Didysis peizalų meistras gegužės 12
d. įvykusiame konservuotų nepotistų suvažiavime pasakė nedidelį
peizalą, kuriame pagyrė, kaip ir dera nepotistui, savo anūką.
Eilinį kartą mus, kirmėlyną, ir Europą pagąsdino Putinu ir
pakalbėjo apie kažkokią abstrakčią „tautą“, kuri, matyt,
gali laimingai gyventi tik susiliejusi bendrame Europos tautų
„lydymo katile“ su afrikiečiais ir azijatais į „kiekybės“
afroeurazijietį. Peizalų patriarchas mato mums tik tokią
perspektyvą, kitaip mus suės Putinas ir lietuviai-žemvaldžiai.
Žemiau pateikiu Vytauto Landzbergio
peizalą ir labai Jūsų prašau rasti šiame peizale žodžius
lietuvių Tauta.
Profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba
konservatorių suvažiavime:
Malonūs kolegos!
Pradedu nuo atsiprašymo, kad kalbėsiu jau paliestomis rimtomis temomis. Ne tomis viliojančiomis „sakė – pasakė“, kas ką ir kaip pasakė, pakalbėjo ir apkalbėjo privačiuose, o prireikus viešinamuose laiškuose.
Atleiskite, yra rimtų temų. Prieš keletą dienų apie Lietuvą ir Europą, apie mūsų europietiškumą gerai parašė partijos pirmininkas, ir aš jam visai pritariu. Svarstome tuos dalykus ir šiandien, galų gale turėsim turiningą ideologinį tapatybinį suvažiavimą.
Ir žmogui, ir tautai, ir organizacijai pravartu sykiais pažvelgti į save ir susimąstyti: kas aš? Kur aš? Kam aš? Pamėginsim.
Lietuva ir Europa – ne visai teisinga optika. Nesame du skirtingi civilizaciniai subjektai, juolab nesame egzistenciniai varžovai. Gyvensime arba išnyksime kartu.
Lietuva Europoje (ne Eurazijoje – tą gal jau pasirinkome) – teisingesnė optika, ir iš čia jos tolesnis klausimas. Kokioje Europoje? Kokioje ir esame, ir bevelytume būti.
Žinoma, ne tokioje, kurią vairuos Vladimiras Vladimirovičius. Jums leidžiant, aš to dar tikiuosi, nors Vokietijos ministras užvakar skambėjo kaip Kremliaus ruporas. Tokie buvo makaronai – lapša – apie grynai ekonominį „Nord Stream“.
Konceptininkai nūnai svaidosi per visą žemyną sunkiais, abejonių kankinamais demokratinių bendrijų lemties kamuoliais.
Ar tu už federalinę Europą, ar už nacionalinių valstybių – tėvynių Europą? Abi turi pliusų, tad ir minusų.
Pirmasis konceptas neva siūląs efektyvesnę, stipresnę sąrangą: daugiau centralizacijos, „daugiau Europos“! Girdim tuos šūkius ir jų entuziastus. Jėga, su kuria būtų labiau skaitomasi.
Antrasis konceptas patrauklesnis vietinei patriotinei tradicijai. Be to, suvereniai valdovų savivalės teisei. Įskaitant teisę į atsilikimą, į antrą ir trečią lygmenį.
Netempkit manęs prievarta į pažangą, aš viešpatauju ir darau su savo žmonėm savo žemėje, ką tik noriu. Tokia pavyzdinė dabartinės Rusijos raiška. Tėvynės karas joje tęsiasi. Yra ko muštis. Visi, nepamiršę išsilaisvinimo kovų, tad ir Lietuva, turėtų būti linkę į šią 19-20 a. tradiciją. Net jei ji būtų gudriai pasirinkta – dabar jau „laisvintis iš Europos“.
Beje, mūsų „išvaduotojų iš Europos“, tiesiančių pagalbos ranką su „Iskanderais“, nepristigtume. Tik prisipažinkim suklydę, Lietuvos nepriklausomybininkai. Todėl, būdamas tradiciškai palankus tėvynių Europai, visad raginsiu įdėmiai stebėti, ar iš jos nekyšo senoji tironijų Europa „Sieg heil“!
Pažvelkim vien į Lietuvos regionus. Ar negimsta šen ir ten vietinė tironija, ambicingai stojanti prieš aukštesnės valdžios tikrą ar įsivaizduotą hegemoniją. Čia būtų didžioji demokratijos mokykla, jeigu vietiniai feodalai apskritai linkę mokytis šio gero. Kam ta demokratija? – dažnam ši pažiūra atrodo kur kas paprasčiau. Viena valdžia, vienas laikraštis. Deja, tai Kremliaus konceptas.
Maža tesvarstoma, kad yra dar trečiasis ateities konceptas. Jis ateina pats kaip šios dienos, kaip rytdienos tikrovė. Tai išmirštanti Europa. Ar ji išmirs demografiškai ir kultūriškai pavienėmis šalimis, ar prieš tai susirinkusi bendrabuty – kur čia pamatinis skirtumas? Esmė yra noras arba nenoras gyventi. Ilgiau, negu ligi pirmadienio.
Aiškiau pasakysiu taip: galim suputinėti savo tautų Europoje po vieną, o galim urmu. Nuo Triptovo parko Berlyne iki Londongrado anapus griovio. Kakoj skirtum?
Būtų skirtumai, jei rinktumės europietiškuma, ne putiniškumą. Tokioj plotmėj suvereni demokratinė Europa turėtų prasmę. Ir mažesnės tautos, nevirstančios Trojos arkliais, turėtų prasmę. Vienybė prieš nedemokratinę išorės galybių hegemoniją, branginant Europoje ir broliškoje krikščionybėje per 2000 metų gimusią demokratiją.
Apie tokį Europos suverenumą verta ir galvoti, ir kalbėti. Žinoma, jeigu dar egzistuoja gyvenimo meilė ir valia gyventi. Ji buvo blykstelėjusi Lietuvoje kaip „Kubiliaus laikų“ baby-boomas, tik patys vengiam prisiminti. Diskutuojam apie vaiko pinigus, ne apie vaiko meilę. Priešingai, galim užmušti vaiką už tai, kad jis neaiškiai ištaria skaitmenis. Nors iš tikrųjų – už tai, kad jo tėvus ėda posovietinis beprasmizmas.
Pranciškus antai pasakė; nesileiskit į kalbas su velniu. Tą nuodėmę tolydžio darome visa liberalioji plepių Europa. Tačiau ji dar nepamiršo dirbti. Vertinkim ir gerbkim savo europinę tėvynę. Jeigu priešas jau pasiekė to, kad mus gąsdina net žodis Europa, būkime eurotautininkais. Telkim Europos Sąjungą mūsų gyvybinei, net išlikimo, užduočiai: blokuoti ir atstumti Astravo šmėklą. Jei šiuo klausimu iš esmės jau apie 10 metų valstybiškai miegam, balsavom net už pabaisos finansavimą, tai visi tautiniai drabužėliai perspektyvoje virsta įkapėmis.
Kartoju: būkim eurotautininkais. Ir nesižavėkim savojo tautinio Seimo kolūkiu.
Neseniai pasiūliau studijuoti feodalinę santvarką. Studijuokime ir kolūkinę. Ir visai naują tarybinį tautinį šokį: „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Natūralu, kad kolūkis negali balsuoti prieš faktinio pirmininko interesus. Šis giriasi niekad neturėjęs interesų konflikto, nebent gausių atminties konfliktų. Bėda, kad visas Lietuvos Seimas sėdi savo priekaištingos reputacijos faktinio pirmininko interesų konflikte.
Tai pagrindinė priežastis, kodėl žemės nuosavybių jovalas – nesvarstytinas! Jovalas mat skirtas jį srėbti. Bet amžinai taip nebus. Imkimės šios programinės užduoties.
Pasikeitus valdžiai šio to pasiekta, kai žalius, o senoj saulutėje raustančius valstiečius parėmė mūsų partija. Todėl reakcionieriai taip stengiasi, kad tik šios jėgos nesuartėtų.
Visa tai liečia mūsų mažytį lietuvišką Europos plotelį, kuriame privalome tvarkytis geriau.
Prisiminkime senąją eurosvajonę: taika ir bendradarbiavimas žmonių ir tautų gėrybei. Ne tautos turi išnykti, o jų kraugeriškumas. Jei kuris atsiversite mano naują knygelę, perskaitykite nors pirmąjį tekstą – apie Konstituciją visiems žmonėms. Kurie pasirinks žmoniškumą. Deja, žvėrėjančiame pasaulyje.
O mūsų, kaip politinės jėgos, pasirenkamas kelias – su Europa, galimai tobulėjančia ir stiprėjančia, tik ne susivaidijusia ir krinkančia. Todėl neprisidėkim prie pjautynių ir pakrikimo. Pasiklauskim tautiečių už griovio, ar juos labai žavi Jungtinės Karalystės separatiniai cirkai ir šūkiai: važiuokit namo!
Tobulinkime demokratijų Sąjungą, kad neatsidurtume tarp laukinių.
Vytautas Landsbergis
Malonūs kolegos!
Pradedu nuo atsiprašymo, kad kalbėsiu jau paliestomis rimtomis temomis. Ne tomis viliojančiomis „sakė – pasakė“, kas ką ir kaip pasakė, pakalbėjo ir apkalbėjo privačiuose, o prireikus viešinamuose laiškuose.
Atleiskite, yra rimtų temų. Prieš keletą dienų apie Lietuvą ir Europą, apie mūsų europietiškumą gerai parašė partijos pirmininkas, ir aš jam visai pritariu. Svarstome tuos dalykus ir šiandien, galų gale turėsim turiningą ideologinį tapatybinį suvažiavimą.
Ir žmogui, ir tautai, ir organizacijai pravartu sykiais pažvelgti į save ir susimąstyti: kas aš? Kur aš? Kam aš? Pamėginsim.
Lietuva ir Europa – ne visai teisinga optika. Nesame du skirtingi civilizaciniai subjektai, juolab nesame egzistenciniai varžovai. Gyvensime arba išnyksime kartu.
Lietuva Europoje (ne Eurazijoje – tą gal jau pasirinkome) – teisingesnė optika, ir iš čia jos tolesnis klausimas. Kokioje Europoje? Kokioje ir esame, ir bevelytume būti.
Žinoma, ne tokioje, kurią vairuos Vladimiras Vladimirovičius. Jums leidžiant, aš to dar tikiuosi, nors Vokietijos ministras užvakar skambėjo kaip Kremliaus ruporas. Tokie buvo makaronai – lapša – apie grynai ekonominį „Nord Stream“.
Konceptininkai nūnai svaidosi per visą žemyną sunkiais, abejonių kankinamais demokratinių bendrijų lemties kamuoliais.
Ar tu už federalinę Europą, ar už nacionalinių valstybių – tėvynių Europą? Abi turi pliusų, tad ir minusų.
Pirmasis konceptas neva siūląs efektyvesnę, stipresnę sąrangą: daugiau centralizacijos, „daugiau Europos“! Girdim tuos šūkius ir jų entuziastus. Jėga, su kuria būtų labiau skaitomasi.
Antrasis konceptas patrauklesnis vietinei patriotinei tradicijai. Be to, suvereniai valdovų savivalės teisei. Įskaitant teisę į atsilikimą, į antrą ir trečią lygmenį.
Netempkit manęs prievarta į pažangą, aš viešpatauju ir darau su savo žmonėm savo žemėje, ką tik noriu. Tokia pavyzdinė dabartinės Rusijos raiška. Tėvynės karas joje tęsiasi. Yra ko muštis. Visi, nepamiršę išsilaisvinimo kovų, tad ir Lietuva, turėtų būti linkę į šią 19-20 a. tradiciją. Net jei ji būtų gudriai pasirinkta – dabar jau „laisvintis iš Europos“.
Beje, mūsų „išvaduotojų iš Europos“, tiesiančių pagalbos ranką su „Iskanderais“, nepristigtume. Tik prisipažinkim suklydę, Lietuvos nepriklausomybininkai. Todėl, būdamas tradiciškai palankus tėvynių Europai, visad raginsiu įdėmiai stebėti, ar iš jos nekyšo senoji tironijų Europa „Sieg heil“!
Pažvelkim vien į Lietuvos regionus. Ar negimsta šen ir ten vietinė tironija, ambicingai stojanti prieš aukštesnės valdžios tikrą ar įsivaizduotą hegemoniją. Čia būtų didžioji demokratijos mokykla, jeigu vietiniai feodalai apskritai linkę mokytis šio gero. Kam ta demokratija? – dažnam ši pažiūra atrodo kur kas paprasčiau. Viena valdžia, vienas laikraštis. Deja, tai Kremliaus konceptas.
Maža tesvarstoma, kad yra dar trečiasis ateities konceptas. Jis ateina pats kaip šios dienos, kaip rytdienos tikrovė. Tai išmirštanti Europa. Ar ji išmirs demografiškai ir kultūriškai pavienėmis šalimis, ar prieš tai susirinkusi bendrabuty – kur čia pamatinis skirtumas? Esmė yra noras arba nenoras gyventi. Ilgiau, negu ligi pirmadienio.
Aiškiau pasakysiu taip: galim suputinėti savo tautų Europoje po vieną, o galim urmu. Nuo Triptovo parko Berlyne iki Londongrado anapus griovio. Kakoj skirtum?
Būtų skirtumai, jei rinktumės europietiškuma, ne putiniškumą. Tokioj plotmėj suvereni demokratinė Europa turėtų prasmę. Ir mažesnės tautos, nevirstančios Trojos arkliais, turėtų prasmę. Vienybė prieš nedemokratinę išorės galybių hegemoniją, branginant Europoje ir broliškoje krikščionybėje per 2000 metų gimusią demokratiją.
Apie tokį Europos suverenumą verta ir galvoti, ir kalbėti. Žinoma, jeigu dar egzistuoja gyvenimo meilė ir valia gyventi. Ji buvo blykstelėjusi Lietuvoje kaip „Kubiliaus laikų“ baby-boomas, tik patys vengiam prisiminti. Diskutuojam apie vaiko pinigus, ne apie vaiko meilę. Priešingai, galim užmušti vaiką už tai, kad jis neaiškiai ištaria skaitmenis. Nors iš tikrųjų – už tai, kad jo tėvus ėda posovietinis beprasmizmas.
Pranciškus antai pasakė; nesileiskit į kalbas su velniu. Tą nuodėmę tolydžio darome visa liberalioji plepių Europa. Tačiau ji dar nepamiršo dirbti. Vertinkim ir gerbkim savo europinę tėvynę. Jeigu priešas jau pasiekė to, kad mus gąsdina net žodis Europa, būkime eurotautininkais. Telkim Europos Sąjungą mūsų gyvybinei, net išlikimo, užduočiai: blokuoti ir atstumti Astravo šmėklą. Jei šiuo klausimu iš esmės jau apie 10 metų valstybiškai miegam, balsavom net už pabaisos finansavimą, tai visi tautiniai drabužėliai perspektyvoje virsta įkapėmis.
Kartoju: būkim eurotautininkais. Ir nesižavėkim savojo tautinio Seimo kolūkiu.
Neseniai pasiūliau studijuoti feodalinę santvarką. Studijuokime ir kolūkinę. Ir visai naują tarybinį tautinį šokį: „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Natūralu, kad kolūkis negali balsuoti prieš faktinio pirmininko interesus. Šis giriasi niekad neturėjęs interesų konflikto, nebent gausių atminties konfliktų. Bėda, kad visas Lietuvos Seimas sėdi savo priekaištingos reputacijos faktinio pirmininko interesų konflikte.
Tai pagrindinė priežastis, kodėl žemės nuosavybių jovalas – nesvarstytinas! Jovalas mat skirtas jį srėbti. Bet amžinai taip nebus. Imkimės šios programinės užduoties.
Pasikeitus valdžiai šio to pasiekta, kai žalius, o senoj saulutėje raustančius valstiečius parėmė mūsų partija. Todėl reakcionieriai taip stengiasi, kad tik šios jėgos nesuartėtų.
Visa tai liečia mūsų mažytį lietuvišką Europos plotelį, kuriame privalome tvarkytis geriau.
Prisiminkime senąją eurosvajonę: taika ir bendradarbiavimas žmonių ir tautų gėrybei. Ne tautos turi išnykti, o jų kraugeriškumas. Jei kuris atsiversite mano naują knygelę, perskaitykite nors pirmąjį tekstą – apie Konstituciją visiems žmonėms. Kurie pasirinks žmoniškumą. Deja, žvėrėjančiame pasaulyje.
O mūsų, kaip politinės jėgos, pasirenkamas kelias – su Europa, galimai tobulėjančia ir stiprėjančia, tik ne susivaidijusia ir krinkančia. Todėl neprisidėkim prie pjautynių ir pakrikimo. Pasiklauskim tautiečių už griovio, ar juos labai žavi Jungtinės Karalystės separatiniai cirkai ir šūkiai: važiuokit namo!
Tobulinkime demokratijų Sąjungą, kad neatsidurtume tarp laukinių.
Vytautas Landsbergis
Jūs neradote šitame peizale žodžių
lietuvių Tauta? Aš irgi neradau? Aš šiame tekste radau
marazmatiko peizalynę, bandymą įgelti valstiečiams, jų lyderiui.
Tik ar verta žvirbliui čirkšti, kai blyne jis sėdi? Visa
nepotistinė giminė juk tame blyne, iki ausų.
O kuo kliūna žmogui, nešiojančiam
žydišką pavardę, žydas pagal motiną Vladimiras Vladimirovius iš
Maskvos, mėgstantis vaišintis arbata su rabino Berl Lazaro
atvežamais macais? Izraelio premjerui, Vilniaus Gaono palikuoniui,
Benjaminui Netanijahu neegzistuoja barjerų su tautiečiu draugiškai
bendrauti, paradus kartu stebėti, eisenose kartu dalyvauti. Merkel
ir Makronui šis jų tautietis irgi neužkliūva. Tai kam šitas
cirkas? Gojams kvailinti?
Tikras patriotas, ne konformistas, kaip anūko senelis, kuris trečią kartą per trisdešimt metų keičia
kailį, pasakytų: mes ėjome į tautų Europą ir į ekonominę
bendriją, o ne rioglinomės į tautų „lydymo katilą“, kuriame
nėra vietos lietuvių Tautai. Europa juk byra dėl to „lydymo
katilo“, dėl globalistų organizuotos azijatų ir afrikiečių
masinės imigracijos, dėl atidarytų Europos sienų, dėl Europos
tautų genocido, dėl krikščionybės naikinimo, dėl europinės
kultūros naikinimo, dėl islamizacijos, dėl šeimos naikinimo.
O ką mes išgirdome? Ar kas nors
galėtų paneigti, kad tai buvo ne marazmatiški peizalai?
Ne tam mes bėgome iš marksistinio
TSRS „tautų lydymo katilo“, kad sėdėtume marksisto Žano
Klodo Junkerio „tautų lydymo katile“.
Priedas
Nuorodos apie Vladimiro Putino ir Angelos Merkel kilmę:
Priedas
Nuorodos apie Vladimiro Putino ir Angelos Merkel kilmę:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą