Prancūzija: teroro aktai pagal užsakymą?

Kyla logiškas klausimas, kaip gali taip nutikti, kad vėl ir vėl teroro aktai Prancūzijoje įvyksta tada, kai baigiasi nepaprastosios padėties galiojimo terminas? Pirmą kartą tai galima vertinti kaip atsitiktinumą, bet kai tai kartojasi antrą ir trečią kartą, tai jau sistema.

Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas kovo 16 dieną pareiškė, kad sprogimas Tarptautinio valiutų fondo (TVF) atstovybėje Paryžiuje turi būti kvalifikuojamas kaip teroro aktas. Nepaisant į tai, kad sprogmuo, patekęs į atstovybę kaip siuntinys, buvo mažo galingumo, Prancūzijos lyderis nusprendė, kad šį incidentą reikia vertinti tik kaip teroro aktą. Moteriai nuo sprogimo buvo sužeistos rankos ir veidas, ji pristatyta į ligoninę. Sprogimas įvyko, kai ji bandė atidaryti siuntinį.

„Mes ir vėl turime reikalą su teroro aktu, kito žodžio nesurasti, kada kalbama apie paketą su sprogmeniu“, pasakė Fransua Olandas. Maždaug tuo pačiu metu iš Grass miesto buvo gautas pranešimas apie šaudymą licėjuje, kurio metu nukentėjo keli žmonės. Žinoma, kad šaudė 17 metų moksleivis, kuris buvo ginkluotas dviem pistoletais, medžiokliniu šautuvu ir dviem mokomosiomis granatomis. Ji sulaikė teisėsaugininkai.

Kovo 15 dieną Justicijos Ministras pareiškė kad Prancūzijos valdžiai pavyko sudaryti sąlygas, kad neskausmingai atšaukti nepaprastąją padėtį ir tai nesusilpnins šalį terorizmo grėsmės akivaizdoje.

Dar vakar Prancūzija rengėsi atšaukti nepaprastą padėtį šalyje, kuri buvo įvesta 2015 metų lapkričio mėnesį, po teroro aktų Bataklano koncertų salėje ir kitose Paryžiaus vietose.

Kovo 16 Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad nepaprastoji padėtis šalyje yra pratęsiama.

Kyla logiškas klausimas, kaip gali taip nutikti, kad vėl ir vėl teroro aktai Prancūzijoje įvyksta tada, kai baigiasi nepaprastosios padėties galiojimo terminas? Pirmą kartą tai galima vertinti kaip atsitiktinumą, bet kai tai kartojasi antrą ir trečią kartą, tai jau sistema.

Kam tai naudinga?

Walter Lippman: „…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“

Olga Četverikova straipsnyje „…Ir tai tęsis ilgai“: teroro aktai ir socialinėsvalstybės demontavimas Europoje vyksta paraleliai“ rašo: „Gyvenimas Europoje sparčiai keičiasi. Migracijos srautų valdymas ir nuolat pasikartojantys teroro aktai grasina tuo, kad socialinės valstybės naikinimo Europoje sąlygomis taip pat teks pergyventi ir teisinės valstybės išmontavimą.“

„Policijos kontrolės unifikacija Europoje visada buvo apsunkinta tuo, kad europiečiai, skirtingai nuo amerikiečių, labai sunkiai atsisako nuo savo politinių laisvių, teisių į asmeninį gyvenimą ir socialinių iškovojimų. Ir pirmiausiai tai liečia Prancūziją su jos specifine politine kultūra, blogiausiai pritaikytą prie „skaitmeninio pasaulio“ sąlygų. Prancūzų revoliucinė dvasia, savo laiku apvertusi tradicinės visuomenės sanklodą, šiandien tapo pavojinga elektroninės koncentracijos stovyklos statytojams. Prancūzai parodė, kad jie dar sugeba organizuoti protestus prieš vienos lyties individų „santuokas“, ir už socialinės valstybės gynimą. O PNR sistemą Prancūzijos liaudis sutiko kaip „visos ES piliečių sekimą prisidengiant kova su terorizmu“.

„2015 gruodžio 20 dieną nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo pratęsta specialiu įstatymu trims mėnesiams suteikiant valdžiai papildomus ypatingus įgaliojimus, kuriuos galima naudoti ne tiktai kovai su terorizmu. Taip buvo išplėstas namų arešto režimas, kurį dabar galima pritaikyti bet kam, „kurio atžvilgiu egzistuoja rimtos priežastys galvoti, kad jo elgesys yra pavojingas visuomeninės saugumui“. Kratos gali būti daromos be juridinių institucijų išankstinio sutikimo, leidžiamas paleidimas organizacijų, kurios gali kelti grėsmę visuomeninei tvarkai (tuo pačiu pati grėsmės sąvoka traktuojama labai plačiai).“

„Nepaprastoji padėtis yra įvedama esant krizei, karo arba karinio sukilimo metu ir leidžia perduoti civilinę valdžią kariuomenei, o taip pat karinės jurisdikcijos sukūrimą. Konstitucijoje yra taip pat 16 straipsnis, leidžiantis prezidentui prisiimti ypatingus įgaliojimus tuo atveju, kada respublikos institutui, nacijos nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui arba jos įsipareigojimų vykdymui iškyla rimtas ir betarpiškas pavojus, o normalus konstitucinių viešosios valdžios organų funkcionavimas nutrūkęs. Šis straipsnis buvo naudojamas tiktai karo Alžyre metu vykstant „generolų maištui“ nuo 1961 metų balandžio iki rugsėjo mėnesio.“

„2016 metais Prancūzijos valdžia pratęsė ypatingąją padėtį iki gegužės 26, o po to – iki liepos 26. Ir nors tai buvo aiškinama saugumo interesais pasaulio futbolo čempionate, valdžios dėmesys buvo sukoncentruotas į socialinius protestus, sustiprėjusius paaštrėjus ekonominėms problemoms. Bedarbių skaičius Prancūzijoje buvo 3,6 milijonai žmonių (15 metų rekordas). Prezidentas pripažino, kad „užimtumas – yra pati svarbiausia Prancūzijos piliečių problema“. Vasarį buvo paskelbta apie radikalią darbo reformą, suduodančią smūgį į socialinės valstybės pamatus – Darbo kodeksą, reglamentuojantį darbo santykius Prancūzijoje. Valstybė pasitraukia iš samdymo proceso derybų, suvaržomos profsąjungų ir darbo tarybų teisės. Valstybinio darbo kodekso, ginančio samdomų darbuotojų teises, reikšmė krenta, šeimininkams ir darbo kolektyvams siūloma sudaryti individualias sutartis. Maksimalus darbo dienos laikas padidinamas iki 10 valandų, bet kokia įmonė galės prailginti ją iki 12 valandų; darbo savaitę bus galima prailginti iki 48 valandų, o kai kuriais atvejais iki 60; sumažinamos priemokos už viršvalandžius; prie teisėtų atleidimo iš darbo priežasčių pridedama „reikšmingi kompanijos finansiniai praradimai“ ir „reorganizaciją siekiant konkurencingumo“. Prieš reformas pasisakė 70% prancūzų. Profsąjungoms pakvietus prasidėjo masinės protesto demonstracijos, apjungusios šimtus tūkstančių žmonių. Protestai tęsėsi tris mėnesius, buvo lydimi susidūrimais su policija, panaudojusią demonstrantų išvaikymui ašarines dujas. Nepaprastosios padėties režimas leido valdžiai panaudoti priemones, sukliudžiusias susidaryti organizuotiems pasipriešinimo židiniams. Nuolatinių pavojų kurstymo aplinkoje nesunku pateikti bet kokį socialinį protestą kaip terorizmą. Ir kaip besistengtų vidaus reikalų ministras „sutaikyti teisę į demonstracijas su prancūzų gynimu nuo neišvengiamo pavojaus, kurią kelia teroro pavojus“, jam tai blogai pavyksta.“

2016 metų liepos 14 dienos teroro aktui Nicoje niekas neužkirto kelio, nors mieste buvo sutelktos papildomos teisėtvarkos pajėgos.

O.Četverikova rašo: „Iškart po tragedijos prancūzų žurnalistai atkreipė dėmesį į kai kuriuos sutapimus, galinčius sukelti konspirologų susidomėjimą. Nicoje viskas vyko tą dieną, kada prezidentas Olandas pareiškė, kad jis nepratęs ypatingos padėties režimą po liepos 26. Ir jau sekančią dieną, pavadinęs įvykį teroro aktu, jis paskelbė, kad ypatingoji padėtis bus pratęsta trims mėnesiams. Toliau paaiškėjo, kad, nors teisėsaugos organai buvo pasiruošę galimam teroro aktui, prie įvažiavimo į pėsčiųjų zoną Anglų krantinėje nebuvo nei vieno (!) policininko. Nicos regioninės tarybos pirmininkas ir miesto meras suskubo apkaltinti vyriausybę betvarke. Kai kurie ypatingai priekabūs žurnalistai atkreipė taip pat dėmesį į tai, kad „nepriklausomas žurnalistas“, nufilmavęs video, vaizduojantį pirmą sunkvežimio judėjimo momentą krantine ir parodytą Internete, – tai vokiečių artistas Richard Gutjar, vedęs izraelietę Einat Vilf. Ši gi tarnavo karinėje žvalgyboje (АМАN), padalinyje 8200 (elektroninė žvalgyba), dirbo Šimono Pereso patarėja, buvo kneseto deputate ir įėjo į kneseto užsienio reikalų ir gynybos komitetų sudėtį.

Tolimesnis įvykių vystymasis vyko pagal atidirbtą schemą. Iškarto po to kai „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro aktą Nicoje, valdžia pakvietė prancūzų visuomenę mobilizuotis.“

Teroras Europoje naudingas tik vienai žmonių grupei Europoje – finansinei oligarchijai ir jos į valdžią įstatytoms marionetėms: olandams, merkel ir t.t., tiems antipopulistams, kurie nekenčia europiečių tautų (lot. populus), kurie iš jų nori atimti socialines garantijas, padaryti juos beteise vergų mase, betautėmis, belytėmis kosmopolitinėmis prekėmis. Tuo tikslu ir buvo sukurtas islamo terorizmas, tuo tikslu islamo terorizmas globojamas Europoje, tuo tikslu teroristai importuojami į Europą.

JAV prezidentas Donaldas Trampas yra įvardinęs teroristinės Islamo valstybės steigėjus. Jo žodžiais, tai Barakas Obama ir Hilari Klinton.