Vakar 20 valandą vakaro Strasbūre,
vienoje iš dviejų ES sostinių, prie kalėdinės eglės buvo iš
automatinio ginklo sušaudyti žmonės. Nušautų, įvairių šaltinių
pranešimais – 3-4, o sužeistų – iki 12.
Nusikaltėlis identifikuotas, tai
musulmonas, jam 29 metai. Pranešama apie į galvą nušautą turistą
tailandietį ir žuvusį pareigūną. Susišaudymo su policininkais
metu teroristas buvo sužeistas, tačiau jam pavyko pabėgti. Buvo
izoliuoti keli miesto kvartalai, tarp jų Europos parlamento
pastatas. Mieste paskelbta ES struktūrų evakuacija, uždaryta
kalėdų mugė.
Austrų Krone rašo, kad „kiekvieną
dieną 300 policininkų ir 160 privačių apsaugos darbuotojų saugo
Strasbūro kalėdinę mugę. Apribotas automobilių privažiavimas,
betono blokai saugo nuo automobilinių-žudikų.“
Prancūzijos VRM ramina, kad jie ėmėsi
visų priemonių, kad apsaugoti Strasbūre esančius gausius svečius.
Įvykęs teroras parodo, kad Prancūzijos valdžios „priemonės“
yra neefektyvios.
Nuo musulmonų masinio įvežimo į
Europą pradžios 2015 metais jie Prancūzijoje įvykdė tris teroro
aktus ir nužudė 240 žmonių. Vargu ar galima pavadinti sutapimu
tai, kad islamistų teroro aktai Prancūzijoje įvyksta tuomet, kai
valdžiai žūt-būt reikia paskelbti karinę padėtį, kuomet kyla
gyventojų nepasitenkinimas ir masiniai protestai prieš ją.
Teroro aktai pagal užsakymą
Walter
Lippman: „…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu
į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mąstymą, kuomet emocinis
atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės
baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines
grupes…“
Olga Četverikova
straipsnyje „…Ir tai tęsis ilgai“: teroro aktai ir
socialinės valstybės demontavimas Europoje vyksta
paraleliai“ rašo: „Gyvenimas Europoje sparčiai
keičiasi. Migracijos srautų valdymas ir nuolat pasikartojantys
teroro aktai grasina tuo, kad socialinės valstybės naikinimo
Europoje sąlygomis taip pat teks pergyventi ir teisinės valstybės
išmontavimą.“
„Policijos kontrolės unifikacija
Europoje visada buvo apsunkinta tuo, kad europiečiai, skirtingai
nuo amerikiečių, labai sunkiai atsisako nuo savo politinių
laisvių, teisių į asmeninį gyvenimą ir socialinių iškovojimų.
Ir pirmiausiai tai liečia Prancūziją su jos specifine politine
kultūra, blogiausiai pritaikytą prie „skaitmeninio pasaulio“
sąlygų. Prancūzų revoliucinė dvasia, savo laiku apvertusi
tradicinės visuomenės sanklodą, šiandien tapo pavojinga
elektroninės koncentracijos stovyklos statytojams. Prancūzai
parodė, kad jie dar sugeba organizuoti protestus prieš vienos
lyties individų „santuokas“, ir už socialinės valstybės
gynimą. O PNR sistemą Prancūzijos liaudis sutiko kaip „visos ES
piliečių sekimą prisidengiant kova su terorizmu“.
„2015 gruodžio 20 dieną
nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo pratęsta specialiu
įstatymu trims mėnesiams suteikiant valdžiai papildomus
ypatingus įgaliojimus, kuriuos galima naudoti ne tiktai kovai su
terorizmu. Taip buvo išplėstas namų arešto režimas, kurį dabar
galima pritaikyti bet kam, „kurio atžvilgiu egzistuoja
rimtos priežastys galvoti, kad jo elgesys yra pavojingas
visuomeninės saugumui“. Kratos gali būti daromos be juridinių
institucijų išankstinio sutikimo, leidžiamas paleidimas
organizacijų, kurios gali kelti grėsmę visuomeninei tvarkai (tuo
pačiu pati grėsmės sąvoka traktuojama labai plačiai).“
„Nepaprastoji padėtis yra įvedama
esant krizei, karo arba karinio sukilimo metu ir leidžia perduoti
civilinę valdžią kariuomenei, o taip pat karinės jurisdikcijos
sukūrimą. Konstitucijoje yra taip pat 16 straipsnis, leidžiantis
prezidentui prisiimti ypatingus įgaliojimus tuo atveju, kada
respublikos institutui, nacijos nepriklausomybei, jos teritorijos
vientisumui arba jos įsipareigojimų vykdymui iškyla rimtas ir
betarpiškas pavojus, o normalus konstitucinių viešosios valdžios
organų funkcionavimas nutrūkęs. Šis straipsnis buvo naudojamas
tiktai karo Alžyre metu vykstant „generolų maištui“ nuo 1961
metų balandžio iki rugsėjo mėnesio.“
„2016 metais
Prancūzijos valdžia pratęsė ypatingąją padėtį iki gegužės
26, o po to – iki liepos 26. Ir nors tai buvo aiškinama saugumo
interesais pasaulio futbolo čempionate, valdžios dėmesys buvo
sukoncentruotas į socialinius protestus, sustiprėjusius paaštrėjus
ekonominėms problemoms. Bedarbių skaičius
Prancūzijoje buvo 3,6 milijonai žmonių (15 metų rekordas).
Prezidentas pripažino, kad „užimtumas – yra pati svarbiausia
Prancūzijos piliečių problema“. Vasarį buvo paskelbta apie
radikalią darbo reformą, suduodančią smūgį į socialinės
valstybės pamatus – Darbo kodeksą, reglamentuojantį darbo
santykius Prancūzijoje. Valstybė pasitraukia iš samdymo proceso
derybų, suvaržomos profsąjungų ir darbo tarybų teisės.
Valstybinio darbo kodekso, ginančio samdomų darbuotojų teises,
reikšmė krenta, šeimininkams ir darbo kolektyvams siūloma
sudaryti individualias sutartis. Maksimalus darbo dienos laikas
padidinamas iki 10 valandų, bet kokia įmonė galės prailginti ją
iki 12 valandų; darbo savaitę bus galima prailginti iki 48
valandų, o kai kuriais atvejais iki 60; sumažinamos priemokos už
viršvalandžius; prie teisėtų atleidimo iš darbo priežasčių
pridedama „reikšmingi kompanijos finansiniai praradimai“ ir
„reorganizaciją siekiant konkurencingumo“. Prieš reformas
pasisakė 70% prancūzų. Profsąjungoms pakvietus prasidėjo
masinės protesto demonstracijos, apjungusios šimtus tūkstančių
žmonių. Protestai tęsėsi tris mėnesius, buvo lydimi
susidūrimais su policija, panaudojusią demonstrantų išvaikymui
ašarines dujas. Nepaprastosios padėties režimas leido valdžiai
panaudoti priemones, sukliudžiusias susidaryti organizuotiems
pasipriešinimo židiniams. Nuolatinių pavojų kurstymo aplinkoje
nesunku pateikti bet kokį socialinį protestą kaip terorizmą. Ir
kaip besistengtų vidaus reikalų ministras „sutaikyti teisę į
demonstracijas su prancūzų gynimu nuo neišvengiamo pavojaus,
kurią kelia teroro pavojus“, jam tai blogai pavyksta.“
2016 metų liepos 14 dienos teroro
aktui Nicoje niekas neužkirto kelio, nors mieste buvo sutelktos
papildomos teisėtvarkos pajėgos.
O.Četverikova rašo: „Iškart po
tragedijos prancūzų žurnalistai atkreipė dėmesį į kai kuriuos
sutapimus, galinčius sukelti konspirologų susidomėjimą. Nicoje
viskas vyko tą dieną, kada prezidentas Olandas pareiškė, kad jis
nepratęs ypatingos padėties režimą po liepos 26. Ir jau sekančią
dieną, pavadinęs įvykį teroro aktu, jis paskelbė, kad
ypatingoji padėtis bus pratęsta trims mėnesiams. Toliau
paaiškėjo, kad, nors teisėsaugos organai buvo pasiruošę galimam
teroro aktui, prie įvažiavimo į pėsčiųjų zoną Anglų
krantinėje nebuvo nei vieno (!) policininko. Nicos regioninės
tarybos pirmininkas ir miesto meras suskubo apkaltinti vyriausybę
betvarke. Kai kurie ypatingai priekabūs žurnalistai atkreipė
taip pat dėmesį į tai, kad „nepriklausomas žurnalistas“,
nufilmavęs video, vaizduojantį pirmą sunkvežimio judėjimo
momentą krantine ir parodytą Internete, – tai vokiečių
artistas Richard Gutjar, vedęs izraelietę Einat Vilf. Ši gi
tarnavo karinėje žvalgyboje (АМАN), padalinyje 8200
(elektroninė žvalgyba), dirbo Šimono Pereso patarėja, buvo
kneseto deputate ir įėjo į kneseto užsienio reikalų ir gynybos
komitetų sudėtį.
Tolimesnis įvykių vystymasis vyko
pagal atidirbtą schemą. Iškarto po to kai „Islamo valstybė“
prisiėmė atsakomybę už teroro aktą Nicoje, valdžia pakvietė
prancūzų visuomenę mobilizuotis.“
Teroras Europoje naudingas tik vienai
žmonių grupei Europoje – finansinei oligarchijai ir jos į
valdžią įstatytoms marionetėms: olandams, makronams, merkel ir
t.t., tiems antipopulistams, kurie nekenčia europiečių tautų
(lot. populus), kurie iš jų nori atimti socialines garantijas,
padaryti juos beteise vergų mase, betautėmis, belytėmis
kosmopolitinėmis prekėmis. Tuo tikslu ir buvo sukurtas islamo
terorizmas, tuo tikslu islamo terorizmas globojamas Europoje, tuo
tikslu teroristai importuojami į Europą.
JAV prezidentas
Donaldas Trampas yra įvardinęs
teroristinės Islamo valstybės steigėjus. Jo žodžiais, tai
Barakas Obama ir Hilari Klinton.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą