2019-04-09

Kam naudingas išpuolis prieš lietuvių tautos Didvyrio garbę?


Narcizas, beprotis, aferistas, sukčius, kitų įrankis? Įvairios versijos dėl vakar prie MA bibliotekos Stanislovo Tomo įvykdyto vandalizmo akto, į kurį nedelsiant sureagavo Izraelio spauda. „The Times of Israel“ parašė: „Stanislovas Tomas sunaikina Jono Noreikos garbę“.

O kaip iš tiesų? Aš išdėstysiu savo nuomonę šiuo klausimu, remdamasis ne emocijomis, o faktais.

Pažįstama gidė man pasakojo: „Kuomet žydams ekskursantams pasiūlau aplankyti Vilniaus Užupį, jie padėkoja ir paprašo paaiškinti, kaip pasiekti kokį nors jų giminėms priklausiusį namą, nurodo konkretų adresą“.

Lengva mūsų valdžios ranka, tūkstančiams antros ir trečios kartos žydų palikuonių iš viso pasaulio dalijamos Lietuvos pilietybės, todėl turto susigrąžinimas – pirmaeilis žydų siekis Lietuvoje.



Pernai gegužės mėnesį įsigaliojo JAV įstatymas С. 447. Dokumentas įpareigoja JAV vyriausybę oficialiai atsiskaitinėti Kongresui apie tai, kurios šalys delsia kompensuoti arba grąžinti Holokausto aukų nuosavybę.

Manoma, kad priimtas taip vadinamas JUST Act (Justice for Uncompensated Survivors Today – JUST) leis JAV valstybės departamentui teikti paramą tarptautinėms žydų organizacijoms, susijusioms su Holokausto aukomis, kurios reikalauja kompensuoti žydų aktyvus, kurie neturi paveldėtojų.

Valstybės departamentas privalės per 18 mėnesių pateikti pirmą ataskaitą, kaip šalys laikosi įsipareigojimų dėl holokausto autų turto restitucijos.

Žydų turto restitucija apima „konfiskaciją, ekspropriaciją, nacionalizaciją, priverstinį pardavimą ir perleidimą holokausto ar komunistinio valdymo metu valstybėse, numatytose įstatyme“.

Įstatymas 447, wPolytice nuomone, gali būti panaudotas spaudimui dėl turto restitucijos dvišaliuose JAV-Lenkijos ir Lenkijos-Izraelio santykiuose, taip pat spaudimui per MIP, NVO, konferencijas, mokslines sesijas, Holivudo žvaigždes ir t.t.

Kiek kainuos Lietuvai žydų turto restitucija mūsų buhalteriai dar nesuskaičiavo. Lenkijai nekilnojamo turto restitucija kainuos ne mažiau 135 milijardus eurų! 

Lenkai prognozavo, kad jų šalis gali patirti „masinį apšaudymą“ dėl žydų turto restitucijos. Manoma, kad nesibaigiantys teismai dėl turto ir kompensacijų gali pavirsti į „pjudymą“ ir „net neįsivaizduojamo dydžio karą.“ Kaip tai gali atrodyti, geriausiai parodo kelis metus trukęs žydų organizacijų karas su Šveicarijos bankais.

1995 žydai kreipėsi į Šveicarijos bankus dėl gražinimo žydų turto, kuris čia buvo saugomas iki Antrojo pasaulinio karo. Buvo kalbama apie milijardus dolerių, kurie čia buvo saugyklose banknotų, aukso, brangenybių ir vertybinių popierių pavidalu. Tarp ieškovų buvo Edgaras Bronfmanas, kuris tuo metu buvo Pasaulinio žydų kongreso prezidentu, bendrasavininkiu didžiausios pasaulyje spirito gamintojos Seagram. Jis dar buvo bendrasavininkiu media koncerno MCA ir Universal Pictures.

Kitas ieškovas – Abramas Burgas buvo žinomas Izraelio politikas, Kneseto pirmininkas. Jį palaikė JAV finansistas Markas Rič. Pastarieji buvo svarbiausiais Bilo Klintono prezidentinės kompanijos sponsoriais.

Wpolytice žodžiais, Bronfmanas „nupirko“ įtakingą respublikonų senatorių Alfonsą d'Amato, tuometinį Senato bankų veiklos komisijos pirmininką, galimybe pritraukti žydų rinkėjus ir žydų lobį. Jo vadovaujama Senato komisija apklausė liudininkus, žydų imigrantus iš Europos, dėl žydų sąskaitų Šveicarijos bankuose. Komisijos darbą lydėjo daugybė straipsnių laikraščiuose, kuriuose Šveicarijos bankininkai buvo „tiesiai apšaukiami vagimis, kurie medžiojo nelaimingas holokausto aukas“. Vyko Holivudo žvaigždžių pasisakymai prieš šiuos bankus, Kalifornijos ir dar kelios valstijos ėmė boikotuoti Šveicarų prekes ir importą. Specialiame puslapyje buvo spausdinama daugybė holokausto aukų palikuonių laiškų, kuriuose buvo reikalaujama grąžinti indėlius ir kompensacijas.

Problema buvo tai, kad sąrašuose nebuvo įrodymų, kad šitie pinigai priklauso šių laiškų autoriams. Laikraščiai taip pat paskelbė Šveicarijos pasiuntinio Vašingtone konfidencialią ataskaitą Šveicarijos vyriausybei, kad prieš Šveicariją tęsiasi reguliarus karas ir vyriausybė turi atsakyti į jį. Žydų valdomi Amerikos laikraščiai viską apvertė aukštyn kojom ir ėmė kaltinti pasiuntinį, kad jis kursto Šveicarijos vyriausybę skelbti karą žydų aukoms. Pasiuntinys atsistatydino.



JAV žydai ėmė kaltinti Šveicarijos bankus pagrobus 7 milijardų dolerių (su procentais 9,5 milijardus dolerių) iš žydų, kurie žuvo koncentracijos stovyklos. Ši suma buvo paimta „nuo lubų“, nes visų indelių suma karo metu buvo apie 5-6 milijardus dolerių.

1996 metais buvo sudaryta tarptautinė „Volkerio“ (pavadinta buvusio FRS pirmininko Polo Volkerio vardu) komisija „Independent Committee of Eminent Persons“, kuri turėjo ištirti įrašus bankų sąskaitų knygose. Buvo nusamdyta 600 buhalterių, kurie patikrino 4 milijonus bankų sąskaitų iš 1933-1945 metai buvusių 254 Šveicarijos bankų. Komisijos įvertintas žydų turtas buvo apie 32 milijonai dolerių. Jeigu palyginti šią sumą su 9,6 milijardais dolerių, kurių reikalavo žydai, nuskaitę sumą „nuo lubų“, skirtumas buvo milžiniškas.

Po visos JAV žydijos kompanijos prieš Šveicariją jiems pavyko vietoj žydų turėtų 32 milijonų dolerių išmušti iš Šveicarijos apie 1,5 milijardus dolerių. Lenkai su siaubu spėja, kokių milžiniškų sumų JAV žydų lobi ims reikalauti iš Lenkijos.

Ar ne dėl žydų turto vakar dūžo lietuvių tautos didvyrio Generolo Vėtros paminklinė lenta?

Kuo daugiau lietuvių bus apkaltinta dalyvavus Holokauste, tuo daugiau bus holokausto aukų, tuo daugiau bus atsiimta turto.

Kas galėtų paneigti, kad vandalizmo aktas prieš generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nebuvo suplanuotas per Stanistovo Tomo ir Dovydo Katzo susitikimą, kuris įvyko kelios dienos iki nusikaltimo?

Nuorodos:



Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)