Lukošenko: Baltarusijos patirtis kovojant su koronavirusu neįkainojama visam pasauliui

Baltarusijos agentūra Belta spalio 8 d. pranešė, kad Baltarusijos pasirinktas kovos su koronavirusu kelias ir jos patirtis neįkainojama visam pasauliui. Apie tai Baltarusijos Prezidentas Aleksandras Lukošenko pareiškė posėdyje apie sveikatos apsaugos sistemos pasirengimą pasipriešinti sergamumo COVID-19 epideminiam kilimui ir sezoninėms respiratorinėms infekcijoms.

Aleksandras Lukošenko pažymėjo, kad rudens periodu, kada stebimas susirgimų pikas, Baltarusija sukaupė gerą medicinos praktiką kovojant su koronavirusu. „Ta patirtis, kurią mes gavome, neįkainojama. Ir tas kelias, kurį mes pasirinkome, jis taip pat neįkainojamas visam pasauliui, - pareiškė Prezidentas. - Taip, niekas jums ačiū nepasakys už tą kelią, kurį mes nuėjome, už tuos metodus, kurias mes gydėme mūsų žmones, kad mes jų neizoliavome, neuždarėme, rekomendavome būti gryname ore. Bet jei tu eini į vaistinę, krautuvę, tai būtinai paimk su savim kaukę“.

Valstybės vadovas atkreipė dėmesį: šiandien panašiu būdu eina ir kitos šalys, nutraukusios karantiną. „Tai yra mes sukaupėme tą neįkainojamą patirtį su koronavirusu, kurią šiandien reikia panaudoti“, - pabrėžė jis. Aleksandras Lukošenko pasakė, kad Sveikatos ministerija turi sukurti savo rekomendacijas, bet tuo pačiu metu reikia išvengti perlenkimų. „Nerekomenduokime to, ko neįmanoma iš principo įgyvendinti“, - pasakė Prezidentas.

„Aš noriu, kad jūs suprastume mano poziciją: šiai dienai neketinu izoliuoti ir uždaryti šalį. Jeigu mes tai padarytume vasarį, kovą arba balandį mes liktume be net mažiausių atlyginimų, - pabrėžė Aleksandras Lukošenko. - Ir vėl gi – tai ne pasirinkimas tarp blogo ir visai blogo ir gero: gyvenimas mums nestato šiandien tokių problemų.

Ar nevertėtų ilgapirščius Skvernelį ir Verygą komandiruoti į Baltarusiją, kad šie susipažintų su Lukošenkos kovos su COVID-19 sistema, kuri nenumato ekonomikos sustabdymo ir karantinų. Ten demonstrantai visą mėnesį vaikšto po Minską tūkstantinėmis bandomis, krečia vieni kitus koronavirusu, bet nei vienas demonstrantas nuo to karūnuotojo nenumirė.

https://www.belta.by/president/view/lukashenko-opyt-belarusi-po-borbe-s-koronavirusom-bestsenen-dlja-vsego-mira-410027-2020/

Homo africanus. Erectus vaikšto tarp mūsų

Žemiau pateikiu RICHARD D. FUERLE (2008) knygos „Erectus Walks Amongst Us. The evolution of modern humans“ (Erectus vaikšto tarp mūsų. Šiuolaikinių žmonių evoliucija) 28skyriaus vertimą. Visas knygos tekstas pateikiamas čia:

https://www.unz.com/wp-content/uploads/2020/10/ErectusWalksAmongstUs-Unz.pdf

https://www.unz.com/runz/white-racialism-in-america-then-and-now/

https://www.unz.com/text/ErectusWalks/Chap28.html

Tikiuosi, kad ši publikacija paskatins susipažinti su šios įdomios knygos tekstu.

UNESCO pareiškimas „visi žmonės priklauso vienai rūšiai“ 1950 m. Birželio 18 d.

Taksonomija – mažai žinomas žodis, tačiau jo reikšmė paprasta – gyvų organizmų klasifikacija. Mokslininkai klasifikuoja augalus ir gyvūnus, naudodami Linėjaus klasifikacijos sistemą, kur kiekviena rūšis identifikuojama lotyniškais genties ir rūšies pavadinimais, pavyzdžiui Homo sapiens. Kai kada pridedamas porūšio pavadinimas, pavyzdžiui Homo sapiens sapiens. Štai žmogaus klasifikacija:

Karalystė: Animals – Gyvūnai – gyvos būtybės, skiriasi nuo bakterijų ir gyvūnų.

Tipas: Chordates – Chordinai – turi nugaros chordą.

Potypis: Vertebrates – Stuburiniai – kaulinis stuburas ir kaukolė.

Klasė: Mammals – Žinduoliai – šiltakraujai su plaukais ir keturių kamerų širdimi; patelės savo vaikus maitina iš pieno liaukų.

Būrys: Primates – žinduoliai su statmenu nykščiu, pavyzdžiui, žmonės, beždžionės, lemurai, ilgakulniai.

Šeima: Hominides – dvikojai primatai, pavyzdžiui, išmirusios dvikojės beždžionės ir žmogus, o taip pat dabar gyvenantys žmonės.

Gentis: Homo – įrankius gaminantys hominidai, pavyzdžiui, habilis, ergaster, erectus, аrchaiškas žmogus ir gyvenantis žmogus.

Rūšis: sapiens – išmirę beveik šiuolaikinis žmogus, neandertalietis ir gyvenantis žmogus

Porūšis: sapiens – šiuolaikinis žmogus.

Ant augalų ir gyvūnų nėra etiketės, kuri mums sakytų, kokia jų klasifikacija. Gamta neklasifikuoja savo kūrinių; tiktai žmogus klasifikuoja daiktus, kurie yra ar buvo gyvi. Sprendimą apie tai, kaip kažkas turi būti klasifikuota, priima sistematikai pagal tai, kiek populiacija skiriasi nuo giminingų populiacijų, kas neišvengiamai yra šališka.

Evoliucijai kuriant savo magiją, senos rūšys, šeimos ir net tipai išmiršta, ir atsiranda nauji. Tačiau nėra ryškios skiriamosios linijos tarp buvusios rūšies ir rūšies, į kurią ji evoliucionuoja. Net jei rūšis skila į dvi populiacijas, kurios tampa tiek skirtingos, kad gali būti klasifikuojamos, kaip dvi populiacijos, kurios tampa tokios skirtingos, kad gali būti klasifikuojamos kaip atskiros rūšys, paprastai nėra aišku, kuriam iš trijų rūšių priklauso individai, gyvenę rūšies skylimo metu. Kada rūšis evoliucionuoja, ji laipsniškai kinta, nors kai kurie pokyčiai gali būti „staigūs“ geologiniu periodu; tai yra jie gali atsirasti pas vieną individą, o vėliau paplisti po visą populiaciją per dešimtis tūkstančių metų vietoj milijonų.

Pasikeitimai iš kartos į kartą beveik visada tokie maži, kad nei vienas individas negali būti pagrįstai priskirtas kitai rūšiai, besiskiriančiai nuo savo tėvų. Net jeigu mes žinotume genomą kiekvieno individo mūsų giminėje, būtų sunku nurodyti į konkrečias motinas ir pasakyti: „ji ir jos vaikas – skirtingos rūšys.

Paleontologai praleidžia daug laiko ginčams apie tai, ar iškastinis gyvūnas priklauso egzistuojančiai rūšiai ar yra nauja rūšis. Dažnai linija, skirianti rūšis, brėžiama ten, kur tarpiniai iškastiniai gyvūnai dar nesurasti. Bet net jei kaulai kiekvieno individo nuo pirmo iki paskutinio būtų pasiekiami teisinga seka, žymėjimas linijos, skiriančios šią seką į rūšis, vis vien būtų atsitiktinis.

Dauguma žmonių tiki, kad jeigu du gyvūnai negali kryžmintis, tai skirtingos rūšys, ir atvirkščiai, jeigu jie gali kryžmintis, tai viena rūšis. Jeigu du gyvūnai nesikryžmina, jie visada klasifikuojami kaip skirtingos rūšys. Bet jeigu du gyvūnai gali kryžmintis, jie gali būti klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, o gali ir nebūti taip klasifikuojami. Yra daug pavyzdžių, kada sistematikai klasifikavo du gyvūnus kaip skirtingas rūšis, nors jie gali ir kryžmintis. Net dauguma žodynų neapibrėžia „rūšių“ kaip populiacijas, nesugebančias kryžmintis. Iš tikrųjų, vienas žodynas sako: “ ... giminingi organizmai arba populiacijos, potencialiai galinčios kryžmintis... daugelis rūšių gali kryžmintis, bet paprastai to nevyksta. Pavyzdžiui, daugelis paukščių rūšių, tokių kaip Smailiauodegė antis (Anas acuta) ir Didžioji antis (Anas platyrhynchos), gali kryžmintis. Vilkas (Canis lupus) ir šuo (Canis lupus familiaris), kojotas (Canis latrans) ir paprastasis šakalas (Canis aureus) turi skirtingus rūšių pavadinimus (lupus, latrans ir aureus), bet visi jie gali kryžmintis ir veda vaisingus palikuonis. Net dvi rūšys orangutangų (Pongo abellii iš Sumatros ir Pongo pygmaeus iš Borneo) gali kryžmintis (Angier, 1995)*, nežiūrint į tai, kad pas juos skirtingas chromosomų skaičius, ir taip pat gali kryžmintis dvi šimpanzių rūšys, paprastoji šimpanzė (Pan troglodytes) ir šimpanzė bonobo (Pan paniscus). Tokiu būdu, tas faktas, kad visos žmonių rasės gali kryžmintis ir turėti vaisingus palikuonis, nereiškia, kad jos turi būti klasifikuojamos kaip viena rūšis.

Nustatymas to, kada populiacija tapo pakankamai skirtinga nuo kitos populiacijos, kad ji būtų klasifikuojama kaip „nauja“ rūšis arba porūšis, ypatingai svarbu ištirti skirtumus sandūroje tarp archaiško žmogaus Homo sapiens ir jo tiesioginio protėvio Homo erectus, o taip pat tarp archaiško žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens sapiens). Nei viena populiacija, klasifikuota tokiu būdu, staiga neperėjo į kitą klasifikaciją. Pavyzdžius, erectus egzistavo apie du milijonus metų ir laipsniškai virto iš labai primityvaus ankstyvojo erektuso (ergaster) į ne tokį primityvų vėlyvąjį erektusą, po ko sistematikai nutarė jį pavadinti archaišku „sapiens“ vietoj „erectus“.

