metus. - Mes visi buvome musulmonais, bet imamus matėme tiktai vestuvėse ir laidotuvėse. Moterys ir vyrai turėjo lygias teises. Mes didžiavomės pirma moterimi-pilote, kuri mokėsi TSRS! Ji skraidė MIGU. Mes turėjome viską: nemokamas mokyklas ir medicinos aptarnavimą. Mes labai užjautėme arabų moteris, kurios sėdėjo užrakintos ir net negalėjo vairuoti mašinų, o Somalyje moterys tarnavo kariuomenėje, policijoje, jos dirbo. Ir niekada nevilkėjo hidžabų. Mes fantastiškai gražiai ir laisvai rengėmės laikydamiesi geriausių Afrikos kultūrų tradicijų.

Моna rodo man tų metų fotografijos. Linksmos tamsios moterys su oria laikysena, ryškiais apdarais, kažkuo panašios į indų sarį. - Po to šalyje prasidėjo pilietinis karas, ir mes su šeima 1994 metais pabėgome į Švediją. Man buvo viso 19 metų. Mes atsidūrėme tokiame pačiame musulmonų geto, kur tave vos neprimušė. Patikėk, tau dar pasisekė. Kada aš atvažiavau, vietinė bendruomenė tuojau pat uždraudė man rengtis atvirai. Mane aprengė juodai rūbais, aš ėmiau vaikščioti į mečetę, skaičiau Koraną ir norėjau tapti gera musulmone, kad pasiekti žmonių pagarbą. Visur šmirinėjo šariato policija. Vietiniai imamai visi kaip vienas pasirodė esą vachabitai iš Saudo Arabijos.

-Tu nori pasakyti, kad demokratiškoje Švedijoje jau 90-taisiais veikė šariato policija? - sušunku aš. Žinoma. Šitoms padugnėms nereikia ofisų. Jie kontroliuoja gatves ir stebi moteris. Jie skambino mano tėvams: „Pakalbėkite su jūsų dukterimis, ji elgiasi netinkamai. Ji viliojanti. - Jeigu ją išprievartaus, tai bus jūsų kaltė“. Moterų gyvenimas šiuose Švedijos rajonuose sunkus ir pavojingas. Jos niekada neišeina vakare iš namų. Išprievartavimas Švedijoje – duona kasdieninė. (Švedija pagal išprievartavimus užima pirmą vietą Europoje ir antrą pasaulyje. Ypač skandalingais tapo išprievartavimai tiesioginiame eteryje internete ir žinomas roko festivalis „Mes – Stokholmas“. Taktika paprasta: mergaitę-paauglę apsupa keli arabai. Paskui kitas žiedas, izoliuojantis ją nuo minios. Ir dar trečias. Neįmanoma pamatyti, kas vyksta viduje. Iš pradžių merginą prievartauja pirmas ratas, po to vyrai keičiasi vietomis. Aukos šauksmus užgožia garsi muzika. Lygiai tokią taktiką naudojo prievartautojai Tachriro aikštėje Egipto revoliucijos metu). - Musulmonų berniukai aiškina tai taip: jos pačios provokuoja, tos mergiotės, jos vakšto išrengtos, reiškia, nori sekso. Tai yra tai prostitutės, kurioms net nereikia mokėti, - aiškina Mona. - Švediškos MIP nenori apie tai rašyti. Jie pareiškia, kad aš įžeidžiu musulmonus. Aš tik dalinuosi informacija. Mums bando užčiaupti burnas. Žinai, kas bendro tarp islamistų ir liberalių MIP? Jie neapkenčia kitą požiūrį turinčių žmonių. Švedijoje dingsta rajonas po rajono, izoliuojasi ir užsidaro nuo pasaulio. Politikai išsigandę ir apsimeta, kad niekas nevyksta. Aš mėginau paaiškinti pabėgėliams: jeigu jūs norite šariato, važiuokite į Saudo Arabiją, arba Kiuveitą. Bet jūs atvažiavote į Švediją ir negalite priversti švedus gyventi pagal šariato įstatymus. Jūs atsisakote juos pripažinti, bet imate iš jų pinigus.

Tu neįsivaizduoji, ką įteigia migrantams švedų mečetėse! Jūs neturite integruotis į švedų visuomenę, nes tai netikėlių visuomenė. Demokratija — tai šlykštu ir prieštarauja islamui. Moteris negali dirbti, išeiti iš namų, turi būti paklusni vyrui, o jei nepaklusti, vyras turi ją sumušti. Aš nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą: uždrauskite šiuos pamokslus! Jie prieštarauja demokratijai! Policija pasakė: pas mus religijos laisvė.

Mone Vellter pavyko pabėgti iš geto. Ji ištekėjo už švedo, pagimdė tris vaikus ir priėmė krikščionybę. Pagal islamo įstatymus ją nuteisė mirti.

- Vietiniai imamai išleido fetą: ji turi mirti,- pasakoja Mona. - Jie paskelbė mano adresą visuose islamiškuose puslapiuose su kvietimu: eikite ir užmuškite ją. Policija ir pirštu nepajudino. Man ir mano šeimai tenka slapstytis. Aš įstojau į feministinę partiją, bet mane iš jos išvarė. Aš, supranti, ne politkorektiška. Aš sakiau feministėms: eikite į musulmonų geto, kalbėkite žmonėms apie laisvę ir demokratiją, apie moterų teises. O jos tvirtino: mes negalime skriausti musulmonus, pas mus multikultūrinė šalis. Tu tiesiog islamofobė. Visos kultūros ir religijos vienodos, o kada aš kalbu, kad kiekvienas žmogus turi teisę didžiuotis būtent savo kultūra, jie sako, kad aš rasistė, kad aš kaip Hitleris. Šitos kvailės net nesupranta, kad kada imamai Švedijoje ateis į valdžią, jie tiesiog nukirs joms galvas. Mona karčiai juokiasi. - Žinote, kas vyksta vietinėse mokyklose? Kiekvieną vasarą 12-13 metų mergaites-musulmones autobusais veža į Londoną „atostogoms“, kur pogrindinėse klinikose jums daro klitorių apipjaustymus. Ir visa demokratiška Švedija apie tai žino. Aš mėginau kalbėti su mokyklų direktoriais, bet jie išsigando. Aš parašiau pareiškimą policijai, kur nurodžiau mokyklų pavadinimus, pateikiau faktus, bet ir vėl man pareiškė: tai religiniai papročiai. Tu gali sau įsivaizduoti, kad XXI amžiuje civilizuotoje Europoje vaikus daro invalidais visam gyvenimui?!

Korane pasakyta, kad moteris — tik pusė vyro. Tai yra mes su tavim kartu lygios vienam vyrui. Argi tai nejuokinga?

Aš žiūriu į šią mažą juodą moterį ir galvoju, kad mažai buvau per savo gyvenimą sutikusi vyrų tiek stiprių dvasia, kaip ji.

Ėriukų tylėjimas

Kada aš pirmą kartą pamačiau Hansą Erlingą Jeseną, tai nutariau, kad jis šventikas. Aukštas, juodais marškiniais, su neįprastu senoviniu kryžiumi ant krūtinės, kurio centre švietė ametistas, - atrodė, dabar išties ranką ir pasakys: „Laiminu tave, duktė mano“. Bet pasirodė, kad jis agnostikas. Jo žmona Eva irgi netiki į Dievą, bet nešioja kryžių kaip „dalį krikščioniškos kultūrinės tradicijos“. Jie abu — aršūs musulmonų įsiveržimo į Europą priešininkai. Hansas be to – tarptautinis direktorius „Hatun“ fondo, sukurto nuostabios moters, sirų vienuolyno vienuolės sesers Hatun Dogan. Fondas užsiima gelbėjimu krikščionių mažumų ir ezidų, kuriuos persekioja, žudo ir prievartauja Irake, Egipte, Sirijoje, Pakistane, Indijoje.

Hansas (danas) ir Eva (švedė) pilnai sulaužė mano nuomonę apie skandinavus, kaip apie žmones rūškanus, uždarus ir nepasitikinčius svetimais. Pradėsiu nuo to, kad per feisbuką jie pakvietė mane, visiškai nepažįstamą žmogų, pagyventi pas juos namuose Švedijos pietuose ir žadėjo supažindinti su daugeliu „kovotojų už Europos laisvę“.

Tai buvo trys nepaprastos dienos. Aš išmokau valgyti silkę su visais padažais — pomidorų, kremo, grietinėlės ir netgi keptą su spanguolių piurė (po silkės visi valgo labai daug mėsos) ir sako „skol“ prieš kiekvieną taurę (labai patogu ir taupo laiką). Kiekvieną vakarą į namus atvažiuodavo įdomūs žmonės, ir mes ilgai diskutuodavome apie Europos likimą visiškai rusišku stiliumi, nuoširdžiai ir aistringai, su dideliu kiekiu spiritinių gėrimų, kai kada iki antros valandos nakties.

Pagrindinis klausimas, kuris mane kankino: kaip Švedija „priėjo iki tokio gyvenimo“, prarasdama savo identitetą, priėmę patį didžiausią skaičių musulmonų pabėgėlių vienam gyventojui Europoje, ir

dabar gyvena baimėje ir mele, bijodama, kad teisybė apie masinį terorą etninių piliečių iškils į paviršių. Hansas kelia rankas į dangų ir sušunka: „Aš turiu tik vieną protingą paaiškinimą: mūsų politikai apsėsti velnio!“ Aš juokiuosi: „Hansai, tu agnostikas, Velnias — ne tavo argumentas“.

Eva, protinga stipri moteris, tiksliai formuluoja švedų nacijos savižudybės priežastis: - Humanistinis ekstremizmas. Kada siekdama padėti svetimiems nacija praranda savisaugos instinktą. Ir tam yra trys priežastys. Labai ilgą laiką mes puikiai gyvenome, netgi per daug gerai, turėdami geriausias pasaulyje socialines tarnybas. Kaip tu sakai, mes gyvenimo išpaikinti. Ir mes pripratome pasitikėti valdžia. Jeigu politikai sugebėjo sukurti mums tokį nuostabų gyvenimą, reiškia, jie negali klysti.

- Nuo sėkmės momento spauda nustojo bet kokį kritinį valdžios tyrimą ir virto jų megafonu, - patikslino Hansas. - Demokratija tapo demokratūra. Kada valdžios pasakė, kad mes turime priimti pabėgėlius, švedai tuojau pat atsakė: puiku! - tęsia Eva. - Mes pati turtingiausia šalis pasaulyje. Kodėl ir ne? Mes galime visus sušildyti. Antra priežastis: pas mus du šimtus metų nebuvo karo ir mes praradome karinę dvasią. Tai yra mus mokė, kad visada reikia dialogo, o musulmonus mokė, kad už savo vertybes reikia kovoti.

Trečia priežastis: mes pati ateistiškiausia šalis pasaulyje. Mes neturime religijos. Ir nors mes ateistai, aš tradiciškai mokėjau mokestį bažnyčiai kaip duoklę kultūrinei tradicijai, o šiais metai nustojau mokėti, nes švedų bažnyčia ėmė žaisti žaidimus su musulmonais. Ateizmas neparuošė mūsų susitikimui su islamu. O juk tai ne tik religija, bet, visų pirma, ideologija ir politinė sistema. Mes naiviai galvojome, kad sugebėsime juos integruoti. Mūsų savivaldybė rengia kavinėje „internacionalines vakarienes“. Ten ateina feministės, kurios gardžiuojasi chalialine virtuve ir šaukia, kaip tai puiku, kad pas mus dabar yra arabiški patiekalai ir egzotiški ingradientai. Atleiskite, bet kas ką integruoja? Gal, tai Mes turime rengti migrantams šventes švediškos virtuvės ir kultūros?

Mes priėmėme žmones be dokumentų ir milžinišką kiekį „paauglių be tėvų“. Bet kuris trisdešimtmetis afganas ar somalietis sako, kad jam 16 metų, ir Švedija tiki šiems melagiams, ima juos į pilną išlaikymą ir leidžia jiems „susijungi su giminėmis“. O po to šitie „paaugliai“ reikalauja, kad pas juos atvyktų jų nuosavos žmonos ir vaikai, aiškindami tuo, kad, neva, pas juos šalyje galima tuoktis ankstyvame amžiuje. Tuo pačiu neva „nepilnamečių“ pabėgėlių negalima deportuoti iš šalies, nes JIE VAIKAI! Jie gali nužudyti ir prievartauti, bet atsiperka auklėjamosiomis bausmėmis. Mūsų racionalumas ir sveikas protas pradingo! Mums vadovauja vien tik emocijos.

- Mūsų visuomenė pasiekė tokį lygį, kada prisisotino duona ir žaidimais, - su širdgėla sako Hansas. - Mes avys tvarte. Mus veda į skerdyklą, o mes net nebliauname.

Stokholmo sindromas. Kaip tvirtina Vikipedija: „Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu yra pavojus jų gyvybei ar sveikatai.“

(bus vertimo tęsinys)

Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu

KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Manau, kad mums pravartu sužinoti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Į Lietuvą vežami šimtai okupantų („pabėgėlių“) iš Afrikos ir Azijos, kuriems globalistų deleguotas uždavinys - užbaigti Briuselio ir vietinių kompradorų vykdomą lietuvių tautos sunaikinimą.

http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/

http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/

Vertimo tęsinys:
2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html

3d. http://lebionka.blogspot.ru/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html
4 d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija_7.html

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Aš visada buvau įsitikinusi, kad nelaukta mirtis man gresia tik kare. Kur nors Irake, Sirijoje, Afganistane. Bet kas su manimi gali nutikti namuose? Arba, tarkim, civilizuotoje Europoje? Todėl aš nepalankiai purkštavau, kada mano kolegos švedai prisaikdinėjo mane nevažinėti vakarais į Stokholmo Rinkebiu rajoną. Tik ne vėliau pirmos valandos dieną ir su vyru. Aš pasitikinčiai pakeldavau antakius. Tai jūs man? Kariniam korespondentui? - Čia tau ne Kabulas ir ne Damaskas, - su nebūdingu švedams įkarščiu tvirtino mano naujieji švedų draugai. - Ir pageidautina iškviesti policijos eskortą, kaip tai daro visi normalūs žurnalistai. - Apsaugą? Stokholme? - nusikvatojau aš. Juk aš dirbau visuose arabų pogromuose Paryžiuje.

Tačiau, vis tiktai paėmiau savanorį palydovą vardu Johanesą, stambų vyrą su dvi dienas neskustu buldogo veidu (specialiai apžėlė mūsų pasivaikščiojimui). - Apsimesime geranoriais idiotais-žurnalistais, - pasiūliau Johanesui. - Aš einu pirma, šviesdama šypsena, su foto kamera rankose, tu iš paskos, kas mus palies dieną?

Johanes nutylėjo, nors idėja jam aiškiai nepatiko. Pagrindinėje aikštėje prie išėjimo iš metro stoties „Rinkebiu“ prie mūsų priėjo storas juodas somalietis vardu Abdula. - Matau, kad jūs žurnalistai, - geranoriškai prakalbo jis angliškai. - Aš trisdešimt metų gyvenu ir dirbu šiame rajone medicinos broliu ligoninėje. Savo vaikus aš iš šio keisto geto jau perkrausčiau į kitą mieto kraštą. Nenoriu, kad jie išaugtų banditais arba narkodileriais. Aš jums gero linkiu. Kameras paslėpkite. Jums pasisekė: pirmą valandą dieną visi jangsteriai (taip čia vadina jaunus gangsterius) dar miega. Paprastai prabunda trečią valandą dieną ir išeina medžioti baltųjų. - Abdula, o kur gi policija? Čia gi prieš kelias dienas buvo maištai ir pogromai! - stebiuosi aš. - O policija čia nelenda. - abejingai atsako Abdula. - Jie irgi žmonės, jie gyventi nori.

-Aš vieno nesuprantu: na, degina vietos gyventojai policijos automobilius kaip valdžios simbolį. O kodėl padeginėja greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius? Kodėl puola statybų darbininkus? Visuomeninio transporto vairuotojus?! - Jie nori išvaryti iš čia visus valstybės atstovus. O paskui įleisti juos savom sąlygom per derybas su vietiniais imamais. Bet jau ne į Švedijos teritoriją.

Kava būna pavojinga sveikatai

- Eikim į kavinę išgerti kavos, susidraugausim su vietos gyventojais, - siūlau aš tyliajam Johanesui. Jam ši idėja nepatinka, bet jis kantriai seka man paskui. Per darbo dienos įkarštį turkiškoje kavinėje nėra kur obuoliui nukristi ir juodai-juoda nuo somaliečių (ne veltui rajoną Rinkebiu vadina mažuoju Mogadišu). Moterų, tarp kitko, nėra. Johanes nuperka dvi stiklines kavos pas nemalonų šeimininką ir išeina į terasą, kur galima atsisėsti. Tuo momentu aš išimu video kamerą ir pionierišku balsu pradedu žvalų reportažą: „Tai taiki kavinė Stokholmo musulmonų geto, kur dieną susirenka prie kavos puodelio vietos gyventojai...“ Ir čia aš matau, kaip lankytojai energingai moja man rankomis protestuodami. Aš nedelsiant nuleidžiu kamerą, bet jau vėlu. „Tu neturi teisės filmuoti be leidimo! - šaukia man. - Pašalink kamerą!“ „Aš jau pašalinau“. O kodėl aš negaliu filmuoti viešoje vietoje? Tai laisva šalis!“ Ir čia milžiniškas negras išauga prieš mane ir, badydamas man storu pirštu į veidą, rėkia: „Fuck off from here!” Aš pasistiebiu, kad būti aukštesne, ir spiegiu: „Pats eik na х.. iš čia! Čia ne tavo kavinė! Ir pasiimk savo purviną pirštą!“

Tą pačią sekundę trisdešimt juodų vyrų kartu apsupa mane glausta siena. Aš jaučiu prakaituotos odos kvapą. Ir čia man įvyksta tipiškas man  nekontroliuojamo pasiutimo priepuolis, kada prieš akis raudona rūstybės juosta, švariai atjungianti savisaugos instinktą. Aš rėkiu, atstatau nagus kaip ginklą, šaukiu grasinimus.

Johanes vėliau taip aprašė situaciją: „Aš pastačiau kavą ant stalelio. Po to apžvelgiau ir pamačiau tiktai juodą kūnų kamuolį. Tai buvo tikra revoliucija Mogadiše“. Jis įsiveržė į kavinę ir ištraukė mane iš ten. Minia siūbtelėjo iš paskos. Aš atsiėdau išdidžiai už stalelio ir pasakiau, kad niekur neisiu, kol neišgersiu savo kavą. Trisdešimt juodų vyrų susigrūdo aplink staliuką, reikalaudami, kad aš atiduočiau kamerą. Johanes, išimtinai nemalonaus veido mužikas, laikė minios spaudimą. Aš mačiau, kaip pas jį išsipūtė venos ant rankų. Iš visų aikštės pusių link kavinės bėgo žmonės. Aplink mus augo juoda priešų juosta, kurie vis dar nesiryžo mane užpulti. Juos glumino mano nepriklausoma išvaizda. Jie įžeidinėjo mano tėvus, ir aš negailėjau įžeidimų ir juokiausi jiems į veidus. Karštligiškai aš ieškojau bent vieno policininko. Situacija kaito.

Staiga pro minią prasiskverbė baltas vyras su kepuraite ir vachabitų barzdele, be ūsų, kuris manęs paklausė angliškai: - Gyventi nori?

- Noriu. Yra pasiūlymų?

- Tu nesupranti, apie ką jie tarpusavyje kalba, o aš suprantu. Tave iš pradžių išprievartaus, o po to užmuš.

- Bendrai tai, aš Švedijoje.

- Tai ne Švedija. Ir nėra čia jokios laisvos spaudos. Aš nenoriu, kad tavo mirtis būtų ant mano sąžinės. Aš musulmonas. Išeik. Mes tik du balti, - aš ir tavo bičiulis. Mes neatsilaikysim prieš minią.

- Aš noriu baigti gerti kavą ir pažiūrėti, kuo visa tai pasibaigs. Tegul tik pabando mane paliesti!

Baltasis vachabitas atsigręžė į mano bičiulį:

- Ji beprotė. Jos vieta ligoninėje. Paimk ją iš čia! Nori — ant kelių prieš tave atsiklaupsiu. Nežudyk mano sielos!

- Štai išgersiu kavą... - pradėjau aš. Čia Johanes pasisuko į mane pabalusiu veidu ir per dantis pasakė:

- Aš dabar šliūkštelėsiu šitą kavą tau į fizionomiją, jeigu neatsikelsi.

Aš nedelsiant atsikėliau, ir minia nelauktai prasiskyrė prieš mane. Mes išėjome per aikštę, neskubėdami. - Nebėk. Nesigręžk. Šypsokis. Niekada nerodyk laukiniams žvėrims, kad jų bijai, - tvirtinau Johanesui. Ir tik kada mes įsėdome į metro, aš pajaučiau, kaip mane purto drebulys. „Dieve! Juk mes jiems nieko nepadarėme! Tiesiog išsiėmėme kameras!“ - šaukiau aš. - Skaityk, kad mes lengvai išsisukom, - lėtai pasakė Johanesas. - Praeitą savaitę toje pačioje aikštėje sumušė švedų žurnalistus kojomis ir sudaužė kameras. O juk jie buvo lydimi policijos. O tave, tikriausiai palaikė pasiutusiu šunimi. Tu tikrai mažumą ne sava. Atmink: tu Švedijoje, o ne Artimuose Rytuose.

Svetimų čia nenori

- Švedijoje 55 no-go zonos, migrantų geto, kur, policijai ir žurnalistams įeiti draudžiama, aiškina man Vavra Suk, Nya Tider laikraščio redaktorė. - Mūsų žurnalistas darė reportažą prekybos centre Upsalos mieste, viename iš tokių geto. Nedelsiant atsirado šariato policija: „Kas tu toks? Ką tu čia darai? Reporterių čia nereikia“. Vachabitai perspėjo visus aplink: nedrįskite kalbėti su šiuo žmogumi. Bet mūsų korespondentą pasikvietė vienas afganas. Jie susitiko parkavimo aikštelėje, ir afganas pakvietė jį pas save į namus. Jis papasakojo, kad visus imigrantus priverčia mokėti jangsterams neva apsaugai nuo švedų valdžios. O šariato policija stebi, kad visi melstųsi po penkis kartus per dieną. Afganas pasakė: čia blogiau, negu Kabule. Ir jis niekada nematė rajone policininkų. Policija neatvažiuoja, kad „neprovokuoti žmonių“.

O štai ką man papasakojo tėvas Vitalij Babušin, Sergijaus parapijos Stoholme vyresnysis šventikas:

- Vykdant tarnybą man tenka aplankyti dešimt stačiatikių parapijų šalyje. Vienas labdaros teikėjas padovanojo man mašiną ir pasiūlė: išpieškim ant jos ikonas, pakabinsim kryžius ir užrašysim „rusų stačiatikių bažnyčia“. Kad visi pastebėtų. Taip ir padarėme. Man nuolatos daužė stiklus, kiekvieną savaitę aš iš ratų traukiau varžtus. O paskui nuvykau su savo mašina į Gioteborgą. Man vietos serbų popas pasakė: tu ką, savižudis? Tave gyvą sudegins. Teko pašalinti kryžius ir viską uždažyti. Dabar pačiame Gioteborge aš naudojuosi visuomeniniu transportu. Penktadienį vakare jūs ten nesutiksite gatvėse nei vieno švedo. Centre vaikšto triukšmingas arabų jaunimas. Tramvajuje, kur vien tiktai juodieji ir arabai, aš jaučiuosi, kaip popas, kuris po pamaldų vyksta tramvajumi, kuris grūste prigrūstas bolševikų. Visi į mane žiūri, nors aš apsivilkęs paprastai.

- Tai yra jūs važiuojate ne kaip šventikas? Be kryžiaus?! - priblokšta klausiu aš.

- Su sutana ir su kryžiumi mano gyvybė gatvėje mirtiname pavojuje. Aš nepadidinu, - aiškina tėvas Vitalijus. - Jeigu aš būčiau vienuolis, žmogus, nesurištas su didele parapija ir šeima, tai aš užsidėčiau kryžių ir tapčiau kankiniu. O kai tu vykdai tikras pareigas... Ir aš dvasiniame lygyje jaučiu, kad tai būtų provokacija.

- Tai yra tai jų žemė?

- Taip, tai JŲ žemė.

Aš sukrėsta tyliu.

- Pas mus yra viena parapijietė iš Gioteborgo, kuri gimė Švedijoje, bet jos tėvai buvo rusai, - tęsia savo pasakojimą tėvas Vitalijus. - Ji puiki pedagogė, 40 metų išdirbo mokykloje, o dabar pateko į ligoninę su sunkia depresija. Švedų mokykla nepanaši į mūsų mokyklą. Ten vaikai daro, ką nori. Mūsų mokytojos klasėje iš 20 mokinių du buvo švedai. Likę — musulmonai. Jie nieko neklausė, lakstė po klasę, mėtė knygas. Vienas iš jų, trylikos metų berniukas, priėjo prie mokytojos ir nuplėšė jai nuo kaklo kryželį. Po to padėjo jį ant stalo ir pasakė: „Kas čia pas tave tokio? Kada daugiau to nematyčiau“. Ji verkdama nuėjo pas mokyklos direktorių, kuris siaubingai išsigando: „Tss! Niekam nė žodžio! Mus paskelbs rasistais!“

