Švabo šeimos vertybės. Johnny Vedmore (straipsnio vertimas) 3d.

 

Ar tikrasis Klausas Schwabas yra geras senas dėdė, norintis padaryti gera žmonijai, ar jis iš tiesų yra nacių kolaboranto sūnus, kuris naudojo vergišką darbą ir padėjo naciams sukurti pirmąją atominę bombą? - klausia Johnny Vedmore'as savo tyrime, paskelbtame portale Unlimited Hangout.

Vertimo tęsinys. Vertimo pradžia: 1 dalis, 2 dalis.

Nuotrauka: Pietų Afrikos Respublikos branduolinė bomba sandėlyje.

Technokrato iškilimas

Šveicarijos kompanija „Sulzer“, įkurta 1834 m., pirmą kartą išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti kompresorius. Iki 1914 m. šeimos valdoma įmonė įėjo į „trijų akcinių bendrovių“ sudėtį, iš kurių viena buvo oficiali kontroliuojančioji bendrovė (oficialiu holdingu, A.L.). 1930-aisiais Sulzerio pelnas nukentėjo per didžiąją depresiją ir, kaip ir daugelis tuometinių verslų, susidūrė su savo darbuotojų trikdžiais ir pramoniniais veiksmais.

Antrasis pasaulinis karas taip nepalietė Šveicarijos, kiek jos kaimynes, tačiau ekonomikos bumas lėmė išaugusią Sulzer galią ir dominavimą rinkoje. 1966 m., prieš pat Klausui Schwabui atvykstant į „Escher-Wyss“, Šveicarijos turbinų gamintojai Winterthure pasirašė bendradarbiavimo sutartį su broliais Sulzeriais. Sulzer ir Escher-Wyss pradėjo jungtis 1966 m., kai Sulzer įsigijo 53% bendrovės akcijų. Kompanija Escher-Wyss AG oficialiai tapo Sulzer Escher-Wyss AG 1969 metais, kada jos akcijas įsigijo broliai Sulzeriai.

Prasidėjus susijungimui, pradėta „Escher-Wyss“ restruktūrizacija, ėmė dirbti Escher-Wyss. Dr. H. Schindleris ir W. Stoffelis atsistatydino iš direktorių valdybos, kuriai ėmė vadovauti Georgas Sulzeris ir Alfredas Schaffneris. Dr. Schindleris 28 metus buvo „Escher-Wyss“ direktorių tarybos nariu ir beveik visą savo tarnybos laiką dirbo kartu su Eugenu Schwabu. Vėliau Peteris Schmidheiny perėmė Escher-Wyss direktorių valdybos pirmininko pareigas, tęsdamas Schmidheiny šeimos valdymą įmonės vadovams.

Restruktūrizavimo proceso metu buvo nuspręsta, kad Escher-Wyss ir Sulzer sutelks dėmesį į atskiras mašinų gamybos sritis, o Escher-Wyss gamyklos pirmiausiai dirbs hidraulinių jėgainių statyboje, įskaitant turbinas, akumuliacinius siurblius, atbulinės eigos mašinas, uždarymo įtaisus ir vamzdynus, taip pat garo turbinas, turbokompresorius, garinimo sistemas, centrifugas ir mašinas popieriaus ir celiuliozės pramonei. „Sulzer“ koncentruosis į šaldymo pramonę, taip pat garo katilų statybą ir dujų turbinas.

1968 m. Sausio 1 d. naujai pertvarkyta Sulzer Escher-Wyss AG buvo prezentuota viešai ir bendrovė tapo racionalizuota, o tai buvo būtina dėl kelių didelių įsigijimų. Tai apėmė glaudų bendradarbiavimą su grupe Šveicarijos elektrotechnikos kompanijų Brown Boveri, kuri taip pat dirbo naciams, tiekdama vokiečiams dalį jų U-boat (povandeninių laivų, A.L.) technologijos, naudojamos per Antrąjį pasaulinį karą. Brownas Boveri taip pat buvo apibūdinamas kaip „su gynyba susiję elektros rangovai“ ir manė, kad Šaltojo karo ginklavimosi varžybos yra naudingos jų verslui.

Sujungus ir reorganizavus šiuos Šveicarijos mašinų gamybos milžinus, jų bendradarbiavimas pasiteisino unikaliais būdais. Per 1968 m. Žiemos olimpines žaidynes Grenoblyje Sulzer ir Escher-Wyss naudojo 8 šaldymo kompresorius tonoms dirbtinio ledo pagaminti. 1969 m. abi įmonės kartu padėjo pastatyti naują keleivinį laivą, pavadintą „Hamburg“. Tai buvo pirmasis laivas pasaulyje, pilnai kondicionuojamas dėka kombinacijos Sulzer Escher-Wyss kondicionierių.

1967 m. Klausas Schwabas oficialiai įsiveržė į Šveicarijos verslo bendruomenės sceną ir ėmė vadovauti jungimuisi tarp Sulzer ir Escher-Wyss, taip pat sudarė pelningą aljansą su Brown Boveri ir kitais. 1967 m. gruodžio mėn. Klausas Ciuricho renginyje kalbėjo geriausių Šveicarijos mašinų inžinerijos organizacijų nariams; iš Šveicarijos mašinų ir metalo gamintojų darbdavių asociacijos ir Šveicarijos mašinų gamintojų asociacijos.

Savo kalboje jis teisingai numatė kompiuterių integravimo į šiuolaikinę Šveicarijos mašinų inžineriją svarbą, teigdamas, kad:

„1971 m. produktai, kurių šiandien net nėra rinkoje, gali sudaryti iki ketvirtadalio pardavimų. Tai reikalauja, kad įmonės sistemingai ištirtų galimus pokyčius ir nustatytų rinkos spragas. Šiandien 18 iš 20 didžiausių mūsų mašinų pramonės įmonių turi planavimo skyrius, kuriems patikėtos tokios užduotys. Žinoma, kiekvienas turi pasinaudoti naujausiomis technologijomis, o kompiuteris yra viena iš jų. Daugybė mažų ir vidutinių mūsų mašinų pramonės įmonių eina bendradarbiavimo keliu arba naudojasi specialių duomenų apdorojimo paslaugų teikėjų paslaugomis“.

Kompiuteriai ir duomenys, anot Schwabo, akivaizdžiai buvo laikomi svarbiais ateičiai, ir tai buvo dar labiau prognozuota reorganizuojant Sulzer Escher-Wyss jų susijungimo metu. Šiuolaikinė Sulzer svetainė atspindi šį vertą dėmesio krypties pasikeitimą, teigdama, kad 1968 m.: „Medžiagų technologinė veikla yra intensyvesnė [Sulzerio] ir sudaro pagrindą medicinos technologijų gaminiams. Pradeda ryškėti esminis perėjimas iš mašinų gamybos įmonės į technologijų korporaciją “.

Klausas Schwabas padėjo Sulzerį Escherį-Wyssą paversti ne tik mašinų gamybos milžinu, bet ir paversti technologijų korporacija, dideliu greičiu judančią į aukštųjų technologijų ateitį. Taip pat reikėtų pažymėti, kad Sulzer Escher-Wyss pakeitė dar vieną savo verslo kryptį, kad padėtų „sudaryti pagrindą medicinos technologijų gaminiams“. Ši sritis anksčiau nebuvo minima kaip tikslinė Sulzer“ ir (arba) „Escher-Wyss“ šaka.

Tačiau technologinė pažanga nebuvo vienintelis atnaujinimas, kurį Klausas Schwabas norėjo įdiegti „Sulzer Escher-Wyss“, jis taip pat norėjo pakeisti įmonės požiūrį į jų verslo valdymo stilių. Schwabas ir jo artimi kolegos diegė visiškai naują verslo filosofiją, kuri leistų „visiems darbuotojams priimti motyvacijos imperatyvus ir užtikrinti lankstumo ir manevringumo jausmą“.

Būtent čia, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, matome, kad Klausas tampa viešesne figūra. Šiuo metu Sulzer Escher-Wyss taip pat susidomėjo labiau nei bet kada anksčiau bendravimu su spauda. 1969 m. sausio mėn. Šveicarijos gigantai surengė viešą konsultacinę sesiją pavadintą „Mašinų pramonės spaudos diena“, kurioje daugiausia buvo nagrinėjami klausimai apie įmonės valdymą. Renginio metu Schwabas pareiškė, kad įmonės, naudojančios autoritarinius verslo valdymo stilius, „nesugeba iki galo suaktyvinti „žmogiškojo kapitalo“- argumentą, kuris jis naudojo daugelyje progų 1960-ųjų pabaigoje.

Plutonis ir Pretorija

Escheris-Wyss buvo pionieriai kai kuriose iš svarbiausių elektros energijos gamybos technologijų. Kaip pažymi JAV energetikos departamentas savo dokumente apie hidroelektrinėse ir atominėse elektrinėse naudojamą prietaisą „Supercritical CO2 Brayton Cycle Development (CBC)“, „Escher-Wyss buvo pirmoji žinoma įmonė, kuri pradėjo kurti turbokompresorių CBC sistemoms, pradedant 1939 m.“ Toliau teigiama, kad buvo sukurtos 24 sistemos, „Escher-Wyss suprojektavo galios keitimo ciklus ir pastatė turbokompresorių visiems, išskyrus 3“. Apie 1966 metus, prieš pat atėjimą Schwab į Escher-Wyss ir prasidedant susiliejimui su Sulzer helio kopresorius Escher-Wyss buvo sukurtas korporacijai La Fleur ir tęsė Braitono ciklo evoliuciją. Apie 1986 metus ši technologija vis dar turėjo svarbią reikšmę karinei pramonei. Bepiločiai skraidantys aparatai su branduoliniu varikliu yra aprūpinti branduoliniu Braitono ciklo reaktorių su helio šaldymu. 

Escher-Wyss dalyvavo gaminant ir diegiant branduolinę technologiją bent jau 1962 m., kaip rodo šis „šilumokaičio įrenginys atominei elektrinei“ ir šis 1966 m. patentas „branduolinis reaktorius dujų turbinos įrenginio su avariniu aušinimu“. Schwabui palikus Sulzer Escher-Wyss kompanija Sulzer taip pat padėjo sukurti specialius turbokompresorius urano sodrinimui, išgaunant reaktorių kurą.

Kai 1967 m. Klausas Schwabas prisijungė prie Sulzer Escher-Wyss ir pradėjo bendrovės reorganizaciją į technologinę korporaciją, dalyvavimas Sulzer Escher-Wyss tamsiuose aspektuose globalaus branduolinių ginklų lenktyniavime tapo pastebimesnis. Prieš tai, kai Klausas ėmė dalyvauti, Escher-Wyss dažnai koncentravosi į pagalbą projektuojant ir kuriant detales civiliniam naudojimui branduolinės technologijos, pavyzdžiui, gavybai branduolinės energijos. Tačiau, atėjus nekantriam misterius Švabui atėjo ir kompanijos dalyvavimas neteisėtame branduolinio ginklo technologijų platinime. Iki 1969 m. Escher Wyss buvo visiškai integruota į Sulzer ir jie buvo perregistruoti į Sulzer AG, atsisakant istorinio pavadinimo Escher-Wyss.

Galiausiai Šveicarijos valdžios institucijų ir žmogaus vardu Peter Hug atliktos peržiūros ir ataskaitos dėka paaiškėjo, kad Sulzeris Escheris-Wyssas 1960-aisiais pradėjo slapta įsigyti ir gaminti svarbiausias branduolinių ginklų dalis. Bendrovė, kol Schwabas buvo valdyboje, tamsiausiais apartheido režimo metais taip pat pradėjo vaidinti lemiamą vaidmenį kuriant Pietų Afrikos nelegalią branduolinio ginklo programą. Klausas Schwabas buvo pagrindinė figūra kuriant įmonės kultūrą, kuri Pretorijai padėjo sukurti šešis branduolinius užtaisus ir iš dalies surinkti septintąjį*.

Ataskaitoje Peteris Hugas apibūdino, kaip „Sulzer Escher Wyss AG“ (po susijungimo vadinama tiesiog „Sulzer AG“) pateikė gyvybiškai svarbius komponentus Pietų Afrikos vyriausybei ir rado įrodymų apie Vokietijos vaidmenį remiant rasistinį režimą, taip pat atskleidė, kad Šveicarijos vyriausybė „Žinojo apie neteisėtus sandorius, tačiau toleravo juos tylėdama“, tuo tarpu aktyviai palaikydamas kai kuriuos iš jų arba kritikavo juos tik iš širdies“. Hugo ataskaita galiausiai buvo pateikta veikale pavadinimu: „Šveicarija ir Pietų Afrika 1948–1994 m. - Šveicarijos federalinės tarybos užsakymu parengta NFP 42+ galutinė ataskaita“, kurį sudarė ir parašė Georgas Kreisas ir paskelbė 2007 m.

Iki 1967 m. Pietų Afrika pasistatė reaktorių plutonio gamybai SAFARI-2, esantį Pelindaboje. „SAFARI-2“ buvo sunkiojo vandens reaktorius, kuris naudojo gamtinį uraną ir buvo aušinamas natriu. Ši urano gamyba, naudojant sunkųjį vandenį rodo, kad buvo naudojama ta tai technologija, kurią naciai naudojo padedami Escher-Wyss. Tai gali paaiškinti, kodėl Pietų Afrika iš pat pradžių pasikvietė Escher-Wyss. Tačiau 1969 m. Pietų Afrika atsisakė sunkiųjų vandenų reaktoriaus projekto Pelindaboje, nes jis išeikvojo resursus iš urano sodrinimo programos, pradėtos 1967 m.

Pietų Afrikos respublikos branduolinė bomba sandėlyje

1970 m. Escher-Wyss neabejotinai buvo tampriai susijusi su branduolinėmis technologijomis, kaip matyti iš Baden-Württemberg Landesarchivs turimų įrašų. Įraše pateikiama išsami viešųjų pirkimų proceso informacija ir pateikiama informacija apie derybas dėl premijų skyrimo su konkrečiomis bendrovėmis, dalyvaujančiomis branduolinių technologijų ir medžiagų pirkimuose. Nurodytos bendrovės yra: NUKEM; Uhde; Krantzas; Preussag; Escher-Wyss; Siemens; Rheintal; Leyboldas; Lurgi; ir liūdnai pagarsėjęs „Transnuklear“.

Šveicarai ir pietų afrikiečiai turėjo glaudžius ryšius viso šio istorijos periodo metu, kai žiauriam Pietų Afrikos režimui buvo sunku rasti artimus sąjungininkus. Iki 1977 m. lapkričio 4 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją 418, kuria Pietų Afrikai buvo nustatytas privalomas ginklų embargas - embargas, kuris nebuvo visiškai panaikintas iki 1994 m.

Georgas Kreisas, išsamiai įvertindamas Hug ataskaitą, nurodė:

„Tai, kad valdžios institucijos laikėsi laisse-faire požiūrio net po 1978 m. gegužės mėn., išryškėja pasikeitus laiškais tarp Anti-Apartheido judėjimo ir DFMA 1978 m. spalio / gruodžio mėn. Kaip paaiškina Hugo tyrimas, Šveicarijos apartheido judėjimas atkreipė dėmesį į Vokietijos pranešimus, pagal kuriuos Sulzeris Escheris-Wysasas ir BBC pavadinta kompanija tiekė Pietų Afrikos urano sodrinimo gamyklai dalis ir pakartotinius kreditus ESCOM, į kuriuos taip pat buvo įtraukta nemaža Šveicarijos bankų įmoka. Šie teiginiai sukėlė klausimų, ar Federalinė taryba, atsižvelgdama į esminę JT embargo paramą, neturėtų paskatinti nacionalinio banko ateityje nebeteikti kreditų ESCOM.“

Šveicarijos bankai padėjo finansuoti Pietų Afrikos lenktynes už branduolinį ginklą o iki 1986 m. Sulzer Escher-Wyss sėkmingai gamino specialius kompresorius urano sodrinimui.

1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis.

*Priedas: Pietų Afrikos respublikai atominę bombą kurti padėjo Izraelis.

1970-siais slaptas PAR ir Izraelio bendradarbiavimas tapo dar intensyvesnis, ji buvo vykdomas prisidengiant kooperacija gaminant konvencinius ginklus. Tikslūs duomenys šia tema iki šiol nepasiekiami, bet žinoma, kad PAR pateikė į šią šalį 300 tonų urano rūdos. Tuomet PAR buvo daug Izraelio mokslininkų, tarp kurių „Izraelio Oppenheimeris“ - E.D.Bergman. Nuo 1974 iki 1977 m. PAR atominė agentūra atliko visus būtinus darbus sukūrimui paprasčiausio patrankos sviedinio tipo užtaiso. Tokioje konstrukcijoje skylanti medžiaga padalinta į dvi dalis: „užtaisą“ ir „taikinį“. Šovimas „užtaiso“ į „taikinį“ sukuria kritinę masę ir paleidžia grandininę reakciją. Tokio tipo bomba buvo numesta ant Hirosimos. Tuo pačiu metu buvo sukurtos kompiuterinės programos būtinos skaičiavimams, medžiagų testavimui.

https://inosmi.ru/africa/20111031/176897966.html

Sveikinimas su Žiurkės diena: dabar mes atsidūrėme žiurkės kailyje, tapome eksperimentiniais gyvūnėliais

 

Mielos žiurkės! Atleiskite, kad vėluoju pasveikinti Jus su Pasauline žiurkių diena. Velykos. Nemoku dviejų švenčių švęsti vieną dieną. Bet Jums aš parengiau tikrai gerą sveikinimą, kurį perduodu su vienos dienos pavėlavimu.

