Naujas mūsų kišenių tuštinimo vardas – Kristin Lagard. Ko iš jos laukiama ECB vadovo poste?

ECB prezidento Mario Draghi kadencija baigiasi spalio 31 dieną. Pastaruose trijuose ECB posėdžiuose rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo svarstoma galimybė sugrįžti prie superminkštos pinigų-kredito politikos, kuri pasibaigė sausio 1 dieną. Analitikai laukia, kad ECB mažins procentinę normą. Depozitams ji jau dabar neigiama – minus 0,4%, o bazinė norma lygi nuliui ir iki rudens gali tapti neigiama (kaip Japonijos banko), o depozitams – minus 0,8%. Ekspertai laukia, kad ECB jau vasarą atnaujins eurozonos valstybių narių obligacijų supirkimą. ECB iki sausio 1 dienos jau buvo supirkęs jų už 2,6 trilijonus eurų. Šiuo metu ECB gali jų supirkti ne daugiau 33% kiekvienos vyriausybės skolų, bet Draghi užsiminė, kad limitas bus pakeltas iki 50%, kas sudaro dar 1 trilijoną eurų. Mario Draghi ECB kursą sinchronizavo su JAV FRS vykdoma super minkšta kredito politika.

Manoma, kad tolesnis „minkštinimas“ turės griaunantį poveikį ekonomikai. Po menamo ekonomikos pagerėjimo turėtų sekti nuosmukis. Tai sutaps su Kristin Lagard atėjimu į ECB vadovo postą.

Lagard yra Rotšildų statytinio Emanuelio Makrono (į politiką buvo komandiruotas iš Galdman Sachs banko) protežė. Mario Draghi irgi yra skaitomas Goldman Sachs lobistu, kur jis anksčiau buvo užėmęs aukštus postus. Nereikia galvoti, kad Kristin Lagard ECB prezidento poste priiminės Europai naudingus sprendimus. Nuo 1981 iki 2005 metų Lagard dirbo advokate Čikagoje, vienoje iš stambiausių pasaulyje konsultacinių firmų Baker & McKenzie, ir nuo 1999 metų vadovavo šiai organizacijai. 2005-2007 metais ji vadovavo Prancūzijos užsienio prekybos ministerijai, 2007-2008 metais žemės ūkio ir žvejybos, o 2008 – 2011 ekonomikos ir pramonės ministerijoms.

Būdama ekonomikos ministre, ji pareiškė: „Jeigu benzinas per brangus, prancūzams reikia važinėti dviračiais“. Ją lygino su Marija Antuanete, kuri sakė: „Liaudis neturi duonos? Tai tegul valgo pyragus“.

Kai tik tapo žinoma Lagard kandidatūra į ECB vadovo postą, į tai sureagavo finansų rinkos. Vėl kiek nukrito ES valstybių obligacijų vertė. Italijai ir Ispanijai tai sudarė 0,1 procento. Vokiečių procentai irgi sumažėjo.

Die Welt rašoma, kaip procentinės normos mažėjimas atsilieps gyventojams. Minus 0,4 procentai reiškia, kad vokietis, valstybei paskolinęs 1000 eurų, po 10 metų gaus atgal 960 eurų.

Šaltiniai:

https://www.fondsk.ru/news/2019/07/04/ecb-i-mvf-smena-karaula-48525.html

https://www.welt.de/finanzen/article196243915/Renditen-unter-Null-Wie-Sparer-auf-den-Zinsverfall-reagieren-sollten.html

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius. PAMĄSTYMAI PRIE AMERIKOS LIETUVIŲ TEISININKŲ ARCHYVO

Dr.Antanas Bartusevičius sako: Lietuvos Konstituciniam teismui turi būti pateiktas klausimas „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“

Priverstinės emigracijos pasėkoje, keli šimtai lietuvių teisininkų atsidūrė svetimuose kraštuose. Praradę galimybę dirbti teisininkais (nes tik nedaugelis baigė teisės mokslus išeivijoje), daugumai jų teko dirbti visiškai neįprastus darbus. Nepaisydami to, jie sugebėjo visomis išgalėmis paremti Lietuvos kovas dėl savosios valstybės išlaisvinimo iš svetimųjų okupacijos.  Lėšų telkimas, naudinga propaganda, klebenimas į aukštų pareigūnų duris, savalaikė reakcija į įvairius politinius valstybių galvų veiksmus, reiškimasis spaudos darbe – tai jie laikė natūralia visų kolegų pareiga. Taip pat jie domėjosi Lietuvos teisininkų pasibaisėtinu likimu sovietinėje okupacijoje. Tik nedidelė jų dalis tapo kolaborantais. Kiti – išžudyti ar ištremti į baisiuosius sovietinius šiaurės lagerius. Dauguma jų čia gyvenimą baigė kankinių mirtimi, be teisės į profesiją. Pagarbiai lenkdami galvas prieš visus nukankintuosius, sava mirtimi pirma laiko mirusius ir žiauriai persekiojamus Lietuvos teisininkus, išeiviai stengėsi visaip prisiminti ir įamžinti jų liūdnąjį likimą.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1940 m. sausio 1 d. Lietuvoje – teismo įstaigose,  advokatūroje ir kt. Buvo 779 teisininkai. Iš jų 20 dirbo universitete, 16 – Valstybės Taryboje, 5 – Teisingumo ministerijos centre, 21 – Vyriausiame Tribunole, 18 – Apeliaciniuose Rūmuose, 115 – Apygardos Teismuose, 92 – Apylinkės teismuose, 39 – Prokuratūroje, 18 – Kariuomenės teisme, 56 – tardytojai, 64 – notarai, 223  advokatai ir 92 – privatiniai gynėjai.

Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. okupavus bolševikams, per visai trumpą laiką be jokios priežasties buvo tuojaus pat atleisti iš savo darbų 549 teisininkai. Juos paleidus iš darbo, tuoj sekė ir persekiojimo teroro akcija: bolševikų buvo 9 nužudyti, 2 dėl komunistinės valdžios persekiojimo patys nusižudė, 78 buvo bolševikų suimti ir išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibiran, 29 pasislėpė nuo bolševikų teroro, 36 pabėgo į užsienį, 34 kalinti Lietuvoje ir karui kilus iš kalėjimo buvo išlaisvinti.

Vokiečiams kraštą okupavus, 103 nacių buvo sušaudyti, daugiausiai žydų tautybės, 13 mirė kalėjimuose ir getuose, 5 žuvo nuo bombų, 11 slapstėsi nuo vokiečių persekiojimo ir 25 buvo išlaisvinti iš kacetų karui pasibaigus.

Todėl nenuostabu, kad artėjant antrajai bolševikų okupacijai, kas galėjo bėgo nuo jos ir tokiu būdu į vakarus pasitraukė 437 teisininkai. Iš jų nuo 1944 metų pasitraukimo į vakarus 38  neužilgo mirė.

Lietuvos teisininkai atsidūrę Vokietijoje, karo audroms aptilus, nutarė susiorganizuoti ir tuo tikslu Hanau lietuvių stovykloje 1945 m. gruodžio 8-9 d. buvo sušauktas lietuvių teisininkų suvažiavimas, kur buvo įsteigta „Lietuvos teisininkų tremtinių draugija“ ir priimti jos įstatai. Kadangi tada beveik visi teisininkai buvo atsidūrę Vokietijoje, tai ir Draugijos įstatai bei veikla buvo pritaikyti Vokietijai. Atskirose stovyklose, kur buvo tik teisininkų, įsteigti skyriai, padaliniai, o Draugijos Centro valdyba (toliau dažnai tekste – C. Valdyba) pirmiau buvo Hanau, vėliau Augsburge. Du Visuotiniai teisininkų suvažiavimai įvyko Vokietijoje: 1946 m. gruodžio 2-3 d. Hanau mieste ir Augsburge 1948 m. balandžio 3-4 d. Teisininkų Draugija Čikagoje įsikūrė 1949 m. spalio 9 d. Pirmame (įskaitant Vokietijoje įvykusius – trečiame) visuotiniame organizacijos susirinkime JAV dalyvavo 32 teisininkai, išrinkta laikinoji valdyba. Nustatytas nario mokestis – 1 doleris mėnesiui. Iš Vokietijos į JAV atvyko (emigravo) Draugijos Centro Valdybos pirmininkas dr. Br. Kalvaitis - veiklus ir visuomeniškas žmogus. Draugijos pagrindiniai tikslai buvo susiorganizavus rūpintis materialine savitarpine pagalba, moraliniu ir intelektualiniu atžvilgiu išlaikyti profesinį savo pajėgumą, nes visų buvo viltis, kad okupantas neilgai terios Lietuvą, tautiniu atžvilgiu ugdyti lietuvių dvasinį potencialą ir ruošti teisininkus atstatomai Lietuvai.