Ir taip, nors ankstyvasis erectus, gali būti, ir negalėjo turėti hibridų su Homo sapiens sapiens, ką galėjo turėti vėlyvasis erectus. Kai kurie mokslininkai apskaičiavo, kad būtinas 2 milijonų metų periodas sukurti genetiniam atstumui, kad atsirastų nauja rūšis.

Vėl gi, tik žmogus nusprendžia, ar yra populiacija pakankamai skirtinga, kad būtų klasifikuota kaip kita rūšis. Tačiau mes galime paprašyti sistematikų būti sąžiningais priimant šiuos sprendimus. Tai yra, kokie bebūtų kriterijai apibrėžimo vienos populiacijos gyvūnų kaip „rūšies“, jie turi naudoti tuos pačius kriterijus priimant sprendimus apie tai, ar yra kita populiacija gyvūnų „rūšimi“ ar ne. Dabar žinoma, kad egzistuoja daug „rūšių“ paukščių, kurie gali kryžmintis, bet skiriasi taip nežymiai savo spalva, kad tik ekspertai gali atskirti juos vieną nuo kito, tuo metu kai skirtumai tarp rasių tokie dideli, kad net 3-jų mėnesių vaikas gali atskirti vieną nuo kito, o suaugę 85% atvejų gali teisingai nustatyti žmogaus rasę vien pagal jo siluetą. Sistematikai neturi taikyti vieną įvairovės kriterijų gyvūnams, skirtingiems nuo žmogaus, ir taikyti kitą kriterijų pačiam žmogui.

Šioje knygoje ir jos citatose yra pakankamai įrodymų, paremiančių išvadą, kad rasė yra realybė, o ne iliuzija, sugalvota piktų rasistų. Bet tie patys įrodymai iškelia kitą klausimą: ar pakanka šių įrodymų, kad klasifikuoti afrikiečius ne tik kaip kitą rasę, bet kaip kitą rūšį, Homo africanus?

Kitas būdas galvoti apie perklasifikavimą afrikiečių (ir primityvių Azijos aborigenų) – tai įsivaizduoti, kad jie išmirė, ir vieninteliu įrodymu to, ką mes apie jus žinome, buvo jų kaulai ir DNR. Tada, lyginant skirtumus tarp jų ir dabar gyvenančius eurazijiečius, ar būtų galima pagrįsti jų klasifikaciją kaip skirtingos rūšies?

Egalitaristams šis klausimas savaime bus šokiruojančiai įžeidžiantis, ir jie įsitikinę smerks bet kurį, net keliantį šį klausimą. Bet daug anksčiau, negu egalitarizmas ėmė dominuoti antropologijoje, šis klausimas buvo antropologijos nagrinėtas. Nors visi sutiko su tuo, kad afrikiečiai nėra atskira rūšis, kai kurie skaitė, kad tai yra ne taip.

Iki nesenų laikų rūšys buvo klasifikuojamos pagal jų morfologiją, tai yra pagal formą ir išorę. Tai ne visuomet buvo tikslu, nes populiacijos, kurios nėra tampriai surištos, gali patirti paralelinę evoliuciją, tai yra jos gali būti nesurištos net tipo lygyje, bet visgi atrodo labai panašiai, kaip, pavyzdžiui, paukštis, šikšnosparnis ir vabzdys, arba ryklys ir delfinas. Klasifikuodami žmones morfologijos pagalba ar sistematikai buvo objektyvūs ir nešališki, ir ar naudojo jie žmonėms tuos pačius standartus, kaip klasifikuodami kitas rūšis? Na, ne visai taip.

„Skirtumai morfologijoje (kaukolės ir veido bruožai) tarp žmonių rasių paprastai maždaug dešimt kartų viršija atitinkamus skirtumus tarp lyčių tos rasės viduje, net daugiau, negu lyginami skirtumai, kuriuos naudoja sistematikai, kad atskirti dvi rūšis šimpanzių viena nuo kitos. Kiek mums žinoma, rasiniai skirtumai tarp žmonių viršija rasinius skirtumus tarp bet kurių kitų nedomestikuotų rūšių. Būtina kreiptis į šunų rūšis, kad surasti palyginamą laipsnį skirtumų morfologijoje.

Tačiau mums nebereikia kliautis morfologija, kad atskirt skirtingas rūšis. DNR analizė gali būti naudojama nustatyti genetiniams skirtumams tarp populiacijų, kas yra geriausiu rūšių klasifikacijos būdu. Kol tai dar nepadaryta, mažiau subjektyvi klasifikavimo sistema gali sakyti, kad genetinis atstumas, mažesnis nei „x“ - porūšis (rasė, variacija, ar veislė), mažesnis nei „y“, bet didesnis nei „x“ - rūšis, mažiau nei „z“, bet daugiau nei „y“- gentis ir pan.

Naudodami truputi egalitarizmo, pradėkime nuo prielaidos, kad vienas ir tas pats klasifikacijos standartas turi būti naudojamas klasifikacijai visų gyvūnų. Tai yra paukščių populiacija, pavyzdžiui, neturi būti suskirstyta į didelį skaičių rūšių dėl nedidelių genetinių skirtumų, tuo metu kai populiacija Homo rūšies viduje, žmonių rūšies, klasifikuojamo į vieną rūšį, net jei genetiniai skirtumai tarp jų didesni, negu genetiniai skirtumai tarp paukščių rūšių.

Naudojant šią tarprūšinę lygiavą žmogui ir gorilai pagalba genetinį atstumą, kaip standartą klasifikuojant populiacijas, nes genetinis atstumas tarp dviejų gorilų rūšių, Gorilla gorilla and G. beringei yra 0.04%. Tai beveik šešis kartus mažiau, negu genetinis atstumas afrikiečių (į pietus nuo Sacharos), afrikiečių (Bantu) ir euraziečių (anglų) 0.23% (lentelė 7-1), arba afrikiečių ir eurazijiečių, kurie turi būti klasifikuojami kaip dvi skirtingos rūšys, arba garilos turi būti klasifikuojamos kaip viena rūšis. Genetinis skirtumas tarp paprastos šimpanzės ir bonobo sudaro 0,103% (Curnoe, 2003, lent. 2), dvigubai mažesnis, negu anglų-bantų, kurių genetinis atstumas sudaro 0,23%, ir todėl arba negrai į pietus nuo Sacharos ir eurazijiečiai turi būti klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, arba šimpanzes ir bonobo (ir dvi rūšys orangutangų) reikia priskirti vienai rūšiai. Nors vilkai (Canis lupus) ir šunys (Canis lupus familiaris) – tai skirtingos rūšys (lupus), negu kojotai (Canis latrans), „ ... egzistuoja mažesni skirtumai mtDNR tarp šunų, vilkų ir kojotų, negu tarp skirtingų etninių grupių žmonių...“ (Coppinger, 1995). Panašu, kad sistematikai truputi iškreipė savo objektyvumą.

Dabar pažiūrėkim, kaip sistematikai klasifikavo neandertaliečius. Iki 1960-jų metų neandertaliečiai buvo klasifikuojami kaip Homo neanderthalensis, skirtinga nuo mūsų Homo sapiens rūšies. Bet genetinis atstumas tarp Homo sapiens ir Homo neanderthalensis (<0,08%) 20 kartų mažesnis, negu tarp dviejų rūšių šimpanzių (0,103). Šiandien neanderdaliečiai klasifikuojami kaip Homo sapiens neanderthalensis, porūšis mūsų rūšies, tuo metu kai mes esame dar vienu porūšiu Homo sapiens sapiens. Genetinis atstumas (į pietus nuo Sacharos) afrikiečių ir euroazijiečių (0.2%) daugiau negu du kartus didesnis, negu tarp šiandien gyvenančių žmonių ir neandertaliečių (0.08%) taip, mažiausiai, afrikiečiai turi būti klasifikuoti kaip porūšis, Homo sapiens africana ir aurazijiečiai, kaip kitas porūšis, Homo sapiens eurasiensis.

Pagaliau, genetinis atstumas tarp Homo sapiens ir Homo erectus vertinamas kaip 0,170 (vidutinė reikšmė 0,19), maždaug toks pats, kaip genetinis atstumas tarp afrikiečių bantu ir eskimų, bet genetinis atstumas tarp šiuo metu gyvenančių afrikiečių ir eurazijiečių yra 0,23 (lentelė 7-1, psl. 45). Tokiu būdu, Homo sapiens artimesnis su Homo erectus, negu eurazijiečiai su afrikiečiais į pietus nuo Sacharos. Arba erectus turi būti perklasifikuotas kaip Homo sapiens erectus, arba afrikiečiai į pietus nuo Sacharos turi būti perklasifikuoti kaip Homo africanus.

*nuorodas žiūr. originale.

Mano ankstesnė publikacija žmonių rasių skirtumų klausimu:

http://lebionka.blogspot.com/2018/08/del-protiskai-atsilikusiu-zmoniu.html

 

Nacionalinio susivienijimo kreipimasis į rinkėjus

 Spalio 11-oji gali tapti istorinio lūžio diena. Tik nuo Jūsų drąsos ir ryžto priklauso, ar pavyks pakeisti į istorinę nebūtį slenkančios mūsų tautos ir valstybės likimą. Pirmą kartą Jūs turite galimybę pasirinkti Nacionalinį susivienijimą – vienintelę tikrai antisisteminę ir sąjūdinę politinę jėgą.

Šiai dienai mes ruošėmės daug metų. Nesiveržėme kuo greičiau patekti į valdžią, bet kantriai dirbome piliečių politinio ugdymo darbą. Niekada nedarėme kompromisų su sąžine ir neišdavinėjome ir nepardavinėjome mūsų Lietuvos – savo tautos ir valstybės. Mūsų rinkiminiame sąraše nėra asmenų, kurie būtų griovę ir naikinę Lietuvą kaip aktyvūs ir įtakingi sisteminių partijų nariai ir veikėjai. 

Nebuvome ir ,,antisisteminiais“ save vadinantys apsimetėliai, iš tikrųjų tarnavę sistemai skelbdami populistinius ir neįgyvendinamus šūkius. Niekada nemėginome tuščiais pažadais apgaudinėti daugybę kartų apviltų rinkėjų, kad jų balsais patektume į Seimą, o po to nuolankiai vykdytume sisteminių partijų vadų nurodymus.

