Kunigas Alfonsas Bulotas Ukrainą
atrado keliaudamas savo ilgais sielovados keliais prieš daugelį
metų. Jis pasakoja:
Savo pamokslų aš niekuomet
neskaitau, aš kalbu apie tai, kuo gyvenu. Pasakau ir būnu ramus:
vis vien neatsimins, bet širdimi pajaus, nes perskaitytas žodis
eina į ausį, o pasakytas – į širdį.
Kunige, Lietuva Ukrainą atrado
nepriklausomybės metais, per tragiškas žudynes, verčiant
komunistinius ponus nuo valdžios. Jūs su Ukraina draugaujate nuo
TSRS laikų. Jūsų taikdariška draugystė ir misija buvo pavojinga
to meto TSRS rėžimui, bet jūs kaip kunigas ją vykdėte be
Maidanų, savanoriškai, niekieno neverčiamas. Ar daug kas žino,
kad žmonės be tribūnų ir pakylų, be mikrofonų ir Maidanų
sugeba padėti vieni kitiems, vienytis? - tenka išgirti kažką
panašaus klausiant parapijietį.
Mane tokie klausimai verčia
atverti prabėgusių dienų prisiminimų klodus.
Disidentinė veikla Lietuvoje
suartino mane su kitų tautų disidentais, kurie lankė savo lagerio
draugus. Vienas iš jų buvo Mečislovas Jurevičius iš Šiaulių.
Taip mes susipažindavome. Tarp atvykusių buvo disidentų iš
Ukrainos, kur tuo metu labai trūko kunigų. Ukrainoje egzistavo
griežta katalikų ir unitų kunigų priežiūra, jie buvo sekami.
Toks buvo Lvovo miestas ir jo priemiesčiai, kiti Vakarų Ukrainos
regionai, o visoje Rytų Ukrainoje dominavo Maskvos stačiatikių
bažnyčia.
Aš vykdavau sielovadai pas dar
labiau sovietinio rėžimo persekiojamus tikinčiuosius į Užkarpatę,
kur po karo vengrai, čekai, slovakai, lenkai, vokiečiai buvo
ištremti, o į jų namus buvo sukeldinti rusai ir ukrainiečiai. Šio
krašto tikintieji buvo labai persekiojami. Užgorode neveikė nei
viena katalikų bažnyčia. Kaimuose ir miesteliuose kai kur kunigams
leido vesti sielovadą. Sovietinės reklamos tikslais Mukačevo
mieste veikė didelė vengrų katalikų bažnyčia.
Į Ukrainą
vykdavau vasarą, atostogų metu. Kol neturėjau automobilio,
skrisdavau iš Rygos tiesioginiu reisu į Užgorodą, o ten
važinėdavau po miestelius aukodamas Šv. Mišias daugelį metų jau
nedalyvavusiems pamaldose tikintiesiems.
Žmonės
vieni per kitus pranešdavo, kur bus kunigas. Jei taip elgtųsi
vietinis kunigas Augustinas Gorvat jam būtų atimtas leidimas
aptarnauti keletą nuo Užgorodo nutolusių parapijų.
Mane,
skirtingai nei jį, galėjo tik nubausti arba ištremti. Vienoje
vietoje negalėjau ir aš užsibūti, kad KGB nesuimtų.
Ar buvo
tokių atvejų? Taip. Kai jau turėjau automobilį, vykdavau su
draugais. Vieną sekmadienį turėjau, kaip svečias, vykti iš
Užgorodo už 40 kilometrų esančią Mukačevo katedrą pamaldoms.
Augustinas Gorvat šią išvyką suderino su Mukačevo klebonu.
Prie
Užgorodo ribos mane ir mano draugus sustabdė milicija ir mus
apkaltino kukurūzų vogimu iš kolūkio lauko. Stabdomų
atsitiktinių automašinų vairuotojai turėdavo pasirašyti ir
paliudyti, kad aš tikrai vogiau kolūkinių kukurūzų burbuoles.
Tie vairuotojai, kurie atsisakydavo pasirašyti, sakydami, kad jie
nematė, buvo išvadinami sektantais. Atsirado tokių, kurie
pasirašė. Gal dažnai jiems teko pro šį postą važiuoti, bijojo,
kad nenubaustų. Tai buvo pretekstas mane sulaikyti ir padaryti
milicijos būstinėje kratą.
Turėjau
religinės literatūros, religinių reikmenų, atvežtų nuosava
mašina, ko niekaip negalima buvo atsivežti lėktuvu, nes oro uoste
viską atimdavo.
Į Mukačevo
katedrą nepatekau. Teko su tėveliu įsitaisyti areštinės kieme.
Čia ant mašinos dangčio pastatėme portatyvinį televizorių
„Šilelį“, išsitraukėme maisto, ir ėmėme pusryčiauti.
Apie antrą
valandą su konvojumi nulydėjo mane į Mukačevo saugumą tardymui.
Klausinėjo ką aš veikiu atvykęs į Užkarpatę, ką kalbu
žmonėms. Tėtį paėmė globoti mano draugas kunigas Kęstutis.
Sakiau saugumiečiams, kad kalnuose atostogaujame, kai reikia
meldžiamės. Ir iš tikrųjų mes nakvojome palapinėse, kad
nesukelti pavojaus gyventojams. Automobilį slėpdavome.
Saugumiečiai
mums pasakojo, kad jie labai draugiški ir religijos nevaržo, liepė
palaukti iki pirmadienio, kol atvyks kolūkio pirmininkas, ir aš
turėsiu sumokėti keleto rublių baudą už kukurūzų vagystę.
Aš
pasakiau, kad dabar galiu jiems palikti pinigų „vodkai“, o aš
važiuosiu namo, nes baigiasi mano atostogų laikas, o vairuotojo
teises galės man atsiųsti, arba aš perlaikysiu egzaminus, kad
gauti naujas teises.
„Kokiam
jūsų vadovui Lietuvoje pranešti, kad jūs apsivogėte?“-
paklausė saugumiečiai.
Pasakiau,
kad vyskupui, bet niekam geriau jau nepranešinėkite, nes savo
misiją įvykdėte sutrukdydami man vykti į pamaldas. „Imki
teises ir nepyk ant ukrainiečių“, - atsakė.
Kunigą
Augustiną Gorvat galima palyginti su mūsų monsinjoru Alfonsu
Svarinsku. Tai bebaimis kunigas. Atvykęs pas mane jis sakė, kad
jaučiasi kaip Romoje, nes Lietuvoje nebuvo taip suvaržytas
tikėjimas, kaip jiems Užkarpatėje. Pvz. išlydint mirusį iš namų
į kapines, negalėdavo dėvėti kunigo sutanos. Tad, eidamas
išlydėti velionį, kunigas nešėsi moterišką juodą sijoną ir
juodą megztinį, kuriuos kambaryje apsirengdavo, o išlydint vėl
nusirengdavo.
Pasienio
zona buvo saugoma kareivių. Tekdavo laukti kai jie sueidavo į
būstinę ir labai greitai pravažiuoti. Išbėgę jie pamatydavo
rusiškas LI raides ir patikėdavo, kad tikriausiai iš Lvovo
srities. Kartais, kai nesuspėdavau pravažiuoti ir sustabdydavo
sargybinis, kunigas nueidavo ir paprašydavo, kad praleistų
atvykusį draugą. Užtekdavo atlygiui butelio degtinės.
Su kunigu
Augstinu Gorvat susirašinėdavome konspiratyviai laiškais (laiškai
išlikę ). Manęs sutartu laiku ir sutartoje vietoje laukdavo kun.
A.Gorvat. Nuostabūs ir draugiški kaimo žmonės. Niekas nemėgo
komunistų. Kaime ar gyvenvietėje statant namą padėdavo visas
kaimas ir per kelias dienas jį pastatydavo.
Su grupe
Kauno kunigų seminarijos auklėtinių teko apsistoti viename
miestelyje pas vienuolę, kuriai pastatė namą kaimo gyventojai.
Tada dar visi miegojome ant šviežia mediena kvepiančių grindų
šiltuose pataluose. Rytą po maldų ir pusryčių vėl į kitą
kaimą. PEREČINĄ. MIEŽGORJE, ČOPĄ, kuris jungė pasienį su
Lenkija, Čekija, Vengrija. Mišias aukodavome ir gamtoje lauko
aikštelėje. Altorių atstodavo „ŽIGULI“ automobilio variklio
dangtis. Aukodavome su kun. A.Gorvat Šv.Mišias
ir ant kelmo, ir ten, kur pažymėta daug žuvusių kovose su
bolševikais vengrų karių. Kun. A. Gorvat ilgai saugojo ir
naudojosi lageryje lietuvių padovanotais ir lagerio sąlygomis
pagamintais liturginiais reikmenimis, kuriuos kaip meilę Lietuvos
tikintiems paliko man.
Lietuvoje
Sąjūdis. Iš kunigo A.Gorvat gavau laišką, kad KGB leido Vengrų
vyskupui Lazlo Lekai aplankyti Užkarpatės vengrus. Suspėjau
nuvykti ir aerouoste jį sutikti. KGB leido aplankyti Užgorodo
bažnyčią, bet neleido aplankyti kun. A.Gorvat jo namuose,
Pagaliau, dar paprašius, išėjus iš bažnyčios trumpam leido pas
jį užeiti.
Gale stalo
sėdėjo kardinolas. Iš šonų Komunistų partijos sekretorius ir
saugumo darbuotojas. Prie jo kun. A.Gorvat ir aš. Teko prisistatyti
ir padėkoti Vengrijos kardinolui už jo atsilankymą Lietuvoje ir
įteikti Lietuvos, kuri jau eina laisvės keliu, tautinę vėliavą,
rūpintojėlį, pirmą numerį katalikiško žurnalo „Katalikų
pasaulis“ ir rankšluostį su išaustais Lietuvos himno žodžiais.
Perduoti dovanas ir kalbėtis niekas netrukdė.
Džiaugiausi
ta misija ir būdamas po keleto metų Vengrijoje Budapešte pas
vengrą dijakoną, kuris buvo išmokęs lietuvių kalbą ir
papasakojo, kad tą sunkią Lietuvai Sausio 13 naktį solidarumo
vardan skambėjo visų Budapešto bažnyčių varpai. Ta proga yra
išleisti atvirukai.
Nuostabiai
draugiškai Ukrainoje sugyvena graikų apeigų tikintieji su Romos
katalikų tikinčiaisiais. Tremiamus į Sibirą kunigus vertė
pereiti į Maskvos stačiatikių tikėjimą. Tam kad išvengti
Sibiro, kai kurie kunigai liudijo, kad jie turi žmonas ir vaikus,
skirtingai nei Romos katalikų kunigai. Komunistai tuo patikėjo, bet
akyli KGB akis sužinojo, kad jie aukodami Šv. Mišias nemini rusų
patriarcho Pimeno, ko reikalauja stačiatikystė, o mini vis tiek
Romos katalikų Šv.Tėvą. Tai kgebistus dar labiau įsiutino, kad
jie apgauti. Prasidėjo žiaurios represijos prieš graikų apeigų
kunigus ir jų tikinčiuosius. Todėl taip akylai saugojosi Ukrainos
KGB lietuvių kunigų draugystės.
Į kun.
A.Gorvat laidotuves negalėjau nuvykti, nes tai buvo prieš pat Šv.
Kalėdas, kada Kauno kunigų seminarijoje vyko egzaminai. Šiandieną
vykti per neramią Ukrainą pavojinga. Gali negrįžti. Norėtųsi
aplankyti šio bebaimio kunigo A.Gorvat kapą ir jo nuostabius
drąsius draugus, graikų apeigų kunigus ir jų gražiai auklėjamas
šeimas.
Grįžtant
iš sielovadinės misijos ilgai kvepėdavo automobilis vengrų
pamėgta paprika, riešutais ir vynuogėmis. Nuotraukų nėra, kad
kratos metu neatimtų. Viskas likę atmintyje su kaimų ir gatvių
pavadinimais, su keliomis kalbomis bendraujančiais žmonėmis ir
maldose suprantančiais, kad juos vienija ne Maidanas, ne NATO, bet
tikėjimas. Jei tauta pameta tikėjimą, ji žūstą.
Nuotraukoje Mukačevo miestas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą