2026-10-26

Nauji ES duomenys rodo, kad Kinija išmeta 2,7 karto daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei JAV

 

Remiantis Europos Komisijos EDGAR duomenų baze, 2025 m. Kinija išmetė 15 981 mln. metrinių tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų – tai sudaro apie 30 % viso pasaulio kiekio ir yra 2,7 karto daugiau nei Jungtinėse Valstijose. JAV užėmė antrąją vietą su 6 018 mln. tonų (11,4 %), po jų sekė Indija (4 508 mln., 8,5 %), Rusija (2 574 mln., 4,9 %) ir Indonezija (1 359 mln., 2,6 %).

Penki didžiausi teršėjai sudaro beveik 58 % viso pasaulio kiekio. Į šiuos skaičius neįtrauktos tarptautinės aviacijos ir laivybos emisijos.

Bendras emisijų kiekis vėl padidėjo. „Argus Media“ praneša, kad, remiantis EDGAR duomenimis, 2025 m. pasaulinės emisijos pasieks rekordines apimtis – apie 55 mlrd. tonų CO₂ ekvivalento, t. y. padidės 0,9 %, o JAV emisijos padidės 2,2 %, Kinijos – 0,1 %, o Indijos – sumažės 0,2 %.

Kaip aiškina „Visual Capitalist“, gyventojų skaičius padeda paaiškinti bendrą išmetamųjų dujų kiekį, tačiau didelį vaidmenį vaidina ir energijos suvartojimas bei pramoninė veikla.

Pavyzdžiui, Saudo Arabija išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei Pakistanas, nors jos gyventojų skaičius yra gerokai mažesnis. Australija taip pat išmeta daugiau negu dvigubai daugiau nei Bangladešas, nors jos gyventojų skaičius sudaro mažiau nei šeštadalį Bangladešo gyventojų skaičiaus.

Šie skirtumai atspindi tokius veiksnius kaip priklausomybė nuo iškastinio kuro, energijai imlios pramonės šakos ir kiekvienos šalies energijos šaltinių struktūra.

Kur išmetamųjų dujų kiekis pradeda mažėti

Nepaisant didelės pasaulinio išmetamųjų dujų kiekio dalies, kai kurių didžiausių pasaulio teršėjų išmetamųjų dujų kiekis pradeda mažėti.

2025 m. Kinijos su energetika susijusios CO₂ emisijos sumažėjo apie 0,5 %, prie to prisidėjo atsinaujinančiosios ir branduolinės energijos gamybos plėtra. Indijos su energetika susijusios CO₂ emisijos 2025 m. taip pat sumažėjo, prie to prisidėjo atsinaujinančiosios energijos augimas ir vėsesnis oras.

Europoje stebimas nuoseklesnis išmetamųjų teršalų mažėjimas. Per pastarąjį dešimtmetį išmetamųjų teršalų kiekis Italijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje sumažėjo dviženkliais procentais. Visoje ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas nuo 1990 m. sumažėjo 40 %, nors jos ekonomika išaugo daugiau nei 70 %.

Šios tendencijos rodo, kad išmetamųjų teršalų kiekis gali mažėti net ir toliau augant ekonomikoms, nors pasauliniai išmetamųjų teršalų kiekiai tebėra labai koncentruoti keliose šalyse.

https://www.zerohedge.com/geopolitical/china-emits-27-times-much-greenhouse-gas-america-new-eu-data-show


2026-10-25

Merz valdo siekdamas asmeninės naudos, o ne savo tautos gerovės. Prof.E.Hamer

Užrašas - Ne „Friedrichui Merzui“, o „Vokietijos tautai“ 1916 m. gruodžio mėn. žydų bronzos liejykla „S.A. Loevy“ pritvirtino virš pagrindinių Berlyno Reichstago pastato vartų.

PROF. EBERHARD HAMER (2 dalis iš 2) | Vyriausybės nuo Merkel iki Merzo gina visapusišką socialinę sistemą ir su ja susijusią masinę imigraciją, kurią lemia kvalifikuotų darbininkų trūkumas bei paklausos augimas dėl gyventojų skaičiaus didėjimo; tai, kad šias išlaidas turi padengti vidurinioji klasė ir ji vis labiau grimzta, vyriausybė ir jai palankios žiniasklaidos priemonės sąmoningai nutyli. Tai, kad vietinių gyventojų sąskaita nesustabdomai tęsiasi masinė imigracija į mūsų „visapusišką“ socialinę sistemą (daugiau nei 50 milijardų eurų per metus), veda prie mokesčių mokėtojų skurdo ir trukdo jiems užtikrinti savo pačių aprūpinimą, yra ne tik vyriausybės apgaulė savo rinkėjų atžvilgiu, bet ir imigracijos naudingumo melas. 

Kritika dėl mūsų vyriausybių melo tampa vis garsesnė, o opozicija – vis stipresnė. Iš tikrųjų yra normalu, kad opozicija kritikuoja vyriausybės klaidas, o rinkėjai vėliau pakeičia klaidų padariusią vyriausybę. Tačiau kad taip neatsitiktų, partijos – nuo Merkel iki Merzo – susimokė nebediskutuoti su opozicija, ją diskriminuoti, persekioti naudojant valstybės galios priemones (teismus, konstitucinės apsaugos tarnybą, visas žiniasklaidos priemones, su terorizmu susijusias NVO) ir pastatyti užtvarą, neleidžiančią pripažinti ir diskutuoti apie dabar jau didžiausią opozicijos partiją „AfD“.

Tai pateikiama ne tik kaip „kova su dešiniaisiais“, bet ir kaip demokratijos užtikrinimas, nors demokratijos esmė turėtų būti ta, kad vyriausybė ir opozicija diskutuotų dėl geriausio kelio ir, remdamosi geriausiais argumentais bei sprendimais, padėtų pasiekti parlamentinį proveržį. Tik pasinaudodamos demokratijos melu apie „apsauginę sieną“ raudonųjų, žaliųjų ir kairiųjų smulkiųjų partijų frakcijos gali nukreipti CDU savo norima linkme ir užkirsti kelią tikroms reformoms. Šis gyvenimo melas taip pat kenkia mūsų demokratijos rinkėjams ir seniai reikalingų reformų įgyvendinimui, prieštaraujančiam rinkėjų interesams, vien tik siekiant išlaikyti kairiųjų smulkiųjų partijų frakcijų valdžią.

ES iš pradžių (1993 m.) buvo įkurta siekiant pašalinti prekybos kliūtis, sustiprinti Europos ekonomiką ir sukurti bendrą Europos ekonominę erdvę. Tačiau, kaip ir bet kuri biurokratinė struktūra, ES vis labiau prisiėmė sau teisių, pavyzdžiui, valstybių narių suvereniteto teisių, įsteigė Europos Teisingumo Teismą kaip aukščiausiąjį teismą ir ėmėsi vis daugiau užduočių, už kurias iš tikrųjų nebuvo atsakinga, tačiau taip įgijo papildomą galią:

Finansinė pagalba pernelyg įsiskolinusioms valstybėms narėms, koronaviruso vakcinos pirkimai, „Žaliasis susitarimas“, numatantis aplinkosaugos reikalavimus pramonei ir privatiems asmenims, šaudmenų pirkimai ir Ukrainos karo bei dabar jau nemokios Ukrainos valstybės finansavimas. Tai jau kainavo 3,5 trilijonus eurų, kurių ES neturėjo, nes ji gyvuoja tik iš valstybių narių įnašų (apie 30 milijardų eurų, iš kurių trečdalį sudaro Vokietijos įnašas). Taigi ji turėjo įsiskolinti, ko pagal įstatus ji neturėjo teisės daryti, tačiau gavo finansavimą iš ECB.

ES dabar nori pasinaudoti gudrybe, kad nuolat ir vis labiau apsunkintų Europos ekonomiką bei piliečius: CO2 mokesčiu. Ji tvirtina, kad Europos CO2 išmetimai (sudarantys mažiau nei du procentus pasaulio išmetimų) yra atsakingi už klimato kaitą. Taigi kas išmeta CO2 (o tai yra būtina miškams auginti ir vaisiams užauginti), tas turi mokėti mokestį. Ir šis mokestis turėtų nuolat didėti, kad taptų pagrindiniu ES mokesčių šaltiniu.

Taigi viešoji įstaiga vėl išsiplėtė, tada ekonomikos ir piliečių sąskaita bei prieš jų valią įvedė naują mokestį ir nuolat jį didino, todėl ekonomika jau šiandien dėl to kenčia.

Tačiau ES puikiai žino, kad vien mokesčiais jos per didelės skolos (3,5 trilijono eurų) jau nebegalima išspręsti. Todėl ji planuoja 2029 m. prieš piliečių valią pereiti prie skaitmeninės valiutos (atitinkamai nuvertinant piliečių pinigines vertes) ir, be to, pasitelkdama naujai įsteigtą instituciją AMLA, sukurti visų piliečių turto registrą, kad galėtų pasinaudoti ir jų materialiu turtu.

Taigi ES iš visų piliečių palaimos tapo jiems žala, didžiausia grėsme mūsų piniginiam ir materialiam turtui Europoje: biurokratijos savanaudiškumas darbščių piliečių sąskaita – tai europinė gyvenimo apgaulė.

Pavyzdžiai rodo, kaip vyriausybės ir politika dirba savo pačių naudai ir tikslams, o ne rinkėjų labui, kad viešosios įstaigos savanaudiškai siekia valdžios ir pajamų piliečių sąskaita ir jų našia, kad politikai, nors ir prisiekia ginti tautos gerovę, iš tikrųjų yra valdomi socialinių organizacijų ar kapitalo jėgų priešingai rinkėjų interesams.

Tai, kad šie politiniai gyvenimo melai nėra aptariami žiniasklaidoje, nekontroliuojami valstybės institucijų ar teismų ir negali būti priversti imtis reformų bei pataisų, susiję su tuo, kad tie, kurie garsiausiai skelbia ištikimybę demokratijai, mažiausiai paiso opozicijos teisių („ugniasienė“).

1 dalis: Vokietijos valstybės melas


Prof. Eberhardas Hameris.

„PI-NEWS“ autorius prof. dr. Eberhardas Hameris (gimęs 1932 m. rugpjūčio 15 d. Mettmane) yra vokiečių ekonomistas. Jo pagrindinė veiklos sritis – smulkiojo verslo ekonomika. 1970-aisiais jis įkūrė privačiai valdomą Žemutinės Saksonijos smulkiojo verslo institutą Hanoveryje ir išleido daugiau nei 20 knygų smulkiojo verslo tema. 1986 m. Hameris buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos Nuopelnų ordino kryžiumi su juostele. Jo skiltis „PI-NEWS“ leidinyje pasirodo kartą per savaitę.

https://pi-news.net/2026/10/merz-regiert-fuer-eigenen-nutzen-statt-fuer-das-wohl-seines-volkes/

Vokietijos valstybės melas. Prof.E.Hamer

 


Mūsų vyriausybės, būdamos paskirtos, prisiekia, kad veiks vokiečių tautos interesais ir jos labui. Iš tiesų visos pastarųjų 20 metų vyriausybės nuolat apgaudinėjo savo rinkėjus.

Prof. EBERHARD HAMER (1 dalis iš 2) | Yra keletas naratyvų, kurie lemia mūsų politiką ir jos veiksmus, net jei jie neatitinka tikrovės: „Pasaulio pabaiga dėl klimato kaitos“, „Rusijos puolimo planai prieš Europą“, baimė dėl aplinkos niokojimo ir CO2 taršos arba naujoji pedagogų teorija, kad mūsų gyvenimo prasmė glūdi malonume, o ne pasiekimuose.

Iš tiesų tik ekspertai diskutuoja apie skurdo pasekmes, kurias sukelia deindustrializacija, kova su automobilių naudojimu, kova su brangia energija ar didėjantys CO2 mokesčiai; – du trečdaliai gyventojų gauna didesnes valstybės išmokas, daugiau nei šeši milijonai bedarbių gauna visapusišką aprūpinimą, įskaitant nuomą ir socialines išmokas, o daugiau nei keturi milijonai pabėgėlių taip pat gyvena pas mus kaip svečiai, nebedirbdami ir gaunant visapusišką aprūpinimą.

Idėja apie turtingą šalį, kurioje nėra skurdo ir kurios nereikia bijoti skurdo, dar nepasiekė žmonių, nepaisant ekonomiką griaunančios „Ampel“ vyriausybės ir nepaisant to, kad perskirstymo valstybėje kas valandą žlunga keturios vidutinės įmonės. Žmonėms tiesiog vis dar sekasi per gerai. Jie net mūsų pragyvenimo šaltinių naikinime nemato sau grėsmės ir vėl renka būtent tuos, kurie tai daro.

Būtent „žaliųjų“ gyvenimo melai vis dar kelia žmonėms baimę, verčia juos ir toliau sekti „žaliųjų“ ideologus ir, pavyzdžiui, turtingiausioje federalinėje žemėje – Baden-Virtemberge – vėl rinkti į vyriausybę „žaliuosius“ ekonomikos griovėjus.

Mūsų vyriausybės ir kiekvienas ministras, būdamas paskirtas į pareigas, prisiekia, kad veiks tautos ir šalies interesų labui. Tačiau vos tik užimdamas pareigas, „rinkėjai manęs jau nebedomina“ (Baerbock). Iš tiesų, visos pastarųjų 20 metų vyriausybės nuolat priimdavo sprendimus, prieštaraujančius savo rinkėjų interesams ir kenkiančius mūsų šaliai, siekdamos svetimų interesų, ir taip apgaudinėjo savo rinkėjus.

Pavyzdžiui, A. Merkel staiga atsisakė pigiausios ir tvariausios energijos – branduolinės energijos, o Habeckas netgi „amžinai“ nutraukė pigų rusišką naftos ir dujų tiekimą ir priklausomybę nuo pigios rusiškos naftos pakeitė tris kartus brangesne priklausomybe nuo aplinkai žalingos amerikietiškos hidraulinio skaldymo būdu gaunamos naftos ir dujų, todėl tarptautinėje konkurencijoje turime didžiausias energijos sąnaudas, o mūsų įmonės dėl to nebėra konkurencingos.

Tačiau ir privatūs asmenys dėl to patyrė dvigubą žalą, ypač todėl, kad turėjo keisti šildymo sistemas ir buvo priversti imtis brangių namų šilumos izoliacijos priemonių. Pigi energija buvo mūsų ekonominės ir asmeninės gerovės pagrindas. Brangiausia energija, kurią sukūrė mūsų pačių vyriausybės, yra ekonominio nuosmukio ir mažėjančio privačių asmenų gyvenimo lygio priežastis.

Už viso to slypi gyvenimo melas: „Klimato kaita yra žmogaus sukurtas reiškinys, o klimato neutralumas yra svarbesnis už gerovę.“ Žalieji aplinkosaugos ideologai žadėjo pagerinti pasaulį, tačiau vykdė politiką, kuri padarė didžiausią žalą ekonomikai ir gyventojams: Dėl deindustrializacijos jie privertė mūsų eksportui svarbiausias pramonės šakas (automobilių, chemijos, mašinų gamybos, žemės ūkio ir miškininkystės) riboti ir nutraukti gamybą (penkios įmonės per valandą), taip sunaikindami darbo vietas, pajamas ir gerovę. Jie žadėjo pagerinti pasaulį, tačiau, remdamiesi gyvenimo melu „ekologija vietoj ekonomikos“, įstūmė mus į didžiausią recesiją.

Merzas ir jo vadovaujama CDU buvo išrinkti, nes pažadėjo pertvarkyti savo pirmtakų skolos politiką, tačiau vos pradėję eiti pareigas sukūrė didžiausią skolą mūsų pokario istorijoje, pateikdami ją kaip „specialųjį fondą“. Antrasis melas, susijęs su šia skola, buvo jos panaudojimas. Skolos naudojamos ne investicijoms ir ne Vokietijos tikslams, o karui Ukrainoje, ginklų pirkimui JAV ir valstybės biudžeto palaikymui korumpuočiausioje Europos šalyje (Ukrainoje).

„Specialiojo turto“ gyvenimo melas: prievolė grąžinti skolą tenka ateinančioms kartoms ir mažina jų gerovę. Mūsų socialinė valstybė dabar yra sukūrusi visapusišką apsaugą ne tik visoms nepaprastosioms situacijoms, bet ir žmonėms su „keistais“, darbo vengiančiais gyvenimo planais, kurie patys sukėlė savo tariamą skurdą, pavyzdžiui, maždaug šeši milijonai piliečių pašalpų gavėjų, kurie nenori dirbti, bet gauna daugiau bazinės pašalpos nei sąžiningi mažiausią atlyginimą gaunantys darbuotojai uždirba grynaisiais.

Dvi trečiosios mūsų gyventojų gauna valstybės išmokas iš paskutinės trečiosios dalies darbščių viduriniosios klasės atstovų, kurie už tai turi mokėti didžiausius pasaulyje mokesčius ir socialines įmokas, todėl kasmet iš mūsų šalies pabėga 200 000–300 000 produktyviausių žmonių, o vietoj jų atvyksta apie 0,2–0,3 milijono nesėkmių patyrusių asmenų, analfabetų ir darbo vengiančiųjų iš viso pasaulio plūsta į mūsų socialinę sistemą.




Prof. Eberhardas Hameris.

„PI-NEWS“ autorius prof. dr. Eberhardas Hameris (gimęs 1932 m. rugpjūčio 15 d. Mettmane) yra vokiečių ekonomistas. Jo pagrindinė veiklos sritis – smulkiųjų verslininkų ekonomika. 1970-aisiais jis įkūrė privačiai valdomą Žemutinės Saksonijos smulkiųjų verslininkų institutą Hanoveryje ir išleido daugiau nei 20 knygų smulkiųjų verslininkų tema. 1986 m. Hameris buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos Nuopelnų ordino kryžiumi su juostele. Jo skiltis pasirodo kartą per savaitę PI-NEWS.

https://pi-news.net/2026/10/deutsche-lebensluegen/

Jeffrey Sachs: „Aš esu Ukrainos gynėjas“ — NATO kovoja iki paskutinio ukrainiečio

 


Profesorius Jeffrey Sachsas yra pasaulinio garso ekonomikos profesorius, bestselerių autorius, novatoriškas pedagogas ir pasaulinio lygio lyderis tvaraus vystymosi srityje.

https://www.youtube.com/watch?v=l5rRIxEdSS0



https://www.youtube.com/watch?v=ttPlhyLboXw

Chas Freeman: Europos lyderiai vėl sabotuoja taiką


Ambasadorius Časas Freemanas yra buvęs Gynybos departamento sekretoriaus pavaduotojas, apdovanotas aukščiausiais Gynybos departamento apdovanojimais už nuopelnus kuriant NATO pagrįstą Europos saugumo sistemą po Šaltojo karo ir atkuriant gynybos bei karinius santykius su Kinija. Jis ėjo JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje pareigas operacijų „Desert Shield“ ir „Desert Storm“ metu.




https://www.youtube.com/watch?v=M3Zy6ChbTOQ

2026-10-24

Su kedais, bet kvailas: apie valstybei žalingą migracijos politiką (trys siužetai)


Arturas Orlauskas, "Iš kiemo pusės" #1089
(7:43) Lietuva sutinka su vizų režimo palengvinimu pakistaniečiams


https://www.youtube.com/watch?v=256ncIcAiQA

A.Zuokas - ne mano herojus, bet šis jo video objektyvus.



https://www.youtube.com/watch?v=YUo8jWUNCDs

Kas atvėrė migracijos vartus į Lietuvą? | Artūras Zuokas ir Vydūnas Sadauskas


Kas dešimtas dirbantysis Lietuvoje jau yra užsienietis. 2010 m. buvo kas šimtasis.

Laidos anonse sakoma:

Kaip čia atsidūrėme? Kas iš tikrųjų sprendė, kas atvažiuoja dirbti į Lietuvą – valstybė ar tarpininkai? Ir ką daryti toliau?

Su Artūru Zuoku kalbamės apie darbo migraciją ir imigraciją, Filipinų ir Izraelio modelį, užsienio studentus, Kauno mečetę, lietuvių kalbą Vilniaus viešajame transporte ir apie tai, ko galime pasimokyti iš Gedimino laiškų.

Tiesa – per vidurį. Neužkibkite ant „už“ ir „prieš“ kabliuko.

O kaip manote jūs: kas turėtų spręsti, kiek ir kokių darbuotojų reikia Lietuvai?

⏱ Turinys

00:00 Anonsas

01:23 227 tūkst. užsieniečių Lietuvoje

02:47 Migracija ar imigracija?

04:59 Ukrainiečiai ir baltarusiai

06:45 Studentai, Bolt ir Wolt

07:50 Konkursas ir įmonė iš Dubajaus

10:27 Uždaryti 4 centrai

11:44 Filipinai ir Izraelio modelis

13:26 145 tūkst. bedarbių ir 16 tūkst. laisvų vietų

17:25 Kodėl vežame vairuotojus, o ne inžinierius

22:59 Lenkijos pavyzdys

25:37 Kauno mečetė

29:28 Istorija apie mečetę Antakalnyje

32:24 Šeimos ir studentai

36:53 Benkunskas ir 105 VVT vairuotojai

41:29 Švietimas ir kalba

44:31 Gedimino laiškai

AR VEŠIME IŠ PAKISTANO IR BANGLADEŠO DAUGIAU?


Naujiena, kuri buvo Užsienio reikalų ministerijos (URM) išvadinta melagiena, visgi kelia rimtų klausimų. Tiek Pakistano, tiek prieš tai Bangladešo Užsienio reikalų ministerijos paskelbė su Lietuvos atstovu, URM viceministru Vidmantu Verbicku aptarusios lengvesnio vizų išdavimo, studentų judėjimo ir panašius klausimus. Nepasakyta, ar ir kas sutarta, tik kad klausimai buvo tokie. Žinia plačiai pasklido socialiniuose tinkluose ir jau tikrai ne be pykčių, nes ko jau ko, o daugiau migracijos iš šių šalių Lietuvos piliečiai nenori. Lietuvos URM žinią paneigė ir išvadino melagiena, esą tokie klausimai nebuvo aptarti. Išeina, kad arba Lietuvos, arba tų šalių URM klaidina visuomenes.

Nepulsiu komentuoti situacijos, kuri visiškai neaiški. Realiausiai atrodo, kad tokios temos buvo keliamos, tačiau nieko jomis nesutarta. Jeigu taip atsitiko, taip reikia ir pasakyti. Nėra jokios gėdos atmesti galimus šių šalių prašymus. Jeigu tokie buvo ir buvo atmesti. Bet geriausia išvis nespėlioti. Geriausia žinoti faktus. Todėl šiandien oficialiai kreipiausi į Užsienio reikalų viceministrą Verbicką su keliais konkrečiais klausimais: kas kalbėta, kas sutarta arba nesutarta su migracija susijusiais klausimais tiek su Pakistanu (dėl kurio išleistas paneigimas), tiek su Bangladešu, dėl kurio, beje, niekas nėra paneigta.



Visai pabaigai, nepriklausomai nuo URM atsakymų, socialiniuose tinkluose veikiančios Bangladešo piliečių leidimų gyventi Lietuvoje arba vizų gavimo schemos, konsultacijų šiais klausimais mastai ir bendras Lietuvos kaip lengvos patekti šalies įvaizdis yra skandalingi savaime. Tai Lietuva turėtų kelti studentų vizų klausimus Bangladešui. Klausimus dėl bendrų pastangų riboti fiktyvių studentų migraciją.


Vida van Kassel komentaras FB. Kokiam sveiko proto asmeniui gali šauti į galvą importuoti publiką iš tokių šalių kaip Pakistanas ar Bangladešas 🤦‍♀️, tai dar ir su Somaliu ir Afganistanu sutartis reiktų sudaryt, jeigu jau skandint Lietuvą, tai pilnu tempu, ką čia smulkintis 🤬


2026-10-23

Kodėl Prancūzija dega? Dr.David Skrbina

 

Vargu ar tai naujiena, kad daugelis Europos valstybių šiuo metu susiduria su sunkumais. Infliacija, nedarbas, biudžetinės krizės ir didelės energijos sąnaudos – visa tai daro neigiamą poveikį. Daugelis vyriausybių taip pat patiria pasitikėjimo krizę, nes imasi kraštutinių ir antidemokratinių veiksmų, siekdamos atremti „kraštutinę dešinę“ – ir taip pačios save paralyžiuoja tiek dėl vidinių nesutarimų, tiek dėl silpno vadovavimo. Be to, Europos šalys bendrai priėmė keletą pražūtingų užsienio politikos sprendimų: jos viską pastatė ant kortos remdamos ir gindamos Ukrainą, nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų Izraelio nusikaltimams žmoniškumui Palestinoje, ir nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų neteisėtam ir neetiškam JAV ir Izraelio karui prieš Iraną; jos pralaimi visose trijose fronto linijose vienu metu.

Iš visų šiuo metu krizę patiriančių valstybių nė vienai nesiseka blogiau nei Prancūzijai. Kasdien žiniose pasirodo pranešimai apie visoje šalyje vykstančius riaušes, o vyriausybė iki šiol pasirodė visiškai nesugebanti tinkamai į jas reaguoti. Žiniasklaidos reportažai ir analizė yra pasibaisėtini; niekas nepateikė nieko daugiau nei pačius banaliausius situacijos vertinimus („perpildytos klasės“, „nepakankamai finansuojamos socialinės programos“, „aukštos pragyvenimo išlaidos“ ir pan.).

Vienas akivaizdus būdas suprasti, kodėl Prancūzija yra tokioje ypatingai blogoje padėtyje, – pažvelgti į pagrindinius socialinius demografinius rodiklius. Net trumpiausias tyrimas šia kryptimi yra labai informatyvus.

Norėčiau iškelti hipotezę, kad Vakarų šalies socialinis stabilumas arba neramumai priklauso nuo ne Vakarų demografinių veiksnių buvimo – arba, paprasčiau tariant, nuo ne Vakarų etninės kilmės žmonių skaičiaus. Tos šalys, kuriose yra mažiausiai ne Vakarų kilmės gyventojų, mėgausis didžiausiu stabilumu ir harmonija, o tos, kuriose jų yra daug, labiausiai kentės nuo nepasitenkinimo ir neramumų. Bent jau taip teigiu.

Bent jau per pastarąjį šimtmetį trys ne Vakarų demografinės grupės istoriškai buvo Europos socialinių neramumų centre: žydai, juodaodžiai ir musulmonai. Taigi, norint atlikti greitą, pirmojo lygio situacijos įvertinimą, galima tiesiog įvertinti kiekvienos iš šių trijų etninių grupių skaičių Europos šalyse ir tada ieškoti sąsajų su socialiniais neramumais.

Jei net paviršutiniškai įvertinsime šias tris etninės grupes, pastebėsime, kad didžiausią gyventojų skaičių turi trys šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. (Iš šios analizės neįtraukiu tokių Europos mikrovalstybių kaip Monakas ir Andora, taip pat neįtraukiu Rusijos, Ukrainos ir Turkijos, kurios, pagal kai kuriuos vertinimo kriterijus, laikomos „europietiškomis“.) Viena vertus, tai nenuostabu, nes tai yra trys didžiausios šalys pagal bendrą gyventojų skaičių, todėl būtų galima tikėtis, kad jose gyvena daug visų mažumų grupių atstovų. Vis dėlto didelis skaičius sukuria masinį poveikį, ypač kai šios grupės yra vienoje šalyje. Tai gerai žinoma sąvoka, turinti įvairių pavadinimų, įskaitant „kritinės masės teoriją“, „aglomeracijos teoriją“, ir aptariama keliuose socialinės filosofijos aspektuose. Dėl to, pavyzdžiui, Vengrijoje procentine dalimi yra daugiau žydų nei Vokietijoje, tačiau Vengrijos žydai neturi tokio socialinio kapitalo ar kolektyvinės energijos, kokią turi didesnė Vokietijos žydų bendruomenė. O Švedijoje musulmonų procentinė dalis (8 %) yra didesnė nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, tačiau dėl mažo jų skaičiaus bendras poveikis yra mažesnis.

Mano kiekvienos etninės grupės skaičiavimai yra tokie: ten, kur radau nurodytą intervalą, naudojau didesnius skaičius, darant prielaidą, kad „oficialūs“ skaičiai beveik neabejotinai yra per maži:

Žydai:

Vokietija 170 000

Jungtinė Karalystė 310 000

Prancūzija 600 000

Juodaodžiai:

Vokietija 1 000 000

Jungtinė Karalystė 3 000 000

Prancūzija 5 500 000

Musulmonai:

Jungtinė Karalystė 4 100 000

Vokietija 5 600 000

Prancūzija 6 600 000

Iš karto į akis krenta faktas, kad Prancūzijoje, palyginti su kitomis dviem šalimis, gyvena akivaizdžiai daugiausia šių trijų problemų keliančių etninių grupių atstovų – iš tiesų, daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Vėlgi, tai nėra akivaizdu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Prancūzija iš čia paminėtų trijų šalių turi mažiausią gyventojų skaičių.

Šie skaičiai pateikiami žemiau esančioje diagramoje: pirmiausia – juodaodžių ir musulmonų, po to – žydų:


Remiantis mano teiginiu, kad būtent šios etninės grupės tradiciškai kelia daugiausia problemų Europoje, atsižvelgiant į šiuos skaičius, turėtume tikėtis, kad Prancūzijoje kils daugiausia nesutarimų ir socialinių neramumų – ir iš tiesų, dabar atrodo, kad taip ir yra. Tai nėra naujas reiškinys; ten neramumai bręsta jau gerokai daugiau nei šimtmetį. Intensyvi Prancūzijos kolonizacija tiek Šiaurės Afrikoje, tiek Subsacharos Afrikoje prasidėjo 1830-aisiais ir tęsėsi iki pat XX amžiaus; istorijos požiūriu kolonijos yra žinomos kaip pirminis veiksnys, paskatinęs ne Vakarų kilmės imigraciją. Kalbant apie žydus, jie į šalį ėmė plūsti maždaug nuo 1700 m., o XIX a. pabaigoje jų skaičius išaugo iki beveik 100 000; būtent tuo metu tokie kritikai kaip Eduardas Drumontas galėjo parašyti savo reikšmingą veikalą „Žydų Prancūzija“ (1886 m.), kuriame teigė, kad jau tuo metu Prancūzijos visuomenė buvo smarkiai sugadinta. Iš tiesų Drumontas tvirtino, kad žydai, nors ir sudarė vos 0,2 % gyventojų, valdė šiek tiek daugiau nei pusę viso Prancūzijos turto – tai stebinanti situacija.

Bet kuriuo atveju, šios aplinkybės aiškiai padarė savo. Remiantis mano analize, šiandien Prancūzija yra beveik beviltiškoje padėtyje. Turėti daugiausia bet kurios iš šių trijų mažumų atstovų jau yra pakankamai blogai, tačiau tai, kad viena tauta turi daugiausia visų trijų, ilgalaikėje perspektyvoje yra katastrofiška. Pagal mano teiginį, Prancūzija neturi jokios vilties pasiekti socialinį stabilumą; nuolatinis nuosmukis yra neišvengiamas, kol ji radikaliai nesumažins visų trijų grupių skaičiaus.

Esant dabartinėms aplinkybėms, kai iki prezidento rinkimų liko šeši mėnesiai, atrodo, kad Marine Le Pen greičiausiai taps prezidente. Jei būčiau jos patarėjas, pasiūlyčiau imtis radikalių veiksmų: parengti planą, kaip per ketverius metus visų trijų grupių skaičių sumažinti 90 %. Tai neabejotinai lemtų stebuklingą Prancūzijos atgimimą, o pati Le Pen būtų paskelbta tikra nacionaline didvyre – tarsi Charles Martel ir Žana d’Ark viename asmenyje. Pažiūrėkime, kaip jai seksis šioje srityje.

Galiausiai be jokių komentarų pažymiu, kad JAV gyvena didelės visų trijų nelaimingų mažumų bendruomenės: 6 milijonai musulmonų, 7 milijonai žydų ir 53 milijonai juodaodžių. Palieku skaitytojui pačiam palyginti šiuos skaičius su Prancūzijos duomenimis ir įvertinti Amerikos ateities perspektyvas.

Dr.David Skrbina

David Skrbina, PhD, yra buvęs filosofijos profesorius iš Mičigano universiteto, Dearborne. Jis yra keliolikos knygų autorius arba redaktorius, tarp jų – „The Jesus Hoax“ (2-asis leidimas, 2024 m.), „The Metaphysics of Technology“ (Routledge, 2015 m.) ir „Panpsychism in the West“ (MIT Press, 2017 m.).

https://www.unz.com/article/why-france-is-burning/