Atėjo laikas vėl pabendrauti
licvinizmo tema, apie kurią man kalba jau ir ukrainiečiai. Žino
apie licvinizmą ir Estijoje, kurioje teko apsilankyti, nes su
Babčenko bei Muždabajevu rinkome pinigus šarvuočiui (jis jau
Ukrainoje pas 48-tą šturmo bataljoną). Licvinizmas niekur nedings,
o su šia ideologija susiję problemos tik didės, nes Lietuvoje nėra
kam jas spręsti, o taip vadinamos demokratinės Baltarusijos jėgos
iš dalies yra to licvinizmo nešiotojų apsėstos.
Kyjive buvau susitikęs su dviem, taip
vadinamo, “Kalinausko pulko” vadais. Vienas jų, įspūdingo
stoto, pasaulio irklavimo rekordų savininkas, Pavelas
atsisveikinimui spausdamas ranką pajuokavo, jog “maži žmonės
išmoksta būti stipriais, nes gyvenimas priverčia”. Tai dėl to,
jog nors susitikimo metu licvinizmo temos ir neplėtojome, tačiau aš
jiems išsakiau aiškią savo poziciją. O ji griežta ir niekada
nebus kitokia, nes aš žinau jų nuomonę šiuo klausimu. Atlaikiau
to karo veterano-kulkosvaidininko žvilgsnį.
Dabar visi supranta, jog kare reikia
padėti kariaujantiems už Ukrainos laisvę ir mūsų ateities
ramybę. Ir aš tikrai padėsiu ten kariaujantiems kalinauskiečiams
kiek tik leis mano menkos galimybės, tačiau vargu ar jie kada nors
taps kažkuo daugiau. Kodėl?
Nes yra didelė tikimybė, jog šie
žmonės bus ateities politikais ir stovės demokratinės
Baltarusijos valdžios tribūnoje.
Tuo tarpu vis atrandu naujų licvinizmo
propagandos šaltinių, kurie kaip taisyklė, gyvendami iš Europos,
JAV pinigų jau agresyviai transliuoja kažkokią keistą Maskvai
palankią propagandą nukreiptą prieš mūsų šalį.
Pavyzdžiui: radijo stotis Racyja
remiama JAV ambasados Lenkijoje, Tarptautinio Solidarumo Fondo
(Lenkija) ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos. Viename iš
savo straipsnių, kuris prasideda “Kodėl Letuva, o ne Litva
[baltarusiškai] ir kodėl oficialioje VilniOje bręsta politinė
problema” rašo:
“Juk dalis LEtuvos visuomenės,
gindama savo interesus, yra ne pasirengusi pulti kaimyninę ir
čiabuvę Vilniaus krašto etninę grupę, bet ir iš tėvynės
išvarytą bendruomenę. Persekiojamą LEtuvos priešų. Toks uždaras
ratas, kurį teks nutraukti. Arba išskristi iš daugelio
demokratinių šalių.”
Propagandiniame straipsnyje, kuriame
nėra jokių abejonių, jog jie gali būti neteisūs naudodami
“Lietuviai - neegzistuojanti tauta” naratyvą, bet
nedviprasmiškai sako, jog kovodami su šiuo naratyvu mes elgiamės
kaip naciai. Kiek įžūlumo reikia turėti?
Jiems niekas negresia, nes jie gyvena
iš politikų jiems duodamų pinigų, kurie neprižiūri, ką jų
remiami kanalai veikia.
Tai ir mūsų kaltė, nes mūsų šalis
prieš dešimtmetį (ar dar anksčiau) pardavė Europai įdėją “Kuo
daugiau Baltarusijoje LDK, tuo mažiau Kremliaus”. Deja, naratyvas
išsigimęs ir jau žiojasi mūsų tautos ir šalies vardo. Be
skrupulų ir daug nesislepiant.
Jiems viskas leidžiama. Tik nesuprantu
priežasčių, o atsakymų nėra. Dar vienas puikus pavyzdys: Filipas
Daneika. Lietuvoje daug metų gyvenantis ir IT įmonę turintis
šovinistas, kuris tiesiog tyčiojasi į mūsų ir laisvalaikiu
aktyviai kuria anti-lietuvišką turinį. Šio žmogaus įmonė
Lietuvoje registruota jau beveik 11 metų.
Taigi šitą ilgą tekstą užbaigsiu
jo Twitterio komentaru, kuriame mūsų vieta šiame pasaulyje yra
apibrėžta identiška tai, kurią ukrainiečiams apibrėžė
rossijanai:
“Pasakysiu jums atvirai: “lietuviai”
- XIX a. terminas. LDK Statute parašyta: licvinai ir rusinai yra
LDK šeiminikai. Jokių “lietuvių”
iki XIX a. nebuvo, todėl nedarykite klaidos.”
Ir patikėkite tai ne vienintelis toks
atvejis. Sakykite kokios mokesčių sumos į biudžetą pakanka, kad
galėtum mums priešišką propagandą vynioti? Ir kiek laiko reikės
tai kęsti?
Адкрыю вам вочы: "літоўцы" - гэта тэрмін 19 стагоддзя. У Статуце ВКЛ напісана: літвін і русін гаспадары ВКЛ. Ніякіх "літоўцаў" да 19 стагоддзя не было, таму вы ўсе пераблыталі.
"Eurovizijos" dainų festivalis virto satanistine "Sodoma ir Gomora". Arturas Orlauskas laidoje iš "Kiemo pusės" apie šių metų "Eurovizijos" dainų konkursą (3:23 min.) sako: "Latviai sugalvojo išeiti iš Eurovizijos, kitos šalys irgi atsisakė. Turkijos prezidentas pasakė: "Kaip gerai, kad mes išėjome iš šio konkurso..." Latviai renka parašus, kad išeiti iš šio konkurso..."
A.Orlausko atlikta apklausa parodė, kad 95% respondentų (iš 1700 apklausos dalyvių) pasisakė, kad nereikia dalyvauti šiame konkurse.
2024 m. „Eurovizija“: kurios šalys nedalyvavo ir pasitraukė iš konkurso
Andora - paskutinį kartą dalyvavo 2009 m.
Bulgarija - paskutinį kartą dalyvavo 2022 m.
Bosnija ir Hercegovina - paskutinį kartą dalyvavo 2016 m.
Monakas - paskutinį kartą dalyvavo 2006 m.
Rumunija - paskutinį kartą dalyvavo 2023 m.
Šiaurės Makedonija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
Slovakija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Turkija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Juodkalnija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
"Eurovizija", pasirodo, yra ne tik iškrypimas, bet ir didelė apgavystė. Apie tai papasakojo žinomi publicistai Izraelis Šamiras ir Paulas Bennettas. Žemiau pateikiu jų straipsnio "UNZ" portale vertimą.
Dainų konkursas „Eurovizija“ ne tik atneša krūvas pinigų, bet ir nėra visuotinai mėgstamas. Pastaruosius dešimt metų „Eurovizija“ pasižymėjo visišku šlykštumu. Konkurse buvo pristatyta barzdota moteris, nėščias vyras ir įvairūs nutukę keistuoliai. Tai buvo reklamuojama ir tai pavyko: taip dauginasi keistuoliai, pasiekdami intymų kontaktą savo namų prieglobstyje. Taigi kaip prodiuseriams pavyko tokį šlykštų kūrinį paversti auksu?
Na, jų sėkmė nepasiekė per vieną naktį. Prireikė daugybės metų sūdyti Europos žiniasklaidą, kiną ir spaudą, kol žydų šliaužtinukas įsitvirtino. Nuo tada, kai 1956 m. Fredis Kvinas (Freddy Quinn) pristatė boogie-woogie („So Geht Das Jede Nacht“) pirmajame „Eurovizijos“ dainų konkurse, europiečių savimonė vis mažiau amerikietiška ir vis labiau izraelietiška. Nors Izraelis nėra Europoje, jis žaidžia futbolą Europoje ir nuo 1973 m. dalyvauja „Eurovizijos“ dainų konkurse („pirmoji ne Europos šalis, kuriai buvo suteiktas leidimas dalyvauti šiame renginyje“). Tai buvo svarbūs metai Izraelio istorijoje - Jom Kipuro karo metai. Galbūt „Eurovizija“ subrendo į kažką, kas mažiau primena europietišką pramogą, o daugiau - globalistinę propagandą. Kažkodėl globalizmui labiausiai tinka žydų menas.
Per kelis dešimtmečius paskutinė Europos kolonija taip įsitvirtino kaip Europos dalis, kad, regis, niekas negali pakeisti jos privilegijuoto statuso: net siaubingas Gazos genocidas, kurį vykdo IDF. Rusijai buvo uždrausta dalyvauti „Eurovizijoje“ po to, kai ji pradėjo karą prieš žydų ir amerikiečių agresiją Ukrainoje, o Izraelio kolonija (geografiniu požiūriu - Artimųjų Rytų) išlaikė savo išskirtinę padėtį Europoje, nepaisant to, kad buvo nužudyti tūkstančiai beginklių Artimųjų Rytų vaikų ir moterų.
Žudynės Gazos ruože išprovokavo nuspėjamą pasaulio žiniasklaidos propagandinę kampaniją, o 2024 m. „Eurovizijos“ dainų konkursas buvo jos smaigalys. Prodiuseriai nusprendė įrodyti, kad Izraelis vis dar visuotinai mylimas ir jam pritaria visa Europa. Be abejo, tai buvo sunki užduotis, nes europiečiai buvo sukrėsti ir pasibaisėję Gazos žudynėmis, kurias įvykdė IDF, visapusiškai remiama Bideno administracijos. Bet argi tai ne amžina propagandisto našta? Kuo sunkesnė užduotis, tuo saldesnis triumfas. Paprastų gojų jautrumas yra tarsi molis, kurį turi lipdyti įgudę senovinio propagandos meno meistrai.
Šiuo tikslu visoms Vakarų Europos valstybėms buvo įrengtos „užpakalinės durys“, kad būtų užtikrinta, jog pasirinkimas atitiks pasaulio bendruomenės valią: už kiekvieną SIM kortelę buvo galima balsuoti 20 kartų, o dar 20 kartų - per „Eurovizijos“ programėlę. Be to, Izraelis parengė „balsavimo bendruomenes“, kurios suteikė teisę savanoriams prireikus aktyvuoti daugiau SIM kortelių, kad rinkimų rezultatai būtų demokratiški (ne taip, kaip buvo išrinktas Džo Baidenas). Nesunku surinkti Izraelio balsus šalyse, kurios atvirai bendradarbiauja su Izraeliu. Štai kodėl Izraelis surinko daug balsų iš Vakarų valstybių, bet labai mažai iš Rytų Europos: tikriausiai tai nebuvo laikoma būtina. Vienintelė Vakarų Europos valstybė, skyrusi Izraeliui mažiau nei maksimalų balsų skaičių, buvo Norvegija - penkis iš dvylikos. Žiuri nebuvo priblokšta Izraelio dainininkės, tačiau stebuklas - 20 balsų už vieną SIM kortelę - buvo neįveikiamas.
Šioje nuotraukoje matote, kas ką skyrė Izraeliui:
Vakarų Europa, ilgą laiką valdoma Amerikos, o dabar valdoma Izraelio, akivaizdžiai nutrūkusi nuo etninių ir religinių šaknų, kurios anksčiau juos siejo, skubėdama įtikti savo žydų šeimininkams, smarkiai susitepė.
Tačiau net ir prisidengęs demokratijos antklode Izraelis begėdiškai naudojosi savo pagrindiniu koziriu, kad nutildytų bet kokį profesionalų kritiką - pinigais. 2024 m. „Eurovizijos“ konkurso rėmėja yra Izraelio kosmetikos bendrovė „MoroccanOil“. Ši bendrovė neturi nieko bendra su Maroku. Korporacija naudoja aliejų, kuris gaminamas iš marokietiškų argano medžių, tačiau konkretūs jų naudojami argano medžiai auga ne Maroke. Izraelio kolonistai marokietiškų argano medžių sodus pasodino okupuotoje Jordanijos slėnio teritorijoje. MoroccanOil“ slepia, kad yra Izraelio bendrovė, kad nebūtų atskleistas jos dalyvavimas etniniame Palestinos valyme.
Šiandien Vikipedijoje pripažįstama, kad „MoroccanOil“ yra Izraelio bendrovė:
Bet nemirksėkite! Jis ten bus neilgai: jau dabar šio Vikipedijos puslapio žydų prižiūrėtojai nutarė, kad šis faktas turi būti ištrintas iš atminties:
Siūloma šį straipsnį ištrinti dėl toliau nurodytų priežasčių:
Šiame straipsnyje agresyviai nurodoma, kad tai Izraelio bendrovė, įsikūrusi Tel Avive, nors šaltiniuose Tel Avivas aiškiai neminimas. Atlikus paprastą paiešką internete, nenustatyta, kad bendrovė yra Izraelio, o visi nurodyti šaltiniai buvo sukurti per pastarąsias kelias savaites, nors „Moroccanoil“ remia „Euroviziją“ jau daugiau nei ketverius metus. Atsižvelgiant į šių metų „Eurovizijos“ pobūdį, man tai atrodo labai paviršutiniška ir politiškai motyvuota. Atvirai kalbant, nemanau, kad šiam straipsniui yra pakankamai šaltinių, ir nemanau, kad esami šaltiniai suteikia pakankamai informacijos, kad būtų galima tiesiogiai susieti bendrovę su Izraeliu, nes pati bendrovė tokio reikalavimo neteikia. (pasiūlė Or-Shalem)
Jei galite išspręsti šią problemą pagerindami, kopijuodami, papildydami šaltiniais, pakeisdami pavadinimą arba sujungdami puslapį, prašome redaguoti šį puslapį ir tai padaryti. Šį pranešimą galite pašalinti, jei pagerinsite straipsnį arba kitaip prieštarausite ištrynimui dėl bet kokios priežasties. Nors tai nėra privaloma, raginame paaiškinti, kodėl prieštaraujate ištrynimui, savo redagavimo santraukoje arba pokalbių puslapyje. Jei šis šablonas bus pašalintas, jo nepakeiskite.
Straipsnis gali būti ištrintas, jei šis pranešimas išliks septynias dienas, t. y. po 2024 m. gegužės 29 d. 17:20 (UTC).
Jei sukūrėte straipsnį, neįsižeiskite. Vietoj to apsvarstykite galimybę patobulinti straipsnį taip, kad jis būtų priimtinas pagal šalinimo politiką.
Antrasis jų koziris yra seniausias jų standartas - antisemitizmas. Daugybėje „Facebook“ pranešimų, aptariant neseniai vykusį „Eurovizijos“ konkursą, buvo kalbama apie visuomenės reakciją į Izraelio dainininkę. Žmonės ją garsiai plūdo. Buvo aišku, kad daugelį erzino tai, jog konkurse vis dar pasirodė šalis, šiuo metu vykdanti genocidą. Kita vertus, Rusija buvo pašalinta iš konkurso, nors Izraelis per pusmetį nužudė daugiau vaikų ir moterų nei net drąsiausi pareiškimai iš Ukrainos, net jei pridėsime visus kitus šiuo metu pasaulyje vykstančius konfliktus. Tai, kas vyksta Gazos ruože, yra daug kartų baisiau nei bet kuris gyvos atminties konfliktas.
Europos žmonės reikalavo, kad „Eurovizijos“ prodiuseriai uždraustų Izraeliui dalyvauti, tačiau MoroccanOil ir žiniasklaida buvo tvirtai įsitikinusi: Izraelis dalyvaus. Ir, beje, visi, kurie tam prieštarauja, yra antisemitai. Tai panašu į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) apribojimus: jis gali nuteisti Afrikos juoduosius ir Rusijos gojus, bet izraeliečiai (ir apskritai žydai) yra neliečiami.
Nuo 1956 m. į „Eurovizijos“ dainų konkursą vis labiau įsiskverbė visų lygių žiniasklaidoje dirbantys žydai. Nuo 1973 m. „arabų ir Izraelio karo“ Eurovizija tapo Izraelio propagandos ginklu. Per 1973 m. „Eurovizijos“ konkursą Terry Woganas prisiminė, kad „[salės] administratorius primygtinai patarė žiūrovams plojant pasirodymams likti sėdėti, kitaip jie rizikuoja būti nušauti saugumo pajėgų“. Dėl nenatūralaus Izraelio, kaip Europos parazitinės valstybės, statuso europiečiams visada grėsė ir tebekyla pavojus.
Liuksemburgui atstovavo buvusi izraelietė Tali Golergant, kuri atliko dainą „The Fighter“ („Kovotojas“), kurią skyrė savo broliui, šiuo metu tarnaujančiam IDF kovotoju. Taip šlykštūs meno (ir pačios Europos) iškraipymai grįžta visu greičiu, kad užtrauktų gėdą geros valios Europos žmonėms.
Kas belieka, jei ne šlykštus keistuolių šou?
Amerikiečiai tai vadina Klounų pasauliu, ir vis dažniau pastebima, kad ši liga plinta iš Izraelio per žydų dvigubų piliečių veiksmus Vašingtone. Europiečiai priversti iš naujo išmokti panašias pamokas, kurias jie prarado tamsioje praeityje. Kadaise buvo aukso amžiai, vienybės laikai, bet buvo ir nesantaikos bei konfliktų sėjėjų. Europos istorijoje yra visų žinių, reikalingų šiomis beviltiškomis dienomis. Mums visiems reikia apmąstyti (jei ne melstis), kaip atrodys Europa po 100 metų.
Mūsų politikai ignoruoja mūsų skundus, galbūt todėl, kad jų pagrindinė ištikimybė nebėra piliečiams. Eurovizijos balsavimo apgaulė atspindi Vakarų demokratijos apgaulę. Kai tauta praranda savo pamatinius principus, kas juos pakeičia, išskyrus pinigus? O kas nutiks Europai, kai JAV iš jos išsiurbs visas gyvąsias jėgas?
Gal nuo Europos kūno nukris jos žydų filialas ir ji vėl pradės dainuoti savo dainas?
Ukraina nori mokyti savo karius ne užsienyje, o namuose. Šiuo tikslu į šalį ketinama siųsti Vakarų šalių karinį personalą. Paryžius siekia vaidinti pionieriaus vaidmenį, šiandien rašoma dienraštyje "Berliner Zeitung".
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pritaria tam, kad į Ukrainą būtų siunčiami Vakarų kariniai instruktoriai. Sprendimas gali būti paskelbtas ateinančią savaitę.
Ar artėja lūžio taškas Vakarų sąjungininkams kare Ukrainoje?
Nepaisant daugybės kai kurių NATO narių nuogąstavimų ir Rusijos perspėjimų, Prancūzija artimiausiu metu gali nusiųsti karinį personalą į Ukrainą. Apie tai praneša naujienų agentūra „Reuters“, kuri remiasi šaltiniais iš Prancūzijos diplomatinių sluoksnių. Todėl galutinis pranešimas viešai gali būti paskelbtas jau kitą savaitę, kai prezidentas Volodymyras Zelenskis lankysis Prancūzijoje.
Pasak „Reuters“, prezidento Emmanuelio Macrono vadovaujama Prancūzijos vyriausybė tikisi suformuoti „norinčių“ šalių, kurios nori panašiai kariškai paremti Kijevą, koaliciją. Pasak pranešimo, iš pradžių Prancūzija į Ukrainą siųs tik nedidelį, ribotą karinio personalo skaičių - vėliau į karo draskomą šalį ketinama nusiųsti kelis šimtus vadinamųjų instruktorių.
Kodėl Ukraina nori, kad į šalį atvyktų Vakarų karinis personalas?
Pranešama, kad NATO kariškių užduotys: mokymai išminavimo srityje, naikintuvų ir kitų ginkluotės sistemų techninių žinių perdavimas, taip pat įvairūs kursai ir kvalifikacijos kėlimas. „Pasirengimas yra labai pažengęs“, - naujienų agentūrai sakė vienas iš šaltinių. Pavyzdžiui, Estijos ministras pirmininkas Kaja Kallas gegužės pabaigoje sakė, kad „yra šalių, kurios jau rengia karius ant žemės“, tačiau konkrečių šalių neįvardijo.
Tačiau kelios ES valstybės narės - kai kuriais atvejais ir Vokietijos vyriausybė - nuogąstauja, kad NATO karinio personalo dislokavimas Ukrainoje dar labiau padidins tiesioginio karo su Rusija tikimybę. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas reguliariųjų Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų buvimą Ukrainoje taip pat vertina kaip žingsnį pasaulinio konflikto link.
Ukrainos vyriausybė dar kartą paneigė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Oleksandro Syrskio pareiškimus, kad prancūzų instruktorių misija į Ukrainą jau įgyvendinta.
Gynybos ministras Rustemas Umerovas paaiškino, kad Ukraina vis dar derasi su Prancūzija ir kitomis šalimis dėl užsienio karinių instruktorių siuntimo. Jau keletą mėnesių siūloma, kad Ukrainos kariai nebebūtų siunčiami mokytis į užsienį, o būtų rengiami savo šalyje. „Šiuo metu vis dar deramės su Prancūzija ir kitomis šalimis šia tema“, - sakė M. Umerovas.
Col. Douglas Macgregor laidoje "Eskalacija prie Izraelio sienų" (Escalation at Israel’s Borders) pateikia gilią dabartinės padėties analizę Artimuosiuose Rytuose. Taip pat kalbama apie naują tranzito koridorių iš Indijos vandenyno į Rusiją, aplenkiant Sueco kanalą. Kalbama apie katastrofišką Vokietijos ekonomikos padėtį ir vienintelę išeitį iš šios katastrofiškos padėties - Vokietijos ekonominį suartėjimą su Rusija, jos grįžimą prie rusiškų išteklių.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas raginamas atsistatydinti po to, kai pareiškė, kad Ukrainai turėtų būti leista naudoti tariamai gynybines Vakarų tiekiamas raketas Rusijos žemyninės dalies taikiniams atakuoti.
J. Stoltenbergas savaitgalį teigė, kad viena iš mūšio lauko sėkmės skirtumų priežasčių yra ta, kad Kijevui draudžiama naudoti NATO tiekiamas raketas ir kitus ginklus pulti taikinius Rusijoje.
„Atimant iš Ukrainos galimybę naudoti šiuos ginklus prieš teisėtus karinius taikinius Rusijos teritorijoje, jiems labai sunku apsiginti“, - sakė NATO vadovas.
J. Stoltenbergo pasiūlymas dėl eskalacijos sukėlė Romos pasipiktinimą, o Ministro Pirmininko pavaduotojas Matteo Salvini pareiškė, kad NATO vadovas turėtų arba „atšaukti, arba atsiprašyti, arba atsistatydinti“, praneša visuomeninis transliuotojas RAI News. M. Salvini teigė, kad Italijos karinė pagalba Ukrainai buvo teikiama tik gynybos tikslais, o ne „kovai, smūgiams ir žudymui už jos teritorijos ribų“.
„NATO negali priversti mūsų žudyti Rusijoje, taip pat niekas negali priversti mūsų siųsti Italijos karių kovoti ar mirti Ukrainoje“, - sakė jis.
Nors Italija iš esmės remia karo veiksmus Ukrainoje, pastaruoju metu ji tapo viena iš pagrindinių nuosaikesnių Europos šalių, pavyzdžiui, aiškiai atmetė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlymus, kad į mūšio lauką gali tekti siųsti NATO karius, kad būtų užkirstas kelias absoliučiai Maskvos pergalei.
Ministrė Pirmininkė Giorgia Meloni, buvo atsargesnė kritikuodama NATO vadovo komentarus.
„Nežinau, kodėl Stoltenbergas sako tokius dalykus. Reikia būti labai atsargiam", - sakė ji, bet pridūrė: ‚Sutinku, kad NATO turi išlaikyti savo tvirtumą, ji neturi rodyti lėtėjimo ženklų.‘
Meloni toliau sakė, kad buvo „daug abejotinų pareiškimų“, pabrėždama Prezidento E. Macrono pareiškimus, ir padarė išvadą: „Rekomenduoju būti atsargesniems.“
"... nors jis, kaip ir aš, yra civilis, vis dėlto turėtų žinoti, kad tolimojo nuotolio tikslieji ginklai negali būti naudojami be kosminės žvalgybos. Viena. Antra. Galutinį taikinio pasirinkimą ir vadinamąjį skrydžio paskyrimą gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai, remdamiesi šia žvalgybine informacija, technine žvalgyba. Kai kurių smogiamųjų sistemų, pavyzdžiui, „Storm Shadow“, atveju šie paskyrimai (skrydžio paskyrimai) gali būti atliekami automatiškai, nedalyvaujant Ukrainos kariškiams. Kas tai daro? Tai daro tie, kurie gamina ir tie, kurie tariamai tiekia šias smogiamąsias sistemas Ukrainai. Tai gali vykti be jokio dalyvavimo - ir tai vyksta nedalyvaujant Ukrainos kariams. Ir kitos sistemos, pavyzdžiui, ATACMS, taip pat rengiamos remiantis kosmine žvalgyba, [taikiniai] formuluojami ir automatiškai perduodami atitinkamiems skaičiavimams - jie gali net nesuvokti, ką įveda, - ir skaičiavimai, galbūt net ukrainiečių skaičiavimai, įveda atitinkamą skrydžio užduotį. Tačiau šią užduotį rengia ne Ukrainos kariškiai, o NATO šalių atstovai.
Taigi, šie NATO šalių atstovai, ypač Europoje, ypač mažose šalyse, turėtų žinoti, su kuo jie žaidžia. Jie turėtų nepamiršti, kad tai paprastai nedidelės teritorijos ir labai tankiai apgyvendintos šalys. Ir tai yra veiksnys, kurį jie turėtų turėti omenyje prieš pradėdami kalbėti apie smūgius giliai į Rusijos teritoriją. Tai rimtas dalykas, ir mes, žinoma, labai atidžiai tai stebime".
Rusijas Prezidentas Vladimiras Putinas atsakė į Rusijos žiniasklaidos atstovų klausimus po valstybinio vizito Uzbekistane. Kreipimasis į spaudos atstovus vyko Taškento oro uoste.
Pavelas Zarubinas, televizijos kanalas „Rossija“. Atsiprašau, turiu du klausimus iš karto, ir abu jie gana ilgi.
Pirmasis. Jūs išskridote į Taškentą, o mes išskridome kartu su jumis, beveik iš karto iš Minsko, ir ši tema nuo to laiko domina: Minske jūs atsakėte į klausimą apie Zelenskio legitimumą ir apie tai, su kuo derėtis, jei ir kada tos derybos taps įmanomos. Sakėte, kad turėtume pažvelgti į Ukrainos konstituciją ir išsiaiškinti, kokios valdžios institucijos gali dirbti be rinkimų. Tačiau remiantis Ukrainos konstitucija atrodo, kad dabar gali dirbti tik Aukščiausioji Rada, o apie prezidento įgaliojimų išplėtimą joje nėra nė žodžio. Atrodo, kad tik remdamasis įstatymu dėl karo padėties Zelenskis gali toliau veikti. Sakėte, kad mums reikia teisinės analizės. Ar mes atliekame šią analizę? Su kuo kalbėsimės, jei darome?
Ar galiu iš karto užduoti antrąjį klausimą?
VLADIMIRAS PUTINAS: Prašom. Kaip jūs pageidaujate.
P. Zarubinas: Iš aukštų Vakarų tribūnų pasigirsta vis daugiau karingų pareiškimų. Dabar jie net sutiko, kad Kijevui turėtų būti leista smogti giliai į Rusijos teritoriją vakarietiškais ginklais. Kaip tik šiandien ES gynybos ministras aptarė šią temą, o NATO generalinis sekretorius pasakė, kad mes Kijevui davėme ginklus ir nuo to laiko laikome juos ukrainietiškais, o Ukraina gali daryti ką nori, smogti Rusijos teritorijai, kur tik jai atrodo tinkama.
Labai ačiū.
V. Putinas: Pirmasis klausimas yra apie Ukrainos valdžios institucijų teisėtumą. Iš tiesų būtina atlikti rimtą ir išsamią analizę.
Pirmas dalykas, kuris yra akivaizdus ir apie kurį man praneša mano kolegos, yra šis. Ukrainos konstitucijoje numatyta išplėsti Rados įgaliojimus, bet tik Rados; Ukrainos konstitucijoje nieko nekalbama apie prezidento įgaliojimų išplėtimą. Pirma.
Antra. Iš tiesų Ukrainos įstatyme dėl teisinio statuso, teisinio statuso, karo padėties sakoma, kad karo padėties metu prezidento rinkimai nevyksta, bet tai nereiškia, kad jie pratęsiami. Jie nerengiami, bet kas sakė, kad jie turi būti pratęsti? Konstitucijoje apie tai nieko nėra. Tačiau yra Ukrainos Konstitucijos 111 straipsnis, kuriame sakoma, kad tokiu atveju aukščiausiosios valdžios įgaliojimai, faktiškai prezidento įgaliojimai, perduodami parlamento pirmininkui. Juo labiau kad karo padėties įstatymo sąlygomis parlamento įgaliojimai išplečiami. Tai tokia preliminari analizė, turėtume pažvelgti atidžiau.
Kai kurie ekspertai sako, kad yra prieštaravimų tarp Konstitucijos, kurioje kalbama tik apie Rados įgaliojimų išplėtimą karo padėties sąlygomis, ir mano ką tik minėto įstatymo - manau, 2016 m. įstatymo, kuris apibrėžia karo padėties teisinį statusą. Jame, kaip jau sakiau ir kartoju, sakoma, kad nėra prezidento rinkimų, bet niekur nėra pasakyta, kad jie pratęsiami, ir tai yra problema.
Kokia prasmė? Esmė ta, kad Ukrainos valstybingumas iš esmės grindžiamas ne prezidentinės respublikos, o parlamentinės-prezidentinės respublikos idėja, o pagrindiniai valdžios svertai sutelkti atstovaujamojoje valstybės institucijoje. Todėl visiškai logiška, kad pati konstitucija ir jos pagrindu priimti kiti teisės aktai yra tokios struktūros.
Todėl, griežtai kalbant, preliminariu vertinimu - sakau tik preliminariu vertinimu - vienintelė teisėta valdžia lieka parlamentas ir Rados pirmininkas. Taigi iš esmės, jei jie norėjo surengti prezidento rinkimus, jie turėjo panaikinti karo padėties įstatymą, štai ir viskas, ir surengti rinkimus. Tačiau jie nenorėjo to daryti dėl daugelio aplinkybių.
Tačiau manau (tai neturi nieko bendra su Konstitucija), kad galbūt dabartinių Ukrainos šeimininkų, kurie yra užsienyje, sumanymas yra užkrauti visų nepopuliarių sprendimų priėmimo naštą dabartinei vykdomajai valdžiai, įskaitant dar vieną sprendimą dar labiau sumažinti šaukiamojo amžių. Buvo 27 metai, dabar - 25, kitame etape gali būti 23 arba iš karto 18 metų.
Manau, kad po šio ir kitų nepopuliarių sprendimų priėmimo dabartinius vykdomosios valdžios atstovus pakeis žmonės, kurie neprisiims atsakomybės už žmonių nepopuliarius sprendimus. Jie tiesiog bus pakeisti, ir viskas. Jei tokia yra idėja, tai iš principo logika yra aiški. Pažiūrėsime, kas bus toliau.
Bet taip pat, kaip sakiau Minske, pati Ukrainos politinė ir teisinė sistema turi pagaliau suformuluoti ir pateikti atsakymą į tai, kas vyksta Ukrainoje. Čia, man atrodo, tikrai nėra taip sudėtinga. Kartoju trečią kartą: 2016 m. įstatyme sakoma, kad negalima rengti prezidento rinkimų karo padėties sąlygomis, tačiau niekur nėra pasakyta, kad šie įgaliojimai pratęsiami. Taigi ką tai reiškia? Žiūrėkite Konstitucijos 111 straipsnį - visi įgaliojimai atitenka parlamento pirmininkui.
Apie smūgius dabar. Tiesą sakant, nežinau, ką sako NATO generalinis sekretorius. Kai jis buvo Norvegijos ministras pirmininkas, kai su juo bendravome ir sprendėme sudėtingus klausimus dėl Barenco jūros ir kitus klausimus, ir apskritai sugebėjome susitarti, tuo metu, esu tiesiog įsitikinęs, jis nesirgo demencija. Jei jis kalba apie galimybę smogti Rusijos teritorijoje tolimojo nuotolio tiksliaisiais ginklais - kaip žmogus, kuris vadovauja karinei-politinei organizacijai, nors jis, kaip ir aš, yra civilis, vis dėlto turėtų žinoti, kad tolimojo nuotolio tikslieji ginklai negali būti naudojami be kosminės žvalgybos. Viena.
Antra. Galutinį taikinio pasirinkimą ir vadinamąjį skrydžio paskyrimą gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai, remdamiesi šia žvalgybine informacija, technine žvalgyba. Kai kurių smogiamųjų sistemų, pavyzdžiui, „Storm Shadow“, atveju šie paskyrimai (skrydžio paskyrimai) gali būti atliekami automatiškai, nedalyvaujant Ukrainos kariškiams. Kas tai daro? Tai daro tie, kurie gamina ir tie, kurie tariamai tiekia šias smogiamąsias sistemas Ukrainai. Tai gali vykti be jokio dalyvavimo - ir tai vyksta nedalyvaujant Ukrainos kariams. Ir kitos sistemos, pavyzdžiui, ATACMS, taip pat rengiamos remiantis kosmine žvalgyba, [taikiniai] formuluojami ir automatiškai perduodami atitinkamiems skaičiavimams - jie gali net nesuvokti, ką įveda, - ir skaičiavimai, galbūt net ukrainiečių skaičiavimai, įveda atitinkamą skrydžio užduotį. Tačiau šią užduotį rengia ne Ukrainos kariškiai, o NATO šalių atstovai.
Taigi, šie NATO šalių atstovai, ypač Europoje, ypač mažose šalyse, turėtų žinoti, su kuo jie žaidžia. Jie turėtų nepamiršti, kad tai paprastai nedidelės teritorijos ir labai tankiai apgyvendintos šalys. Ir tai yra veiksnys, kurį jie turėtų turėti omenyje prieš pradėdami kalbėti apie smūgius giliai į Rusijos teritoriją. Tai rimtas dalykas, ir mes, žinoma, labai atidžiai tai stebime.
Dabar viskas sukasi apie įvykius Charkovo pakraštyje. Būtent jie išprovokavo šiuos įvykius šia linkme. Manau, prieš pusmetį viešai pasakiau, kad jei jie ir toliau smogs gyvenamiesiems rajonams, būsime priversti sukurti saugumo zoną. Ir visai neseniai taip pasakiau, mes prie to perėjome.
Jie pirmieji mus išprovokavo Donbase, aštuonerius metus mus mulkino, apgaudinėjo, kad neva taikiai išspręs šį klausimą, ir privertė mus bandyti padėtį sureguliuoti ginkluotomis priemonėmis. Tada jie mus apgavo derybų proceso metu, manydami, kad nugalės Rusiją mūšio lauke, padarys jai strateginį pralaimėjimą. Tada mes juos perspėjome: nesikiškite į mūsų teritoriją, neapšaudykite Belgorodo ir kitų kaimyninių teritorijų, kitaip būsime priversti sukurti saugumo zoną.
Pažiūrėkite į visus savo Vakarų kolegų pranešimus. Niekas nekalba apie Belgorodo ir kitų kaimyninių teritorijų apšaudymą, jie kalba tik apie tai, kad Rusija atidaro naują frontą ir puola Charkovą. Nė žodžio. Kokia to priežastis? Juk jie tai padarė savo rankomis. Ką gi, tada skina savo kūrybos vaisius. Tas pats gali nutikti ir dėl tolimojo nuotolio tiksliųjų ginklų panaudojimo, apie kurį jūs klausėte.
Apskritai toks nuolatinis eskalavimas gali sukelti rimtų pasekmių. Jei tokios rimtos pasekmės atsiras Europoje, kaip elgsis Jungtinės Valstijos, turėdamos omenyje mūsų strateginį paritetą? Sunku pasakyti.
Ar jos nori pasaulinio konflikto? Man atrodo, kad jie norėjo derėtis strateginės ginkluotės srityje, tačiau nematome didelio noro tai daryti. Jie apie tai kalba, bet mes nematome didelio noro tai daryti. Pažiūrėsime, kas bus toliau.
Džiugina ir teikia viltį, kad lietuvių tautoje dar esama protaujančių žmonių, nesergančių karo šizofrenija, svetimų vėliavų ir pasturgalių bučiavimo sindromu. Vienas iš tokių yra prof.Povilas Gylys.
Vakar pasirodžiusi laida "ES
- tautų bendrija ar imperija su metropolija ir kolonijomis?" teikia optimizmo: turime bent vieną protingą ir sąžiningą lietuvį politiką tarp karo kranklių, idiotų ir konformistų. Labai rekomenduoju.
Pasaulio
ir Lietuvos aktualijas tiesioginėje Komentaras TV laidoje aptaria
žurnalistė Giedrė Gorienė ir buvęs Lietuvos užsienio reikalų
ministras prof. Povilas Gylys. Laidos temos: Rinkimai be pasirinkimo
- Tauta pralaimėjo; Apie kitus rinkimus- į EP ir Seimą;
Gruzijos/Sakartvelo Maidanas - mūsų dvaro kišimasis į suverenios,
draugiškos šalies vidaus reiklus; Apie spalvotas revoliucijas ir
užsienio agentų įstatymą (penktoji kolona Lietuvoje); Kur padės
toksišką Gabrielių? ES - tautų bendrija ar imperija su
metropolija ir kolonijomis? V. Zelenskis trauksis ar bus patrauktas?
Apie gen. Zalužną ir Minske pasirodžiusį eksprezidentą
V.Janukovičių. Ar Vengrija išeina iš NATO? Ar atstatydins
Stoltenbergą? Tiesioginio karo tarp NATO ir RF- 1:4 (25%). Ką tai
reiškia Lietuvai? Dvi dabar išryškėjusios didelės RF problemos-
korupcija gynybos sektoriuje (E.Prigožinas buvo, rodos, teisus) ir
imigrantai iš Vidurinės Azijos. Naujoji Kaledonija - prancūzų
imperijos galas? Olimpiada pasaulinio karo metu- nonsensas.
Šiandien vengrų dienraštyje "Magyar Hirlap" pasirodė puikus Péter G. Fehér straipsnis "Trys Baltijos šalys nori kariauti, jos gali nušluoti save nuo žemėlapio. Estija, Lietuva ir Latvija nori, kad NATO dalyvautų kare Ukrainoje." Žemiau pateikiu šio straipsnio vertimą.
Nuotraukoje: Amerikiečių tankas Estijos ir Rusijos pasienyje. Baltijos šalys nuolat provokuoja Rusiją.
AFP PHOTO / RAIGO PAJULA / AFP
Jei įvykiai Ukrainoje nebūtų tokie tragiški, gal net nusišypsotume, kad trys Baltijos šalys - Estija, Lietuva ir Latvija - rengia karinę provokaciją prieš Rusiją. Šios „trys“ perspėjo Maskvą, kad yra pasirengusios dislokuoti karius Ukrainoje, „jei rusai padarys strateginį proveržį Rytų Ukrainoje, nes Vakarai tik padeda be ypatingo entuziazmo, todėl situacija gali smarkiai pablogėti“. Tokiu atveju Baltijos šalys ir Lenkija nelauks, kol į jų užnugarį bus dislokuotos Rusijos pajėgos", - sakoma bendrame Baltijos šalių pareiškime.
Šis grasinimas neatsitiktinai buvo išsakytas gegužės viduryje vykusioje 17-ojoje Lennarto Meri konferencijoje. 2006 m. miręs Lennartas Meri buvo kultinė Estijos nepriklausomybės judėjimo figūra, taip pat ėjęs respublikos prezidento pareigas po šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Politiko veterano gyvenimas buvo nelengvas - po 1940 m. sovietų invazijos į Baltijos šalis jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą, kur vyras, kalbėjęs ir mokėjęs penkias užsienio kalbas, 12 metų dirbo miško kirtėju.
Dabar esame istorijos sūkuryje, o jos nesuprasdami negalime įminti mįslės, kodėl regiono tautos jaučia neapykantą Rusijai. Nesigilindami į visus tamsius istorijos kampelius, pateikiame tik keletą kruvino XX a. nuotrupų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Baltijos šalys atsiskyrė nuo Rusijos ir paskelbė nepriklausomybę. Tačiau tokia padėtis truko tik du dešimtmečius.
Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto slaptąją nuostatą Sovietų Sąjunga grasindama ar darydama spaudimą įpareigojo Baltijos šalis leisti jų teritorijoje dislokuoti sovietų kariuomenę. Tačiau net ir to nepakako Stalinui, kuris baiminosi, kad užpuolimo atveju šios trys šalys gali tapti placdarmu prieš jį, be to, tai kėlė rimtą grėsmę netoliese esančio Sankt Peterburgo saugumui. Todėl 1940 m. generalisimas įsiveržė į šias tris šalis. Nenorint girti Stalino įžvalgumo, reikia pažymėti, kad sovietų lyderio susirūpinimas nebuvo nepagrįstas, nes po vokiečių puolimo 1941 m. naciai greitai užėmė Baltijos regioną ir iš tiesų žygiavo į Sankt Peterburgą, tačiau jo taip ir nepavyko užimti.
Dabar pasiekėme bene jautriausią Baltijos šalių istorijos momentą. Užkariaujantys vokiečių kariai sulaukė didelės civilių gyventojų paramos prieš sovietų kariuomenę, ir ši parama nenutrūko per visą nacių okupacijos laikotarpį. Estijos miško brolių būriai ir partizanų grupės ginklu kovojo nacių okupantų pusėje. Vokiečių kariai ir estų partizanai kartu užėmė sostinę Taliną. Lietuvoje naciai buvo sutikti išskėstomis rankomis, panašiai buvo ir Latvijoje.
Kaip Latvijoje pasitiko atvykstančius nacistinės Vokietijos karius
Fanatiškas antirusiškumas, kuris jau tuo metu buvo paplitęs - sovietų valdžia masiškai deportavo vietinius gyventojus, o visi, kurie nesimpatizavo komunizmui, netrukus atsidūrė gulage - padeda paaiškinti Baltijos šalių gyventojų elgesį Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau tai nepateisina nei aktyvaus kolaboravimo su vokiečiais, nei sovietų vykdytų trėmimų.
1944 m. sovietų kariuomenės sugrįžimas į Baltijos šalis vėl sulaukė griežtų represijų, daugiausia dėl kolaboravimo su vokiečiais. Rusijos okupacija tęsėsi iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Dabar šios trys šalys yra vienos karingiausių NATO ir ES valstybių. Ilgą laiką buvo tikimasi, kad karas Ukrainoje palauš Rusijos pajėgas, tačiau dabar tapo aišku, kad tai tėra pageidavimas.
Akivaizdu, kad šios trys valstybės kartu su Lenkija ir net vis karingiau nusiteikusia Prancūzija negalėtų ilgą laiką atremti masinio Rusijos puolimo. Remiantis „Global Firepower“ duomenimis, Rusija turi antrą pagal galingumą kariuomenę po Jungtinių Valstijų. Keletas skaičių: oro pajėgos - 4166 koviniai lėktuvai, sausumos pajėgos - 14882 įvairios kovinės transporto priemonės, karinis jūrų laivynas - 794 vienetai. Palyginimui: Prancūzija yra 11 vietoje, Lenkija - 21, Estija - 87, Lietuva - 88, Latvija - 99.
Taigi, nors Prancūzija yra branduolinė galybė, o Lenkija turi dideles sausumos pajėgas, jos ginkluotosios pajėgos, palyginti su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis, vis tiek yra nepakankamai reprezentatyvios. Tai nereiškia, kad „penketukas“ nepajėgus padaryti rimtos žalos Rusijai, tačiau trys mažesnės valstybės tokiame puolime atliktų visiškai nereikšmingą vaidmenį.
Akivaizdu, kad su tuo susiję asmenys tai žino. Bet kodėl jie kovoja? Atsakymą pateikia cituotas grasinantis pareiškimas, kuriame teigiama, kad šios trys šalys nelauks, kol Rusijos karinė sėkmė išplis, ir pačios dislokuos savo karius Ukrainoje. „Tai reikš, kad NATO taps karo dalimi“, - rašoma dokumente.
Tai reiškia, kad NATO kaip organizacija nedalyvaus kare. NATO yra gynybinis aljansas, įsipareigojęs ginti savo valstybes nares išorinio užpuolimo atveju. Vašingtono sutarties 5 straipsnis yra aiškus. Jei NATO valstybė narė užpuolama iš išorės, kitos valstybės narės turi tai laikyti veiksmu prieš savo teritoriją ir, remdamosi kolektyvinės gynybos principu, visos sąjungininkės turi skubėti į pagalbą nelaimės ištiktai šaliai.
Rusija nepuolė trijų Baltijos valstybių. O Ukraina nėra NATO narė, todėl jokia sąjungininkė neprivalo jos remti. Kad ir ką sakytų Vakarų karinio aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Rusija nevykdė agresijos prieš nė vieną NATO valstybę narę, todėl Vakarų gynybos sistemos aktyvinimas yra nepagrįstas.
Baltijos valstybės dabar provokuoja savo sąjungininkus. Nes jei trys Baltijos šalys eskaluos padėtį su Rusija „savo kompetencijos ribose“, NATO gali pradėti karą su Maskva, jai nepuolant.
Priešingai, kai kurios Vakarų gynybos sistemos šalys išprovokavo Rusiją. Baltijos šalys piktnaudžiauja savo naryste NATO, jos nori sukurti prievartos situaciją Vakarų karinei organizacijai. Dabar „trejetukas“ nori pasinaudoti Vakarų šalių „sukelta“ karo isterija.
Bet kas, jei dauguma NATO valstybių narių, pavyzdžiui, situacijoje, kai Baltųjų rūmų šeimininkas jau vadinamas Donaldu Trumpu, nuspręs, kad po tokios istorijos jos neprivalo padėti Baltijos šalims ir įsivelti į pasaulinį karą su Rusija. Trys Baltijos valstybės bus paliktos vienos, ir gali atsitikti tai, ko jos labiausiai bijo.
Reaguodami į Vakarų politikų prognozes apie branduolinį karą, rusai pradėjo masines karines pratybas. Dar niekada situacija nebuvo tokia pavojinga, nes jei karas paaštrės, tie, kurie bus arčiausiai, labiausiai nukentės, spaudos konferencijoje Briuselyje pabrėžė užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó (Pėteris Sijjartas). Apie tai rašoma vengrų dienraštyje "Magyar Hirlap".
Péteris Szijjártó savo socialinės žiniasklaidos puslapyje tiesiogiai pranešė iš Briuselio. Po susitikimo su kolegomis užsienio reikalų ministras sakė, kad tai buvo paskutinis susitikimas prieš rinkimus, todėl daugeliu atžvilgių jis buvo ypatingas. Jis sakė, kad buvo jaučiamas atgalinio skaičiavimo jausmas, kuris taip pat reiškė karo atmosferos paaštrėjimą.
Kai kurie Europos šalių vadovai nori įvykdyti „sąlygą“ - duoti Ukrainai daugiau pinigų ir ginklų - tačiau šių pastangų rezultatas bus tik daugiau mirčių, sakė jis. Idėjos darosi vis beprotiškesnės ir beprotiškesnės, ir, deja, kai kurių valstybių narių neįmanoma atkalbėti. Tiesą sakant, reikia daugiau smegenų šturmo.
Šiandien buvo palankiai įvertintas Prancūzijos pasiūlymas neatmesti galimybės siųsti sausumos pajėgas į Ukrainą, be to, jie palankiai įvertino tai, kad Kijevo kariai gautus ginklus galėtų panaudoti prieš taikinius Rusijoje, - sakė užsienio reikalų ministras, atskleisdamas svarbią detalę. Kaip jis paaiškino, daugelis kalbėtojų isteriškai reikalavo, kad tai būtų leista visiems.
Yra ir tokių, kurie propaguoja beprotiškumą numušinėti Rusijos raketas NATO įranga, o kai kurie net nesusilaiko nuo grasinimų branduoliniu karu, - sakė Péteris Szijjártó. Akivaizdu, kad tokios beprotiškos idėjos yra klaidingos karo metu ir net neturėtų būti propaguojamos taikos metu. Šios pavojingos idėjos lengvai gali tapti save išpildančiomis pranašystėmis.
Rusai, reaguodami į Vakarų politikų žodžius, kuriais prognozuojamas branduolinis karas, pradėjo masines karines pratybas. Dar niekada situacija nebuvo tokia pavojinga, nes jei karas paaštrės, tie, kurie yra arti jo, gaus trumpesnį galą", - sakė jis.
Kitas beprotiškas sumanymas - įvesti privalomąją karo prievolę Europoje, sakė jis. Ukrainos pusė patiria vis daugiau kruvinų ir pernelyg didelių nuostolių, todėl klausimas nebėra, ar pakanka ginklų ir šaudmenų, bet ar pakanka žmonių, kurie gali juos gauti į rankas. Ukrainos vyrai, o dabar ir moterys, taip pat nenori mirti fronte. Jauni žmonės masiškai bėga iš šalies, o vaizdai, kuriuos šiandien matome Vengrijos ir Ukrainos pasienyje, paskutinį kartą buvo matomi komunizmo laikais.
Kadangi nėra žmonių, dabar jie nori įdarbinti jaunus žmones", - sakė jis. Privalomojo šaukimo į kariuomenę įvedimas Europoje iš tikrųjų reiškia mūsų vaikų išvedimą į frontą. Kadangi tai ne mūsų karas, mes nesame dėl jo kalti ir nedalyvaujame jį pradedant, ir jokiu būdu nenorime jame dalyvauti", - pabrėžė jis.
Iki šiol priėmėme trylika sankcijų paketų - visi jie žlugo, - pabrėžė jis. Maskva nepatyrė jokio stipraus neigiamo poveikio, verto šio vardo - ir dabar, palyginimui, kai kas sugalvojo keturioliktą. Nemaža dalis valstybių narių ją sutiko su dideliu entuziazmu, bet kadangi ji visais atžvilgiais prieštarauja Vengrijos energetiniam saugumui ir nacionalinėms vertybėms, mes jai nepritarsime, - pabrėžė Budapešto poziciją Péteris Szijjártó.
Tai būtų smūgis žemės ūkiui ir maisto pramonei - iki šiol jos nedraudė joks įstatymas. Jei negalėsime tiekti, negalėsime sumokėti už energijos nešėjus, be to, tai smarkiai sulėtintų pakto investicijas, sakė jis. Tačiau pastarosios yra raktas į mažų pridėtinių išlaidų išlaikymą. Taigi Vengrija tikrai nebalsuos už šį sankcijų paketą, sakė jis.
Šiandien mums buvo daromas didelis spaudimas, bet mes laikėmės tvirtai", - sakė jis. Kilo didžiulis triukšmas, nes pasakėme, kad dėl eskalacijos pavojaus reikia iš naujo apsvarstyti ES strateginius tikslus ir politiką, - sakė užsienio reikalų ministras. Mes taip pat prieštaravome tam, kad Ukrainai būtų skirta 6,5 mlrd. dolerių iš Europos taikos priemonės ginklų tiekimui. Mano kolegos vokiečiai, lietuviai, lenkai ir airiai mane palaikė, o karą palaikantys politikai šaukia veltui, tačiau tai mums nedaro jokios įtakos, sakė jis, nors karą palaikančios jėgos jau iš anksto rašė, kaip Vengrija atmes šiuos pasiūlymus.
Dar viena beprotiška idėja, kuri buvo iškelta, yra mokyti Ukrainos karius ne už šalies sienų, o pačioje šalyje - bet mes tam tikrai nepritarsime, pridūrė Szijjártó.
Perrinkto Prezidento Gitano Nausėdos pirmasis pasisakymas prasidėjo žodžiais ne Lietuvai ir ne lietuviams, bet Ukrainai (6:30):
"...Mes ir toliau turėsime, be išlygų, visomis galiomis remti Ukrainą, siekti tarptautinės bendrijos dėmesio išlaikymo Ukrainai. Tai nebus paprasta padaryti, kadangi jūs puikiai matote, atsiranda naujų karštų taškų pasaulyje. Mes remsime Ukrainą ne tiktai kariniu požiūriu, mes remsime politiškai, ekonomiškai, mūsų balsas Europos ir kitose formatuose skambės garsiai ir mes mėginsime įtikinti tuos, kurie vis dar abejoja ar jaučiasi pavargę nuo tos paramos. Žodis "pavargęs" šioje vietoje netinka. Toks yra mano įsitikinimas..."
Koks G.Nausėdos, bučiavusio Ukrainos vėliavą, tikslas? Sunaikinti Lietuvą branduoliniame kare?
Pasibaigus Rusijos ir Baltarusijos deryboms, Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka padarė pareiškimus žiniasklaidai ir atsakė į žurnalistų klausimus.
Žemiau - stenograma iš spaudos konferencijos taikos derybų klausimu (22:30).
V. Matvejevas: Sveiki, Aleksandrai Grigorjevičiau, Vladimirai Vladimirovičiau!
Turiu klausimą apie Ukrainą. Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad baigėsi Vladimiro Zelenskio prezidento įgaliojimai, kaip vertinate galimo taikos derybų su Ukraina atnaujinimo perspektyvas? Pagrindinis klausimas šiuo atveju yra toks: su kuo turėtų būti vedamos šios derybos, net jei yra toks Ukrainos pusės prašymas?
Antroji klausimo dalis: ar šiuo metu Ukrainoje matote kokių nors realių jėgų, ar tai būtų politiniai sluoksniai, ar kariuomenė, kurios iš tiesų sugebėtų blaiviai vertinti situaciją, eiti į kompromisus ir, svarbiausia, sugebėtų derėtis?
VLADIMIRAS PUTINAS: Ar tai klausimas man?
VLADIMIRAS MATVEEVAS: Abiem prezidentams.
VLADIMIRAS PUTINAS: Tikriausiai pradėsiu
A. LUKAŠENKA: Jūs geriau žinote.
VLADIMIRAS PUTINAS: Kalbant apie derybų procesą, aš apie tai kalbėjau daug kartų. Čia, Minske, norėčiau dar kartą pabrėžti: Rusija niekada neatsisakė šių derybų. Be to, vienu metu šias derybas pradėjome Baltarusijoje, o paskui Ukrainos pusės prašymu perkėlėme jas į Turkiją, į Stambulą. Mes pasiekėme susitarimų, pasiekėme susitarimo projektą, be to, derybų grupės vadovas iš Ukrainos pusės parafavo šių galimų susitarimų ištrauką, t. y. iš esmės Ukrainos pusė iš esmės buvo juo patenkinta, Rusijos pusė taip pat buvo juo patenkinta. Buvo keletas punktų, kuriuos reikėjo galutinai suderinti, tačiau apskritai, kartoju, jei Ukrainos pusė pasirašo šį dokumentą, tai reiškia, kad Ukrainos pusė juo buvo patenkinta.
Dėl gerai žinomų priežasčių buvusiam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui atvykus į Kijevą, Ukrainos pusė išmetė šiuos susitarimus ir nustojo juos įgyvendinti. Be to, jie paskelbė, kad derybos nutraukiamos - jie viešai pasakė, kad ne mes nutraukėme šias derybas, o jie - ir uždraudė sau toliau vesti šias derybas. Mes niekam neuždraudėme, mes esame už derybas.
Po to, vėlgi Vakarų rėmėjų ir šeimininkų įsakymu, buvo iškeltas tikslas - pasiekti strateginį Rusijos pralaimėjimą ir pergalę prieš Rusiją mūšio lauke. Dabar matome, kad vėl pradėta kalbėti apie tai, kad reikėtų grįžti prie derybų. Tegul jie grįžta. Bet jos turėtų grįžti ne pagal tai, ko nori viena šalis, o pagal principinius susitarimus, kurie buvo pasiekti per sunkias derybas Baltarusijoje ir Turkijoje, ir pagal šiandienos realijas vietoje. Esame tam pasirengę.
Su kuo derėtis? Tai tikrai nėra tuščias klausimas, sutinku su jumis. Žinoma, suprantame, kad dabartinio valstybės vadovo legitimumas baigėsi. Manau, kad vienas iš paskelbtos konferencijos, konferencijos Šveicarijoje, tikslų yra būtent tai, kad Vakarų bendruomenė ir dabartinio Kijevo režimo rėmėjai patvirtintų dabartinio valstybės vadovo teisėtumą, arba nebe dabartinio.
Tačiau šie ryšių su visuomene veiksmai neturi jokios reikšmės teisiniams dokumentams. Žinoma, jei iki to prieisime, ir aš manau, kad taikos derybos turėtų būti atnaujintos, bet ne ultimatumais, o sveiku protu, ir jos turėtų būti pagrįstos sveiku protu. Tačiau jei iki to prieisime, mums tikrai reikia suprasti, su kuo turime ir galime turėti reikalų, kad galėtume pasirašyti teisiškai įpareigojančius dokumentus, ir tada turime būti visiškai tikri, kad turime reikalų su teisėtomis valdžios institucijomis. Į šį klausimą reikėtų atsakyti pačioje Ukrainoje, pirmiausia, manau, iš parlamento, Konstitucinio Teismo ar kitų institucijų pozicijos.
Kiek žinau, bet reikia pažiūrėti, kas parašyta Ukrainos Konstitucijoje, kurios valdžios institucijos turi teisę būti pratęstos pagal Ukrainos Konstituciją be rinkimų, be rinkimų procedūrų, o kurios negali tikėtis šių teisių. Tai galima padaryti remiantis teisine analize. Tai klausimai Ukrainos politinei ir teisinei sistemai.
A. LUKAŠENKA: Visiškai sutinku su tuo, ką ką tik pasakė Vladimiras Vladimirovičius.
Kalbant apie Vladimiro Zelenskio kadencijos pabaigą, čia nėra ir negali būti jokio teisinio grynumo, nes ten demokratija yra gili, suprantate, ten viskas uždusinta. Man čia dažnai priekaištaujama arba mums dažnai priekaištaujama, kad mes esame diktatoriai arba kažkam kitam tai „prikišama“. Tai yra demokratija: nei Konstitucinis Teismas, nei kiti teismai nieko negali pasakyti. Todėl teisinio grynumo, apie kurį kalbėjo Vladimiras Vladimirovičius, šioje situacijoje nėra ir negali būti.
Kalbant apie karą ir taiką - pagrindinius klausimus, kuriuos nurodė ir Vladimiras Vladimirovičius, - kas iš to? Bet kokiu atveju nei dabartinis, nei būsimasis prezidentas, manau, neišspręs šių didžiųjų Ukrainos valstybei ir Ukrainos žmonėms kylančių problemų. Jūs žinote, kas spręs: daug kas jau nuspręsta užsienyje, o kas nenuspręsta, nuspręs vėliau. Rusijos prezidentas ką tik pateikė tai įrodančių įrodymų. Kai nežinia kas atvažiavo, nežinia kas, liepė, išbraukė tuos susitarimus, kurie buvo nelengvi ir buvo surašyti ant popieriaus bei parafuoti - štai koks rezultatas. Aš pats giliai išanalizavau šias problemas, susijusias su Vladimiro Aleksandravičiaus įgaliojimais, ir dabar suprantu, kad visa tai beprasmiška.
Kalbant apie tikrąją valdžią Ukrainoje, jūs gerai pažįstate Ukrainą, visuomenę iki specialiosios karinės operacijos ir dabar. Ten yra daugiau tokių jėgų, ir kiekvienas mano, kad jis yra didvyris - jėgų, kurių poziciją mes iš esmės palaikome, o kurių - ne. Vėlgi, ten yra demokratija. Tiek tarp kariškių, tiek tarp civilių yra pakankamai žmonių, kurie nori vadovauti šaliai ir vesti ją nauju keliu į karą ir prieš karą.
Situacija vystosi taip, kaip vystosi. Manau, kad šie metai daug ką lems. Pamatysime, gyvensime ir pamatysime, mes neskubame, Rusija tuo labiau. Turime vieningą poziciją, jos neslepiame, dirbsime kartu.
Daugėja ženklų, kad karas Ukrainoje pamažu perauga Vakarų rėmėjų ir Kijevo vadovybės ribas. Pradėkime nuo pinigų: Annalena Baerbock pritarė savo kolegos iš kabineto Boriso Pistoriaus reikalavimui padidinti karinę pagalbą Ukrainai nuo 7,1 mlrd. eurų, jau numatytų šių metų biudžete, iki 10,9 mlrd. eurų. Tai yra išlaidų padidėjimas net 53 procentais, ir niekas nežino, ar nebus dar daugiau.
Akimirką pasilikime prie pinigų: dabar ES leido sau „Ukrainai“ naudoti palūkanų pajamas iš įšaldyto Rusijos centrinio banko turto. Žinoma, tai apgaulinga etiketė: 90 proc. numatomų milijardų eurų atiteks ne Kijevui, o pateks į buhalterinės apskaitos straipsnį, kuriam Briuselio neologizmas sugalvojo pavadinimą „Europos taikos priemonė“: ES ginkluotės sostinių subsidijuojamų bendrų ginklų įsigijimo fondą. Jei jau reikia mokėti, tai bent jau turėtų duoti ekonominės naudos.
Šis sprendimas ilgą laiką buvo prieštaringai vertinamas, nes juo buvo kėsinamasi į neliečiamą kapitalistinės nuosavybės garantiją. Ypač Vokietijos pusė kelis mėnesius tvirtino, kad toks įsikišimas gali sukurti pavojingą precedentą. Mat Rusijos centrinio banko pinigus saugo vadinamasis valstybės imunitetas. O Vokietijos Federacinė Respublika juo nuolat remiasi, kai kokie nors Namibijos gyventojai, graikai, italai ar lenkai reikalauja atlyginti žalą dėl vokiečių žudynių per kolonijinį karą ar Antrąjį pasaulinį karą. Šis pavyzdys iš tiesų gali atsigręžti prieš Berlyną. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl ES į savo kišenes nukreipia tik interesus, bet ne kapitalą. Tai, kad JAV visada greitai ragina ES pasinaudoti Rusijos turtu, taip pat rodo, koks rizikingas šis klausimas kapitalo požiūriu. Jos turi daug mažiau Rusijos valstybės pinigų, todėl gali lengvai reikalauti nieko nerizikuodamos pačios.
Šioje situacijoje, kai viskas byloja už tai, kad reikia trumpam sustoti ir apmąstyti dinamiką, į kurią įsitraukėme, Ukraina siekia visiškai priešingo tikslo - dar labiau įtraukti savo rėmėjus į karą. Jie turėtų ginti Ukrainos oro erdvę raketomis iš savo teritorijos, net jei pagal dabartinę teisinę nuomonę dėl to jie aiškiai taptų karo šalimi. Kijevui ši baimė nerūpi. Žmogiškai kalbant, tai net suprantama. Ukraina leido Borisui Džonsonui save įvelti į tai, kas yra ne jos jėgoms. Kodėl kiti iš šios košės turėtų išsisukti geriau nei jie? Pralaimėjusieji linkę būti nihilistiški.
Kariuomenės egzistavimas yra būtinas, o kariuomenės nebuvimas veda į karą, nes karą paprastai sukelia silpnumas, - penktadienio rytą Kossuth radijo laidoje „Labas rytas, Vengrija“ sakė Viktoras Orbanas.
Ministras Pirmininkas sakė, kad vienintelis vaistas nuo karo yra tai, kad šalis, prieš kurią nukreiptas karas, turi parodyti jėgą ir atgrasyti potencialų agresorių. „Štai kodėl sakoma, kad jei nori taikos, ruoškis karui. Kariuomenė, karinis pasirengimas, savigyna yra būtini taikai. Vengrijos nacionalinė kariuomenė dar nėra pakankamai stipri, bet mes dirbame ties tuo", - sakė Ministras Pirmininkas.
V. Orbanas sakė, kad Rusijos kariuomenė šiandien kariauja rimtą ir sunkų karą su Ukraina, kurios negali nugalėti. „NATO jėga nepalyginama su Ukrainos jėga, todėl nemanau, kad logiška, jog Rusijos kariuomenė, kuri negali nugalėti Ukrainos, puola NATO. Žinoma, gali būti provokacijų, bet NATO yra gynybinis aljansas, todėl jis kaip viena iš šalių stotų į bendrą liniją už užpultųjų. Nuorodą į Rusijos grėsmę suprantu kaip parengiamąjį manevrą europiečiams įsitraukti į karą", - sakė jis.
Pasak premjero, kariauja dvi slavų tautos ir visi argumentai gali būti ukrainiečių pusėje, tačiau visi kiti, kurie nedalyvauja kare, būtų suinteresuoti karą izoliuoti.
Tai, kas šiandien vyksta Briuselyje ir Vašingtone, yra pasirengimas tiesioginiam kariniam konfliktui, įžengimui į karą, pabrėžė V. Orbanas.
Vakarų Europa įsitraukia į karą, kurį ji interpretuoja kaip savo karą, pažymėjo Ministras Pirmininkas, primindamas, kad kai kurie planuoja sunaikinti Rusijos raketas Ukrainos oro erdvėje. „Tai yra komunikacinis pasiruošimas karo aktui“, - pabrėžė V. Orbanas.
Premjeras pasakojo, kad per savo susirėmimus Briuselyje jis ne kartą prašė pašnekovų pasakyti, kokia yra sąmata, kiek dar ginklų reikia pristatyti, kiek pinigų reikia skirti ukrainiečiams, kad jie išstumtų rusus. „Atsakymas yra tyla. Esame taip įsitraukę į strategiją, kad net neturime sąmatos, kokiomis priemonėmis bus pasiektas jos tikslas. Kuo tai baigsis?“ - klausia V. Orbanas, primindamas, kad pabaiga - NATO ir branduolinį ginklą turinčios Rusijos susidūrimas.
Pasak premjero, NATO statute nėra nieko, kad aljansas stotų į šalies, kuri nėra NATO narė, pusę.
Vengrija yra sudėtingoje padėtyje, nes esame šalis, kuri primygtinai reikalauja NATO chartijos ir to, kad tai yra gynybinis aljansas, - priminė V. Orbanas, pabrėždamas, kad Europos šalių patirtis rodo, jog jos turi iš anksto užsitikrinti, kad užpuolimo atveju bus kas nors, kas ateis į pagalbą. „Tačiau visi tarsi gyvena kitoje realybėje ir niekas nenori atsižvelgti į šiuos perspėjimus. Dabar NATO veikia darbo grupės, kurios nustato, kaip NATO gali įsitraukti į karą. Mes esame šių komitetų nariai, tačiau nedalyvaujame nei finansuojant, nei tiekiant ginklus. Vengrijai jie netgi vartoja specialų terminą: mus vadina nedalyvaujančia valstybe nare", - aiškino V. Orbanas, pabrėždamas, kad rimtai dirbama siekiant nustatyti, kaip Vengrija galėtų tapti NATO nare nedalyvaudama NATO operacijose. „Čia Vengrijai reikia naujovių“, - pridūrė jis.
„Mūsų laukia rinkimai, ir mes manome, kad šie rinkimai susiję su karu ir taika. Žinoma, kalbama apie migraciją ir lytį, tačiau karo klausimas yra svarbesnis už visa tai. Palikuonims lengva pasakyti, kad būtent šie rinkimai nulėmė karo ir taikos klausimą Europoje", - sakė Ministras Pirmininkas, pridurdamas, kad tai pasakytina ne tik apie EP rinkimus, bet ir apie rudenį vyksiančius rinkimus JAV.
„Suprantu, kad karas turi ne tik pralaimėtojus, bet ir laimėtojus, iš karo yra papildomo pelno, ir tai turi savo kultūros istoriją, kurią žinome ir Vengrijoje. Tie, kurie turi vidinės informacijos apie karą, todėl gali juo patikimai spekuliuoti, šie rizikos kapitalo spekuliantai yra vieni iš karo rėmėjų, ir George'as Sorosas yra vienas iš jų. Jie yra ekonomiškai suinteresuoti karu. Taip pat yra politikų, kuriuos galima nupirkti už svarą, karo finansuotojų, kurie finansuoja Vengrijos kairiuosius, todėl natūralu, kad kairieji yra už karą. Nesuprantu, kodėl didžiųjų Europos šalių lyderiai yra už karą, nes jų negalima nupirkti", - pažymėjo Ministras Pirmininkas, pabrėždamas, kad kare pralaimi visi, nes vieni kitus žudo baltieji, krikščionys.
„Kodėl Europos žemyne trūksta dešimčių milijonų žmonių? Todėl, kad mūsų žmonės žuvo karuose. Kiekvienas karas Europoje per pastaruosius 100-150 metų atnešė nuostolių visiems", - pabrėžė V. Orbanas, pridurdamas, kad politikams yra paskutinė išeitis - žmonės.
„Kokia politikos prasmė, jei ne būti geru žmonėms? Tai vadinama populizmu, kuris laikomas neigiamu. Dauguma politikų politikoje atstovauja tam tikriems kilniems idealams, tačiau šie idealai negali būti svarbesni už tai, kas naudinga žmonėms", - pabrėžė V. Orbanas.
„Jei yra tikras klausimas, kurį žmonės gali nuspręsti, tai yra karo ir taikos klausimas. Tai nėra statiškas klausimas, slinktis karo link yra procesas, ir aš būčiau laimingas, jei galėtume jį sulėtinti. Jei norime numušti branduolinės galios lėktuvus Ukrainos oro erdvėje, Europos žmonės, turintys balsavimo teisę, turėtų bent jau sustabdyti dreifą, o tada galbūt galėsime atsistoti ant bedugnės krašto", - aiškino V. Orbanas.
Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą: kadangi Vengrija atsisako priimti migrantus, turime mokėti Briuseliui po šešis milijonus forintų per dieną. „Tai savaime šokiruoja, kad kažkas nori nurodyti vengrams, su kuo jie turi gyventi ir ką turi priimti. Kol mes giname Europą, jie šaudo mums į nugarą, neduodami mums nė cento už tai, kad juos giname, o pinigus ima iš mūsų kišenių. Į tai yra tik vienas atsakymas: turime sustabdyti šią Europos lyderystę", - užbaigė V. Orbanas.
Nuotraukoje: Ministro Pirmininko spaudos tarnybos paskelbtoje nuotraukoje Ministras Pirmininkas Viktoras Orbanas duoda interviu Kossuth radijo laidai „Labas rytas, Vengrija!
Ketvirtadienį paskelbtas dekretas taikomas Jungtinių Valstijų, JAV bendrovių ir piliečių kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui Rusijos teritorijoje, jų turimiems vertybiniams popieriams, jų turimai Rusijos bendrovių akcinio kapitalo daliai ir kitoms JAV ir amerikiečių turtinėms teisėms Rusijoje.
Vyriausybės Užsienio investicijų kontrolės komitetas gali nusiųsti teismui sąrašą JAV turto, kuris galėtų būti panaudotas „proporcingumo principu“ žalai, atsiradusiai dėl Rusijos turto JAV, įskaitant Federalinio rezervo turtą, arešto, atlyginti, rašoma vengrų dienraštyje "Magyar Hirlap".
„Rusijos teisių turėtojas turi teisę kreiptis į teismą pagal teismingumo taisykles <...> su pareiškimu dėl nepagrįsto nuosavybės teisių atėmimo fakto nustatymo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinės ar teisminės institucijos sprendimo ir dėl žalos atlyginimo“, - sakoma dokumente.
Rusijos Federacija arba Centrinis bankas galėtų veikti kaip teisių turėtojai.
Siekiant atlyginti žalą, būtų galima areštuoti Jungtinių Amerikos Valstijų ar su jomis susijusių asmenų turtą ir vėliau jį perduoti teisių turėtojui. Tai apima JAV piliečius ir rezidentus, taip pat jų kontroliuojamus užsienio asmenis, neatsižvelgiant į tai, kur jie yra registruoti.
Bus galima areštuoti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, bendrovių akcijas, turtines teises. Tokio turto sąrašą teismui pateiks Vyriausybinė užsienio investicijų kontrolės komisija, gavusi prašymą.
Vyriausybė per keturis mėnesius turėtų pakeisti įstatymus, kad būtų įvykdytas prezidento dekretas.
Remiantis naujausiais „RIA Novosti“ skaičiavimais, remiantis naujausiais turimais duomenimis, Jungtinėse Valstijose įšaldyta maždaug penki milijardai dolerių Rusijos turto. Tuo pat metu 2022 m. pabaigoje tiesioginių amerikiečių investicijų Rusijoje apimtis siekė 9,6 mlrd. dolerių.
Balandžio mėnesį Joe Bidenas pasirašė įstatymą, suteikiantį JAV prezidentui teisę areštuoti Rusijos turtą Amerikoje ir perduoti jį Ukrainos atstatymui. Vadinamasis REPO įstatymas leidžia valstybės vadovui priimti sprendimą dėl konfiskavimo be Kongreso leidimo.
Šokiruojančioje filmuotoje medžiagoje iš Ajovos valstijos gegužės 21 d. matyti, kaip keli tornadai naikina didžiules vėjo turbinas. Tai dar vienas priminimas, kad vėjas nėra patikimas energijos šaltinis, rašoma JAV portale "Zerohedge".
A tornado in Iowa just leveled a wind turbine. 🤯
These storms are heading to Illinois and Wisconsin next.
— The Weather Channel (@weatherchannel) May 21, 2024
Tai kodėl Dievulis nemėgsta tų gigantiškų malūnų?
Jis tam turi labai svarių argumentų, kurie pateikiami vokiečių portale "achgut.com".
Naikinamos nykstančių paukščių rūšys
Tam surinkti šiuos įrodymus yra sunku, o dažnai nepavyksta jau vien dėl to, kad trūksta patikimų stebėjimo duomenų. Dažnai ieškinius teikiančioms pilietinėms iniciatyvoms ar aplinkosaugos grupėms tenka pačioms inicijuoti brangiai kainuojančią galimai nykstančių rūšių stebėseną, o tam besispecializuojančioms aplinkosaugos planavimo tarnyboms dažnai moka vėjo energetikos pramonė ir netiesiogiai skatina, kad geriau būtų išvengta juodųjų gandrų ar meldinių nendrinukių lizdų, taip pat stirnų ir tetervinų buveinių radimo.
Tik keli paukščių gyvybei pavojingų pavojų pavyzdžiai: 2015 m. kovo-lapkričio mėnesiais Šveicarijos federalinis energetikos biuras Šveicarijos Juros regione užsakė Šveicarijos Zempacho ornitologinei observatorijai atlikti sistemingą aukų paiešką trijose (iš viso) 150 m aukščio vėjo jėgainėse. Atsižvelgiant į visus veiksnius, įskaitant aptikimo tikimybę ir greitį, kuriuo tas lavonas suėda plėšrūnai, ekstrapoliacija parodė, kad absoliutus susidūrimų dažnis yra maždaug 21 individas per metus kiekvienoje vėjo jėgainėje. Kadangi Vokietijoje planuojama pastatyti 40 000 ar daugiau vėjo jėgainių, tikėtina, kad šis skaičius greitai viršys milijoną.
Federalinė aplinkos ministerija mano, kad raudonoji meleta taip pat yra viena iš didelių paukščių rūšių, jautriai reaguojančių į vėjo stiprumą. Žurnale „Bird World“ paskelbto tyrimo duomenimis Brandenburge per pastaruosius tris dešimtmečius raudonųjų meletų žūties priežastimi buvo vėjo jėgainės - 33 proc. atvejų, po jų sekė kelių transportas - 17 proc. atvejų. Autoriai pabrėžia, kad pagal amžių suaugusių paukščių dalis tarp vėjo energijos aukų yra labai didelė - apie aštuoniasdešimt procentų.
Šikšnosparniai ir vabzdžiai labai išnaikinti
Vėjo jėgainės taip pat kelia didelę grėsmę maždaug 25 Vokietijoje aptinkamoms šikšnosparnių rūšims, visų pirma todėl, kad oro slėgio svyravimai, atsirandantys ties oro sraigtų mentėmis, kurios sukasi perpus mažesniu nei garso greičiu, gali sunaikinti jautrius gyvūnų pojūčius. Tyrimų duomenimis, kiekviename Vokietijos vėjo malūne kasmet žūsta nuo dešimties iki dvylikos šikšnosparnių, o tai šiuo metu sudaro apie 400 000 gyvūnų per metus, tačiau šie skaičiai priklauso nuo geografinės vietovės ir augalų rūšies. Septyniasdešimt procentų nužudomų šikšnosparnių yra iš populiacijų, gyvenančių ne Vokietijoje, o kitose šalyse.
Kadangi šikšnosparniai yra centrinėje Vokietijos dalyje, jie keliauja per Vokietiją iš savo vasaros buveinių šiaurės rytų Europoje į žiemos buveines pietų ir vakarų Europoje ir atgal. Pasak vieno iš cituojamo tyrimo autorių Christiano Voigto, Vokietijai tenka ypatinga atsakomybė už migruojančių rūšių apsaugą. Pasak jo, didelis mirtingumas turės grėsmingą poveikį šikšnosparnių populiacijoms jų kilmės Europos regionuose.
Vokietijos aeronautikos ir astronautikos centro (DLR) Atmosferos fizikos instituto Oberpfaffenhofene (Vokietija) 2017 m. paskelbto tyrimo duomenimis, vėjo turbinos taip pat daro didelį poveikį skraidantiems vabzdžiams. Dėl besikeičiančių vėjo ir temperatūros sąlygų vabzdžiai viliojami vėjo turbinų ir žūsta dideliais kiekiais - ekstrapoliuojant visoms vėjo turbinoms Vokietijoje šiltuoju metų laiku (200 dienų nuo balandžio iki spalio mėn.) nuo penkių iki šešių milijardų vabzdžių per dieną.
Pavojus ir jūros faunai
Dažnai pamirštamas neigiamas vėjo turbinų slėgio ir garso bangų poveikis, vadinamasis atstumiantis poveikis, tam tikroms gyvūnų rūšims, kurių klausa itin jautri. Šioms ypač jautrioms garsui ir trikdymui rūšims priklauso visi šikšnosparniai ir pelėdos, lūšys ir laukinės katės, taip pat daugybė paukščių rūšių, įskaitant nykstančią stirną, kuri įtraukta į įspėjamąjį „preliminarų sąrašą“.
Vėjo energetikai vis dažniau naudojant net pakrančių jūros paviršių energijai gauti, didėja pavojus jūros gyvūnijai ir augalijai. 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Jūros vėjo energijos plėtros ir skatinimo įstatymo (WindSeeG) pakeitimo tikslas - iki 2045 m. padidinti įrengtąją jūros vėjo energijos galią bent iki 70 gigavatų (šiandien - apie 8,5 GW), vėlgi taikant apsaugos priemones, palankias spartesniam planavimui.
Jūrų ekologų teigimu, dėl plataus masto jūrų industrializacijos vieninteliai Šiaurės jūroje gyvenantys vietiniai jūrų žinduoliai - delfinai - gali būti išstumti iš savo natūralios buveinės. Ypač didelį povandeninį garsą skleidžiantys darbai, reikalingi statant jūroje esančius vėjo jėgainių parkus, daro didelį atstumiantį poveikį gyvūnams, pasižymintiems dideliu akustiniu jautrumu. „Jei bus statoma vis daugiau vėjo jėgainių parkų atviroje jūroje, tai turės didžiulį poveikį delfinų populiacijai Šiaurės ir Baltijos jūrose“, - teigiama Delfinų gelbėjimo draugijos pareiškime.
Infragarsas verčia žmones burtis
Tegul lieka vienas svarbus klausimas, kuris tiesiogiai veikia žmones, tiksliau, tuos žmones, kuriems tenka gyventi šalia vėjo jėgainių parkų: infragarsas. Didėjant šių įrenginių tankumui, sparčiai augs žmonių, kuriuos tiesiogiai paveiks tokios sunkios ligos kaip nemiga, galvos svaigimas, galvos skausmai, depresija, spengimas ausyse, klausos ir regos sutrikimai bei širdies ritmo sutrikimai, skaičius, ypač atsižvelgiant į tai, kad turbūt nė vienoje kitoje Europos šalyje nėra tokių palankių atstumų tarp vėjo jėgainių taisyklių kaip Vokietijoje - apsauginiai atstumai svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki ne daugiau kaip vieno kilometro.
Deja, Bavarijoje ilgą laiką galiojęs pavyzdinis 10 valandų intervalų reglamentavimas dabar susilpnintas ir nustumtas į šalį dėl konkuruojančių federalinių teisės aktų. Jame nustatyta, kad atstumas tarp vėjo jėgainės ir artimiausio gyvenamojo kvartalo turi būti dešimt kartų didesnis už įrenginio aukštį. 250 metrų aukščio vėjo turbinos atveju tai būtų net trys kilometrai.
Daugelio mokslininkų nuomone, vis dar per mažas. Taip yra todėl, kad, Federalinio geologijos ir gamtos išteklių instituto atliktų matavimų duomenimis, vėjo turbinų skleidžiamo infragarso diapazonas gali siekti daugiau nei dešimt kilometrų. Tuo tarpu galima laikyti moksliškai pagrįstu teiginį, kad infragarsas, gerokai viršijantis girdimumo ribą, sukelia poveikį, kurį žmogaus pojūčiai vertina kaip streso veiksnius.
Atrodo, kad šiuo atveju kritinis parametras yra ne vidutinis ar maksimalus garso slėgis, o staigių pokyčių, vadinamų maksimumais, pasireiškimas, apžvalgoje rašo farmacijos biologijos profesorius emeritas Werneris Roosas. Jų dažnumą, taip pat slėgio svyravimų laipsnį lemia įrenginio dydis ir sukimosi greitis. Šiuo atveju geografines ir meteorologines sąlygas taip pat lemia suvokimas bei tinkama aukų vieta, nors, pasirodo, ne visi žmonės yra vienodai jautrūs infragarsui.
Nepriklausomai nuo nuostolių, spaudimas vis dar jaučiamas
Vėjo jėgainių lobistai ir juos remiantys politikai sistemingai menkina pulsuojančio infragarso poveikį. Teigiama, kad „vėjo turbinų sindromas“ yra išgalvota liga, kylanti iš neigiamo požiūrio į vėjo energetiką. Tačiau net jei toks psichologinis poveikis ir egzistuoja, jis sukelia realias kančias, kurias atsakingi asmenys turi spręsti.
Bet kokiu atveju reikėtų paskelbti moratoriumą naujų turbinų statybai, kol bus atlikti papildomi ir patikimi vėjo turbinų skleidžiamo infragarso poveikio epidemiologiniai tyrimai. Prancūzijos aukščiausiasis teismas neseniai sustabdė naujų sausumos vėjo turbinų statybos leidimų išdavimą, kol bus išsiaiškintos su infragarsu susijusios problemos.
Tikriausiai tai neįsivaizduojama Vokietijoje. Tačiau spaudimas vis dar daromas, kad ir kiek tai kainuotų. Naujas įstatymas, kuriuo įgyvendinama ES direktyva, netrukus turėtų suteikti galimybę nustatyti „greitinimo zonas“ vėjo energetikai ir fotovoltinei energetikai, kuriose poveikio aplinkai ir rūšių apsaugos vertinimų nebereikės. Tuo tarpu net ekspertai sunkiai susigaudo teisinėje painiavoje. Bet kokiu atveju ne nepakankamai darbuotojų turinčioms leidimus išduodančioms apskričių tarnyboms, kurios jau seniai mojuoja beveik visais planais. Beprotybė? Taip, bet su metodu!
P.S. Lietuvos velniai nedelsiant apsėdo tuos velnio malūnus, o vienas "malūnininkas" labai išgarsėjo tuo, kad iš pensijų fondų pavogė dešimtis milijonų eurų. Kalbama, kad prie to prisidėjo vieno seno velnio anūkas.
P.P.S. Dievulis, matyt, nelabai mėgsta ir saulės jėgaines. Prieš du mėnesius Teksase kruša sunaikino saulės energijos ūkį su šimtais hektarų ant žemės sumontuotų plokščių.