Ilgai telkėme ir kruopščiai atrinkinėjome Lietuvai ištikimus ir įsipareigojusius protingus ir sąžiningus žmones. Todėl šiandien rinkėjams galime pasiūlyti autoritetingų, aukštais doros standartais besivadovaujančių ir duoto žodžio piliečiams niekada nesulaužysiančių kandidatų sąrašą.

Drąsiai galime teigti, kad parengėme rinkimų programą, leidusią mums tapti pirmąja tautine ir krikščioniška politine jėga, privertusia rinkiminių debatų metu mus gerbti net priešiškai nusiteikusius ir siekusius pažeminti laidų vedėjus ir komentatorius. Tai yra ne tik mūsų, bet visų Lietuvos patriotų pergalė – nuo šiol niekas nedrįs mūsų vadinti tamsuoliais, atsilikėliais ir marginalais.

Per neįtikėtinai trumpą laiką mes sukūrėme sąjūdinę – gyvą, veiklią, nuolatos augančią – Lietuvos atgimimui sunkiai dirbančių entuziastų partiją. Esame laisvi nuo įsipareigojimų tariamiems geradariams, kurie, mums patekus į Seimą, reikalautų atsilyginti už suteiktą paramą priiminėjant šaliai ir jos piliečiams nenaudingus įstatymus. Todėl rinkimų kampaniją finansuojame tik iš partijos narių ir geranoriškų rėmėjų skiriamų kuklių aukų. Skleisdami savo idėjas visuose Lietuvos kampeliuose sugebėjome nuveikti labai daug tik todėl, kad visur savanoriškai, neprašydami jokio atlygio, pasiaukojamai triūsia partijos nariai ir jos ištikimi talkininkai.

Šiandien esame visapusiškai pasirengę naujam sąjūdiniam žygiui už Lietuvos išlikimą ir geresnę ateitį. Tvirtai sakome, kad nesudarinėsime jokių sandorių su nomenklatūrinėmis partijomis ir neleisime, kad pasikartotų kadaise padaryta klaida, kai buvo išduoti ir ciniškai sutrypti Sąjūdžio ir Kovo 11-osios Respublikos idealai.

Liko paskutinis žingsnis – įveikti rinkiminį barjerą. Mūsų dalyvavimo Europos parlamento rinkimuose patirtis neleidžia abejoti, kad tai įmanoma. Prieš vienerius metus buvome nepalyginamai silpnesni negu esame dabar. Į šiuos rinkimus atėjome smarkiai išaugę ir subrendę, sukaupę neįkainojamos patirties. Padaryta viskas, kas įmanoma, kad ateitų siekiančios išlikti, gyventi ir klestėti Lietuvos istorinės pergalės akimirka. Netikėkite sociologais besivadinančių šarlatanų ir sukčių skelbiamomis melagingomis apklausomis! Jų rezultatai klastojami siekiant bet kokiomis priemonėmis sustabdyti Nacionalinį susivienijimą ir suklaidinti Jus mėginant įtikinti, kad atiduotas balsas už mus bus veltui išmestas. Atiduodami savąjį balsą prisiminkite – jau Europos parlamento rinkimuose surinkome daugiau kaip 42000 patriotiškų piliečių balsų. Mums pritrūko labai nedaug, kad jau tada peržengtume rinkiminį barjerą.

Tačiau šią pergalę galite atnešti tik Jūs – gerbiami Lietuvos piliečiai ir rinkėjai. Kreipiuosi į Jus visus: 

 jeigu Jūs nebenorite toliau gyventi apvaginėjami, skurdinami ir nesibaigiančių nepriteklių keliamos nevilties masiškai varomi iš Tėvynės; 

 jeigu Jūs pavargote būdami žeminami ir niekinami tik už tai, kad norite būti ir išlikti lietuviais, jeigu nesutinkate toliau būti vadinami tamsuoliais ir runkeliais – pakelkite galvas ir atsitieskite! 

 Netikėkite žiniasklaidos Jums peršama išankstine nuostata, mums etiketes klijuojančiais ,,ekspertais“ ir jų prognozėmis, patikėkite savimi, savo sąžine ir tokia Lietuva, kurioje visada norės gyventi Jūsų vaikai ir vaikaičiai;

 Išdrįskite būti savimi! Susigražinkite savo žmogišką orumą, tautinę savastį ir Jūsų kova ir triūsu sukurtą ir tik Jums turinčią priklausyti valstybę! Vėl tapkite savo gyvenimo ir likimo šeimininkais! 

Balsuokite už Nacionalinį susivienijimą – vienintelę antisisteminę jėgą! 

Susitelkime dar kartą vardan Lietuvos. Už visų mūsų pergalę!

Tepadeda mums Dievas!

Imunitetas ir skiepai nuo COVID-19. Prof.Sucharit Bhakdi pranešimo vertimas į lietuvių kalbą. 2 d.

 

1 d. http://lebionka.blogspot.com/2020/10/imunitetas-ir-skiepai-nuo-covid-19.html

Ką reikia žinoti apie skiepus?

1. Skiepai veiksmingi ne prieš visus infekcinius susirgimus, kitaip jų nebūtų.

2. Skiepijant naujais skiepais būtina nuolatos pasverti efektyvumą, iš vienos pusės, ir saugumą, iš kitos pusės.

Be to visada keliamas klausimas, kada yra prasmė naudoti vakciną?

- esant sukėlėjui, sukeliančiam didelį mirtingumą (pasiutligės ir stabligės virusas).

- jeigu vakcina sukelia ilgą apsauginį efektą (pasiutligės ir stabligės virusas).

Skirtumas tarp pasiutligės, stabligės virusų, ir virusų sukeliančių kvėpavimo takų susirgimus, tai jų kiekis ir toksiškumas. Pasiutligės ir stabligės virusai yra aukšto toksiškumo ir patekimas net minimalaus viruso kiekio į organizmą sukelia sunkų apsinuodijimą ir mirtį. Paskiepijus nuo stabligės arba pasiutligės organizmas produkuoja antikūnus, kurie nors ir nedideliu kiekiu išlieka ilgus metus organizme. Patekus nedideliam šio virusui į organizmą, kaip taisyklė, šių antikūnų kiekio pakanka, kad užblokuoti atidariklius ir užkirsti kelią organizmo užkrėtimui.

Kvėpavimo takų uždegimą sukeliantys virusai, kaip taisyklė, mažai toksiški ir, kaip taisyklė, jie dideliu kiekiu patenka į organizmą.

Kada nėra prasmės kurti skiepų?

1. Mažas mirtingumas (SARS-CoV-2).

2. Žemas vakcinos apsauginis efektyvumas.

Ar iš viso galima vykdyti masinį vakcinavimą? NE!

Pereinam prie vakcinų nagrinėjimo

Vakcinos skirstomos į įprastas konvencines ir genetines vakcinas. Konvencinės vakcinos yra nužudytas arba susilpnintas virusas, arba viruso dalis, pavyzdžiui atidarikliai, ir be to jose yra imunostimuliatoriai. Atsakas imuninės sistemos į įvestą įprastą konvencinę vakciną - tai produkcija antikūnų.

Genetinės vakcinos veikia kitaip. Naudojant šias vakcinas neįvedama viruso dalis arba pats susilpnintas virusas, o įvedami viruso genai. Šis svetimi genai įeina į organizmo ląsteles ir ląstelės ima kurti ir replikuoti virusą, kurio genai buvo įvesti. Tai planas sintezės viruso baltymų molekulių. Vakcinos, išradėjų nuomone, turi inicijuoti antikūnų sintezę. Panagrinėkim ar tai teisinga prielaida. Iki šiol veikė įstatymas kiekvienai konvencinei vakcinai – būtinas patikrinimas vakcinos efektyvumo ir saugumo. Tai labai ilgas procesas, kuris užtrunka 5-7-10 metus. Kiekviena vakcina turėjo pereiti priešklinikines ir klinikines testavimo stadijas dėl pašalinių efektų, kurie gali atsirasti po daugelio metų po vakcinacijos, nes nėra nei vienos vakcinos be pašalinio poveikio. Kas tiki, kad vakcinos saugios, tiesiog naivus.

Medicinos istorijoje mes jau turime pavyzdį, kada testuojant vakciną buvo pažeistos visos kontrolės taisyklės. Taisyklės buvo tiesiog ignoruotos. Tai įvyko 2009 metais kiaulių gripo epidemijos metu. Tada taip pat, kaip šiandien, MIP tarp Europos, JAV ir Kanados gyventojų sukėlė paniką, kuri buvo palaikoma beveik metus. Ir paraleliai MIP propagavo vakcinaciją nuo kiaulių gripo. Daugelyje šalių buvo priimtas įstatymas apie priverstinę vakcinaciją nuo kiaulių gripo. ES vadovybė skatino vakcinaciją nuo kiaulių gripo. Vokietija tuomet nupirko 60 milijonų vakcinos dozių. Švedija, Austrija, Prancūzija, Anglija, vakciną nupirko visiems gyventojams, o toliau prasidėjo vakcinacija. Vokiečiai pasirodė patys protingiausi. Jie tiesiog atsisakė vakcinos ir tik nedidelė dalis gyventojų tuomet buvo vakcinuota.

Išanalizuokim kiaulių gripą:

Mirtingumas 0,02%, kas reiškia, kad du mirę iš 10000 susirgusių po gyventojų vakcinacijos. Po daugelio mėnesių buvo išaiškinti sunkūs pašaliniai vakcinos efektai – narkolepsija. Narkolepsija tai sutrikimas miego ir šis susirgimas nepagydomas. Šis pašalinis efektas buvo išaiškintas pagrinde pas vaikus ir paauglius. Švedijoje buvo vakcinuota virš 50% gyventojų ir mes dabar turime 2000 atvejus postvakcininių narkolepsijos komplikacijų. Atsižvelgiant į tą faktą, kad mirtingumas nuo kiaulių gripo buvo 0,02%, vakcinuoti nebuvo prasmės.