O po kelių dienų du paaugliai iš jos mokyklos vaikštinėjo vakare išgėrę po Gioteborgą. Jiems nepatiko pensininkas su mažu šuneliu, kuris ėmė loti ant agresyvių mokinių. Šunelį jie užmušė. Pensininkas neatlaikė. Ėmė keikti, verkti, ir jie jį ėmė mušti. O ar daug seneliui reikia? Sumušė mirtinai. O kitą rytą kaip nieko nebuvę atėjo jie į mokyklą. Linksminosi, visiems pasakojo apie savo „nuotykį“. Atvažiavo policija ir paėmė juos, bet jie nepilnamečiai. Jiems nieko nebus. Pasėdės kokioje nors prieglaudoje nepilnamečiams nusikaltėliams. Visuomenei apie šį ir daugelį kitų panašių nusikaltimų niekas nežinoma. Egzistuoja specialus kodas R291, kuris suteikiamas nusikaltimams, kuriuos įvykdo migrantai, o iš aukų imamas pasižadėjimas dėl neviešinimo. Mūsų mokytoja po šio įvykio pateko į ligoninę. Ji jau niekada nesugrįš į mokyklą. Per daug stiprus sukrėtimas. 

(bus vertimo tęsinys)

Vertė Algimantas Lebionka 

57 procentai prieglobsčio prašytojų yra žemos kvalifikacijos

Išsilavinę pabėgėliai – tai mitas, rašo Austrijos dienraštis Krone. Įmonės Think Tanks EcoAustria tyrimai parodė, kad prieglobsčio prašytojų kvalifikacija yra nedidelė. Be to visiems jiems pradėjus dalyvauti darbo rinkoje, nedarbas Austrijoje iki 2030 metų padidės 0,4 procentais, rašo tyrimo autoriai, kurie tyrimams panaudojo pabėgėlių apklausas ir palyginamuosius duomenis iš jų kilmės šalių. Be to, buvo panaudoti Vokietijos migracijos reikalais užsiimančių žinybų duomenys.

Vokietijoje atlikti 420000 pabėgėlių tyrimai parodė, kad tik 19 procentai iš jų turi aukštą kvalifikaciją, 24% vidutinę, o 57 – žemą.

Tyrimo duomenimis žema pabėgėlių kvalifikacija Austrijos darbo rinkai turės neigiamas pasekmes: augs nedarbas ir mažės uždarbiai. Prieglobsčio prašytojai susiras pagrindinai žemos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas, tai stabdys darbo užmokesčio augimą. „Vidutiniškai visų darbuotojų kategorijų darbo užmokesčiai augs lėčiau 0,3 procentais, nei tai būtų be pabėgėlių antplūdžio,“-kalbama tyrime.

Pabėgėlių bedarbystė Austrijoje auga. Iš 100000 pabėgėlių, atėjusių 2015/2016 metais į šalį, įsidarbino vos keli tūkstančiai.

Po „ekspertų“ sukelto triukšmo apie pabėgėlių naudą Austrijos ekonomikai tapo aišku, kad tai labiausiai nekvalifikuoti migracijos banga per visą Austrijos istoriją, ir jų integracija „tęsis dešimtmečius“. Šalies ekonomikai šie migrantai neatneš jokios naudos, o vien tik nuostolius.

http://www.krone.at/oesterreich/57-prozent-der-asylwerber-sind-gering-qualifiziert-offiziell-belegt-story-563092

Valentinas Katasonovas: kam mums ne mūsų vyriausybė? (video)

Žinomas Rusijos ekonomistas kritikuoja D.Medvedevo vyriausybę. Jis mano, kad ši vyriausybė yra kolonijinė administracija, kuri dirba svetimiems. Navalnas kalbėjo Medvedevo turtą, bet tai aizbergo viršūnė, sako Katasonovas. Medvedevas, jo nuomone, kasdien padaro valstybei šimtus milijonų nuostolių. Pas Medvedevą ir Navalną yra tie patys sponsoriai.