"Eurovizijos" dainų festivalis virto satanistine "Sodoma ir Gomora". Arturas Orlauskas laidoje iš "Kiemo pusės" apie šių metų "Eurovizijos" dainų konkursą (3:23 min.) sako: "Latviai sugalvojo išeiti iš Eurovizijos, kitos šalys irgi atsisakė. Turkijos prezidentas pasakė: "Kaip gerai, kad mes išėjome iš šio konkurso..." Latviai renka parašus, kad išeiti iš šio konkurso..."
A.Orlausko atlikta apklausa parodė, kad 95% respondentų (iš 1700 apklausos dalyvių) pasisakė, kad nereikia dalyvauti šiame konkurse.
https://www.youtube.com/watch?v=vB98LAHgzuE
2024 m. „Eurovizija“: kurios šalys nedalyvavo ir pasitraukė iš konkurso
Andora - paskutinį kartą dalyvavo 2009 m.
Bulgarija - paskutinį kartą dalyvavo 2022 m.
Bosnija ir Hercegovina - paskutinį kartą dalyvavo 2016 m.
Monakas - paskutinį kartą dalyvavo 2006 m.
Rumunija - paskutinį kartą dalyvavo 2023 m.
Šiaurės Makedonija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
Slovakija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Turkija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Juodkalnija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
"Eurovizija", pasirodo, yra ne tik iškrypimas, bet ir didelė apgavystė. Apie tai papasakojo žinomi publicistai Izraelis Šamiras ir Paulas Bennettas. Žemiau pateikiu jų straipsnio "UNZ" portale vertimą.
„Eurovizija“: Apgavystė
ISRAELIS ŠAMIRAS IR PAULAS BENNETTAS
https://www.unz.com/ishamir/eurovision-the-sham/
Dainų konkursas „Eurovizija“ ne tik atneša krūvas pinigų, bet ir nėra visuotinai mėgstamas. Pastaruosius dešimt metų „Eurovizija“ pasižymėjo visišku šlykštumu. Konkurse buvo pristatyta barzdota moteris, nėščias vyras ir įvairūs nutukę keistuoliai. Tai buvo reklamuojama ir tai pavyko: taip dauginasi keistuoliai, pasiekdami intymų kontaktą savo namų prieglobstyje. Taigi kaip prodiuseriams pavyko tokį šlykštų kūrinį paversti auksu?
Na, jų sėkmė nepasiekė per vieną naktį. Prireikė daugybės metų sūdyti Europos žiniasklaidą, kiną ir spaudą, kol žydų šliaužtinukas įsitvirtino. Nuo tada, kai 1956 m. Fredis Kvinas (Freddy Quinn) pristatė boogie-woogie („So Geht Das Jede Nacht“) pirmajame „Eurovizijos“ dainų konkurse, europiečių savimonė vis mažiau amerikietiška ir vis labiau izraelietiška. Nors Izraelis nėra Europoje, jis žaidžia futbolą Europoje ir nuo 1973 m. dalyvauja „Eurovizijos“ dainų konkurse („pirmoji ne Europos šalis, kuriai buvo suteiktas leidimas dalyvauti šiame renginyje“). Tai buvo svarbūs metai Izraelio istorijoje - Jom Kipuro karo metai. Galbūt „Eurovizija“ subrendo į kažką, kas mažiau primena europietišką pramogą, o daugiau - globalistinę propagandą. Kažkodėl globalizmui labiausiai tinka žydų menas.
Per kelis dešimtmečius paskutinė Europos kolonija taip įsitvirtino kaip Europos dalis, kad, regis, niekas negali pakeisti jos privilegijuoto statuso: net siaubingas Gazos genocidas, kurį vykdo IDF. Rusijai buvo uždrausta dalyvauti „Eurovizijoje“ po to, kai ji pradėjo karą prieš žydų ir amerikiečių agresiją Ukrainoje, o Izraelio kolonija (geografiniu požiūriu - Artimųjų Rytų) išlaikė savo išskirtinę padėtį Europoje, nepaisant to, kad buvo nužudyti tūkstančiai beginklių Artimųjų Rytų vaikų ir moterų.
Žudynės Gazos ruože išprovokavo nuspėjamą pasaulio žiniasklaidos propagandinę kampaniją, o 2024 m. „Eurovizijos“ dainų konkursas buvo jos smaigalys. Prodiuseriai nusprendė įrodyti, kad Izraelis vis dar visuotinai mylimas ir jam pritaria visa Europa. Be abejo, tai buvo sunki užduotis, nes europiečiai buvo sukrėsti ir pasibaisėję Gazos žudynėmis, kurias įvykdė IDF, visapusiškai remiama Bideno administracijos. Bet argi tai ne amžina propagandisto našta? Kuo sunkesnė užduotis, tuo saldesnis triumfas. Paprastų gojų jautrumas yra tarsi molis, kurį turi lipdyti įgudę senovinio propagandos meno meistrai.