Panagrinėkime įprastinių konvencinių vakcinų sudėtį. Kiekviena vakcina nuo 2009 metų, įsakius PSO, turi imunostimuliatorius, vadinamus adjuvantais. Imunostimuliatoriai labai pavojingi, jie sustiprina produkciją organizmo ląstelėmis cito-kininų (tai medžiagos, sukeliančios uždegimą), kas sukelia organizme uždegimines reakcijas. Iminostimuliatoriai, įvesti su vakcinomis, išlieka organizme kelis mėnesius ir jeigu tuo metu prasideda sezoninis gripas, arba, kaip vasarį, epidemija SARS-CoV-2. Dėka imunostimuliatorių visi uždegiminiai procesai organizme bus sustiprinti kelis kartus. Žinoma, kad T-limfocitai sumažina išskyrimą cito-kininų - mediatorių uždegimo ir tuo pačiu sumažina uždegiminius procesus organizme iki minimumo. Imunostimuliatoriai slopina aktyvumą T-limfocitų. Prisiminkim, kad būtent T-limfocitai ir yra pagrindinė imuninė apsauga nuo virusų ir ši apsauga imunostimuliatorių slopinama, kas reiškia, kad keliems mėnesiams išjungiamas, arba susilpninamas, ląstelių imunitetas per T-limfocitus.

2020 m. Italija. Italijoje įteisintas skiepijimas nuo 10 sukėlėjų. Ir šis vakcinavimas buvo vykdomas nuo lapkričio iki vasario. Mirtingumas nuo COVID-19 tarp jaunų italų buvo pats didžiausias pasaulyje.

Dabar pereinam prie antros rūšies vakcinų. Tai genetinės mRNR vakcinos.

Tai labai pavojingos vakcinos. Jeigu virusas įeina į ląsteles ir prasideda viruso produkcija, tai ląstelėje pasigamins visos viruso dalys, įskaitant atidariklius. Viruso produkcijos metu atsiranda genetinės šiukšlės, kurios ląstelių išvedamos į ląstelės išorę. Ir šias šiukšles atpažįsta T-limfocitai, kurie prisimena apie kryžminį imunitetą koronavirusui. 85% gyventojų jau turi aktyvius T-limfocitus prieš visus koronaviruso štamus. T-limfocitai yra nuolatos pasirengę surasti koronavirusu užkrėstas ląsteles ir jas nužudyti. Man labai svarbu jums tai pasakyti, ir svarbu, kad jūs mane išgirstumėte: esant kryžminiam imunitetui prieš koronavirusą prasideda autoimuninė reakcija organizme. Tos ląstelės, į kurias su krauju patenka viruso genomas, bus atpažintas T-limfocitų ir nužudytas. Į kokių organų ląsteles patenka viruso genomas niekas negali pasakyti ir kada prasidės naikinimas šių ląstelių T-limfocitų taip pat pasakyti niekas negali. Bet tai įvyks, nes vyksta esant natūraliam užkrėtimui. Tik čia mūšio lauku tampa nosiaryklės gleivinė ir bronchai. Vakcinacijos atveju mūšio lauku tampa organai, į kuriuos patenka viruso genomas. Eksperimentinis kryžminis imunitetas koronavirusui žinomas nuo šių metų birželio, bet jis ignoruojamas.

Išvados:

Mes visada turime pasverti vakcinų naudą ir žalą. O būtent:

1. efektyvumą – apsauginis poveikis vakcinos ir veikimo ilgalaikiškumas.

2. saugumą – minimumas pašalinių poveikių, kaip trupalaikių, taip ir ilgalaikių.

3. vakcinavimo tikslingumą.

Saugumo efektyvumas ir tikslingumas visada turi būti patikrinti ir dokumentuojami. Apie žalą ir naudą vakcinos turi būti informuojami visi gyventojai, kurie ir nuspręs ar vakcinuotis, ar ne. Priešingu atveju, tai genetiniai bandymai, vykdomi su žmonija, ir jie draudžiami visoje planetoje. Atminkite apie imunostimuliatorius, kurie yra genetinėse vakcinose ir atminkite apie kryžminį imunitetą.

Nuo mūsų slepiamas COVID-19 vakcinos poveikis.

Pranešėjas Klemens Avrei, biologas, mikrobiologas, Austrija.

COVID-19 mRNR vakcina turi viruso SARS-CoV-2 genomą. Įvestas su vakcina genomas išnešiojamas kraujo į organizmo ląsteles. Genomas tai planas sukūrimo viruso, jo baltymų molekulių. Patekdamos į ląstelę, jos pradeda atsigaminti pagal šį planą virusą SARS-CoV-2, nes genomas tai sukūrimo planas. Tokiu pačiu principu dirba ir vektorinės viruso vakcinos, kai per virusą nešiotoją vyksta manipuliacija su mRNR ir ląstelė ima gaminti virusą (rusų vakcina).

Per MIP pasakojama apie farmacijos industriją, kad visų testavimo stadijų prisilaikoma. Formaliai taip, bet faktiškai visų šalių politikai davė leidimą teleskopavimui testų stadijų į vieną, nors kiekviena stadija turi sekti viena po kitos. Tik po rezultatų analizės ankstesnės tyrimo stadijos ir tyrimo pašalinių poveikių, atsirandančių šioje stadijoje, jeigu vakcina sukėlė pasikartojančius pašalinius efektus, arba jie buvo vidutinio ar stipraus sunkumo, tai sekanti vakcinos testavimo stadija neleidžiama, vakcina tobulinama ir viskas prasideda iš pradžių, tai priešklinikinė stadija ir tęsiasi taip ilgai, kol nebus pasiektas tikslas: minimum pašalinių efektų ir masksimumas efektyvumo. Tik laikantis šios sąlygos duodamas leidimas. Kad vakcina būtų leidžiama masinei gamybai, reikalingas aprašymas visų priešklininikinių testavimo fazių su gyvūnais ir 3 klinikinės fazės su žmonėmis. Šios fazės eina viena po kitos.

Tai, ką mes matome šiandien, kai visos stadijos vyksta paraleliai ir su gyvūnais, ir su žmonėmis, be efektyvumo ir saugumo rezultatų analizės. Keturios testavimo stadijos, trunkančios 5-7 metus, sutrumpintos iki mėnesių. Tai ir yra Bilo Geitso pasiūlyto teleskopavimo esmė.

Absoliučiai visos vakcinos nuo koronaviruso - viruso genomą turinčios vakcinos, nesvarbu kokioje šalyje ir kokios firmos jas gamina. Principas tas pats. Ką mes žinome apie šias naujas vakcinas? Nieko. Ką mums kalba MIP? Tai, kad jos saugios ir efektyvios, bet realybėje yra kitaip. Tai yra vakcinos, keliančios riziką sveikatai ir gyvybei. Jau gegužę prasidėjo pirmieji bandymai su žmonėmis, nors patas SARS-CoV-2 genomas buvo nustatytas sausio mėn., remiantis oficialiais šaltiniais. Iki gegužės dar nebuvo baigta priešklinikinė testavimo stadija su primatais, nebuvo atlikta analizė testų rezultatų. Vėliau tapo žinoma, kad beždžionės, gavusios vakciną, lygiai taip pat užsikrėsdavo, kaip ir beždžionės be vakcinos, kas kalba apie tai, kad vakcinos efektyvumas žemas. Kiek ji stimuliuoja antikūnų gamybai - nežinoma.

Sekantis pašalinis efektas pas bezdžiones buvo tai, kad jos pačios tapdavo viruso platinimo šaltiniais. Vilhelmas Nseltaim pareiškė oficialiai, kad ši vakcina nesukuria pakankamo imuniteto nuo COVID-19. Nepaisant šių faktų, buvo paleista iš karto 1 ir 2 klinikinio testavimo stadijos su žmonėmis.

Tarpinė analizė vakcinos testų su žmonėmis:

70% iš 1000 vakcinuotų savanorių turėjo stiprius galvos skausmus, 60% - vakcinuotųjų raumenų spazmas ir viso kūno raumenų skausmą. 70% vakcinuotųjų pakilo temperatūra iki 38 laipsnių, 18% - pakilo temperatūra virš 38 laipsnių. Praktiškai visi vakcinuotieji skundėsi uždegimu infekcijos vietoje ir silpnumu.

Keturias savaites reguliariai buvo imami kraujo pavyzdžiai ir buvo nustatyta: pas 46% vakcinuotųjų buvo stebimas sumažėjimas neutrofilų (neutropenija). Neutrofilai tai balti kraujo kūneliai, dalyvaujantys imuninės apsaugos klausimuose infekcinių susirgimų metu. Tai reiškia, kad beveik pas kas antrą buvo stebimas sumažėjimas imuniteto per pirmas 4 savaites po vakcinavimo. Tolimesnis stebėjimas buvo nutrauktas ir man nežinoma, kaip ilgai po vakcinacijos išlieka neutropenija. Visa tai mes sužinojome apie 2 fazes testavimo su žmonėmis. Ir su šiais rezultatais buvo paleista paskutinė 3 klinikinio vakcinos testavimo stadija.

Rugpjūčio mėnesį koncernas Astrazeneca, pagrindinis vakcinos gamintojas Europos valstybėms, JAV, Kanadai, Indijai (užsakymas daugiau negu dviem milijardams vakcinų) oficialiai pareiškė, kad neatsakys už bet kokius pašalinius COVID-19 efektus.

Trečioje ir baigiamoje bandymų fazėje pas vieną iš vakcinuotųjų prasidėjo autoimuninė reakcija - nugaros smegenų-transversinis mielitas, arba nugaros smegenų uždegimas. Tai labai sunkus pašalinis poveikis ir apie tai, kad taip bus aš kalbėjau balandį, profesorius Bhakdi ir daugelis kitų imunologų sakė apie tai. Autoimuninė reakcija – tai ne atsitiktinumas, tai ne pavienis atvejis. Tai laukiamas pašalinis vakcinos efektas mes tik nežinome, kada ir kokiame organe tai įvyks. Bet ir šis pašalinis bus Astra-Zeneca pateisintas ar nutylėtas.

Šių metų balandžio mėnesį Bilas Geitsas pasiūlė teleskopavimo metodą vakcinos testavimui ir šis metodas buvo palaikytas visų politikų. Gal tam ir buvo surengta pandemija kovą, kad balandį jau gauti leidimą teleskopavimui? Dėka politikų 5-8 metus trunkantis vakcinos bandymas buvo sutrumpintas iki kelių mėnesių. Ir testų rezultatai tiesiog šokiruoja.

Išvada:

Vakcina nėra efektyvi ir saugi, ir tikslinga. Genetinių vakcinų: DNR vakcinos, mRNR vakcinos, virusinė vektorinės kryptingos vakcinos (rusiška) – esmė ta pati. Kodėl gi apie pašalinius poveikius šių naujų vakcinų nekalba MIP arba politikai? Mes girdime, kad vakcina saugi ir efektyvi. Kodėl po to, kai išaiškinti tokie sunkūs pašaliniai poveikiai vakcinos nebuvo siunčiamos tobulinimui, o testavimai nebuvo sustabdyti? Apie tai iš viso niekas nieko nekalba.

Gali būti kalbama ne apie žmonių sveikatą ir jų sveikatos apsaugojima nuo infekcinių susirgimų? O tuomet apie ką kalba?

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

 

Autorius yra VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Baltarusijos įvykių baigtis nuo pradžių buvo aiški, tačiau tik nuslūgus daugelio emocijoms galima rašyti ir būti suprastam. Kaip ir kuždėjo nuojauta Europos „lyderiai“ išsiplepėjo. Vokietijos krikdemų pirmininkas P. Ziemiakas atlapaširdiškai išklojo Baltarusijos dramą įkvėpusią svajonę ir didįjį jos režisierių tikslą: ,,Europos Sąjunga ir Rusija galėtų kartu paruošti kelią Baltarusijos perėjimui į demokratiją – ir taip sukurti naują tarpusavio pasitikėjimą“ – tokia yra visiškai atvira ir tobulai tiksli šios dviejų žaidėjų sukurtos dramos geopolitinio turinio esmės ir prasmės formulė. Jam Lietuvoje paantrino E. Macronas, teigdamas, kad reikia dialogo su Rusija ir įtraukti ją į Baltarusijos demokratizacijos procesą. 

Sakytum, vaidenasi: Rusija – Baltarusijos demokratizavimo laidas? Iš pirmo žvilgsnio – neįtikėtinas absurdas. Tačiau šis absurdas įgyja gana aiškią prasmę atkreipus dėmesį į visur NATO erdvėje masiškai tiražuojamą frazę, kad A. Lukašenka esąs paskutinis Europos diktatorius. Kodėl ne priešpaskutinis? Ar V. Putinas taip pat nėra visagalis autokratas? Ar pabrėžiant A. Lukašenkos ir nutylint V. Putino valdymo ypatumus nėra tyliai peršama mintis, kad pastarasis, palyginti su Baltarusijos vadovu, yra kone demokratijos švyturys ir etalonas? Toks tinkamas susitarimams? Tai klausimai, kuriuos vengia gvildenti profesionalią įvykių Baltarusijoje analizę paskubėję iškeisti į ideologinę ,,laisvės ir demokratijos“ retoriką ,,politologai“. Jų naivūs „scenarijai“ Lietuvai brangiai kainuos. 

Atsiribodami nuo ideologinio pasakojimo, verčiau paklauskime savęs: o ką mes iš tiesų žinome apie Baltarusiją? Ogi žinome ne taip jau daug. Iš tiesų šioje šalyje vyksta  kol kas plačiausios protesto prieš jos diktatorių akcijos. A. Lukašenkos vienvaldystė didelei baltarusių visuomenės daliai pakyrėjo iki gyvo kaulo ir skatina reikalauti permainų. Bet čia ir kyla esminis ir būtinas klausimas – kokių? 

Toli gražu ne kiekvienas laisvės šūkius skanduojantis sukilimas prieš tironišką valdžią yra tikra kova už laisvę.  Ne veltui XIII a. gyvenęs Tomas Akvinietis traktate ,,Apie valdžią“ įžvalgiai įspėjo, kad sukilti prieš tironiją yra be galo pavojingas užmojis ir paaiškino šią savo įžvalgą pasakojimu apie sirakūzietę senutę, kuri meldėsi už tirono Dionisijo gyvybės ir valdžios išsaugojimą, nes per savo gyvenimą net du kartus spėjo įsitikinti, jog nužudytą tironą pakeičia dar žiauresnis. Istorija daugybę kartų patvirtino Tomo išmintį. Pakanka prisiminti vien Rusijos bolševikus, kurie, kovodami prieš caro despotizmą ir darbo žmonių išnaudojimą, skelbė Laisvės, Lygybės ir Brolybės šūkius, bet tai jiems nesutrukdė, užgrobus valdžią, sukurti šeštadalyje pasaulio tokia ,,laisvės karalystę“, palyginti su kuria carinis režimas atrodė beveik kurortas. Atitinkamai su viešumo ir demokratizavimo šūkiais didžiuosiuose miestuose vykusios Rusijos demokratų demonstracijos žlungant SSRS trumpam sukūrė iliuziją, kad ta šalis greitai taps demokratiškų valstybių bendrijos nare. Nepraėjus nei dešimtmečiui Rusijos prezidentu tapo – įsidėmėtina – taip pat flirtavęs su vieno iš ,,demokratų“ lyderių A. Sobčako aplinka V. Putinas, o daugelis Lietuvai po Sausio 13-osios paramą reiškusių ,,demokratų“ vėliau neslėpė, kad nebūtų šitaip elgęsi, jeigu būtų žinoję, jog Baltijos šalys sieks visiškos nepriklausomybės ir nesitenkins autonomija ,,demokratizuotoje“ Rusijoje.

Todėl turėtų skambėti klausimas: Už kokią laisvę ir kokią demokratiją? Liberalią, suverenią, valdomą ar dar kitokią demokratiją? Juk ,,demokratijos apskritai“ nėra, tad prieš postringaujant apie Baltarusijoje prasidėjusią ,,demokratinę revoliuciją“ vertėtų pa(si)aiškinti, kokį turinį ir prasmę suteikia šiam žodžiui jei ne OMONO lazdomis dosniai vaišinami sukilėliai, tai bent jau maišto prieš diktatorių vadai. Ne revoliucijos, o būtent maišto, nes maištas, kitaip negu revoliucija, yra stichiškas ir neturi nei ideologijos, nei politinės programos. Labai simboliška ir liudija tvirtos lyderystės stoką tai, kad ,,revoliucijos“ vėliavneše tapo politinės nuovokos neturinti butaforinė figūra. Viskas pernelyg dirbtina, kad nekiltų abejonių, jog vyksta ne laisvę ir demokratiją nešanti išsivaduojamoji revoliucija, o kažkas kita.

O kas vyksta – pasakė ta pati apie ,,demokratinę revoliuciją“ skelbianti ir kartu visai priešingą žinią pranešusi žiniasklaida: Rusijos vykdoma hibridinio karo operacija, kuria siekiama iš pagrindų susilpninti A. Lukašenkos valdžią Baltarusijoje. O prireikus – bet kurią akimirką galutinai nutrenkti jį nuo valdžios sosto. Būtent ta pati žiniasklaida informuoja, kad maišto lyderiai – kuo tikriausi ,,krymnašistai“ ir V. Putino gerbėjai. Beje, tai ne dabar išryškėjęs iškilių Baltarusijos opozicionierių bruožas: net pirmasis nepriklausomybę po SSRS subyrėjimo įgijusios valstybės vadovas ,,demokratas“ S. Šuškevičius yra prašęs V. Putino nei daug, nei mažai, o... įvesti į šalį Rusijos armiją! 

Iš tiesų galima gėrėtis Minsko gatvėse protestuojančių prieš režimą baltarusių drąsa ir pasiaukojimu, tačiau demonstrantų gretose pastebėti ir stuomeningi vyrukai, kuriuos žinovai mano esant ne kuo kitu, o iš Rusijos atsiųstais puikiai parengtais gatvių kovų meistrais. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių buvo akivaizdu, jog Baltarusijos ,,revoliucija“ gali baigtis arba paskutinių suverenumo likučių praradimu ir dar didesne priklausomybe nuo Rusijos, arba net formalia šalies aneksija jai tampant fiktyvios ,,sąjunginės valstybės“ provincija. Tad visuminis įvykių Baltarusijoje vaizdas įsakmiai verčia klausti: už kokią laisvę didvyriškai kovoja baltarusiai, jeigu, net atsikratę A. Lukašenkos režimo, jie tikrai netaps nepriklausomos ir demokratiškos valstybės piliečiais? Ar vis dėlto jie mano, kad bus laisvesni tapę V. Putino mėginamos atkurti imperijos valdiniais? Lietuvoje tarp entuziastingų sveikinimų baltarusiams tokių klausimų nėra, priešingai, daroma viskas, kad paradoksalus Baltarusijos ,,revoliucijos“ dvilypumas liktų nepastebėtas. 

O norint suprasti, kas vyksta, būtina politologiškai kalbėti apie autokrato A. Lukašenkos vaidmenį naujausioje Baltarusijos istorijoje. Savo kilme, išsilavinimu ir pažiūromis šis politikas buvo ir iš esmės tebėra gryniausias homo sovieticus – istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės savimonės neturintis mankurtas. Teigiama, kad jis buvo vienintelis Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, balsavęs prieš Belovežo girioje sudarytus susitarimus ,,paleisti“ imperijos respublikas ir kad būtent jis, o ne V. Putinas pirmasis pasakė frazę, jog SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. 

Ir vis dėlto, kaip yra pažymėjęs neprilygstamai įžvalgus ir toliaregiškas R. Ozolas, būtent šiam kolchozo pirmininkui buvo lemta tapti šiuolaikinės baltarusių tautos ir nacionalinės valstybės kūrėju. Kaip ir kodėl galėjo padaryti tokį stebuklą tobulas homo sovieticus, net menkiausios tautinės ir valstybinės pajautos neturėjęs fanatiškas komunistinis ,,internacionalistas“, jautęs begalinę panieką net gimtajai kalbai? Staiga tapęs atsiradusios valstybės prezidentu, jis pamažu iš patirties suprato, kad būti net ir vasalinės šalies prezidentu ne tas pats kas provincijos gubernatoriumi. Prezidentauti jam patiko. Todėl neišvengiamai turėjo galvoti, kaip išlaikyti titulą ir kėdę, o tai vertė mąstyti, ir kaip išsaugoti tuos dalykus laiduojančią valstybę. Todėl naujai iškeptas prezidentas pradėjo intuityviai nujausti, iš dalies gal net sąmoningai suprasti: jeigu baltarusiai nėra ,,tikra“ tauta, o tik šiek tiek savita didžiosios rusų tautos etninė grupė, arba ,,subetnosas“, tai Baltarusijos valstybė yra negalima. Ji būtų kažkoks paprasčiausiai nereikalingas darinys, nesusipratimas. Bet tokiu atveju būtų nesusipratimas ir jos prezidentas.

