KP išspausdino du specialiosios
korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2).
Manau, kad mums pravartu sužinoti, kas mūsų laukia artimiausioje
ateityje. Į Lietuvą vežami šimtai okupantų („pabėgėlių“)
iš Afrikos ir Azijos, kuriems globalistų deleguotas uždavinys -
užbaigti Briuselio ir vietinių kompradorų vykdomą lietuvių
tautos sunaikinimą.
-------
KP specialioji korespondentė Darja
Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė
valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo
simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas,
diegiančių ten savo laukinę tvarką.
„Švedų feministėms pirmoms
nukirs galvas“
- Aš gimiau ir išaugau Somalyje,
auksinės socializmo epochos metu. Tuo metu visi manė, kad pas mus
diktatūra. Tik dabar mes supratome, kokie mes buvome laimingi ir
laisvi, - pasakoja man Mona Vallter, gyvenanti Švedijoje jau 23
metus. - Mes visi buvome musulmonais, bet imamus matėme tiktai
vestuvėse ir laidotuvėse. Moterys ir vyrai turėjo lygias teises.
Mes didžiavomės pirma moterimi-pilote, kuri mokėsi TSRS! Ji
skraidė MIGU. Mes turėjome viską: nemokamas mokyklas ir medicinos
aptarnavimą. Mes labai užjautėme arabų moteris, kurios sėdėjo
užrakintos ir net negalėjo vairuoti mašinų, o Somalyje moterys
tarnavo kariuomenėje, policijoje, jos dirbo. Ir niekada nevilkėjo
hidžabų. Mes fantastiškai gražiai ir laisvai rengėmės
laikydamiesi geriausių Afrikos kultūrų tradicijų.
Моna rodo man tų metų fotografijos.
Linksmos tamsios moterys su oria laikysena, ryškiais apdarais,
kažkuo panašios į indų sarį.
- Po
to šalyje prasidėjo pilietinis karas, ir mes su šeima 1994 metais
pabėgome į Švediją. Man buvo viso 19 metų. Mes atsidūrėme
tokiame pačiame musulmonų geto, kur tave vos neprimušė. Patikėk,
tau dar pasisekė. Kada aš atvažiavau, vietinė bendruomenė tuojau
pat uždraudė man rengtis atvirai. Mane aprengė juodai rūbais, aš
ėmiau vaikščioti į mečetę, skaičiau Koraną ir norėjau tapti
gera musulmone, kad pasiekti žmonių pagarbą. Visur šmirinėjo
šariato policija. Vietiniai imamai visi kaip vienas pasirodė esą
vachabitai iš Saudo Arabijos.
-Tu nori pasakyti, kad demokratiškoje
Švedijoje jau 90-taisiais veikė šariato policija? - sušunku aš.
Žinoma. Šitoms padugnėms nereikia ofisų. Jie kontroliuoja gatves
ir stebi moteris. Jie skambino mano tėvams: „Pakalbėkite su jūsų
dukterimis, ji elgiasi netinkamai. Ji viliojanti.
- Jeigu ją išprievartaus, tai bus jūsų kaltė“. Moterų
gyvenimas šiuose Švedijos rajonuose sunkus ir pavojingas. Jos
niekada neišeina vakare iš namų. Išprievartavimas Švedijoje –
duona kasdieninė. (Švedija pagal išprievartavimus užima pirmą
vietą Europoje ir antrą pasaulyje. Ypač skandalingais tapo
išprievartavimai tiesioginiame eteryje internete ir žinomas roko
festivalis „Mes – Stokholmas“. Taktika paprasta:
mergaitę-paauglę apsupa keli arabai. Paskui kitas žiedas,
izoliuojantis ją nuo minios. Ir dar trečias. Neįmanoma pamatyti,
kas vyksta viduje. Iš pradžių merginą prievartauja pirmas ratas,
po to vyrai keičiasi vietomis. Aukos šauksmus užgožia garsi
muzika. Lygiai tokią taktiką naudojo prievartautojai Tachriro
aikštėje Egipto revoliucijos metu).
- Musulmonų berniukai aiškina tai taip: jos pačios
provokuoja, tos mergiotės, jos vakšto išrengtos, reiškia, nori
sekso. Tai yra tai prostitutės, kurioms net nereikia mokėti, -
aiškina Mona. - Švediškos MIP nenori apie tai rašyti. Jie
pareiškia, kad aš įžeidžiu musulmonus. Aš tik dalinuosi
informacija. Mums bando užčiaupti burnas. Žinai, kas bendro tarp
islamistų ir liberalių MIP? Jie neapkenčia kitą požiūrį
turinčių žmonių. Švedijoje dingsta rajonas po rajono,
izoliuojasi ir užsidaro nuo pasaulio. Politikai išsigandę ir
apsimeta, kad niekas nevyksta. Aš mėginau paaiškinti pabėgėliams:
jeigu jūs norite šariato, važiuokite į Saudo Arabiją, arba
Kiuveitą. Bet jūs atvažiavote į Švediją ir negalite priversti
švedus gyventi pagal šariato įstatymus. Jūs atsisakote juos
pripažinti, bet imate iš jų pinigus.
Tu neįsivaizduoji, ką įteigia
migrantams švedų mečetėse! Jūs neturite integruotis į švedų
visuomenę, nes tai netikėlių visuomenė. Demokratija — tai
šlykštu ir prieštarauja islamui. Moteris negali dirbti, išeiti
iš namų, turi būti paklusni vyrui, o jei nepaklusti, vyras turi ją
sumušti. Aš nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą:
uždrauskite šiuos pamokslus! Jie prieštarauja demokratijai!
Policija pasakė: pas mus religijos laisvė.
Mone Vellter pavyko pabėgti iš geto.
Ji ištekėjo už švedo, pagimdė tris vaikus ir priėmė
krikščionybę. Pagal islamo įstatymus ją nuteisė mirti.
- Vietiniai imamai išleido fetą: ji
turi mirti,- pasakoja Mona. - Jie paskelbė mano adresą visuose
islamiškuose puslapiuose su kvietimu: eikite ir užmuškite ją.
Policija ir pirštu nepajudino. Man ir mano šeimai tenka slapstytis.
Aš įstojau į feministinę partiją, bet mane iš jos išvarė. Aš,
supranti, ne politkorektiška. Aš sakiau feministėms: eikite į
musulmonų geto, kalbėkite žmonėms apie laisvę ir demokratiją,
apie moterų teises. O jos tvirtino: mes negalime skriausti
musulmonus, pas mus multikultūrinė šalis. Tu tiesiog islamofobė.
Visos kultūros ir religijos vienodos, o kada aš kalbu, kad
kiekvienas žmogus turi teisę didžiuotis būtent savo kultūra, jie
sako, kad aš rasistė, kad aš kaip Hitleris. Šitos kvailės net
nesupranta, kad kada imamai Švedijoje ateis į valdžią, jie
tiesiog nukirs joms galvas. Mona karčiai juokiasi.
- Žinote, kas vyksta vietinėse mokyklose? Kiekvieną
vasarą 12-13 metų mergaites-musulmones autobusais veža į Londoną
„atostogoms“, kur pogrindinėse klinikose jums daro klitorių
apipjaustymus. Ir visa demokratiška Švedija apie tai žino. Aš
mėginau kalbėti su mokyklų direktoriais, bet jie išsigando. Aš
parašiau pareiškimą policijai, kur nurodžiau mokyklų
pavadinimus, pateikiau faktus, bet ir vėl man pareiškė: tai
religiniai papročiai. Tu gali sau įsivaizduoti, kad XXI amžiuje
civilizuotoje Europoje vaikus daro invalidais visam gyvenimui?!
Korane pasakyta, kad moteris — tik
pusė vyro. Tai yra mes su tavim kartu lygios vienam vyrui. Argi tai
nejuokinga?
Aš žiūriu į šią mažą juodą
moterį ir galvoju, kad mažai buvau per savo gyvenimą sutikusi vyrų
tiek stiprių dvasia, kaip ji.
Ėriukų tylėjimas
Kada aš pirmą kartą pamačiau Hansą
Erlingą Jeseną, tai nutariau, kad jis šventikas. Aukštas, juodais
marškiniais, su neįprastu senoviniu kryžiumi ant krūtinės, kurio
centre švietė ametistas, - atrodė, dabar išties ranką ir
pasakys: „Laiminu tave, duktė mano“. Bet pasirodė, kad jis
agnostikas. Jo žmona Eva irgi netiki į Dievą, bet nešioja kryžių
kaip „dalį krikščioniškos kultūrinės tradicijos“. Jie abu —
aršūs musulmonų įsiveržimo į Europą priešininkai. Hansas be
to – tarptautinis direktorius „Hatun“ fondo, sukurto nuostabios
moters, sirų vienuolyno vienuolės sesers Hatun Dogan. Fondas
užsiima gelbėjimu krikščionių mažumų ir ezidų, kuriuos
persekioja, žudo ir prievartauja Irake, Egipte, Sirijoje, Pakistane,
Indijoje.
Hansas (danas) ir Eva (švedė) pilnai
sulaužė mano nuomonę apie skandinavus, kaip apie žmones rūškanus,
uždarus ir nepasitikinčius svetimais. Pradėsiu nuo to, kad per
feisbuką jie pakvietė mane, visiškai nepažįstamą žmogų,
pagyventi pas juos namuose Švedijos pietuose ir žadėjo
supažindinti su daugeliu „kovotojų už Europos laisvę“.
Tai buvo trys nepaprastos dienos. Aš
išmokau valgyti silkę su visais padažais — pomidorų, kremo,
grietinėlės ir netgi keptą su spanguolių piurė (po silkės visi
valgo labai daug mėsos) ir sako „skol“ prieš kiekvieną taurę
(labai patogu ir taupo laiką). Kiekvieną vakarą į namus
atvažiuodavo įdomūs žmonės, ir mes ilgai diskutuodavome apie
Europos likimą visiškai rusišku stiliumi, nuoširdžiai ir
aistringai, su dideliu kiekiu spiritinių gėrimų, kai kada iki
antros valandos nakties.
Pagrindinis klausimas, kuris mane
kankino: kaip Švedija „priėjo iki tokio gyvenimo“, prarasdama
savo identitetą, priėmę patį didžiausią skaičių musulmonų
pabėgėlių vienam gyventojui Europoje, ir
dabar gyvena baimėje ir mele,
bijodama, kad teisybė apie masinį terorą etninių piliečių
iškils į paviršių. Hansas kelia rankas į dangų ir sušunka: „Aš
turiu tik vieną protingą paaiškinimą: mūsų politikai apsėsti
velnio!“ Aš juokiuosi: „Hansai, tu agnostikas, Velnias — ne
tavo argumentas“.
Eva, protinga stipri moteris, tiksliai
formuluoja švedų nacijos savižudybės priežastis: - Humanistinis
ekstremizmas. Kada siekdama padėti svetimiems nacija praranda
savisaugos instinktą. Ir tam yra trys priežastys. Labai ilgą laiką
mes puikiai gyvenome, netgi per daug gerai, turėdami geriausias
pasaulyje socialines tarnybas. Kaip tu sakai, mes gyvenimo
išpaikinti. Ir mes pripratome pasitikėti valdžia. Jeigu politikai
sugebėjo sukurti mums tokį nuostabų gyvenimą, reiškia, jie
negali klysti.
- Nuo sėkmės momento spauda nustojo
bet kokį kritinį valdžios tyrimą ir virto jų megafonu, -
patikslino Hansas. - Demokratija tapo demokratūra. Kada valdžios
pasakė, kad mes turime priimti pabėgėlius, švedai tuojau pat
atsakė: puiku! - tęsia Eva. - Mes pati turtingiausia šalis
pasaulyje. Kodėl ir ne? Mes galime visus sušildyti. Antra
priežastis: pas mus du šimtus metų nebuvo karo ir mes praradome
karinę dvasią. Tai yra mus mokė, kad visada reikia dialogo, o
musulmonus mokė, kad už savo vertybes reikia kovoti.
Trečia priežastis: mes pati
ateistiškiausia šalis pasaulyje. Mes neturime religijos. Ir nors
mes ateistai, aš tradiciškai mokėjau mokestį bažnyčiai kaip
duoklę kultūrinei tradicijai, o šiais metai nustojau mokėti, nes
švedų bažnyčia ėmė žaisti žaidimus su musulmonais. Ateizmas
neparuošė mūsų susitikimui su islamu. O juk tai ne tik religija,
bet, visų pirma, ideologija ir politinė sistema. Mes naiviai
galvojome, kad sugebėsime juos integruoti. Mūsų savivaldybė
rengia kavinėje „internacionalines vakarienes“. Ten ateina
feministės, kurios gardžiuojasi chalialine virtuve ir šaukia, kaip
tai puiku, kad pas mus dabar yra arabiški patiekalai ir egzotiški
ingradientai. Atleiskite, bet kas ką integruoja? Gal, tai Mes turime
rengti migrantams šventes švediškos virtuvės ir kultūros?
Mes priėmėme žmones be dokumentų ir
milžinišką kiekį „paauglių be tėvų“. Bet kuris
trisdešimtmetis afganas ar somalietis sako, kad jam 16 metų, ir
Švedija tiki šiems melagiams, ima juos į pilną išlaikymą ir
leidžia jiems „susijungi su giminėmis“. O po to šitie
„paaugliai“ reikalauja, kad pas juos atvyktų jų nuosavos žmonos
ir vaikai, aiškindami tuo, kad, neva, pas juos šalyje galima
tuoktis ankstyvame amžiuje. Tuo pačiu neva „nepilnamečių“
pabėgėlių negalima deportuoti iš šalies, nes JIE VAIKAI! Jie
gali nužudyti ir prievartauti, bet atsiperka auklėjamosiomis
bausmėmis. Mūsų racionalumas ir sveikas protas pradingo! Mums
vadovauja vien tik emocijos.
- Mūsų visuomenė pasiekė tokį
lygį, kada prisisotino duona ir žaidimais, - su širdgėla sako
Hansas. - Mes avys tvarte. Mus veda į skerdyklą, o mes net
nebliauname.
Stokholmo sindromas. Kaip tvirtina
Vikipedija: „Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys,
kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus
(pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų
pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu yra pavojus jų
gyvybei ar sveikatai.“
(bus vertimo tęsinys)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą