2018-05-18

Austrijos pensininkas Francas norėjo padėti pabėgėliams, o susidūrė su Caritas ir Diakone „pabėgėlių industriją“


Mokytojas pensininkas iš Austrijos, Franc Schmalwieser, norėjo 2015 pabėgėlių krizės metu padaryti kažką gero. Praėjus keliems metams, savo interviu portalui Wochenblick jis aštriai kritikuoja piktnaudžiavimus socialinėje sistemoje, vadinamus „pabėgėlių industrija“.

Francas Schmalwieser pasakoja, kad išėjus į pensiją pas jį išsivystė „pagalbininko sindromas“, palyginamas su narkomanijai. Po to sekė nusivylimas, kai vyras „suprato, kad daugybė prieglobsčio prašytojų sąmoningai naudojasi socialine sistema ir nieko jai nenori patys duoti“.

Nuo ko prasidėjo jūsų dalyvavimas?
Noištato mero prašomas, pensininkas ėmė prižiūrėti keturias pabėgėlių šeimas. Dešimt vaikų ir aštuonis suaugusius. Jie gyveno šešių kambarių name, kuris buvo išnuomotas pas privatų asmenį.

Už namo nuomą buvo mokama 10000 eurų. Jam (koordinatoriui) padėjo 15 savanorių.

Francas Schmalwieser pasakoja
Kada atsirado pirmos abejonės?
Tuojau po kelių mėnesių. Per pirmuosius keturis mėnesius šeima 18 kartų aplankė stomatologą. Po to ginekologą, dermatologą, okulistą. Po to išrašė akinius, viena iš mamų pareikalavo geresnės kokybės akinių, už 124 eurų, koordinatorius mokėti atsisakė.

Su kokiomis viltimis atvyko žmonės?
Kontrabandininkai juos apgavo, melavo, kad jie gaus namą ir fiksuotą pinigų sumą. Jie žinojo, kad kuo daugiau vaikų, tuo geriau. Buvo tokių „pabėgėlių“, kurie visa tai paskaičiavo kalkuliatoriais prieš išvykdami.

Kaip tai įmanoma?
Per internetą. Prieglaudoje gyveno irakietis, kuris neteko darbo Dubajuje. Pagriebė Bagdade dvi savo dukteris ir traukiniu atvyko į Austriją. Mobiliame telefone jis man parodė, kas jam „priklauso“: suaugusiam su dviem vaikais – 1400 eurų per mėnesį.

Kur tie žmonės vyko?
Visi norėjo į Vieną. Viena sirų šeimą apgyvendino fermerio name Böheimkirchen: 86 m2 po remonto, nauji baldai. Sirai paaiškino vertėjui, kad jiems tai netinka: nėra automatinio centrinio šildymo, smirda (arklidė), namas per toli nuo centro. Vėliau šeima išvyko į Vieną ir gyveno 40 kvadratinių metrų bute. Dar viena šeima atmetė gerą namą, irgi norėjo vykti į Vieną. Kita šeima, gavusi didelę paramą, irgi išvyko į Vieną ir nuvylė nesavanaudiškus pagalbininkus.

„Tai tūri būti garsių gamintojų prekės“
„Pabėgėliai“ gavę labdarą savanoriui sakydavo: „Francai tai niekai, mes važiuojame į parduotuves“. Garsių gamintojų turi būti. Tai ne nepagrįsti teiginiai.

Eksploatacija socialinės sistemos, „Pabėgėlių industrija – blogis šaliai?
Aš tai patyriau, ir aš buvau priblokštas. Pagalbininkas nesuprato iš kur pas pabėgėlius tūkstančiai mokėti už būstą. Tada jis sužinojo, kad yra „pradinis kapitalas“. Šiems tikslams jie gauna virš 3000 eurų. Sirų šeima su keturiais vaikais per organizaciją Diakone buvo apgyvendinta 110 metrų būste. Už būstą jie mokėjo po 2800 eurų per mėnesį. Tai sužinojęs pensininkas „jau buvo piktas“.


Kokia didžiausia kliūtis integracijai?
Religija. Islamizmas-didžiausia kliūtis. Jis daro neimliais švietimui, patarimams. 20-metis turkas pensininkui pasakė: „Greitai mes čia valdysim“. „Tuos jo žodžius nelengva „suvirškinti““ - kalbėjo pensininkas Francas.

Ar vis dar jaučiatės dalimi bendruomenės „refugees welcome?”
Ne. Man praėjo noras padėti bet kokia kaina. Dauguma kairiųjų yra atitrūkę nuo realybės. Juk jie patys pirmi neteks įsigalėjus islamui savo teisių.

Ką reikėtų keisti?
Viską!


Mano ankstesni straipsniai apie "pabėgėlių industriją":







Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)