Reikia pastebėti, kad ši profesinė Draugija buvo vadinama įvairiai: Lietuvos teisininkų tremtinių draugija, Lietuvos teisininkų tremtinių užsienyje draugija, Lietuvių teisininkų tremtinių draugija, Lietuvių teisininkų draugija. Šiame straipsnyje mes dažniau vartosime pastarąjį pavadinimą ir jo santrumpą LTD arba vadinsime tiesiog Draugija. Beje, aštrių diskusijų palydoje, keletą kartų buvo keičiami ir tobulinami Draugijos įstatai. Paskutiniai esantys šiame Archyve LTD įstatai išleisti atskiru Lietuvių teisininkų draugijos Centro Valdybos leidiniu, Niujorke, 1965 metais.

Taip pat, Draugija rinko medžiagą apie Lietuvos teisininkų likimą ir jų judėjimą. Be to, Draugijos pastangomis buvo surinkta medžiaga Klaipėdos klausimu; išleista brošiūra neskelbiant autoriaus pavardės: X.Y. „Lietuvos sovietizacija“, 1949, Augsburgas. Lietuvoje išleista tik 1989 m. pirmą kartą paskelbus autoriaus pavardę – prof. Mykolas Romeris; išleistas leidinėlis “Lietuvos teisininkai kovoje su Lietuvos okupacijomis 1940-1944 m.”, čia buvo surinkti visi sutarčių tekstai su svetimomis valstybėmis ir parodyta, kaip Sovietų Sąjunga sulaužė visus savo pasižadėjimus.

Prasidėjus masinei lietuvių emigracijai į kitus kraštus iš Vokietijos ir Lietuvai likus ilgam okupuotai, pasikeitė ir Lietuvos teisininkų draugijos padėtis ir uždaviniai. Pradėti leisti žurnalai “Lietuvis teisininkas” ir “Teisininkų žinios”. Pirmojo išleista penki numeriai, antrasis leidinys  buvo leidžiamas iki 1967 metų.

Kadangi į JAV emigravo daugiausiai teisininkų, tad kilo reikalas perorganizuoti ir Draugiją. Tuo tikslu 1951 m. kovo 17 d. Lietuvos teisininkų draugijos užsienyje valdyba ( dr. Br. Kalvaitis, M. Vambutas, Jonas A. Stiklorius, J. Gaška) išleido atsišaukimą šūkiu „Lietuva dar nelaisva!“ („Lithuania is not free yet!“) ir kreipėsi į Draugijos Garbės teismą, kuris beveik visos sudėties buvo Čikagoje, prašydama sušaukti suvažiavimą. Tačiau korespondentiniu būdu buvo išrinkta nauja C. Valdyba su centru Čikagoje. Visuose kituose kraštuose buvo įsteigti skyriai ir  kur tik buvo teisininkų būreliai, ten buvo ir skyriai – Australijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Kanadoje, etc.

Pavergtos Lietuvos reikalu teisininkų Draugija yra parašiusi daugelį memorandumų: JAV prezidentui, Jungtinėms Tautoms ir kur tik buvo reikalo.(Lietuvių teisininkų draugijos reikalai. II.,Chicago, 1960 m. balandžio 10 d.)

Minėdami Draugijos veiklos dešimtmetį, teisininkai pažymėjo, kad: „Lietuvos išlaisvinimas ir išlaisvintos Lietuvos atstatymas – tai gyvybinės reikšmės problemos, kurių sprendimui turi būti sutelktos visos jėgos, darbai ir mintys. Mūsų talkinininkavimas teįmanomas informacinėje srityje – informuoti ir įtaigoti viešąją opiniją. Uždavinys – daryti visa, kas garsintų Lietuvos vardą ir bylą, demaskuotų ir diskredituotų Lietuvos okupantą, didintų Lietuvos draugų ir rėmėjų skaičių“. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendrų susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., 2 t., p. 93-100). Visus raštus tuo metu buvo prašoma adresuoti į Lietuvių Teisininkų Draugijos Centro Valdybą c/o J. Kutra-Norkus Realty, 2405 West 51st Street, Chicago 32, Illinois.

Šiam uždaviniui vykdyti laiškais ir per spaudą LTD Centro Valdyba vedė akcijas ir gavo svarbių atsakymų:

1. 10/09/1955. Laišku C. Valdyba kreipėsi į JAV Valstybės Departamentą, prašydama paaiškinimo ar paminėti valstybės Prezidento ir Viceprezidento kalbose išsireiškimai “captive” ir “satellite” countries” reiškia tą patį ir ar apima jie Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes? Tų pačių metų rugsėjo 26 d. gautas Valstybės Departamento atsakymas, kuriuo užtikrinta, kad Viceprezidentas naudojo išsireiškimą „satellite“ tai pačiai prasmei išreikšti, kuriai Prezidentas naudojo ”captive“ ir kad tuo išsireiškimu Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės apimtos;

2. 22/09/1955. Laišku į Čikagos dienraščio „Sun-Times“ redakciją  Valdyba paaiškino, ką iš tikrųjų reiškia N. Chruščiovo pareiškimas Kremliuje: „Our word, spoken or written, is law“ cituotas tame dienraštyje rugsėjo 19 d. Valdybos laiškas ištisai buvo paskelbtas minėtame dienraštyje spalio 3 d.
3. 17/11/1955. Laišku Čikagos dienraščio “Daily Tribune” redakcijai buvo pareikštas motyvuotas apgailestavimas dėl to dienraščio interpretacijos Valstybės Departamento Sekretoriaus J.F. Dulles ir Jugoslavijos Prezidento  J. B. Tito pareiškimų apie išlaisvintinas iš sovietinės vergijos valstybes, kurias išvardinant dienraštis nesuminėjo Pabaltijo valstybių;
4. 16/12/1955. Pasiųstas padėkos laiškas Irako delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui dr. Mohamed Fadhil Al-Jamali už pasigėrėtiną gynimą Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų;
5. 16/12/1955. Pasiųstas paaiškinimas Indijos delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui Krishna Menonui dėl jo pareiškimų televizijos “Meet the Press” valandėlėje;
6. 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas senatoriui William F. Knowland už jo pastangas ginant pavergtąsias tautas ir pareiškimus padarytus Los Angeles lietuviams. 3/01/1957 m. gautas iš jo padėkos atsakymas su  nuorašu jo paskutinės užsienio politicos klausimais kalbos pasakytos St. Louis;
7. 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas Kubos Jungtinėse Tautose atstovui dr. Emilio Nunez Portuondo dėl jo atkaklios kovos prieš sovietų genocidą ir imperialistines agresijas;
8. 10/01/1957. Pasiųstas padėkos laiškas JAV Prezidentui už jo pavergtoms tautoms vertingus pareiškimus padarytus Senato ir Kongreso jungtinėje sesijoje;
9. 24/04/1957. Pasiųstas padėkos laiškas Valstybės Sekretoriui John F. Dulles dėl jo svarbių ir teikiančių pavergtosioms tautoms išsilaisvinimo vilčių pareiškimų kalboje pasakytoje redaktorių ir leidėjų metiniame suvažiavime Niujorke.

Šie išvardinti darbai, siekiant palenkti įtakingų asmenų opiniją lietuviškajam reikalui, atlikti išimtinai Draugijos vicepirmininko dr. P. Daužvardžio pastangomis. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p. 99).

Savo spaudoje – „Teisininkų žinios“ buvo svarstomi Draugijos reikalai, nagrinėjamos savo organizacijos problemos. Šis leidinys jo leidimo laikotarpiu pasidarė tuo centru apie kurį grupavosi po visą pasaulį išblaškyti jos nariai. Nors leidėju buvo C. Valdyba, bet faktiškai visą darbą ilgą laiką atliko redaktorius L.Šmulkštys ir redkolegija: R. Skipitis, B.Masiulis,  dr. P.Jokubka ir V. Paulionis.

Draugijos tikslas nebūtų pilnas, jei ji nesirūpintų vargstančiais bei nelaimės ištiktais kolegomis, jei jai nerūpėtų narių socialinės problemos. Šalpai Vokietijoje vargstantiems buvo skirta daug dėmesio nuo Draugijos įsisteigimo dienos. 1957 metais prisidėjo pareiga pagelbėti kolegoms – Sibiro tremtiniams. Šalpos bare veikla gali būti efektyvi tik tada, jei ji remiama Draugijos narių. Čikagos teisininkai savo laiku gyviausiai rėmė šalpos darbą, įnešdami apie 80 % Draugijos tam reikalui gautų pajamų. 1950-1956 metų laikotarpyje Draugijos nariai šiam tikslui buvo sudėję 3. 282,50 JAV dolerių, kurie buvo pasiųsti 19 teisininkų į Vakarų Vokietiją. Kolegoms - Sibiro tremtiniams organizuotas atskiras fondas, gautos pirmosios aukos – 210 dolerių, dviem kolegoms išsiųsti du siuntiniai. Čia reikėtų prisiminti, kad 1957 metais Draugija jungė apie 300 JAV ir Kanadoje gyvenusių narių. Kiekvienas narys buvo įpareigotas mokėti 3 dolerių metinį nario mokestį. Tiek pat – 3 doleriai daugumos buvo mokama ir šalpai. Turint galvoje šias normas, C. Valdybos metinės pajamos iš narių mokesčių siekė: 360 dolerių (40% nuo 3x300) ir apie 900 dolerių šalpos reikalams. Tokiomis pajamomis Valdyba turėjo pasitenkinti ir išsiversti. Beje, iš Kanados narių priklausančio įnašo per eilę metų nesulaukta. Kiekvienas veikimas reikalauja lėšų. Draugijos narių skaičius mažėjo. Prievoles Draugijos atžvilgiu vykdė tik apie 150 asmenų. Pavienės aukos neviršijo 100 – 250 dolerių. Paprastai aukodavo 1, 2 ar 5 dolerius. Taigi, natūraliai Draugijos finansinė situacija kiekvienais metais blogėjo, vis daugiau teko išleisti pomirtinei kasai, kuri teikė paramą Kasos nario šeimai jam mirus arba netikėtai žuvus.

Beje, Draugija teikė konsultacinę pagalbą, antai, Vokietijos įstaigoms svarstant pensijų repatrijavusiems lietuviams teisininkams klausimą ir kilus reikalui nustatyti notarų paruošimą Lietuvoje iki 1940 m., C. Valdyba surinko minėtu klausimu medžiagą ir per PLB Vokietijos krašto valdybą persiuntė Zentralstelle fuer auslaendishes Bildungswesen direktoriui dr. W. Wienert, kuris rado ją visai pakankamą. Tuo buvo kai kam pagelbėta gauti iš vokiečių įstaigų pensiją.

Vienoje savo kadencijos pabaigos ataskaitoje Draugijos narių žiniai, C. Valdybos pirmininkas Br. Ivanauskas  1957 m. rugsėjo 3 d. pažymėjo: “Nors nežinome, kada Lietuva bus išlaisvinta, bet šiam momentui privalome ruoštis”. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p.96). Tuo tikslu buvo norima suaktyvinti narių veiklą ne tik Čikagoje, bet  Niujorke ir Toronte, veikti kituose kontinentuose – Europoje ir Australijoje, kalbėta apie Pasaulio lietuvių teisininkų Sąjungą. Pirmasis šią mintį 1951 metais JAV, Čikagoje iškėlė LTD Centro Valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis: „Tos organizacijos vardas turėtų būti: Pasaulio Lietuvių Teisininkų Sąjunga“. (...) „Praktika rodo, kad organizuotis profesijomis bene lengviausia ir prasmingiausia. Ar ne lengviausia susiprasti ir suartėti vienos profesijos žmonėms? Juk ne dykai lietuvių sakoma: toks tokį pažino ir pas save pavadino. Susirišę įvairių kraštų lietuviai teisininkai turėtų daugiau progų ir galimybių susipažinti su įvairių kraštų teisine santvarka bei tos santvarkos praktika. Jau per tuos kelis metus patyrėme, kaip mums malonu bendrauti su šios šalies lietuviais teisininkais, nors jaunieji čia gimę ir Lietuvoje nei būti nebuvę. Kad ir netiek daug kaip JAV, bet po vieną kitą lietuvį teisininką (...) rasime ir kitose valstybėse. Visi jie drauge su visais mumis (...) turime susiburti į vieną viso pasaulio lietuvių teisininkų organizaciją. Tuo tarpu ši organizacija jungtų tik laisvojo pasaulio lietuvius teisininkus, o Lietuvai atgavus laisvę, galėtų priklausyti ir Lietuvos teisininkai, dirbantieji ir gyvenantieji pačioj Lietuvoj. Kalbamoji organizacija turėtų būti ne laikino, bet pastovaus pobūdžio. Tokios organizacijos suvažiavimai būtų graži kontakto ir kolegiškumo demonstracija Lietuvos teisininkų su užsieniečiais kolegomis. Suvažiavimai galėtų būti ne tik Lietuvoj, bet ir Amerikoj ar kitur. Tai jau praktikos reikalas. Taigi, turime įkurti tokią organizaciją, kuri apimtų visus lietuvius teisininkus, vistiek kuriame žemės kampe jie bebūtų. Ši organizacija turėtų būti grynai profesinė. Bet kokios politikos įtraukimas į organizacijos tikslus ir uždavinius kliudytų jai būti tarpvalstybine ir galėtų suskaldyti pačius teisininkus, kaip suskaldo politinės partijos. Tos organizacijos tikslas būtų: jungti viso pasaulio lietuvius teisininkus, ugdyti savitarpį kolegiškumą, kelti ir ugdyti teisinę kultūrą, tenkinti teisininkų profesinius reikalus, teikti jiems paramos ir rūpintis kitais, teisininkus liečiančiais reikalais“. ( R. Skipitis. Pasaulio Lietuvių Teisininkų Sąjunga. - „Lietuvis Teisininkas“. Detroit, 1951 m. spalio mėn. Nr. 4, p. 31-32). Šios viltys liko neįgyvendintos. Beje, po 41-nerių metų Vilniuje, Pirmajame pasaulio lietuvių teisininkų kongrese, kongreso organizacinio komiteto pirmininkas – šių eilučių autorius, pakartojo R. Skipičio idėją ir iškėlė mintį įsteigti Pasaulio lietuvių teisininkų asociaciją (sąjungą). Tuomet, 1992 metų gegužės 25 d., keletas kolegų (ypač K. Stungys, St. Šedbaras, Z. Namavičius, etc.) nusprendė, kad šis klausimas per mažai apsvarstytas, su jais nesuderintas.“ (...) „Net Kongreso metu asmenybių ir grupuočių susikirtimas neleido Pirmajam pasaulio lietuvių teisininkų kongresui peraugti į Pasaulio lietuvių teisininkų asociaciją“. (Lietuvos valstybingumo teisinės problemos. Pirmojo pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso straipsnių ir tezių rinkinys. Vilnius., 1993, p. iii-iv). Įdomus sutapimas, kad visi minėtieji ir neišvardinti oponentai  - buvę komunistų partijos nariai. Tokioje Sąjungoje ar Asociacijoje jie įžvelgė netgi mafijinę struktūrą. Ko baiminamasi iš tikrųjų? Betarpiško pasikeitimo informacija? Interneto amžiuje? Kilnios išeivijos pareigos nuolat aktyviai informuoti  Pasaulio bendruomenę apie Baltijos tautų reikalus, padėti ugdyti politinę kultūrą Lietuvoje, būti patarėjais ir tarpininkais politiniais, teisiniais ir ekonominiais klausimais. Todėl visiškai nenuostabu, kad esant tokiam primityviam požiūriui, šiuo metu formaliai egzistuojanti Lietuvos teisininkų draugija, po savo gretų “išvalymo” praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje, tapo nuolankia valdančiųjų politinių klanų tarnaite ir akla valios vykdytoja, nedrįstanti pareikšti savo nuomonės aštriais valstybės teisėsaugos ir teisėtvarkos, teisinės sistemos sutvarkymo (pertvarkymo) klausimais. Draugija nemato ar apsimeta nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius užsakymus spectarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos vykdymo (VSD ir STT bei gausaus būrio kitų operatyvinių tarnybų kriminalinės žvalgybos metodai primena sovietinio KGB ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI) blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių (tame tarpe - Lietuvos advokatūros) totalaus sekimo, ir ne tik - tokie „įrodymai“ arba kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald'as Trump'as „fake news“, priimti teismų, lėmė ir turbūt dar lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų); prokuratūros dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros moralinio nuosmūkio, jų pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, vengia kalbėti arba kritikuoja prisiekusiųjų teismo instituto, įvairių pareigūnų ar renkamų “tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų. Malonu matyti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai. Antai, Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde” atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d. Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).

Nepaisant įsivyravusio Lietuvoje absurdo ir išpūsto biurokratijos aparato (horribile dictum!) diktato, milžiniškos emigracijos (jau keletą metų mums kartojami skaičiai, kad iš Lietuvos emigravo virš 500 tūkstančių žmonių. Kiek iš tikrųjų? Virš 1 000 000 mln?); bedarbystės (virš 200 tūkstančių žmonių?) didžiulės socialinės atskirties ir neteisingumo (teismų ir prokuratūros veikla  žmonėms kelia ne tik alergiją, bet ir pasišlykštėjimą), tikiuosi, kad Pasaulio lietuvių teisininkų Asociacija (arba Sąjunga) bus sukurta ateityje. Kada nors… O dabar vėl grįžkime į Archyvą.

Draugijos pirmininko Br. Ivanausko nuomone: „Silpnų Draugijoje vietų turime. Silpniausios yra trys: 1) Draugija dar nėra tapusi visuotine lietuvių teisininkų organizacija;2) Draugija turi permaža jai nuoširdžiai dirbančių žmonių; 3) Draugijos, ypač Centrinių organų, piniginiai ištekliai yra daugiau negu skurdūs“. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p.37). “Nedalyvavimui savojoje Draugijoje rimtų priežasčių nebuvo ir nėra. Šalinimasis nuo organizuotos veiklos paaiškintinas paprastu nerangumu, lietuvišku individualizmu, apsikrovimu visokiais darbais, nespėjimu pačio reikalo tinkamai įvertinti. Būnant svetur, dalyvavimas savojoje organizacijoje teikia daugiau garantijų išlikti nepalaužtam, nenumestam į vienatvę. Bendromis jėgomis tikslas lengviau pasiektinas”. (…). (Ten pat, p. 36).

Dar po dešimties metų, 1965 metais minint LTD 20 – ties metų savo veiklos sukaktį svetur LTD Centro Valdybos narys Jonas Talalas savo straipsnyje „Teisininkai veiksniuose“ žvilgterėjo į praeities laikotarpį, teisininkų veiklą Šiaurės Amerikos kontinente. Jis palietė teisininkų įnašą ir darbą pagrindinėse Lietuvos laisvinimo  organizacijose – Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIK), Lietuvių Bendruomenės organuose (LB), Amerikos Lietuvių Taryboje (ALT) ir Lietuvos Laisvės Komitete (LLK).

„VLIK-as įsikūrė vokiečių okupacijos metais – 1943 m. lapkričio 25 d., Kaune. Iš aštuonių iniciatorių pirmajame VLIK-o posėdyje agr. B. Gaidžiūno bute, Parodos g. 9 dalyvavo trys teisininkai – prof. adv. Antanas Tumėnas, prokuroras Vytautas Vaitiekūnas, ir teisininkas Bronius Kazlauskas. Antrajame VLIK-o posėdyje įsijungė Bronius Bieliukas. Beruošiant 1944 m. vasario 16 d. deklaraciją į Lietuvių Tautą dalyvavo adv. Bronius Dirmeikis. VLIK-o veiklą parėmė ir dirbo įvairiose komisijose nemažas būrelis teisininkų. Kiti kolegos buvo aktyvūs tuometinėje pogrindžio spaudoje, ypač „Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Į Laisvę“, etc.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciniame komitete ypatingai pasidarbavo Karolis Žalkauskas ir Mečislovas Mackevičius. Suorganizavus LB, visa eilė teisininkų kandidatavo į LB Tarybą ir kai kurie buvo išrinkti ir net perrenkami. Pirmojon LB Tarybon kandidatavo 13 teisininkų: V. Bulota, J. Čiuberkis, Br. Ivanauskas, J. Jasaitis, J. Kiaunė, J. Kutra, J. Liūdžius, B. Pamataitis, R. Skipitis, J. Šlepetys, L. Šmulkštys, J. Talalas, P. Vileišis.(...).

LB Tarybos pirmininku buvo J. Šlepetys; šešeris metus LB centrinės apyl. Pirmininku buvo adv. R. Skipitis, sekretoriumi J. Talalas.(...).

Amerikos Lietuvių Taryba – Altas įsikūrė 1941 m. ir kovojo dėl Lietuvos laisvės. Altą įsteigė JAV anksčiau gyvenę lietuviai patriotai. Alto vadovybėje ypač daug dirbo teisininkai dr. Pijus Grigaitis, adv. Antanas Olis, adv. J. Grigalius, etc.(...).

Alto sušauktame Visuotiniam Amerikos Lietuvių Kongrese 1953 m. lapkričio 27-28 d. dalyvavo 34 teisininkai.(...).

1962 m. vasario 16 d. lietuvių delegaciją pas JAV Prezidentą J.F. Kennedy sudarė 21 asmuo, jų tarpe buvo 8 teisininkai: Dr. P. Grigaitis, V. Abraitis, S. Bredes, jr., P. Dargis, J. Jasaitis, A. Kėželis, Z. Dailidka ir J. Grigalius. (…).

Lietuvos Laisvės Komitete Niujorke ilgus metus dirbo teisininkai V. Sidzikauskas, dr. M. Brakas, dr. B. Nemickas, V. Vaitiekūnas, dr. A. Trimakas.

Taip suglaustai atrodo lietuvių teisininkų veikla veiksniuose. Iš Lietuvos pasitraukusių apie  400 teisininkų, virš 80 per tą laikotarpį mirė (iki 1965 m. gruodžio mėn.), gi kiti, kaip matėme, pagal išgales dirbo Lietuvos naudai, nors jų eilės nuolat retėjo“. ( Jonas Talalas. Teisininkai veiksniuose. – Teisininkų Žinios, 1965 m. liepos-gruodžio mėn., Nr. 27-28, p. 6-7.).

Šioje vietoje, turiu apgailestauti, kad mano informacija apie formalų LTD egzistavimą JAV baigiasi 1990-1991 metais. Tuo metu Draugijos pirmininku buvo prof. Mečislovas Mackevičius, vicepirmininku – teisininkas Vytautas Račkauskas. Man teko garbė ir malonumas su jais bendrauti Čikagoje. Išliko atmintyje kaip taurūs idealistai ir Draugijos paskutiniai mohikanai.  Nenumaldomai bėgantis laikas nusinešė į nežinią vis daugiau gyvybių. Tai – pagrindinis Draugijos veiklos stabdys. Norėčiau turėti viltį, kad kartų kaita, vertybinių orientacijų pokyčiai ir kitkas nepalaidos šios reikšmingos Lietuvai Draugijos.

Trumpai buvome pasinėrę į JAV emigravusių lietuvių teisininkų (jie nevengdavo savęs pavadinti „DP“, dipukais) veiklos peripetijas pedantiškai  tvarkyto LTD archyvo dėka. Gal ne paskutinį kartą? Jame slypi dar daug reikšmingų istorijos akimirkų, kurias reikėtų atskleisti ir supažindinti tuos, kurie domisi. Tai nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva jau beveik trisdešimt metų mokoma tylėti. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje, - Lietuvą valdantieji valdžiažmogiai teigia, kad jau pasiektas „dugnas“. Mūsų tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių vadų širdis. Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys a la multikultūriniai-nomenklatūriniai naikinamos Lietuvos valstybės architektai ir griovėjai, kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei tautinės kultūros ir net savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusios juodosios dėžės įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šioje dėžėje glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis. Teismai – tik priedėlis prie šio įkypo statinio. Todėl daugelis jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie „skersi“. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto pasaulio suvokimo simbiozę. O ką gero būtų galima pasakyti apie ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus beatodairiškai plynai kirsdami mūsų miškus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma - jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme. Dabar, daugumai vietinių klapčiukų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės sindromo krečiamame belyčiame organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais. Jie negeba (ir nenori) įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą  atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno, Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman, Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės  9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States (Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios galimybės. Paliesti dokumentai  atspindi trupinėlį aktyvios Draugijos veiklos nuo 1950 iki 1970 metų.

Vis dar nuolat girdime patologiškai rėkiant: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ - ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs savo laiku net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą. Lietuvos teisininkų draugija ir Lietuvos advokatūra taip pat nepraleido progos patylėti. Kokia šiuo klausimu VI-tojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso nuomonė?

Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys - teisininkas/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“. Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

„Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Todėl ši trumpa istorinė retrospektyva skirta prisiminti veiklius ir drąsius žmones bei paskatinti prabilti viešai nutildytuosius, ir kuo greičiau protingai ir sistemiškai pertvarkyti visomis prasmėmis nuskurdintą Lietuvos valstybę, kad ji taptų ne tariamai teisine, o realiai teisine valstybe, ne naikinančia, bet visomis valstybės galiomis ginančia savo piliečių teises ir laisves.

2010 m. gegužės 30 d.

Primesti svetimas kaltes ir sunaikinti tautą

Jų strateginis tikslas – valdyti pasaulį. Tam buvo pasitelkta ir „Holokausto industrija“. Kad ji puikiai veikia, matome iš vokiečių tautos pavyzdžio. Čia dažnai galima pamatyti kairiuosius žygiuojant su šūkiais „Vokietija, utėlėtas š., padvėsk!“ Tai primena visos tautos susargdinimą Stokholmo sindromu.

„Holokausto industrija” plačiai taikoma Rytų Europos tautų apiplėšimui. JAV 2018 metais priimtas įstatymas 447, dėl Holokausto aukų turto restitucijos, davė naują stimulą prievartauti Europos tautas. Lenkai griežtai pasipriešino tam ir pasakė, kad visos pretenzijos turi būti skiriamos okupantui – Vokietijai. Lietuvos valdžia – konformistinė, tuojau pat po nepriklausomybės atgavimo išsižadėjusi tautinių idealų, vardan „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.  

Ypač nenormali padėtis susiklostė sostinėje Vilniuje, prie miesto vairo stojus neoliberalui Remigijui Šimašiui, kurį, mano nuomone, galima drąsiai pavadinti baltofobu ir sionofilu. Didele dalimi jo pastangų dėka Lukiškių aikštėje, kuri mena mūsų Šventos girios ošimą, už laisvę kovojusius sukilėlius, neleista statyti valstybės simbolį Vytį.

Šimašiaus dėka vyksta miesto bjaurojimas bevertėmis pseudomeno šiukšlėmis, dedamos didelės pastangos, kad sostinėje neliktų Lietuvos didvyrių, iškilių jos sūnų, atminimo ženklų.

Šimašius, su visa gauja Lietuvos priešų iš užsienio, jų 5-ąja kolona Lietuvoje, jau keli metai šmeižia Lietuvos didvyrį Kazį Škirpą, buvusį nepriklausomos Lietuvos diplomatą, karinį, politinį, visuomenės veikėją, pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, Generalinio štabo viršininką, pulkininką, pirmąjį Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Lenkijai ir Vokietijai. Visų šitų švonderių tikslas – pervadinti Kazio Škirpos vardu pavadintą gatvę, esančią kiekvienam lietuviui Šventoje vietoje: Gedimino pilies papėdėje.

Kazys Škirpa buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. jis pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. buvo nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Išsamūs tyrimai parodė, kad jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų jis nėra padaręs.

Šmeižikų istorijos faktai neįtikina, jų didvyriai yra lietuvių tautos kankintojai dušanskiai ir

brantsovsky, Rainių ir Kaniukų budeliai.

Šimašiaus ir kitų baltofobų veikla skirta ne tik niekinti Lietuvos praeitį, bet ir kurstyti antisemitizmą. Tai įprastinė „Holokausto industrijos“ vykdytojų taktika.

Protesto akcija prieš K. Škirpos alėjos pervadinimą

2019 liepos 10 dieną, trečiadienį, 12:30 prie Vilniaus savivaldybės rengiama protesto akcija prieš ketinimą išniekinti Lietuvos didvyrio Kazio Škirpos atminimą ir pervadinti jo vardu pavadintą alėją Gedimino pilies papėdėje.

Akcijos organizatorių skelbime sakoma:

„Organizuojama protesto akcija prieš Lietuvos priešiškų jėgų pastangas sumenkinti Antrojo pasaulinio karo metu K. Škirpos suorganizuoto Birželio sukilimo prieš SSSR okupantus reikšmę, prieš šio Lietuvos karininko, apdovanotu Vyčio ordinu, nuopelnų Lietuvos Laisvės kovų istorijai niekinimą ir paties Didvyrio šmeižimą (neva jis dalyvavęs Holokauste) ir siekį panaikinti jo vardo įamžinimą, pervadinant Vilniuje K. Škirpos alėją kitu pavadinimu. Tam pritaria Vilniaus m. savivaldybės meras R. Šimašius, o Vilniaus m. savivaldybės Taryba tai numato atlikti 2019 m. liepos 10 d. Tarybos posėdžio metu.
Tai ne pirmas atvejis, kai puolami Lietuvos karininkai, organizavę Lietuvos išlaisvinimo nuo SSSR bolševikinių okupantų pasipriešinimo kovas, Partizaninį karą. Vilniuje kūjais daužomos Lietuvos Didvyrių atminimų lentos, teikiami siūlymai naikinti jų įamžinimą pervadinant gatves. Matome, kas organizuoja ir palaiko išpuolius, kas juos remia. Tęsiama „bolševikinė“ šmeižto kompanija prieš 1941 m. Lietuvos Birželio sukilimą bei Partizaninį karą ne tik Lietuvoje, bet ir jai priešiškų užsienio valstybių „veikėjų“ „industrinėje“ ir politinėje veikloje.
Akcijos dalyvių vardu kreipsimės į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad Lietuvos ir tarptautiniu mastu būtų apginta Lietuva nuo panašių išpuolių tiek šalies viduje, tiek užsienyje (šį pavasarį JAV, Vašingtone buvo suorganizuotas žydų moksleivių mitingas prie Lietuvos konsulato prieš Lietuvos Laisvės kovų didvyrius su svastikomis išniekintomis Lietuvos vėliavomis). Lenkija sugebėjo apsiginti, tad imkime pavyzdį iš kaimynų.“

Aš manau, kad vienintelis šio išpuolio prieš lietuvių tautos didvyrį tikslas – antisemitizmo kurstymas, kad įžiebus nesantaikos kibirkštį, ir sulaukus atsakomosios reakcijos, galima būtų visus lietuvius kaltinti antisemitizmu, holokaustu ir visomis kitomis mirtinomis nuodėmėmis. Tuomet ir drakoniškas JAV įstatymas 447 dėl žydų turto restitucijos pasirodytų visuomenės akyse ne toks alogiškas ir diskriminacinis.

Kviečiu visus savo Tėvynę mylinčius lietuvius atvykti į šį protesto mitingą. Tai ne tik mūsų garbės ir orumo reikalas, tai mūsų tautos išlikimo problema. Mūsų tautos priešai nesustos, po K.Škirpos bus V.Kudirka, iš kurio atminties Vilniuje kasmet tyčiojasi žydų fašistinė sekta Chabad-Liubavič, o tada bus eilė ir Jonui Basanavičiui.

Nuoroda:

http://lebionka.blogspot.com/2017/11/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos-melo.html
http://lebionka.blogspot.com/2017/09/angel-mekel-prie-vokieciu-tautos-ir.html
http://lebionka.blogspot.com/2017/02/vienintelis-nachmanas-dusanskis-1919.html

http://lebionka.blogspot.com/2017/07/eduard-hodos-zydiskas-fasizmas-arba.html

Skandalas: IKEA atleido darbuotoją už jo atsisakymą dalyvauti LGBT renginyje

Lenkijoje jau kelios dienos netyla skandalas. Šios šalies teisingumo ministerija sureagavo į IKEA darbuotojo atleidimą dėl jo atsisakymo dalyvauti LGBT palaikymo akcijoje.

Vyras savo atsisakymą grindė tikėjimu, citavo Senąjį ir Naująjį Testamentą. Viceministras Marcin Romanovski (Marcin Romanowski) birželio 30 dieną specialiame pranešime parašė, kad jis su susirūpinimu reagavo prekybinio tinklo IKEA veiksmus.

„Atleidimą darbuotojo dėl jo požiūrio į akciją, propaguojančią LGBT ideologiją, aš vertinu kaip diskriminaciją, sąžinės ir tikėjimo laisvės pažeidimą“, - parašė Marcin Romanovski. Jis taip pat pabrėžė, kad LGBT propaganda neįeina į darbuotojo pareigų sferą, ir kad pagal Lenkijos Konstituciją ir baudžiamąjį kodeksą, piliečio negalima versti palaikyti veiksmus, kurie prieštarauja jo sąžinei ir išpažįstamai religijai..

Ministro pavaduotojas taip pat pareiškė, kad prokuratūra sulaukė informacijos apie kitus IKEA darbuotojus, kurie pareiškė apie pažeidimą jų teisių dėl primetimo jiems pažiūrų, prieštaraujančių jų sąžinei ir išpažįstamai religijai.

Romanovski priminė, kad Generalinis prokuroras Zbignev Ziobro „davė komandą, kad inicijuoti patikrinimą ryšium su tais skandalingais įvykiais, rodančiais galimybę diskriminacijos, darbo teisės pažeidimo, o taip pat normų, ginančius sąžinės ir religijos laisvę“.

IKEA atleistą darbuotoją palaikė gamyklos profsąjunga „Solidarumas“, nepaisant to, kad jis nėra šios profsąjungos narys.

IKEA atleistas vyras, vardu Tomas, laikraščiui „Nasz Dziennik“ (Mūsų laikraštis) pasakė, kad „virš trijų metų darbo IKEA, niekas man nesiskundė, kad aš ko negerbiu, diskriminuoju“.

Vyras priminė, kad konfliktas su IKEA prasidėjo nuo to, kad jis interneto forume pateikė citatą iš Šventojo rašto, kad „lytiniai aktai tarp dviejų vyrų, tai šlykštu.“

IKEA išsiuntinėjo darbuotojams LGBT propaguojantį tekstą, kurio pavadinimas - „Dalyvavimas LGBT+ - tai kiekvieno iš mūsų pareiga“.

„Šitas tekstas buvo, kaip instrukcija, pilnai prieštaraujanti mano katalikiškoms vertybėms“, - pasakė Tomas ir pažymėjo: (...) „iš karto po to, kai įvyko „diena prieš diskriminaciją“, mane už mano pažiūras pašalino iš darbo“.

„Aš turėjau sutartį dėl baldų pardavimo, o atsirado straipsnis, kad LGBT vertybių diegimas – yra pareiga“, - pasakė Tomas. Jis prieš švedų korporaciją padavė į teismą. Ieškinyje vyras reikalauja grąžinti į darbą ir padengti jo nuostolius, išmokėti kompensaciją už jo diskriminaciją.

Jei jis gaus kompensaciją, skirs ją įkurti fondą „Teisė į gyvybę“.

Nuoroda:

http://radiopolsha.pl/6/136/Artykul/427284

https://wpolityce.pl/polityka/452993-ciag-dalszy-sprawy-firmy-ikea

https://wpolityce.pl/spoleczenstwo/453118-wykluczono-mnie-z-pracy-za-przyznanie-sie-do-chrystusa

ES neokomunistų išradimas - valstiečių sunaikinimas subsidijų pagalba

Lenininiai marksistai ir ES merkeliniai-sorošiniai neomarksistai yra panašūs savo požiūriu į valstietį. Jie jo neapkenčia.

Mano kartos studentai gerai mokėjo TSRS istoriją, jos egzaminą reikėjo laikyti net biologui stojant į aspirantūrą. Suprantama, po nepriklausomybės atkūrimo, jos niekas nestudijavo*, todėl jaunesniems ekstra trumpai papasakosiu, kas gi sovietinėje šalelėje vyko po Lenino-Troskio (Bronšteino) 1917 metų perversmo su valstiečiais.

O vyko štai kas: šie marksistai varančiąja pasaulinės revoliucijos jėga skaitė darbininkiją-proletariatą, o žemdirbys, turintis nuosavą žemę, nuosavą patriarchalinį ūkį, religingas, konservatyvus, jų nuomone, netiko būti tuo plastilinu, iš kurio galima išminkyti „šviesios komunistinės rytdienos statytoją“, todėl jie tokį žemdirbį privatininką naikino fiziškai, kaip ir visą privačią nuosavybę. Valstiečius vežė į Sibirą, į katorgą, kur šie didžiąja dalimi išmirdavo. Besipriešinančius naikino, organizavo „holodomorus“. Panašiai sovietiniai komunistai elgėsi ir Lietuvoje, karo išvakarėse, kuomet po Molotovo-Ribentropo pakto sovietai užgrobė Lietuvą.

Teisūs tie, kas lygina ES su TSRS, o Merkel-Junkerio-Makrono tipo neokomunistus su Lenino-Trockio komunistais. Bent jau valstiečių atžvilgiu jų politika yra vienoda – valstietiją, kuri neindustrializuota, nevergauja bankams ir transnacionalinėms korporacijoms, jie planuoja sunaikinti.

Naikinimas vyksta naujoviškai – per subsidijas. Bankai iš oro gamina pinigus ir juos dalina valstiečiams, kad šie susinaikintų.

Niekam ne paslaptis, kad ES žemės ūkis yra nekonkurencingas. Jis gyvena vien dėka dalinamų pinigų. Šios subsidijos sukuria dar vieną problemą: ES užkerta trečiojo pasaulio vystymosi galimybes: transnacionalinės korporacijos plėšia jų žemių turtus, o žemės ūkį padaro nekonkurencingą. Pasaulio prekybos organizacija draudžia subsidijavimą, bet gi ir čia Merkurijus lieka Merkurijumi, o jautis – jaučiu. Jei Trampas bara Kiniją už jos subsidijas pramonei, tai ES, su jos subsidijomis žemės ūkiui, likdavo kritikos užribyje.

Mersedesus ir BMW afrikietis, neturintis technologijų, nepagamins, o maisto produktus jis gali pagaminti ir sau, ir eksportui. Gamtinės sąlygos geresnės. Tai štai ES, kurios neokomunistai gamina trečiajam pasauliui pinigus ir prekes, vaidina „laisvosios prekybos“ ir PPO komediją, bet tuo pačiu, naikina konservatyvų tradicionalistą Europos valstietį, sunkia įsisavinantį „europines vertybes“: vieną gražią dieną iš jo bus atimtos visos subsidijos ir jis bankrutuos.

G20 forumo Osakoje metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, po to, kai liguistai buvo sureaguota į jo pasisakymą dėl „liberalios idėjos žlugimo“ ir žalingos Merkel migracijos politikos, apie ES subsidijas žemės ūkiui tiesiai-šviesiai ir pasakė: 

„Atvirai pasakius, man buvo didelis netikėtumas, kad šis interviu – iš tikrųjų aš jį skaičiau įprastiniu [interviu The Financial Times], darbiniu, kaip man atrodė, aš nieko naujo nepasakiau – iššaukė iš tiesų tokį susidomėjimą. Kai kurie kolegos, dabar nevardiniu pavardžiui, iš tiesų aptarinėjo su manimi temas, kurios ten iškeltos. Kažkas pilnai palaikė, kažkas oponavo ir ginčijosi. Taip, tikrai, tai buvo.  

Suprantate, kame reikalas? Jei grįžti prie „dvidešimtuko“ – tai pas mus gi ekonomikos forumas. Žiūrėkite, ten [interviu] buvo iškelti klausimai apie liberalią politiką, požiūris į migraciją ir taip toliau. Bet ekonomikos srityje ginčai vyksta tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl prekybos klausimų. Kinija kaltinama tame skaičiuje dėl pramonės subsidijų. 

Bet jeigu mes norime svarstyti pramonės subsidijų problemą, imkime tuomet svarstyti žemės ūkio subsidijų problemą, kurios plačiai naudojamos Europos Sąjungos. Jei ir toliau bus tęsiama tokia politika, kuriai esant bus uždaryta rinka žemės ūkio produkcijos, arba santykinai kalbant, uždaryta prekėms iš besivystančių šalių, tai tuomet kyla klausimas: kaip vystyti šių šalių ekonomiką? 

Kyla klausimas: kaip mums išblokuoti diskusijas PPO rėmuose ir ar ne geriau dalį šių subsidijų nukreipti besivystančių šalių žemės ūkio palaikymui, kad užtikrinti ten darbo vietas? Ko nori mūsų kolegos? Atidaryti rinką prekėms, kurios gali tuo atveju atsirasti, ar atidaryti sienas migrantams? Bet kažką teks daryti: ar vieną, ar kitą. Aš interviu apie tai iš dalies kalbėjau.“

Aš manau, kad ES neturi jokių ateities perspektyvų, nes ji pastatyta ant neomarksistinio pamato. Sovietinėje imperijoje bent jau buvo sekamos pasakos apie „šviesią rytdieną“, o ES neomarksistai nieko mums nežada gero, vien savo išsigimusias „vertybes“ ir elektroninį konclagerį „Librą“.

Vienu metu niekas negali tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt, 6, 24). ES neomarksistai pasirinko Mamoną. Tai kelias į susinaikinimą.

* unikali išimtis - Dalia Grybauskaitė, dirbusi Burokevičiaus aukštojoje partškoloje moksline sekretore net po neprikalusomybės atkūrimo.

Nuorodos:

https://lebionka.blogspot.com/2019/06/liberalios-idejos-pabaiga.html

https://lebionka.blogspot.com/2019/06/antikristo-belaukiant-ar-libra-taps-jo.html

http://www.charity.lt/biblija/temos/mamona

Kodėl dreba Merkel: parkinsonas ar šetono išėjimas iš kūno?

Sunku rasti žmogų, labiau pakenkusį vokiečių ir kitoms Europos tautoms, už Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Tai ji, pažeisdama Šengeno sutartį, 2015 metais į Europą įleido milijonus neidentifikuotų imigrantų iš Azijos ir Afrikos, tai ji į Europą pakvietė atvykti viso pasaulio geresnio gyvenimo ieškotojus, tai ji „daugiau negu 40 metų tarnavo Izraeliui ir žydų tautai“, už ką 2008 metais gavo Bnai Brith premiją. Šiuo metu ši tarnyba kitai valstybei, bet ne Vokietijai, tęsiasi jau virš 50 metų.

Pastaruoju metu Angela Merkel viešų ceremonijų metu ėmė drebėti ir alpti. Kas tai: tremoras, parkinsonas, ar dar kažkas?

Aš pajuokavau savo sutuoktinei Aleksandrai, kad iš Angelos Merkel nori išsiveržti velnias, todėl ją tampo konvulsijos.

Pasirodo, kad tai yra ne juokai. Apie Angelos Merkel būklę man laiške parašė buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias karo kapelionas Alfonsas Bulotas. Gerbiamas kunigas rašo:

„Manau, kad Vokietijos Merkel ligos gydytojai nenustatys. Tai šėtono tampymo ženklai. Vokiečiai meldžiasi dėl jos. Jei musulmonas padaro Vokietijoje nusikaltimą, policijai uždrausta pranešti, kad tai musulmonas. Apie Merkel ligą ruošiu straipsnį, nes tokių ligonių mačiau pas mūsų dvasios milžiną kardinolą V. Sladkevičių.“

Su nekantrumu lauksiu šio straipsnio pasirodymo ir būtinai jį paskleisiu socialiniuose tinkluose.

Spaudoje minimos kelios oficialios Angelos Merkel ligos versijos.

„Krone Zeitung“ nurodo, kad ligų „diapazonas platus, nuo nežalingų priežasčių - dehidratacijos, alergijos vaistams ir vietinio kraujotakos sutrikimo, ortostatinio tremoro, iki sunkaus susirgimo simptomų“.

Merkel pagrindinis gydytojas yra Universiteto profesorius Dr. Michael Zimpfer, kuris dešimtmečius gydo vokiečių ir užsienio lyderius.

Profesorius Dr. Michael Zimpfer

Pati Merkel apie savo sveikatos būklę pasakė G20 susitikimo Japonijoje kuluaruose: „man nieko ypatingo, kad pranešti. Su manim viskas gerai.“

Wolfgang Hübner portale Pi-news tvirtina, kad "tremoras pas Angelą Merkel įvyko dėl klimato atšilimo", o Angela tapo tarptautinės "klimato religijos kankine", greta švedų aiškiaregės Gretos Thunberg.

https://www.youtube.com/watch?v=h6onYLPtLgI

Nuoroda:

http://lebionka.blogspot.com/2017/03/trys-angelos-merkel-portreto-strichai.html

https://www.krone.at/1950546

http://www.pi-news.net/2019/06/annalenas-diagnose-merkel-zittert-im-klimasommer/

http://lebionka.blogspot.com/2019/06/zalieji-yra-prostitutes-ne-tik.html

Liberalios idėjos pabaiga

Osakoje, Japonija, birželio 28-29 dienomis vyko galingiausių dvidešimties pasaulio valstybių lyderių susitikimas. Jo metu kai kurie forumo dalyviai, atstovaujantys ES, liguistai sureagavo į renginio išvakarėse leidiniui „The Financial Times” duotą Rusijos prezidento Vladimiro Putino interviu, tiksliau, į jo postulatą apie „liberalios idėjos pabaigą”, kuria paremta patyrusi fiasco Vakarų valstybių imigracijos ir homoseksualizmo propagandos politika.

Mano nuomonė dėl imigracijos ir homoseksualizmo propagandos pilnai sutampa su Valadimiro Putino nuomone, todėl aš su įdomumu išverčiau iš rusų kalbos Putino interviu „The Financial Times” fragmentą, o taip pat fragmentą Rusijos lyderio spaudos konferencijos, kuri buvo surengta Dvidešimtuko susitikimui pasibaigus. Čia pateikiu ir minėtų renginių video.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino puslapyje Kremlin paskelbtas pilnas leidiniui „The Financial Times“ 27 birželio dieną duotas jo interviu, kuriame jis kalbėjo ir apie Liberalios idėjos pabaigą.

https://www.youtube.com/watch?v=A-TfYIbDxzI

V.Putinas: 1:13:30 (…) Kas vyksta Europos valstybėse? Atotrūkis valdančiųjų elitų nuo tautų. Tai visiškai akivaizdu – atotrūkis tarp elitų interesų ir interesų absoliučios daugumos gyventojų.

Žinoma, mes visada turime apie tai galvoti. Ir viena iš mūsų užduočių čia, Rusijoje, yra tai, kad niekada nepamiršti, kur slypi prasmė funkcionavimo ir egzistavimo bet kurios valdžios – tame, kad žmonėms sukurti stabilią, normalią, saugią ir prognozuojamą gyvenimą, tik su gerėjimo prognoze.

Yra šiuolaikinė taip vadinama liberali idėja, ji, aš manau, galutinai pasibaigė. Dėl kai kurių jos elementų mūsų vakarų partneriai prisipažino, kad kai kurie jo elementai tiesiog nerealistiški: multikultūralizmas ir taip toliau. Kai prasidėjo problema su migracija, daugelis pripažino, kad taip, tai, tenka apgailestauti, nedirba, ir reikėtų prisiminti vietos gyventojų interesus. Nors suprantama, reikia galvoti apie tuos žmones, kurie pateko į sunkią padėtį, sunkioje gyvenimo būklėje dėl įvairių politinių priežasčių jų šalyje. Puiku, bet kaip su interesais savo gyventojų, kai kalbama ne apie du, tris, dešimtis žmonių, o kalbama apie tūkstančius, apie šimtus tūkstančių žmonių, kurie atvyksta į Vakarų Europos šalis?

Žurnalistas: Angela Merkel padarė klaidą?

V.Putinas: Kardinalią klaidą. Štai dabar galima tą patį Trampą kritikuoti kiek patinka už jo norą pastatyti sieną tarp Meksikos ir JAV. Gali būti, tai per daug, nežinau. Tikriausiai, gali būti, aš nesiginčiju. Bet juk kažką jis [Trampas] turi daryti su šituo migrantų srautu, su srautu narkotikų jis kažką turi daryti?

Niekas nieko nedaro. Tai blogai, tai blogai, bet pasakykite: kas tuomet gerai? Ką reikia daryti? Niekas juk nieko nesiūlo. Aš dabar nekalbu, kad reikalinga siena ar reikia 5 procentais kiekvienais metais kelti tarifus ekonominiuose santykiuose su Meksika, aš to netvirtinu, bet kažką reikia daryti, ir jis nors kažko ieško.

Kur aš kreipiu? Žmonės, kurie dėl to sunerimę, eiliniai JAV piliečiai, žiūri, kalba: štai šaunuolis vaikinas, nors kažką daro, nors kažką siūlo, ieško sprendimo.

O šita liberali idėja, dabar aš nekalbu apie šios liberalios idėjos nešiotojus, bet nešiotojai nieko nedaro. Kalba, kad taip reikia, taip gerai. O kas gero? Jiems gerai, jie sėdi patogiuose kabinetuose, o tiems, kas susiduria su tuo tiesiogiai kiekvieną dieną Techase arba Floridoje, - jiems nelabai, pas juos iškils savo problemos. Kas apie juos pagalvos?

Taip pat Europoje. Aš su daugeliu kolegų kalbėjau dėl to, bet niekas nesako. Kalba, kad ne, mes negalime vykdyti griežtesnės politikos todėl kad ir todėl kad. Kodėl? Todėl, nežinau kodėl. Įstatymas toks. Tai pakeiskite įstatymą.

Pas mus juk irgi nemažai problemų šioje sferoje. Mes turime atviras sienas su buvusios Tarybų Sąjungos respublikomis, bet jie nors vis tik rusiškai kalba, suprantate? Ir tai mes imamės darbų, tam tikrų žingsnių, kad įvesti tvarką šioje sferoje, net Rusijoje. Mes dirbame šalyse, iš kur atvyksta šie migrantai, mes ten rusų kalbos imame mokyti ir čia su jais dirbame. Kai kur sugriežtiname įstatymus: jei atvažiavai į šalį, prašom, gerbk šalies įstatymus, jos papročius, kultūrą, ir taip toliau.

Tai yra pas mus taip pat ne viskas paprasta, bet mes darome, nors stengiamės, dirbame šia kryptimi. Bet šita liberali idėja numato, kad išviso nieko nereikia daryti. Žudyk, plėšk, prievartauk – tau nieko, nes tu migrantas, reikia ginti tavo teises. Kokias teises? Pažeidei – gauk už tai bausmę.

Todėl pati ši idėja save paneigė, ir ji prieštarauja daugumos gyventojų interesams.

Po to tradicinės vertybės. Aš nenoriu nieko įžeisti, suprantate, mus ir taip daro homofobais ir taip toliau. O mes nieko neturime prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Duok dieve sveikatos, tegul taip gyvena, kap skaito reikalingu. Bet kai kurie dalykai mums atrodo pertekliniai.

Kas liečia vaikus, prigalvojo, aš nežinau, ten jau penkias ar šešias lytis. Aš net negaliu jų atsiminti, aš nežinau, kas tai yra. Nors tebūnie visiems būna gerai, mes neturime nieko prieš. Bet negalima dėl to pamiršti kultūros, ir tradicijų, ir tradicinės šeimos normų, pagal kurias gyvena milijonai vietinių guventojų. (…)

Birželio 29 dieną Osakoje po „Dvidešimtuko susitikimo“ vykusioje spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vėl kalbėjo apie Liberalios idėjos pabaigą.

https://www.youtube.com/watch?v=qrIL7wfT7Jc

Žurnalistas (28:23): Jūs jau paminėjote Jūsų interviu „The Financial Times.“ Jį taip plačiai citavo ir jis sulaukė plataus aptarimo, ypač dėl Jūsų požiūrio į liberalią idėją. Buvo tų, kas su tuo sutinka, tie, kas su tuo nesutinka, net žinomas dainininkas Eltonas Džonas su jumis ginčijosi, apkaltino jus dviveidiškumu. Kalbėjo apie tai interviu ir čia, susitikime, jei neklystu, Tuskas, Junkeris, Makronas, savaip, su jumis apie tai net kalbėjo.

Štai Jums asmeniškai kiti politikai, kiti lyderiai reiškė savo nuomonę, palaikė Jus ar, priešingai, ginčijosi su Jumis dėl liberalios idėjos?

V.Putinas: Atvirai pasakius, man buvo didelis netikėtumas, kad šis interviu – iš tikrųjų aš jį skaičiau įprastiniu, darbiniu, kaip man atrodė, aš nieko naujo nepasakiau – iššaukė iš tiesų tokį susidomėjimą. Kai kurie kolegos, dabar nevardiniu pavardžiui, iš tiesų aptarinėjo su manimi temas, kurios ten iškeltos. Kažkas pilnai palaikė, kažkas oponavo ir ginčijosi. Taip, tikrai, tai buvo.

Suprantate, kame reikalas? Jei grįžti prie „dvidešimtuko“ – tai pas mus gi ekonomikos forumas. Žiūrėkite, ten [interviu] buvo iškelti klausimai apie liberalią politiką, požiūris į migraciją ir taip toliau. Bet ekonomikos srityje ginčai vyksta tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl prekybos klausimų. Kinija kaltinama tame skaičiuje dėl pramonės subsidijų.

Bet jeigu mes norime svarstyti pramonės subsidijų problemą, imkime tuomet svarstyti žemės ūkio subsidijų problemą, kurios plačiai naudojamos Europos Sąjungos. Jei ir toliau bus tęsiama tokia politika, kuriai esant bus uždaryta rinka žemės ūkio produkcijos, arba santykinai kalbant, uždaryta prekėms iš besivystančių šalių, tai tuomet kyla klausimas: kaip vystyti šių šalių ekonomiką?

Kyla klausimas: kaip mums išblokuoti diskusijas PPO rėmuose ir ar ne geriau dalį šių subsidijų nukreipti besivystančių šalių žemės ūkio palaikymui, kad užtikrinti ten darbo vietas? Ko nori mūsų kolegos? Atidaryti rinką prekėms, kurios gali tuo atveju atsirasti, ar atidaryti sienas migrantams? Bet kažką teks daryti: ar vieną, ar kitą. Aš interviu apie tai iš dalies kalbėjau.

Yra ir kiti klausimai, surišti su šia liberalia idėja. Ji gi daugiabriaunė, ši idėja, aš nesiginčiju dėl jos patrauklumo visumoje, bet ta pati migracija, apie kurią aš pasakiau... Jūs suprantate, kaip galima įsivaizduoti, kuomet kai kuriose Europos valstybėse tėvams sako: mergaitės neturi vaikščioti į mokyklą su sijonais dėl saugumo. Kas tai yra? Paklausykite, žmonės gyvena savo valstybėje, savo kultūrinėje terpėje. Kas tai? Kodėl reikia pasiekti tokią būseną? Štai apie ką aš kalbėjau.

Yra aiškus perlenkimas, mano požiūriu, jis glūdi tame, kad štai šita liberali, santykinai kalbant, idėja ima ėsti pati save. Milijonai žmonių gyvena savo gyvenimą, o tie, kurie stūmia šitas idėjas, jie tarytum gyvena savo paradigmoje – štai apie ką aš kalbėjau. Man atrodo, čia nėra nieko tokio ypatingo, ko aš nekalbėčiau anksčiau.

Arba štai Jūs prisiminėte Eltoną Džoną. Aš jį labai gerbiu, jis genialus muzikantas. Iš tiesų jis gi važinėja pas mus, be to mes su malonumu jo visi klausome. Manau, kad jis klysta. Aš čia nieko neperlenkiau, pas mus iš tikrųjų labai subalansuoti santykiai su LGBT bendruomene. Realiai ramūs, absoliučiai nešališki.

Mes turime įstatymą, už kurį mums visi prikaišioja, – tai įstatymas dėl draudimo homoseksualizmo propagandos nepilnamečiams. Bet paklausykite, leiskime žmogui užaugti, tapti suaugusiu, o tuomet nuspręsti, kas jis toks. Palikite vaikus ramybėje. Dabar ko tik nėra! Aš tame interviu irgi kalbėjau: prigalvojo penkias ar šešias lytis – transformeriai, tran... Aš nesuprantu net, kas tai tokio, suprantate. Duok dieve visiems sveikatos.

Problema ne tame, problema tame, kad dalis visuomenės pakankamai agresyviai primeta savo požiūrio tašką absoliučiai daugumai. Reikia būti labiau lojaliems vienas kitam, labiau atvirais ir skaidriais, nieko aš čia nepasakiau neįprasto. Reikia gerbti visus, tai tiesa, bet negalima jėgos metodais primesti savo požiūrio tašką. O juk šie atstovai taip vadinamos liberalios idėjos, jie juk pastaruoju metu tiesiog spaudžia, mokyklose tiesiog diktuoja būtinybę tam tikro taip vadinamo seksualinio auklėjimo. Tėvai nenori – juos už tai vos ne į kalėjimą sodina. Štai apie ką aš kalbėjau.

Mes juk matome, kas vyksta. Juk klausimas buvo surištas su tuo, kaip mes vertiname situaciją, mano nuomone, šalyse pas kai kuriuos mūsų partnerius. Taip, žmonėms tai gerokai įgriso, tame, tarp kitko kalbant, ir gali būti Trampo fenomenas, kuomet jis nugalėjo rinkimuose, tame slypi priežastis nepasitenkinimo žmonių daugelyje Vakarų Europos valstybių, kada jie išeina į gatves.

Štai kame čia klausimas, o visi ieško priežastis šituose įvykiuose kažkur šalyje, bando dar Rusiją apkaltinti tame, kas ten vyksta. Mes tai čia prie ko? Taip, vyksta kažkokia polemika pas mus informacinėje sferoje, mes išsakėme savo požiūrio tašką. O jie to nedaro, ar ką? Daro, žinoma, nuolatos. Mes netriukšmaujame, nekeliame isterijos dėl to, kad jie nuolatos kišasi į mūsų reikalus, nors kišimasis vyksta kasdieniu režimu. Bet tai tai susiklostė, tenka apgailestauti, tarptautinių santykių praktika. Geriau to nebūtų. Bet giluminės priežastys yra, bet jų nenori pripažinti. Aš apie tai ir pasakiau. Nieko naujo, man atrodo, aš ir nesuformulavau, nes apie tai kalbėjau jau daug kartų.