Štai kodėl A. Lukašenka sukandęs dantis buvo priverstas ne tik toleruoti jo trokšto išrauti su šaknimis baltarusių nacionalizmo apraiškas, bet ir vykdyti tam tikrą tautinės ir valstybinės sąmonės gaivinimo programą. Jos akivaizdžiausiu liudijimu tapo valstybės lėšomis atstatinėjamos LDK pilys. Be abejo, ši valstybinė istorinės atminties politika buvo priverstinė, nenuosekli, net šizofreniškai dvilypė, bet ji davė tam tikrus rezultatus. Išaugo karta baltarusių, kurie pradeda suvokti save kaip atskirą tautą ir jau apsipranta su mintimi, kad vis dėlto yra šiokios tokios valstybės, o ne Rusijos gubernijos gyventojai. Jų ir prezidento interesas tam tikra prasme sutapo. Nors dėl visai kitokių paskatų, A. Lukašenka vis dėlto gynė ribotą savo valstybės suverenitetą, kurį atidavinėjo labai nenoromis ir kurį V. Putinui teko po gabalėlį plėšti iš savo ,,draugo Aliaksandro“ rankų.

Dviejų autokratų stumdymasis tęsėsi ilgai, kol V. Putinui trūko kantrybė. Pastatyti į vietą suįžūlėjusį vasalą yra pradėtos unikalios istorinės hibridinio karo operacijos prieš Baltarusiją tikroji priežastis. Rusija pirmą kartą taip atvirai ir meistriškai savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti pasitelkė ES šalyse, taigi ir Lietuvoje, veikiančių profesionalių ,,demokratijos vertybių“ skleidėjų į Rytus pajėgas tiek kaip jos įgyvendinimo įrankius, tiek kaip respektabilią jos tikrojo pobūdžio ir tikslo priedangą. 

Tai pavyko tik dėl Vakarų visuomenių ideologinio aklumo, nulemto Vakaruose įsišaknijusios globalistinės ,,pasaulio be sienų“ ideologijos. 1991 m. buvo kone visuotinai patikėta, kad Vakarai nugalėjo komunizmą, tačiau šis pamažu išplito ir įsitvirtino savo gimtinėje – vakarietiškose visuomenėse. XXI a. sąlygoms pritaikytomis ,,Komunistų partijos manifesto“ idėjomis šiandien vadovaujasi tiek JAV Demokratų partijos, tiek Europos Sąjungos viršūnės. Labai simboliška, kad Europos Sąjungos vadovai atidengia paminklą K. Marksui – žmogui, kurio sukurta politinė doktrina ir ideologija, dėl kurios buvo nužudyta daugiausiai žmonių istorijoje, uoliai studijuojama laisvojo pasaulio universitetuose ir masiškai skleidžiama žiniasklaidoje. Tai, kas vyksta Vakarų pasaulyje ir jau vėl pasiekė Lietuvą yra ne kas kita, o nauja globalistinės revoliucijos banga. Jos esmę ir tikslą puikiai perteikia JAV kairiųjų demonstracijose nuolatos skanduojamas šūkis ,,No Trump, No Wall, No USA at ALL“ . Jis yra ,,Manifesto“ žodžių, kad proletarai neturi tėvynės, o valstybė komunizmo sąlygomis nunyks, atkartojimas nauja forma. 

Globalistinės ,,pasaulio be sienų“ ideologijos požiūriu didžiausias kliuvinys kurti ,,naują pasaulį“ yra etnokultūrinės tautos kaip politinės bendrijos ir jų sukurtos nacionalinės valstybės. Būtent ši kertinė nuostata leidžia dėl ,,demokratinių vertybių sklaidos“ Baltarusijoje lengva ranka aukoti šios valstybės suverenumo likučius ir paaiškina iš pirmo žvilgsnio ne tik nesuprantamą, bet absurdišką vokiečių politiko teiginį, kad Rusija kartu su ES turi tapti šios šalies demokratizavimo garantu. Toks įsitikinimas yra diktuojamas ideologinės nuostatos, kad demokratija apims ir šalis kaip Rusija ar Kinija. Todėl šios valstybės laikomos ne principinėmis ir nesutaikomomis demokratijos priešėmis, o tik laikinais kliuviniais revoliucijos plėtrai. Tad kodėl kuriam laikui nepaaukojus Baltarusijos suverenumo ar net pačios valstybės Rusijos naudai, jei abi šalis išlaisvinsianti pasaulinė demokratizacijos revoliucija vis tiek laimės ir baltarusiai, pakentėję Putino diktatūroje, anksčiau ar vėliau džiaugsis Putino laisve?

Garsaus prancūzų filosofo P. Manento žodžiais, Baltarusijoje kuriamas ,,demokratijos be tautų“ projektas. Lietuva užsimojusi atlikti jos vedlės vaidmenį. Tai naujas ,,vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ bandymas. Jeigu ši vizija laimės, tik laiko klausimu taps ir Macrono-Merkel-Putino paktas, kuriuo Lietuva ,,paneuropinės vienybės ir taikos“ vardan bus grąžinta į Rusijos įtakos sferą.

Gyvoji grandinė nuo Vilniaus iki Medininkų iš tikrųjų buvo ne Baltijos kelio atkartojimas ir tęsinys. Prieš tris dešimtmečius stoję į Baltijos kelią estai, latviai ir lietuviai aiškiai žinojo, kokios laisvės jie trokšta: tą dieną visam pasauliui buvo pasakyta, kad trys pavergtos tautos reikalauja teisės atkurti prieš pusę amžiaus sunaikintas jų nepriklausomas valstybes. Baltijos šalių laisvės sąjūdžiai savo giliausia esme buvo demokratiniai nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Skiriamasis Baltarusijos ,,revoliucijos“ bruožas yra tas, kad nors joje dalyvauja ir tautinių sambūrių nariai, ji bent jau kol kas plėtojasi tik kaip pavargusių nuo diktatūros masių maištas, kuriam vadovauja tikslo išsaugoti nacionalinį valstybingumą nekeliantys ir faktiškai Rusijos aneksionistinius planus padedantys įgyvendinti asmenys. Būtent todėl solidarumą su baltarusių tauta turėjęs pademonstruoti mažasis ,,Baltijos kelias“  tapo dar vienu mėginimu tęsti daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėtą kryptingą Sąjūdžio istorijos klastojimą ir perrašinėjimą, kuriuo siekiama ,,išrasti“ kitokį – anksčiau niekam negirdėtą ,,ne nacionalistinį“, todėl iš tiesų ,,demokratinį“ Sąjūdį, kėlusį esą daug aukštesnį ir svarbesnį tikslą negu atkurti kažkokią varganą Lietuvos valstybėlę. 

Nėra jokių abejonių, kad turime būti solidarūs su baltarusių tauta ir remti jos demokratijos ir laisvės siekius. Tačiau tai turi būti daroma vadovaujantis ne abstrakčiais ir utopiniais globalistinės demokratizacijos revoliucijos siekiais, bet ilgalaikiais Lietuvos nacionaliniais interesais. Lietuva, pirmiausia jos valdžia ir šalies politikos mokslas, taip ir nesugebėjo jų aiškiai įvardyti. Jeigu elgtumės kaip tikra valstybė, seniai turėjo būti pasakyta, kad Lietuvai yra gyvybiškai svarbi nepriklausoma demokratinė Baltarusija. Su ja, Ukraina ir savo interesus mokančiomis ginti Vidurio Europos šalimis turime sukurti tvirtą gynybinę sąjungą, nekartodami tarpukariu padarytų neutraliteto klaidų. Užuot ištisus dešimtmečius ,,įsisavinus“ ir beprasmiškiems projektams žarsčius įvairių sponsorių ,,demokratijos plėtrai į Rytus“ skiriamus pinigus, reikėjo kantriai ir nuosekliai dirbti su tikrų permainų savo šalyje siekiančiais Baltarusijos visuomenininkais ir politikais, atpažinti ir atsirinkti Lietuvai palankius šios šalies patriotus ir demokratus. Jeigu tai būtų daryta – šiandien nereikėtų remti baltarusių tautos kovos  už demokratiją ir laisvę stovinti vienoje gretoje su V. Putino statytiniais.

Galiausiai ar nevertėtų pagalvoti ir apie savo valstybės ateitį ir pasirūpinti, kad ji išliktų? Akivaizdu, kad jeigu ši vokiečių ir prancūzų atvirai dėliojama ,,revoliucija“ pavyktų ir rastųsi išsvajotoji Eurazijos sąjunga, ją sudarytų dvi dalys. Sąlygiškai jas pavadinkime ,,europine“ ir ,,rusiškąja“. Jas skirtų ir tiltu tarp jų būtų Vidurio Europos šalys. Tokiu atveju Lietuva kartu su Baltarusija vėl taptų ,,rusiškosios dalies“ provincija.

Tad kyla klausimas: kada Lietuva turės savą ir pirmiausiai jai pačiai, o ne Berlynui, Paryžiui ir Maskvai tarnaujančią užsienio politiką? Ar tikrai esame pasmerkti nesubręsti nors tiek, kad padėdami broliškai baltarusių tautai neveiktume kaip savo pačių valstybės duobkasiai?

Imunitetas ir skiepai nuo COVID-19. Prof.Sucharit Bhakdi pranešimo vertimas į lietuvių kalbą. 1 d.

SARS-CoV-2-nauja koronaviruso rūšis. Šiai virusų šeimai viso priklauso apie 100 koronavirusų. SARS-CoV-2 sukelia COVID-19 susirgimą, kuris turi daug simptomų, bet nei vieno specifinio, kas išskirtų jį nuo kitų koronavirusų. Žemiau pateikiu šio garsaus specialisto pranešimo vertimą į lietuvių kalba, kuriame BHAKDI demaskuoja melą, pinigų šeimininkų sukurtą apie COVID-19 virusą ir vakcinavimą nuo jo.

2020 metų birželio mėn. Merkel vyriausybė pareiškė, kad koronaviruso pandemija pasibaigs tik tada, kai bus sukurta COVID-19 vakcina. Paaiškėjo, kad suplanuota globali skiepijimo kompanija. Keli šimtai milijonų vakcinų dozių jau užsakė Europos komisija ES valstybėms. Vokietija jau apmokėjo už 45 milijonus vakcinos dozių. Ateinančiais šių ir sekančių metų mėnesiais daugelis Vokietijos gyventojų kels klausimą ar jiems skiepytis. Tūkstančiams gydytojų kils klausimas ar vakcinuoti savo pacientus. Ir gyventojams ir gydytojams mes nutarėme pateikti informaciją apie imunitetą ir vakciną nuo COVID-19, paremtą tik moksliniais faktais be spekuliacijų ir spėliojimų.

Pirmą prašymą nušviesti šią temą gavau iš Vengrijos mokslininkų. Daugelis gydytojų Vengrijoje skaito, kad vakcinavimas nuo koronaviruso būtinas, tačiau klausia, kokia mano nuomonė šiuo klausimu. Ši prezentacija skirta ne tik vokiečiams ir vengrams, bet absoliučiai visoms pasaulio tautoms. Visiems, kas suinteresuotas išsiaiškinti, kas yra SARS-CoV-2, COVID-19, kas yra imunitetas ir ar reikalinga vakcinacija. Pažymėsiu, kad aš už skiepus ir visada buvau už tuos skiepis, kurie iš tiesų buvo efektyvūs. Tačiau mano pozicija dėl vakcinacijos neturi nieko bendro su šiandienine situacija. Todėl mes šiandien kalbėsime apie imunitetą ir vakcinavimą nuo COVID-19. Imunitetas nuo visų koronavirusų pagrįstas dvejomis gynybos strategijomis. Tai, ką aš dabar jums pasakoju – tai ne mano asmeninė nuomonė, o tai, kas parašyta imunologijos knygose.

Pirmas organizmo gynybos mechanizmas: gynyba antikūnų pagalba.

Antikūnai tai molekulės, kurios susijungdamos su atatinkamomis koronaviruso dalimis (paveikslėliuose jas matote kaip spyglius, kurie atveria įėjimą į ląstelę) ir blokuoja viruso prasiskverbimą į ląstelę. Šituos spyglius pavadinsime atidarikliais. Jeigu visus atidariklius užblokuoja antikūnai, tai tiesiog virusui nėra su kuo atidaryti įėjimą į ląstelę. Tai pirmoji apsauginė imuninės sistemos reakcija patekus virusui į organizmą. Jeigu viruso kiekis mažesnis negu antikūnų, tai užkrėtimas nevyksta, visi virusai blokuojami. Jeigu virusų ir antikūnų kiekis vienodas, tai užkrėtimas nevyksta, nes visi virusai užblokuoti. Jeigu virusų kiekis, patekusių į organizmą, žymiai didesnis, negu yra antikūnų, tai dalis virusų bus užblokuoti esamais antikūnais, kita dalis, kuriai nepakako antikūnų, ims skverbtis į organizmo ląsteles, ir mes stebime užkrėtimo simptomus. Kalbant analogijomis, tai 2 kariuomenės ir laimi ta kariuomenė, kuri skaitlingesnė.

Ir taip, į organizmo ląstelę prasiskverbė koronavirusai ir ima joje daugintis. Ląstelės tampa koronavirusų gamybos fabrikais. Virusams ląstelėje dauginantis čia kaupiasi viruso genetinės šiukšlės, kurios iš ląstelės pašalinamos ir kaupiasi ląstelės paviršiuje. Tuo pačiu laiku paleidžiamas antras apsauginis imuninės sistemos mechanizmas – aktyvavimas ir paleidimas T-limfocitų, kurie ištreniruoti atpažinti ir sunaikinti užkrėstas organizmo ląsteles. Tai yra taip vadinamas imuninis organizmo atsakas į organizmą patekusį sukėlėją. Apsauginė strategija per antikūnus labai paprasta, tačiau kažkodėl ji daugelio suprantama iškreiptai. Virusas turi labai daug vietų kur gali prisijungti antikūnai. Yra daugybė įvairių antikūnų, kurie prisijungia prie vienų ar kitų viruso dalių. Bet mūsų atveju svarbūs tik tie antikūnai, kurie blokuoja tas ataugas, kurios mes pavadinome atidarikliais, atidarančiais įėjimą į organizmo ląstelę. Ir būtent tiktai šie antikūnai apsaugo ląstelę nuo viruso, likusieji antikūnai jokio apsauginio vaidmens nevaidiną koronaviruso atveju.

Todėl testuodami antikūnus kraujyje mes turime atsižvelgti:

1. Jeigu žmogus antikūnų neturi, arba antikūnų skaičius nepakankamas, tai nereiškia, kad imuninė sistema nesusidurė su šiuo sukėlėju ir kad organizmas neapsaugotas. Tai mes dažnai stebime klinikoje: kuo sunkiau vyksta infekcinis susirgimas, tuo daugiau pasigamina antikūnų, kuo lengvesni susirgimo simptomai arba jų iš viso nėra, tuo mažiau pasigamina antikūnų.

2. Jeigu yra antikūnų, tai nereiškia automatiškai, kad žmogus turi tvirtą imunitetą nuo šio viruso ir tai nereiškia, kad jis neužsikrės vėl. Išmatuojami visi antikūnai kraujyje, o ne atskirai paimti antikūnai, blokuojantys viruso atidaryklius.

3. Lemiamas imuninės apsaugos faktorius yra atidaryklius blokuojančių antikūnų skaičius. Jų turi būti pakankamas skaičius, kad užblokuoti kiekvieną atidaryklį ant kiekvieno viruso. Mes matome, kad antikūnų koronavirusui testavimas kraujyje neduoda tikslaus ir konkretaus atsakymo ar apsaugotas organizmas nuo koronaviruso, ar ne.

Antras imuninės sistemos apsauginis mechanizmas per T-limfocitų sistemą.

Т-limfocitai atpažįsta viruso fragmentus, kurie kaip genetinės šiukšlės atsiranda šeimininko ląstelėje replikuojantis virusui. Šitas šiukšles ląstelė išmeta į savo paviršių. Т-limfocitai atpažįsta genetines šiukšles ląstelės paviršiuje. Limfocitai specifiški, jie ištreniruoti visą žmogaus gyveimą atpažinti koronavirusų šeimą, kurią sudaro 100 rūšių. Yra T-limfocitai, specifiški koronavirusams, yra T-limfocitai, specifiški gripo virusams, kita grupė T-limfocitų specifiškos rinovirusams ir t.t. Tai analogiška gerai apmokytų specialiųjų pajėgų komanda. Tame ir yra prasmė specifinės imuninės sistemos, o būtent, kad yra specifinės T-limfocitų sistemos. Т-limfocitai turi specifinę ir ilgalaikę atmintį.

Klausimas: Koks apsaugos mechanizmas vaidina lemiamą rolę kovojant su koronavirusu? Antikūnai ar T-limfocitai?

Antikūnai blokuoja viruso atidaryklius ir blokuoja viruso patekimą į ląstelę. Bet jeigu virusas jau prasiskverbė į ląstelę tai aktyvuojami T-limfocitai, žudantys užkrėstas ląsteles.

Koks antikūnų sistemos aktyvumas?

Kaip jau buvo pasakyta, viskas priklauso nuo kiekio antikūnų, blokuojančių viruso atidaryklius. Jeigu jų pakanka, tai apsauga pakankama, jeigu jų kiekis nepakankamas, tai ir apsauga nepakankama ir užsikrėtimas neišvengiamas. Todėl tik pagal buvimą ar nebuvimą antikūnų pavyzdžiuose mes negalime tvirtinti ar yra imunitetas nuo koronaviruso, ar ne. Iš čia pati idėja sukurti imuninius pasus, kuriuose nurodoma ar yra antikunai ar ne – visiškai absurdiška. Apsauga per antikūnus yra laikina, o ne nuolatinė. Virusui infekavus organizmą, imuninė sistema sintetina didelį skaičių antikūnų, bet po 2-3 mėnesių skaičius antikūnų staigiai mažėja. Ir jeigu tuo metu, kada skaičius antikūnų jau sumažėjęs, į organizmą patenka didelis skaičius virusų, tei esančio antikūnų skaičiaus nepakaks apsaugoti ląsteles nuo užsikrėtimo (prisiminkim, kad svarbūs tik antikūnai, blokuojantys viruso atidaryklius). Todėl imuninis pasas, apie kurį kalba visos vyriausybės iš viso negali nieko pasakyti apie imuninės sistemos būklę, remiantis buvimo ar nebuvimo antikūnų prieš SARS-CoV-2 .

Remiantis tiktai moksliniais faktais mes darome išvadą, kad imuniniai pasai neturi prasmės. Mus tiesiog apgaudinėja sakydami, kad jie reikalingi.

Dabar daugelis pasakys, bet jeigu taip vyksta apsauga per antikūnus, kam tuomet skiepija nuo gripo? Pažvelkime į gripo virusų struktūrą ir palyginkim su koronavirusu.

Gripo viruso genomas atrodo kaip traukinio vagonai, sujungti vienas su kitu jungtimis. Kiekvienas vagonas gali lengvai atsijungti ir prisijungti kitoje vietoje. Ir jeigu du skirtingą genomą turintys gripo virusai susitiks vienoje ląstelėje, tai lengvai gali įvykti pakeitimas vienos viruso dalies kita. Pagal analogiją, jeigu du traukiniai atvyksta į vieną ir tą pačią stotį, tai nesunku nuo pirmojo traukinio atkabinti dalį vagonų ir prijungti prie antrojo traukinio. Ir tą patį padaryti su antru traukiniu. Paveikslėlyje mes matome du gripo viruso genomus, dalis a atsakinga už atidarymą, dalis а’ kito viruso taip pat atsakinga už atidarymą. Patekę į vieną ląstelę šie genomai tiesiog apsikeičia dalimis, atsakingomis už atidarymą ir ląstelės atgaminamą virusą jau su naujomis savybėmis. Jeigu mes turime vienoje ląstelėje du skirtingus savo savybėmis gripo viruso genomus, ir jie geba apsikeisti genomų dalimis ir tuo pačiu keisti savybes. Tai vakcina, kuri kažkada buvo kuriama nuo gripo viruso turėjo tikslą stimuliuoti produkciją antikūnų tam, kad blokuoti gripo viruso atidariklius. Tuo pačiu užkirsti kelią patekimui viruso į ląstelę ir neleisti virusui mutuoti ląstelėje. Būtent ši idėja buvo kuriant gripo vakcinas. Bet tai buvo anksčiau. Pas koronavirusą visai kita sandara. Kaip jūs matote paveikslėlyje, ten nėra galimybės pakeisti vieną dalį kita ir tuo pačiu virusui greitai mutuoti. Pas koronavirusą pakitimai vyksta lėtai.

Kaip vyksta apsauga su T-limfocitais? Žiūrėkime į grafiką. Jeigu jūs šioje grafiko dalyje persirgote, tai ilgus metus pas jus aktyvūs T-limfocitai prieš šį virusą. Jei po daugelio metų vėl įvyksta užsikrėtimas tuo pačiu virusu, tai, kaip matome, aktyvumas T-limfocitų tampa dar didesniu. Tai reiškia, kad per T-limfocitus jūs labiau apsaugotas negu per antikūnus. Jeigu virusas įeina į organizmą ir paleidžia infekcinį užkrėtimą, tai iš karto išauga skaičius aktyvių T-limfocitų. Tai charakteringa visiems virusams.

Klausimas: Ar žmonės turi kryžmiškai aktyvius T-limfocitus prieš SARS-CoV -2 jei jie dar neužkrėsti? Ar tai galima parodyti eksperimentiškai?

SARS-CoV-2 priklauso koronavirusų šeimai. Eksperimentiškai jau senai parodyta, kad ląstelėms produkuojant įvairius koronaviruso kamienus organizmo ląstelės sudaro identiškas genetines šiukšles, kurias organizmo ląstelė išmeta į savo paviršių. Pagal šias šiukšles T-limfocitai yra jau išmokę atpažinti koronavirusų šeimą, nes su jais susiduria nuolatos, tuo pačiu T-limfocitai nuolatos treniruojasi atpažinti ir sunaikinti visus koronaviruso štamus.

Kartoju. Ląstelėje atsirandančios genetinės šiukšlės reprodukuojantis SARS-CoV-2 identiškos genetinėms šiukšlėms visų kitų koronaviruso štamų. Ir kuomet šios šiukšlės pateks ant ląstelės paviršiaus, T-limfocitai be vargo atpažįsta koronavirusų šeimą pagal genetines šiukšles ir sunaikina apkrėstą ląstelę. Nors T-limfocitai iki šių metų nesusidūrė su SARS-CoV-2, jais užkrėstos ląstelės vis viena bus surastos ir nužudytos. Tai taip vadinamas kryžminis imunitetas. Ar tai galima eksperimentiškai įrodyti? Taip, tai padarė šių metų birželio mėnesį grupė mokslininkų vadovaujamų profesoriaus Hanso Georgo Remenzee Tiuringijoje. Ką padarė šitie mokslininkai? Buvo paimti kraujo pavyzdžiai 2020 metų iš pacientų su COVID-19 simptomais (180 vienetų). Taip pat buvo paimti užšaldyto kraujo pavyzdžiai iš 2007-2019 metų periodo (185 vienetai).

Iš visų šių pavyzdžių buvo išskirti T-limfocitai ir buvo padarytas patikrinimas buvimas aktyvumo T-limfocitų SARS-CoV-2 atžvilgiu. Rezultatas: 80 procentai visų kraujo pavyzdžių iš 2007-2019 metų periodo (dar iki pasirodant SARS-CoV-2) neturėjo antikūnų prieš SARS-CoV-2, bet 80 procentų pavyzdžių turėjo aktyvius T-limfocitus prieš SARS-CoV-2, nors su šiuo sukėlėju jie dar nebuvo susitikę. Tai įrodo, kad T-limfocitai atpažino koronavirusą, nors naujas šios šeimos atstovas jiems nebuvo pažįstamas.

Pas įvairaus sunkumo COVID-19 simptomus turinčius 2020 pacientus 100 procentų buvo išaiškinti antikūnai ir aukšto aktyvumo T-limfocitai. Tai reiškia, kad SARS-CoV-2 infekcija atgaivino T-limfocitų atmintį ir padarė juos stipresniais prieš koronavirusų šeimą.

Grįžkime prie statistikos Europoje:

40-50% infekuotųjų SARS-CoV-2 neturėjo jokių simptomų, 30-40% turėjo lengvus simptomus.

17% nuo visų užsikrėtusiųjų turėjo vidutinio sunkumo simptomus. Iš šių 17% tik 8% buvo gydyti stacionare ir iš šių 8% tik 1,3% gydomi intensyvios terapijos skyriuje.

Mirtingumas 0,15-0,2%.

Mirtingumas iki 70 metų be sunkių chroniškų susirgimų yra 0,005%.

Mirtingumas pas užsikrėtusius vyresnius nei 80 metų, esant sunkiems chroniškiems susirgimams,

1-2% , kaip nuo viruso, taip ir su virusu. Su virusu reiškia, kad virusas nebuvo mirties priežastimi pas paskutinės stadijos vėžio ligonį.

Išvada 1: COVID-19 sukeltas SARS-CoV-2 nėra mirtinai pavojingu susirgimu. Pats virusas nėra mirtinai pavojingas.

Išvada 2: T-limfocitų eksperimentiškai įrodytas kryžminis imunitetas pakankamai apsaugo 85% gyventojų nuo SARS-CoV-2. Tai taip vadinamas bandos imunitetas.

Išvada 3: Atsižvelgiant į tai, kad 85 % gyventojų jau turėjo aktyvų kryžminį imunitetą koronavirusams ir SARS-CoV-2 tik sustiprino T-limfocitų aktyvumą, karantinas ir viso ekonominio-socialinio aktyvumo sustabdymas nesuvaidino jokio vaidmens, bet atnešė ekonominę ir psichologinę žalą.

Skiepai (tęsinys) https://lebionka.blogspot.com/2020/10/imunitetas-ir-skiepai-nuo-covid-19_7.html

Karūnuotas melas, jo autoriai, reali grėsmė (video)

Pretendentė į Seimo narius Astra Astrauskaitė FB rašo: „O Corona tu Verygos „šventoji“! Ir už kokius „nuopelnus“ jis tave taip karūnuoja? Šalin rankas nuo Lietuvos žmonių: jų kasdienių gąsdinimų, nuo LIGONINIŲ, POLIKLINIKŲ neatidarymo 100%!! Šitą nusikaltimų, Lietuvos žmonių MIRČIŲ nuo infarktų, insultų, kitų ligų negydymo bendrininką - BŪTINA TEISTI !!

Aš pritariu Astrauskaitei.

http://hi.lt/lt/mpr-statistine-informacija.html

Laisvo laikraščio redaktoriaus Aurimo Drižiaus nuomone, „A. Verygos paskelbtas karantinas yra klastotė, paremta melu. Vyriausybė klastoja COVID-19 statistiką, kad įvestų karantiną ir uždarytų šalį ir jos žmones“, be to nusikaltėliui Verygai covidinė isterija yra galimybė vogti iš valstybės.

Ne paslaptis, kad COVID-19 yra JAV pagamintas biologinis ginklas, paleistas Kinijos Uhanyje. Pasaulio pinigų šeimininkų, šio viruso sumanytojų tikslas, kad pasaulio valstybės jiems prasiskolintų. Ne be reikalo Pasaulio bankas surašė ekonomikos naikinimo instrukcijas. Pinigų šeimininkai COVID-19 pandemiją ir mūsų kankinimą suplanavo net iki 2019 metų! Daroma viskas, kad kuo gyliau mus įklampinti į skolų liūną!

Pasaulio banko programa. Nuo 2020 balandžio 2 d. ir 2015 metų kovo. Tai smulkus veiksmų planas, kuris apima izoliaciją, testavimą, vakcinavimą, sekimą visų šalių piliečių iki pat priverstinių poveikio priemonių.

INTERNATIONAL BANK FOR RECONSTRUCTION AND DEVELOPMENT AND INTERNATIONAL DEVELOPMENT ASSOCIATION PROJECT APPRAISAL DOCUMENT

ON A COVID-19 STRATEGIC PREPAREDNESS AND RESPONSE PROGRAM AND PROPOSED 25 PROJECTS UNDER PHASE 1 USING THE MULTIPHASE PROGRAMMATIC APPROACH WITH AN OVERALL FINANCING ENVELOPE OF UP TO US$6.00 BILLION EQUIVALENT, OF WHICH UP TO $4 BILLION FOR HEALTH FINANCING (UPTO US$ 1,300 MILLION IDA AND UP TO US$2.7 BILLION UNDER THE IBRD) (63 psl.)

http://documents1.worldbank.org/curated/en/993371585947965984/pdf/World-COVID-19-Strategic-Preparedness-and-Response-Project.pdf

Pasaulio banko dokumente siūloma iki 25 fazės 1 variantų kovos su koronavirusu. Dokumente aprašomas Pasaulio banko vaidmuo įvedant reguliavimo taisykles kovai su koronavirusu. Visos šalys, kurios bendradarbiauja su PB, kurios nuo jo priklausomos, visos jos privalo laikytis šio plano.

5 skyriuje, punktas 48 numatoma stiprinti NVO per valstybes dalyves ir apeinant vyriausybes, tai yra per finansinius vykdytojus. Nurodoma, kad PB jau turi tokią patirtį reguliuojant karinius konfliktus.

Nuorodą pateikiu ir kiekvienas pats gali susipažinti su Pasaulio banko instrukcijomis ir sužinoti, kaip ateinančius keturis metus elgsis Merkel, Makronas, Nausėda, Skvernelis, apsivogęs Veryga ir kitos pinigų šeimininkų marionetės.

Gripo epidemija buvo skelbiama tada, kai susirgimų skaičius 10 tūkst. gyventojų siekia 100 ir daugiau. Dėl COVID-19 veikė Pasaulio banko, o ne medicinos ekspertų instrukcijos.

Kaip nurodoma ligų statistikos lentelėje, per šešis mėnesius PGR (niekam netikę testai) testais koronavirusas nustatytas pas 2260 pacientus, pas 1670 iš jų virusas jau nenustatomas.

Embriologė Aušra Blažėnienė papasakojo apie „pandemiją“ ir Vakarų medicinos virtuvę. Ši gydytoja yra laboratorinės diagnostikos ir reprodukcinės medicinos specialistė, turinti 30 metų darbo patirtį šiose srityse. Ji dar 1997 m. Lietuvoje atliko pirmąją pagalbinio apvaisinimo procedūrą Lietuvoje ir su kolegomis įkūrė pirmąją tokią kliniką. Blažėnienė yra dirbusi JAV, Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje.

Žymus Vokietijos imunologas PROF. DR. MED. SUCHARIT BHAKDI, savo pranešime pažymėjo, kad SARS-COV-2-nauja koronaviruso rūšis. Šiai virusų šeimai viso priklauso apie 100 koronavirusų. SARS-COV-2 sukelia COVID-19 susirgimą, kuris turi daug simptomų, bet nei vieno specifinio, kas išskirtų jį nuo kitų koronavirusų. Žemiau pateikiu šio garsaus specialisto pranešimo vertimą į lietuvių kalba, kuriame BHAKDI demaskavo daug melo, globalistų sukurto apie COVID-19 virusą ir vakcinavimą nuo jo (tekstas tęsinyje).