Šiuo tikslu visoms Vakarų Europos valstybėms buvo įrengtos „užpakalinės durys“, kad būtų užtikrinta, jog pasirinkimas atitiks pasaulio bendruomenės valią: už kiekvieną SIM kortelę buvo galima balsuoti 20 kartų, o dar 20 kartų - per „Eurovizijos“ programėlę. Be to, Izraelis parengė „balsavimo bendruomenes“, kurios suteikė teisę savanoriams prireikus aktyvuoti daugiau SIM kortelių, kad rinkimų rezultatai būtų demokratiški (ne taip, kaip buvo išrinktas Džo Baidenas). Nesunku surinkti Izraelio balsus šalyse, kurios atvirai bendradarbiauja su Izraeliu. Štai kodėl Izraelis surinko daug balsų iš Vakarų valstybių, bet labai mažai iš Rytų Europos: tikriausiai tai nebuvo laikoma būtina. Vienintelė Vakarų Europos valstybė, skyrusi Izraeliui mažiau nei maksimalų balsų skaičių, buvo Norvegija - penkis iš dvylikos. Žiuri nebuvo priblokšta Izraelio dainininkės, tačiau stebuklas - 20 balsų už vieną SIM kortelę - buvo neįveikiamas.
Šioje nuotraukoje matote, kas ką skyrė Izraeliui:
Vakarų Europa, ilgą laiką valdoma Amerikos, o dabar valdoma Izraelio, akivaizdžiai nutrūkusi nuo etninių ir religinių šaknų, kurios anksčiau juos siejo, skubėdama įtikti savo žydų šeimininkams, smarkiai susitepė.
Tačiau net ir prisidengęs demokratijos antklode Izraelis begėdiškai naudojosi savo pagrindiniu koziriu, kad nutildytų bet kokį profesionalų kritiką - pinigais. 2024 m. „Eurovizijos“ konkurso rėmėja yra Izraelio kosmetikos bendrovė „MoroccanOil“. Ši bendrovė neturi nieko bendra su Maroku. Korporacija naudoja aliejų, kuris gaminamas iš marokietiškų argano medžių, tačiau konkretūs jų naudojami argano medžiai auga ne Maroke. Izraelio kolonistai marokietiškų argano medžių sodus pasodino okupuotoje Jordanijos slėnio teritorijoje. MoroccanOil“ slepia, kad yra Izraelio bendrovė, kad nebūtų atskleistas jos dalyvavimas etniniame Palestinos valyme.
Šiandien Vikipedijoje pripažįstama, kad „MoroccanOil“ yra Izraelio bendrovė:
Bet nemirksėkite! Jis ten bus neilgai: jau dabar šio Vikipedijos puslapio žydų prižiūrėtojai nutarė, kad šis faktas turi būti ištrintas iš atminties:
Siūloma šį straipsnį ištrinti dėl toliau nurodytų priežasčių:
Šiame straipsnyje agresyviai nurodoma, kad tai Izraelio bendrovė, įsikūrusi Tel Avive, nors šaltiniuose Tel Avivas aiškiai neminimas. Atlikus paprastą paiešką internete, nenustatyta, kad bendrovė yra Izraelio, o visi nurodyti šaltiniai buvo sukurti per pastarąsias kelias savaites, nors „Moroccanoil“ remia „Euroviziją“ jau daugiau nei ketverius metus. Atsižvelgiant į šių metų „Eurovizijos“ pobūdį, man tai atrodo labai paviršutiniška ir politiškai motyvuota. Atvirai kalbant, nemanau, kad šiam straipsniui yra pakankamai šaltinių, ir nemanau, kad esami šaltiniai suteikia pakankamai informacijos, kad būtų galima tiesiogiai susieti bendrovę su Izraeliu, nes pati bendrovė tokio reikalavimo neteikia. (pasiūlė Or-Shalem)
Jei galite išspręsti šią problemą pagerindami, kopijuodami, papildydami šaltiniais, pakeisdami pavadinimą arba sujungdami puslapį, prašome redaguoti šį puslapį ir tai padaryti. Šį pranešimą galite pašalinti, jei pagerinsite straipsnį arba kitaip prieštarausite ištrynimui dėl bet kokios priežasties. Nors tai nėra privaloma, raginame paaiškinti, kodėl prieštaraujate ištrynimui, savo redagavimo santraukoje arba pokalbių puslapyje. Jei šis šablonas bus pašalintas, jo nepakeiskite.
Straipsnis gali būti ištrintas, jei šis pranešimas išliks septynias dienas, t. y. po 2024 m. gegužės 29 d. 17:20 (UTC).
Jei sukūrėte straipsnį, neįsižeiskite. Vietoj to apsvarstykite galimybę patobulinti straipsnį taip, kad jis būtų priimtinas pagal šalinimo politiką.
Raskite šaltinius: „Moroccanoil“ - naujienos - laikraščiai - knygos - mokslininkas - JSTOR
Ir per savaitę jis išnyks.
Antrasis jų koziris yra seniausias jų standartas - antisemitizmas. Daugybėje „Facebook“ pranešimų, aptariant neseniai vykusį „Eurovizijos“ konkursą, buvo kalbama apie visuomenės reakciją į Izraelio dainininkę. Žmonės ją garsiai plūdo. Buvo aišku, kad daugelį erzino tai, jog konkurse vis dar pasirodė šalis, šiuo metu vykdanti genocidą. Kita vertus, Rusija buvo pašalinta iš konkurso, nors Izraelis per pusmetį nužudė daugiau vaikų ir moterų nei net drąsiausi pareiškimai iš Ukrainos, net jei pridėsime visus kitus šiuo metu pasaulyje vykstančius konfliktus. Tai, kas vyksta Gazos ruože, yra daug kartų baisiau nei bet kuris gyvos atminties konfliktas.
Europos žmonės reikalavo, kad „Eurovizijos“ prodiuseriai uždraustų Izraeliui dalyvauti, tačiau MoroccanOil ir žiniasklaida buvo tvirtai įsitikinusi: Izraelis dalyvaus. Ir, beje, visi, kurie tam prieštarauja, yra antisemitai. Tai panašu į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) apribojimus: jis gali nuteisti Afrikos juoduosius ir Rusijos gojus, bet izraeliečiai (ir apskritai žydai) yra neliečiami.
Nuo 1956 m. į „Eurovizijos“ dainų konkursą vis labiau įsiskverbė visų lygių žiniasklaidoje dirbantys žydai. Nuo 1973 m. „arabų ir Izraelio karo“ Eurovizija tapo Izraelio propagandos ginklu. Per 1973 m. „Eurovizijos“ konkursą Terry Woganas prisiminė, kad „[salės] administratorius primygtinai patarė žiūrovams plojant pasirodymams likti sėdėti, kitaip jie rizikuoja būti nušauti saugumo pajėgų“. Dėl nenatūralaus Izraelio, kaip Europos parazitinės valstybės, statuso europiečiams visada grėsė ir tebekyla pavojus.
Liuksemburgui atstovavo buvusi izraelietė Tali Golergant, kuri atliko dainą „The Fighter“ („Kovotojas“), kurią skyrė savo broliui, šiuo metu tarnaujančiam IDF kovotoju. Taip šlykštūs meno (ir pačios Europos) iškraipymai grįžta visu greičiu, kad užtrauktų gėdą geros valios Europos žmonėms.
Kas belieka, jei ne šlykštus keistuolių šou?
Amerikiečiai tai vadina Klounų pasauliu, ir vis dažniau pastebima, kad ši liga plinta iš Izraelio per žydų dvigubų piliečių veiksmus Vašingtone. Europiečiai priversti iš naujo išmokti panašias pamokas, kurias jie prarado tamsioje praeityje. Kadaise buvo aukso amžiai, vienybės laikai, bet buvo ir nesantaikos bei konfliktų sėjėjų. Europos istorijoje yra visų žinių, reikalingų šiomis beviltiškomis dienomis. Mums visiems reikia apmąstyti (jei ne melstis), kaip atrodys Europa po 100 metų.
Mūsų politikai ignoruoja mūsų skundus, galbūt todėl, kad jų pagrindinė ištikimybė nebėra piliečiams. Eurovizijos balsavimo apgaulė atspindi Vakarų demokratijos apgaulę. Kai tauta praranda savo pamatinius principus, kas juos pakeičia, išskyrus pinigus? O kas nutiks Europai, kai JAV iš jos išsiurbs visas gyvąsias jėgas?
Gal nuo Europos kūno nukris jos žydų filialas ir ji vėl pradės dainuoti savo dainas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą