Žemiau pateikiu RICHARD D. FUERLE
(2008) knygos „Erectus Walks Amongst Us. The evolution of modern humans“
(Erectus vaikšto tarp mūsų. Šiuolaikinių žmonių evoliucija) 28skyriaus vertimą. Visas knygos tekstas pateikiamas čia:
https://www.unz.com/wp-content/uploads/2020/10/ErectusWalksAmongstUs-Unz.pdf
https://www.unz.com/runz/white-racialism-in-america-then-and-now/
https://www.unz.com/text/ErectusWalks/Chap28.html
Tikiuosi, kad ši publikacija paskatins
susipažinti su šios įdomios knygos tekstu.
UNESCO pareiškimas „visi žmonės
priklauso vienai rūšiai“ 1950 m. Birželio 18 d.
Taksonomija – mažai žinomas žodis,
tačiau jo reikšmė paprasta – gyvų organizmų klasifikacija.
Mokslininkai klasifikuoja augalus ir gyvūnus, naudodami Linėjaus
klasifikacijos sistemą, kur kiekviena rūšis identifikuojama
lotyniškais genties ir rūšies pavadinimais, pavyzdžiui Homo
sapiens. Kai kada pridedamas porūšio pavadinimas, pavyzdžiui Homo
sapiens sapiens. Štai žmogaus klasifikacija:
Karalystė: Animals – Gyvūnai –
gyvos būtybės, skiriasi nuo bakterijų ir gyvūnų.
Tipas: Chordates – Chordinai – turi
nugaros chordą.
Potypis: Vertebrates – Stuburiniai –
kaulinis stuburas ir kaukolė.
Klasė: Mammals – Žinduoliai –
šiltakraujai su plaukais ir keturių kamerų širdimi; patelės savo
vaikus maitina iš pieno liaukų.
Būrys: Primates – žinduoliai su
statmenu nykščiu, pavyzdžiui, žmonės, beždžionės, lemurai,
ilgakulniai.
Šeima: Hominides – dvikojai
primatai, pavyzdžiui, išmirusios dvikojės beždžionės ir žmogus,
o taip pat dabar gyvenantys žmonės.
Gentis: Homo – įrankius gaminantys
hominidai, pavyzdžiui, habilis, ergaster, erectus, аrchaiškas
žmogus ir gyvenantis žmogus.
Rūšis: sapiens – išmirę beveik
šiuolaikinis žmogus, neandertalietis ir gyvenantis žmogus
Porūšis: sapiens – šiuolaikinis
žmogus.
Ant augalų ir gyvūnų nėra etiketės,
kuri mums sakytų, kokia jų klasifikacija. Gamta neklasifikuoja savo
kūrinių; tiktai žmogus klasifikuoja daiktus, kurie yra ar buvo
gyvi. Sprendimą apie tai, kaip kažkas turi būti klasifikuota,
priima sistematikai pagal tai, kiek populiacija skiriasi nuo
giminingų populiacijų, kas neišvengiamai yra šališka.
Evoliucijai kuriant savo magiją,
senos rūšys, šeimos ir net tipai išmiršta, ir atsiranda nauji.
Tačiau nėra ryškios skiriamosios linijos tarp buvusios rūšies ir
rūšies, į kurią ji evoliucionuoja. Net jei rūšis skila į dvi
populiacijas, kurios tampa tiek skirtingos, kad gali būti
klasifikuojamos, kaip dvi populiacijos, kurios tampa tokios
skirtingos, kad gali būti klasifikuojamos kaip atskiros rūšys,
paprastai nėra aišku, kuriam iš trijų rūšių priklauso
individai, gyvenę rūšies skylimo metu. Kada rūšis
evoliucionuoja, ji laipsniškai kinta, nors kai kurie pokyčiai gali
būti „staigūs“ geologiniu periodu; tai yra jie gali atsirasti
pas vieną individą, o vėliau paplisti po visą populiaciją per
dešimtis tūkstančių metų vietoj milijonų.
Pasikeitimai iš kartos į kartą
beveik visada tokie maži, kad nei vienas individas negali būti
pagrįstai priskirtas kitai rūšiai, besiskiriančiai nuo savo tėvų.
Net jeigu mes žinotume genomą kiekvieno individo mūsų giminėje,
būtų sunku nurodyti į konkrečias motinas ir pasakyti: „ji ir
jos vaikas – skirtingos rūšys.
Paleontologai praleidžia daug laiko
ginčams apie tai, ar iškastinis gyvūnas priklauso egzistuojančiai
rūšiai ar yra nauja rūšis. Dažnai linija, skirianti rūšis,
brėžiama ten, kur tarpiniai iškastiniai gyvūnai dar nesurasti.
Bet net jei kaulai kiekvieno individo nuo pirmo iki paskutinio būtų
pasiekiami teisinga seka, žymėjimas linijos, skiriančios šią
seką į rūšis, vis vien būtų atsitiktinis.
Dauguma žmonių
tiki, kad jeigu du gyvūnai negali kryžmintis, tai skirtingos rūšys,
ir atvirkščiai, jeigu jie gali kryžmintis, tai viena rūšis.
Jeigu du gyvūnai nesikryžmina, jie visada klasifikuojami kaip
skirtingos rūšys. Bet jeigu du gyvūnai gali kryžmintis, jie gali
būti klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, o gali ir nebūti taip
klasifikuojami. Yra daug pavyzdžių, kada sistematikai klasifikavo
du gyvūnus kaip skirtingas rūšis, nors jie gali ir kryžmintis.
Net dauguma žodynų neapibrėžia „rūšių“ kaip populiacijas,
nesugebančias kryžmintis. Iš tikrųjų, vienas žodynas sako: “
... giminingi organizmai arba populiacijos, potencialiai galinčios
kryžmintis... daugelis rūšių gali kryžmintis, bet paprastai to
nevyksta. Pavyzdžiui, daugelis paukščių rūšių, tokių kaip
Smailiauodegė antis (Anas acuta) ir Didžioji antis (Anas
platyrhynchos), gali kryžmintis. Vilkas (Canis lupus) ir šuo (Canis
lupus familiaris), kojotas (Canis latrans) ir paprastasis šakalas
(Canis aureus) turi skirtingus rūšių pavadinimus (lupus, latrans
ir aureus), bet visi jie gali kryžmintis ir veda vaisingus
palikuonis. Net dvi rūšys orangutangų (Pongo abellii iš Sumatros
ir Pongo pygmaeus iš Borneo) gali kryžmintis (Angier, 1995)*,
nežiūrint į tai, kad pas juos skirtingas chromosomų skaičius, ir
taip pat gali kryžmintis dvi šimpanzių rūšys, paprastoji
šimpanzė (Pan troglodytes) ir šimpanzė bonobo (Pan paniscus).
Tokiu būdu, tas faktas, kad visos žmonių rasės gali kryžmintis
ir turėti vaisingus palikuonis, nereiškia, kad jos turi būti
klasifikuojamos kaip viena rūšis.
Nustatymas to,
kada populiacija tapo pakankamai skirtinga nuo kitos populiacijos,
kad ji būtų klasifikuojama kaip „nauja“ rūšis arba porūšis,
ypatingai svarbu ištirti skirtumus sandūroje tarp archaiško
žmogaus Homo sapiens ir jo tiesioginio protėvio Homo erectus, o
taip pat tarp archaiško žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus (Homo
sapiens sapiens). Nei viena populiacija, klasifikuota tokiu būdu,
staiga neperėjo į kitą klasifikaciją. Pavyzdžius, erectus
egzistavo apie du milijonus metų ir laipsniškai virto iš labai
primityvaus ankstyvojo erektuso (ergaster) į ne tokį primityvų
vėlyvąjį erektusą, po ko sistematikai nutarė jį pavadinti
archaišku „sapiens“ vietoj „erectus“.
Ir taip, nors ankstyvasis erectus, gali
būti, ir negalėjo turėti hibridų su Homo sapiens sapiens, ką
galėjo turėti vėlyvasis erectus. Kai kurie mokslininkai
apskaičiavo, kad būtinas 2 milijonų metų periodas sukurti
genetiniam atstumui, kad atsirastų nauja rūšis.
Vėl gi, tik žmogus nusprendžia, ar
yra populiacija pakankamai skirtinga, kad būtų klasifikuota kaip
kita rūšis. Tačiau mes galime paprašyti sistematikų būti
sąžiningais priimant šiuos sprendimus. Tai yra, kokie bebūtų
kriterijai apibrėžimo vienos populiacijos gyvūnų kaip „rūšies“,
jie turi naudoti tuos pačius kriterijus priimant sprendimus apie
tai, ar yra kita populiacija gyvūnų „rūšimi“ ar ne. Dabar
žinoma, kad egzistuoja daug „rūšių“ paukščių, kurie gali
kryžmintis, bet skiriasi taip nežymiai savo spalva, kad tik
ekspertai gali atskirti juos vieną nuo kito, tuo metu kai skirtumai
tarp rasių tokie dideli, kad net 3-jų mėnesių vaikas gali
atskirti vieną nuo kito, o suaugę 85% atvejų gali teisingai
nustatyti žmogaus rasę vien pagal jo siluetą. Sistematikai neturi
taikyti vieną įvairovės kriterijų gyvūnams, skirtingiems nuo
žmogaus, ir taikyti kitą kriterijų pačiam žmogui.
Šioje knygoje ir jos citatose yra
pakankamai įrodymų, paremiančių išvadą, kad rasė yra realybė,
o ne iliuzija, sugalvota piktų rasistų. Bet tie patys įrodymai
iškelia kitą klausimą: ar pakanka šių įrodymų, kad
klasifikuoti afrikiečius ne tik kaip kitą rasę, bet kaip kitą
rūšį, Homo africanus?
Kitas būdas galvoti apie
perklasifikavimą afrikiečių (ir primityvių Azijos aborigenų) –
tai įsivaizduoti, kad jie išmirė, ir vieninteliu įrodymu to, ką
mes apie jus žinome, buvo jų kaulai ir DNR. Tada, lyginant
skirtumus tarp jų ir dabar gyvenančius eurazijiečius, ar būtų
galima pagrįsti jų klasifikaciją kaip skirtingos rūšies?
Egalitaristams šis klausimas savaime
bus šokiruojančiai įžeidžiantis, ir jie įsitikinę smerks bet
kurį, net keliantį šį klausimą. Bet daug anksčiau, negu
egalitarizmas ėmė dominuoti antropologijoje, šis klausimas buvo
antropologijos nagrinėtas. Nors visi sutiko su tuo, kad afrikiečiai
nėra atskira rūšis, kai kurie skaitė, kad tai yra ne taip.
Iki nesenų laikų rūšys buvo
klasifikuojamos pagal jų morfologiją, tai yra pagal formą ir
išorę. Tai ne visuomet buvo tikslu, nes populiacijos, kurios nėra
tampriai surištos, gali patirti paralelinę evoliuciją, tai yra jos
gali būti nesurištos net tipo lygyje, bet visgi atrodo labai
panašiai, kaip, pavyzdžiui, paukštis, šikšnosparnis ir vabzdys,
arba ryklys ir delfinas. Klasifikuodami žmones morfologijos pagalba
ar sistematikai buvo objektyvūs ir nešališki, ir ar naudojo jie
žmonėms tuos pačius standartus, kaip klasifikuodami kitas rūšis?
Na, ne visai taip.
„Skirtumai morfologijoje (kaukolės
ir veido bruožai) tarp žmonių rasių paprastai maždaug dešimt
kartų viršija atitinkamus skirtumus tarp lyčių tos rasės viduje,
net daugiau, negu lyginami skirtumai, kuriuos naudoja sistematikai,
kad atskirti dvi rūšis šimpanzių viena nuo kitos. Kiek mums
žinoma, rasiniai skirtumai tarp žmonių viršija rasinius skirtumus
tarp bet kurių kitų nedomestikuotų rūšių. Būtina kreiptis į
šunų rūšis, kad surasti palyginamą laipsnį skirtumų
morfologijoje.
Tačiau mums nebereikia kliautis
morfologija, kad atskirt skirtingas rūšis. DNR analizė gali būti
naudojama nustatyti genetiniams skirtumams tarp populiacijų, kas yra
geriausiu rūšių klasifikacijos būdu. Kol tai dar nepadaryta,
mažiau subjektyvi klasifikavimo sistema gali sakyti, kad genetinis
atstumas, mažesnis nei „x“ - porūšis (rasė, variacija, ar
veislė), mažesnis nei „y“, bet didesnis nei „x“ - rūšis,
mažiau nei „z“, bet daugiau nei „y“- gentis ir pan.
Naudodami truputi egalitarizmo,
pradėkime nuo prielaidos, kad vienas ir tas pats klasifikacijos
standartas turi būti naudojamas klasifikacijai visų gyvūnų. Tai
yra paukščių populiacija, pavyzdžiui, neturi būti suskirstyta į
didelį skaičių rūšių dėl nedidelių genetinių skirtumų, tuo
metu kai populiacija Homo rūšies viduje, žmonių rūšies,
klasifikuojamo į vieną rūšį, net jei genetiniai skirtumai tarp
jų didesni, negu genetiniai skirtumai tarp paukščių rūšių.
Naudojant šią
tarprūšinę lygiavą žmogui ir gorilai pagalba genetinį atstumą,
kaip standartą klasifikuojant populiacijas, nes genetinis atstumas
tarp dviejų gorilų rūšių, Gorilla
gorilla and G. beringei yra 0.04%. Tai beveik šešis kartus mažiau,
negu genetinis atstumas afrikiečių (į pietus nuo Sacharos),
afrikiečių (Bantu) ir euraziečių (anglų) 0.23% (lentelė 7-1),
arba afrikiečių ir eurazijiečių, kurie turi būti klasifikuojami
kaip dvi skirtingos rūšys, arba garilos turi būti klasifikuojamos
kaip viena rūšis. Genetinis skirtumas tarp paprastos šimpanzės ir
bonobo sudaro 0,103% (Curnoe, 2003, lent. 2), dvigubai mažesnis,
negu anglų-bantų, kurių genetinis atstumas sudaro 0,23%, ir todėl
arba negrai į pietus nuo Sacharos ir eurazijiečiai turi būti
klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, arba šimpanzes ir bonobo (ir
dvi rūšys orangutangų) reikia priskirti vienai rūšiai. Nors
vilkai (Canis lupus) ir šunys (Canis lupus familiaris) – tai
skirtingos rūšys (lupus), negu kojotai (Canis latrans), „ ...
egzistuoja mažesni skirtumai mtDNR tarp šunų, vilkų ir kojotų,
negu tarp skirtingų etninių grupių žmonių...“ (Coppinger,
1995). Panašu, kad sistematikai truputi iškreipė savo objektyvumą.
Dabar pažiūrėkim,
kaip sistematikai klasifikavo neandertaliečius. Iki 1960-jų metų
neandertaliečiai buvo klasifikuojami kaip Homo neanderthalensis,
skirtinga nuo mūsų Homo sapiens rūšies. Bet genetinis atstumas
tarp Homo sapiens ir Homo neanderthalensis (<0,08%) 20 kartų
mažesnis, negu tarp dviejų rūšių šimpanzių (0,103). Šiandien
neanderdaliečiai klasifikuojami kaip Homo sapiens neanderthalensis,
porūšis mūsų rūšies, tuo metu kai mes esame dar vienu porūšiu
Homo sapiens sapiens. Genetinis atstumas (į pietus nuo Sacharos)
afrikiečių ir euroazijiečių (0.2%) daugiau negu du kartus
didesnis, negu tarp šiandien gyvenančių žmonių ir
neandertaliečių (0.08%) taip, mažiausiai, afrikiečiai turi
būti klasifikuoti kaip porūšis, Homo sapiens africana ir
aurazijiečiai, kaip kitas porūšis, Homo sapiens eurasiensis.
Pagaliau, genetinis atstumas tarp
Homo sapiens ir Homo erectus vertinamas kaip 0,170 (vidutinė reikšmė
0,19), maždaug toks pats, kaip genetinis atstumas tarp afrikiečių
bantu ir eskimų, bet genetinis atstumas tarp šiuo metu gyvenančių
afrikiečių ir eurazijiečių yra 0,23 (lentelė 7-1, psl. 45).
Tokiu būdu, Homo sapiens artimesnis su Homo erectus, negu
eurazijiečiai su afrikiečiais į pietus nuo Sacharos. Arba
erectus turi būti perklasifikuotas kaip Homo sapiens erectus, arba
afrikiečiai į pietus nuo Sacharos turi būti perklasifikuoti kaip
Homo africanus.
*nuorodas žiūr.
originale.
Mano ankstesnė publikacija žmonių
rasių skirtumų klausimu:
http://lebionka.blogspot.com/2018/08/del-protiskai-atsilikusiu-zmoniu.html