Tikrasis mūsų tautos elitas: kunigas Alfonsas Bulotas

Aš ne apie gliancinių žurnalų „elitą“, ne apie aukso veršio garbintojų „elitą“, ar aplink juos zujantį ir paviršiuje plūduriuojantį planktoną. Tai laikini reiškiniai, laikini žmonės, laikinas „elitas“, kaip laikinos ir jų „vertybės“. Aš noriu kelis žodžius pasakyti apie tai, kas daug giliau, kas mūsų tautos medžio šerdyje. Apie vieną iš tikrų žmonių, žmonių iš didžiosios raidės, todėl tokių santūrių ir paprastų, kaip pati Lietuva.

Vienas iš mūsų tautos dvasinio elito atstovų yra buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias karo kapelionas kunigas Alfonsas Bulotas. Prienų krašto žmonės jį išrinko Lietuvos 100 asmenybe. Aš ta proga sveikinu gerbiamą Alfonsą, pritariu Prienų žmonėms, ir noriu supažindinti su jo laišku, pasižyminčiu žmogiška šiluma ir išmintimi, meile Dievui ir Tėvynei.

Kun. Alfonsas Bulotas rašo: Ačiū Jums už jautrų velykinį pasveikinimą. Kai buvau vyr. kariuomenės kapelionas, prieš šventes netilpdavo politikų sveikinimai į pašto dėžutę. Dabar tik mokesčių sąskaitos ir artimų žmonių sveikinimai. Ne visus drįstu vadinti draugais, nes nežinau kuo mane jie laiko. Tad aš "vadovaujuos" tuo, kad įsigyjant draugą, reikia su juo kibirą druskos išvalgyt! Nors mano straipsniai kandoki, bet prieš Šv. Velykas mano Prienų krašto žmonės išrinko mane kaip Lietuvos 100 "asmenybę". Tad vienas mano palinkėjimas autoriams sumaniusiems pažvelgti į kraštiečius.

TOKIA GRAŽI PASAKA. O KODĖL MAMA VERKI?

Grįžti prie vaikystės pasakų mane paskatino šių metų balandžio mėnesį gautas pakvietimas atvykti į Prienų Kultūros ir laisvalaikio centrą dėl Prienų krašto muziejaus išleistos knygos apie kraštiečius. Prisiminiau šio muziejaus istoriją, kurioje teko dalyvauti su uolia šio muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičiene. Keliai suvedė per įvairius kraštiečių susitikimus, kuriuos organizuodavo A. Aleknavičienė, nepamiršdama savo kraštiečių.

Gal prisimenate ir pirmą Laisvo Lietuvos kariuomenės paradą Prienuose su kariniu orkestru, su pulko vadu pulkininku S. Madalovu. Bažnyčia, pamaldos, o po to iškilmingi pietūs kariuomenės svečiams, vadams, kuriuos paruošė Antanina su savo bendradarbėmis. Džiaugėmės laisve, jos saugoma muziejaus istorija, norėdami perduoti ateities kartoms. Dažnai apsilankydavau muziejuje sutrikus Antaninos kompiuteriui, ar kitai elektronikai, juk prieš daugelį metų buvau šio miesto televizijos ir radijo ateljė vedėjas – technikas, tad padėti buvo nesunku, arba patarti bažnytinio paveldo klausimais. Tad gavęs pakvietimą tikėjausi kokio nors muziejau jubiliejaus paminėjimo, ar susitikti su naujais darbuotojais.

Buvusi muziejaus įkūrėja Antanina pensijoje, bet nenusėdi vietoje su sukauptomis žiniomis apie kraštiečius. Yra išleidusi kelis tomus knygų apie Prienų krašto žmones, o jos kompiuteris ir toliau  kaupiasi naujų knygų žiniomis. Atvykus į susitikimą visai kitaip pasikeitė mano įsivaizduotas susitikimas. Pasirodo, kad šio muziejaus direktorė ir jos darbuotojai, stebėdami Lietuvos 100 gyvenimą, išleido knygą „100 iškiliausių Prienų krašto asmenybių“, kurią pavartęs radau ir save.

Įžangoje rašoma, kad buvo atsiklausta virš 1437 gyventojų ir atrinkta tie, kurie pagal vertinimą tinkami skelbi šioje knygoje. Pasijutau nejaukiai, kadangi nesitikėjau iš savų kraštiečių tokio pasitikėjimo. 

Esu daug metų vedęs sielovadą Jurbarko rajono parapijose ir ten, su to krašto žmonėmis,  teko sutikti Sąjūdį ir Kovo 11, vesti Jurbarkiečius į Baltijos kelią. Čia teko sutikti daug nuostabių žmonių. (Aišku, ir negerų to rajono tarybinių KGB darbuotojų).

Keliamas iš Jurbarko rajono, atrodo kaimiškų parapijų, pajutau šių žmonių nuoširdžią staigmeną, kai beveik visos to meto rajono organizacijos pasirašė prašymą kardinolui V. Sladkevičiui (manau, kad šis prašymas yra mano asmens byloje Kauno kurijoje), kad manęs neiškeltų, kaip šiame rajone jauniausio ir aktyviausio, ir gal greičiausiai neatsisakančio padėti įvairiuose to meto Lietuvos atgimimo renginiuose, nes daugelis rajono kunigų buvo vyresnio amžiaus, tad ir jiems tekdavo patalkinti.

Kardinolas V. Sladkevičius į Jurbarkiečių prašymą atsakė: „Gerai kad jūs įvertinate kun. A. Bulotą, tad ir mes jį įvertiname. Gerai remontuoti bažnyčias, klebonijas, padėti parapijiečiams, ką turi daryti kiekvienas kunigas, tad mes matome, kad dar svarbiau yra ruošti tokius kunigus. Jis skiriamas į Kauno Kunigų seminariją vedėju ir dėstytoju.“ Jurbarkiečiams beliko tik padėkoti kardinolui, o, kad aš nedingčiau iš jų akiračio, ilgai bendradarbiavau to rajono laikraštyje ir taip mane įtraukė į Jurbarko krašto žmonių sąrašą kaip kraštietį. Bendraujame ir dabar. Tad atvykęs į Prienus aš akis į akį susitikau su savo tikrais kraštiečiais pagal gimimą, žemę ir saulę ( Jurbarke esu, manau, pagal sielovados veiklą), kurie matė mane laikė vertu išrinkti tarp kitų vertų kraštiečių.

Aš dėkingas, kad Jūs manęs, šito Išlaužo Prienų krašto žmogaus nepaleidote. Žmogaus, kurio pasaulio supratimas prasidėjo suvokimu, kad Prienai yra labi didelis miestas Lietuvoje, su šaligatviais ir malūnu, tiltu per Nemuną ir ligonine, policija ir teismu, ir žmonių apginta nuo Prienų gaisro bažnyčia, ir garsia gimnazija, kuriai vadovavo dvasininkas F. Martišius, ir kurią baigė daug garbingų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, garsinisių ją pasaulyje aviacijos sportiniais laimėjimais.

Vaikystės pasaulis buvo su atlaidais ir sekmadienio turgumi, saldainiais ir molinėmis švilpynėmis. Knygynas atsirado vėliau, kai pažinau raides ir pradėjau po baltas lankas ganyti jos juodas „avis“.

Pokario vaikai ne viską turėjo savo vaikystės dideliam džiaugsmui. Žaislai - paprasti, savo konstrukcijos, radijas ir telefonas buvo prabanga. Kaimo švietimas ir kultūra buvo bažnyčios aplinkoje, kada kiekvieną sekmadienį galėjai matyti gražiai apsirengusius žmones ir mandagiai besielgiančius bažnyčioje, užleidžiant vietą atsisėsti į suolą vyresniam.

Mama niekuomet neleisdavo mums vaikams atsisėsti į suolą, kad klausydami kunigo pamokslo neužmigtume, o klausytume jo skelbiamo Dievo žodžio. Tad gerai atsimenu, kaip Kristus daugino alkanoms minioms duoną. O tuo kolchozų kūrimo metu iš ūkininkų ir valstiečių buvo atimama duona ir jos labai trūko. Taip norėjos būti tokiu kaip Jėzus ir žmonėms dalinti duoną.

Namuose bolševikų su aktyviais kaimo skundikais, komjaunuoliais, buvo suskaičiuotas visas turtas nuo vištų iki vaiskrūmių, nes turėjai mokėti sunkias duokles remiant kuriamą komunizmą. Tad atėjus vakarui mama stengdavosi mus greičiau užmigdyti, ir ,kad greičiau užmigtume, mama pasakodavo pasakas. Matydavau kaip mama verkdavo, o pasakos buvo tokios gražios, ir tik vėliau sužinojau, kodėl verkdavo mama. Ji verkdavo, kad mes neužmiegame ir galime paprašyti valgyti. Mokykla, tarybinė kariuomenė, disidentinis pakilimas. Interesantų prašymas, kad „meistre gerai suremontuoki radiją“, kad Amerikos balsas nebūtų trukdomas, Vatikano, radijo stotis Laisvė, Madrido radijas, Laisvoji Europa, BBC ir t. t. Buvo galima remontuoti, bet labi trūko detalių. Remontui prisiruoši daugelį imtuvų ir turi laukti, kol gausi keletą detalių, o nuo to ir alga priklausydavo ir taip brendo mintis, kad aparatai gali palaukti detalių, bet tokioje darbo sistemoj pasirodė, kad žmogų remontuoti yra svarbiau nei radijo aparatą. Radijo aparatas ar televizorius gali palaukti detalių – nesuges daugiau, o žmogus genda greičiau. Tad vienintelė iš vaikystės likusi kaip apsaugos tvirtovė su storomis sienomis ir pilna bendraminčių bažnyčia, ir aiškiu Dievo žodžiu, tapo kunigo kelio pasirinkimas.

Tada spauda tarybinė, mokykla tarybinė, darbas tarybinis, pilietis tarybinis, tik krikščionis buvo laisvas žmogus. Mėgau aviamodeliavimą, kaip laisvą skrydį, klausytis radijo ir tarp melo propagandos atrasti tiesą, ir ją perteikti savo klausytojams.

Bažnyčia tapo argumentu ieškant laisvės Lietuvai, kuri pasireiškė ir tą sausio 13 naktį prie Aukščiausios tarybos pastato, ir kai buvo sunku, lange pasirodė V. Landsbergis ir paklausė, ar nėra minioje kunigo. Jų buvo daug ir stovėjo jie atsirėmę krūtine į tarybinius tankus, tik šitų nuotraukų niekas iki šiol nereklamuoja, nes ten gynyboje stovėjo kunigas K. Krikščiukaitis, atvažiavęs ginti Lietuvos iš Baltarusijos, ir atrėmęs krūtinę į tanką. Kitas kunigas A. Keina nuėjęs į balkoną, pradėjo kalbėti rožančiaus maldą. Minia aptilo ir gretimais stovinčio mano draugo mažame radijo imtuvėlyje pasigirdo: „ Alio, Alio kalba Kaunas“. Pasirodė, kad mes vėl turime naują ryšį su pasauliu per Sitkūnų radijo stotį, nes Vilniaus radijas ir televizija užimti. Šito okupantas nepramatė ir tokie reiškiniai parodo, kad ieškoti tiesos, skelbti, mokyti kitaip gyventi, nei skelbia pasaulio dvasia, yra prasminga. Kad visame pasaulyje mamos neverktų dėl savo vaikų likimo, kai parduodami iš skurdo, nežudytų negimusių, bet kaip motina Teresė iš Kalkutos, keldama ant rankų kaip skeletas išbadėjusį kūdikį televizijos žiūrovams sakytų: „Žiūrėkite dar jame plazdena gyvybė“.

Vienuolė Teresė pašventė visą savo gyvenimą tiems vaikams, kurių negalėjo globoti, kad ir pro ašaras tikrosios motinos. Manau, kad muziejai, jų istorijos, jų darbuotojai, prisideda prie to, kad vaikystės gražios pasakos virstų ne ašaromis, o gražia gyvenimo tikrove. Tad noriu padėkoti gerb. muziejaus direktorei Lolitai Batutienei ir jos darbuotojams renkant ir rūšiuojant jums atrodančius pagal rinkėjų balsus vertus kraštiečius, Prienų rajono savivaldybei. Ačiū Jums mieli Prienų krašto žmonės. Su Šv. Velykom. Pagarbiai, kraštietis kun. Alfonsas Bulotas.