Dar prieš metus Jūs, mielos žiurkės, net negalėjote įsivaizduoti, kad sulauksite tokios dienos, kai pasikeisite vietomis su žmonėmis. Dabar ant jūsų jau niekas nebandys neištirtų preparatų. Dabar šitie preparatai susintetinami ir tiesiai švirkščiami žmonėms. Reikėjo tiek nedaug. Elementarią koronavirusinę ligą pavadinti „pandemija“, metus gąsdinti, psichiškai palaužti ir dabar galima daryti su žmonėmis ką tik nori.

Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai dabar laimė žmonėms būti Jūsų vietoje. Net patys protingiausi tarp jų, metus terorizuoti parsidavusios ir kvailos valdžios, praranda realybės suvokimą.

Štai aš, vos baigęs universitetą, beveik du metus laiko jus kankinau, badžiau B12 vitamino dariniais, radioaktyviu S-metilmetioninu, apkrėtinėjau vėžinėmis ląstelėmis, jūs žudžiau, pjausčiau jūsų kepenis, išskyrinėjau radioaktyvias RNR ir DNR. Žodžiu, buvau daktaru Mengele.

Džiaukitės, dabar Švabas, Geitsas, Sorošas ir jų sponsoriai iš JAV FRS nutarė: gana kankinti žiurkes, eksperimentus darys su 7 milijardais žmonių ir tol, kol jų liks 1 milijardas ir tik tų, kurie klaupsis prieš BLM negrus, o žydams bučiuos kojas, kaip Talmude parašyta.

Šių negerų mano jaunystės darbų vadovei akademikei prof. S.K., mielos žiurkės, dabar jau 95 metai. Ši Jūsų kankintoja visus metus buvo įkalinta namuose to feikinio karantino rengėjų. Išvarginta propagandos, melo apie visokius burbulus, ūkius, kaupinius ir kitas globalistų prigalvotas kvailystes, ji palūžo ir buvo įdurta, paversta transgenine „žiurke“.

Aš jai pasakiau: Kokia Jums laimė būti paskiepytai, visą gyvenimą jūs badėte žiurkes, bet pagaliau ryžotės pabūti jų kailyje ir pasiaukojote mokslo vardan pati! Tai kiekvieno mokslininko svajonė!

Net pats išsigandau tų savo žodžių, bet tądien man pavyko šią tiesą pasakyti juokais ir žaismingai, nei kiek neįžeidžiamai. O juk tiesa karti, visai nejuokinga.

Kai draugai telefonu ima kalbėti apie vakcinas, aš jiems iškloju tai, ką esu rašęs savo portale pastaruosius metus, tik glaustai, ne daugiau 3 mašinraščio puslapių apimtimi. Kai kurie po to man nebeskambina, o kiti niekada nebesako žodžių vakcina, karantinas, koronavirusas ir pan. Taip ir gyvenu, mielos žiurkės. Nepykit, kad delsiu skiepytis ir nenoriu tapti transgeniniu laboratoriniu gyvūnu, nelendu į Jūsų kailį. Aš dar nepamečiau proto.

Priedas: įdomus dokumentas galvojantiems.

Švabo šeimos vertybės. Johnny Vedmore (straipsnio vertimas) 2d.

 Ar tikrasis Klausas Schwabas yra geras senas dėdė, norintis padaryti gera žmonijai, ar jis iš tiesų yra nacių kolaboranto sūnus, kuris naudojo vergišką darbą ir padėjo naciams sukurti pirmąją atominę bombą? - klausia Johnny Vedmore'as savo tyrime, paskelbtame portale Unlimited Hangout.

Vertimo tęsinys. Vertimo pradžia.

Trumpa Ravensburgo žydų persekiojimo istorija

Kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią, Vokietijoje daug kas pasikeitė, o Ravensburgo žydų gyventojų istorija tuo laikotarpiu yra liūdna. Tačiau vargu ar pirmą kartą buvo užfiksuotas antisemitizmas, kuris regione pakėlė bjaurią galvą.

Viduramžiais dar 1345 m. minima sinagoga buvo Ravensburgo centre ir aptarnavo mažą žydų bendruomenę, kurią galima atsekti 1330–1429 m. 1429 m. pabaigoje ir 1430 m. bėgyje Ravensburgo žydai buvo puldinėjami ir įvyko siaubingos žudynės. Netoliese esančiose gyvenvietėse Lindau, Überlingeno, Buchhorno (vėliau pervadintų į Friedrichshafen), Meersburgo ir Konstanz gyvenvietėse vyko masiniai žydų gyventojų areštai. Lindau žydai buvo gyvi sudeginti per 1429/1430 m. Ravensburgo kraujo šmeižtą, kai žydų bendruomenės nariai buvo apkaltinti ritualiniu kūdikių aukojimu. 1430 m. rugpjūčio mėn. Überlingene žydų bendruomenė buvo priversta atsiversti, 11 iš jų tai padarė, o 12 atsisakiusiųjų buvo nužudyti. Žudynės, įvykusios Lindau, Überlingene ir Ravensburge, įvyko gavus tiesioginį valdančiojo karaliaus Sigmundo pritarimą, o visi likę žydai netrukus buvo išvaryti iš šio regiono.

Ravensburge šį draudimą patvirtino imperatorius Ferdinandas I 1559 m., ir jis buvo pakartotas, pavyzdžiui, 1804 m. miesto sargybos instrukcijoje, kurioje rašoma: „Kadangi žydams čia neleidžiama verstis jokia prekyba ar verslu, neleidžiama įvažiuoti į miestą su pašto karieta arba vežimu. Tačiau likusius, jei jie negavo leidimo ilgesniam ar trumpesniam buvimui iš policijos įstaigos, policija turi išvežti iš miesto.“

Tik XIX amžiuje žydai vėl galėjo legaliai įsikurti Ravensburge ir net tada jų skaičius išliko toks mažas, kad sinagoga nebuvo atstatyta. 1858 m. Ravensburge buvo užregistruoti tik 3 žydai, o 1895 m. šis skaičius pasiekė 57. Nuo amžių sandūros iki 1933 m. Ravensburge gyvenančių žydų skaičius nuolat mažėjo, kol bendruomenę sudarė tik 23 žmonės.

3-ojo dešimtmečio pradžioje Ravensburge gyveno septynios pagrindinės žydų šeimos, įskaitant Adlerio, Erlangerio, Harburgerio, Herrmanno, Landauerio, Rose ir Sondermanno šeimas. Nacionalsocialistams perėmus valdžią, kai kurie Ravensburgo žydai iš pradžių buvo priversti emigruoti, o kiti vėliau buvo nužudyti nacių koncentracijos stovyklose. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo viešai rodoma neapykanta mažai žydų bendruomenei Ravensburge ir jo apylinkėse.

Jau 1933 m. kovo 13 d., likus maždaug trims savaitėms iki visoje šalyje vykusio nacių boikoto visoms žydų parduotuvėms Vokietijoje, SA sargybiniai išsirikiavo prieš dvi iš penkių Ravensburgo žydų parduotuvių ir bandė užkirsti kelią galimiems pirkėjams įeiti, pakabindami ant vienos parduotuvės lentelę su užrašu: „Wohlwert uždarytas iki arijanizacijos“. Wohlwert‘as netrukus taps „arijanizuotas“ ir bus vienintelė žydams priklausanti parduotuvė, išgyvenusi nacių pogromą. Kiti keturių didelių Ravensburgo žydų universalinių parduotuvių savininkai: Knopfas, Merkur, Landaueris ir Wallersteineris buvo priversti parduoti savo nuosavybę ne žydams prekybininkams nuo 1935 iki 1938 metų. Šiuo laikotarpiu daugelis Ravensburgo žydų galėjo pabėgti į užsienį, kol neprasidėjo nuožmiausias nacionalsocialistų persekiojimas. Nors mažiausiai aštuoni žmonės žuvo prievartine mirtimi, buvo pranešta, kad trys Ravensburge gyvenę žydai išgyveno dėka „arijų“ sutuoktinių. Kai kurie žydai, kurie buvo areštuoti Ravensburge per Krištolo naktį, kitą dieną buvo priversti žygiuoti Baden-Badeno gatvėmis prižiūrint SS sargybai, o vėliau buvo deportuoti į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą.

Ravensburge įvyko siaubingi nacių nusikaltimai žmonijai. 1934 m. Sausio 1 d. Nacistinėje Vokietijoje įsigaliojo „Paveldimų ligų prevencijos įstatymas“, reiškiantis, kad žmones, kuriems diagnozuota tokia liga kaip demencija, šizofrenija, epilepsija, paveldimas kurtumas ir įvairūs kiti psichikos sutrikimai, galima legaliai priverstinai sterilizuoti. Ravensburgo miesto ligoninėje, šiandien vadinamoje Heilig-Geist ligonine, priverstinė sterilizacija buvo vykdoma nuo 1934 m. Balandžio mėn. iki 1936 m. Savivaldybės ligoninėje sterilizacija buvo dažniausiai atliekama medicininė procedūra.

Prieškario 1930-aisiais metais iki Vokietijos aneksijos Lenkijoje Ravensburgo „Escher-Wyss“ gamykla, kurią dabar tiesiogiai valdo Klauso Schwabo tėvas Eugenas Schwabas, ir toliau buvo didžiausias Ravensburgo darbdavys. Fabrikas buvo ne tik pagrindinis darbdavys mieste, bet ir paties Hitlerio nacių partija Escher-Wyss Ravensburg filialui suteikė „nacional socialistinio modelio įmonės“ vardą, kol Schwabas buvo prie vairo. Nacistai reikalavo iš Šveicarijos kompanijos bendradarbiavimo ateinančiame kare, o jų gauta nauda galiausiai buvo abipusė.

Ravensburgo Escher-Wyss gamykla ir karas

Ravensburgas buvo anomalija karo laikų Vokietijoje, nes į jį niekada nebuvo nukreipti jokie sąjungininkų oro smūgiai. Raudonojo Kryžiaus buvimas ir manoma buvusi sutartis su įvairiomis kompanijomis, įskaitant Escher-Wyss, parodė, kad sąjungininkų pajėgos viešai sutiko netaikyti į Pietų Vokietijos miestą. Per karą jis nebuvo priskirtas reikšmingam kariniam taikiniui, todėl miestas vis dar išlaiko daugybę savo pradinių bruožų. Tačiau prasidėjus karui Ravensburge buvo daug tamsesnių įvykių.

Eugenas Schwabas ir toliau vadovavo „nacional socialistinio modelio įmonei“ Escher-Wyss ir Šveicarijos kompanija tęsė nacių Vermachtui gamybą reikšmingų karo ginklų, taip pat paprastesnius ginklus. Escher-Wyss kompanija buvo hidroelektrinių užtvankų ir elektrinių didelių turbinų technologijos lyderė, tačiau jie taip pat gamino detales vokiečių naikintuvams. Jie taip pat aktyviai dalyvavo kur kas grėsmingesniuose projektuose, vykstančiuose užkulisiuose, kurie, jei būtų baigti, galėjo pakeisti Antrojo pasaulinio karo rezultatus.

Nacių pareigūnai priešais Ravensburgo rotušę 1938 m., Šaltinis: Haus der Stadtgeschichte Ravensburg.

Vakarų karinė žvalgyba jau žinojo apie Escherio-Wyso bendrininkavimą su naciais. Yra to laiko Vakarų karinės žvalgybos dokumentų, ypač 226 įrašų grupė (RG 226) iš Strateginių tarnybų biuro (OSS) surinktų duomenų, kurie rodo, kad sąjungininkų pajėgos žinojo apie kai kuriuos Escher-Wyss verslo sandorius su naciais.

RG 226 yra trys konkretūs „Escher-Wyss“ paminėjimai, įskaitant:

Bylos numeris 47178, kuriame rašoma: Šveicarijos Escher-Wyss dirba su dideliu Vokietijos užsakymu. Liepsnosvaidžiai išsiunčiami iš Šveicarijos pavadinimu Brennstoffbehaelter. 1944 m. rugsėjo mėn.

Bylos numeris 41589 parodė, kad šveicarai leido saugoti Vokietijos eksportą savo šalyje, tariamai neutralioje valstybėje Antrojo pasaulinio karo metu. Įrašas skelbia: „Empresa Nacional Calvo Sotelo“ (ENCASO), „Escher Wyss“ ir „Mineral Celbau Gesellschaft“ verslo ryšiai. 1 psl. 1944 m. liepa; taip pat žr. L 42627 Ispanijos „Empresa Nacional Calvo Sotelo“ ir Vokietijos „Rheinmetall Borsig“ bendradarbiavimo ataskaitą dėl Šveicarijoje laikomo Vokietijos eksporto. 1 psl. 1944 rugpjūtis.

Bylos numeris 72654 teigė, kad: Vengrijos boksitai anksčiau buvo siunčiami rafinuoti į Vokietiją ir Šveicariją. Tada vyriausybės sindikatas pastatė aliuminio gamyklą prie Vengrijos sienų esančiame Dunaalmas. Buvo suteikta elektros energija; Vengrija prisidėjo anglių kasyklomis, o įrangą užsakė Šveicarijos įmonė Escher-Wyss. Pradėta gaminti 1941 m. 2 p. 1944 m. gegužės mėn.

Vis dėlto „Escher-Wyss“ buvo lyderiai vienoje klestinčioje srityje, kuriant naują turbinų technologiją. Bendrovė sukonstravo 14 500 AG turbiną Norsk Hydro strategiškai svarbiai hidroelektrinei Vemorke, netoli Rjukano Norvegijoje. Norsk Hydro gamykla, kurios energiją tiekė „Escher Wyss, buvo vienintelė nacių kontroliuojama pramonės gamykla, galinti gaminti sunkųjį vandenį - ingredientą, būtiną plutonio gamybai nacių atominės bombos programoje. Vokiečiai skyrė visus įmanomus išteklius sunkiojo vandens gamybai, tačiau sąjungininkų pajėgos žinojo apie vis labiau beviltiškų nacių technologijų pažangą, potencialiai galinčių pakeisti karo baigti.

1942 ir 1943 metais hidroelektrinė buvo iš dalies sėkmingų Didžiosios Britanijos Commando ir Norvegijos pasipriešinimo reidų objektu, nors sunkiojo vandens gamyba tęsėsi. Sąjungininkų pajėgos numetė daugiau kaip 400 bombų į gamyklą, kas nežymiai paveikė ganybą dideliame objekte. 1944 m. Vokiečių laivai bandė nugabenti sunkųjį vandenį į Vokietiją, tačiau Norvegijos pasipriešinimas sugebėjo paskandinti krovinį gabenantį laivą. Padedami Escher-Wyss, naciai beveik sugebėjo pakeisti karo eigą ir pasiekti Ašies (Vokietija, Italija, Japonija, A.L.) pergalę.

Grįžęs į Escher-Wyss gamyklą Ravensburge, Eugenas Schwabas buvo užsiėmęs priverstinių darbininkų (nacių vergų, A.L.) įdarbinimu savo pavyzdinėje nacių įmonėje. Antrojo pasaulinio karo metais Ravensburge, įskaitant Escher Wyss, dirbo beveik 3600 priverstinių darbininkų. Pasak Ravensburgo miesto archyvaro Andrea Schmuderio, „Escher-Wyss“ mašinų gamykloje Ravensburge karo metu dirbo nuo 198 iki 203 valstybės tarnautojų ir karo belaisvių. Karlas Schweizeris, vietinis Lindau istorikas, teigia, kad Escher-Wyss gamyklos patalpose laikė nedidelę specialią priverstinių darbuotojų stovyklą.

Naudojant masę priverstinių darbuotojų Ravensburge, reikėjo įrengti vieną didžiausių nacių priverstinio darbo stovyklų buvusioje stalių dirbtuvėje Ziegelstrasse 16. Vienu metu minėtoje stovykloje buvo apgyvendinti 125 prancūzų karo belaisviai, kurie buvo vėliau perskirstytas į kitas stovyklas. 1942 m. Prancūzijos darbininkus pakeitė 150 rusų karo belaisvių, kurie, kaip buvo kalbama, buvo traktuojami blogiausiai iš visų karo belaisvių. Viena tokių kalinių buvo Zina Jakuschewa, kurios darbo kortelę ir darbo knygą saugo Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus. Šie dokumentai ją identifikuoja kaip žydų tautybės priverstinę darbininkę, paskirtą Ravensburge, Vokietijoje, 1943 ir 1944 m.

Karo metais Eugenas Schwabas nuolankiai išlaikė status quo. Jis norėjo, kad jo 1938 m. gimusiam sūnums Klausui Martinui Schwabui ir jo broliui Ursui Reineriui Schwabui, gimusiam po kelerių metų, niekas negrėstų.

Internacionalistas Klausas Martinas Schwabas – žmogus-paslaptis

1938 m. kovo 30 d. Ravensburge, Vokietijoje, gimęs Klausas Schwabas buvo vyriausias vaikas įprastoje patriarchalinėje šeimoje. 1945–1947 m. Klausas lankė pradinę mokyklą Au mieste, Vokietijoje. Klausas Schwabas 2006 m. Interviu Irish Times prisimena: „Po karo pirmininkavau Prancūzų-Vokiečių regioninei jaunimo asociacijai. Mano herojais buvo Adenaueris, De Gasperi ir De Golis“.

Klausas Schwabas ir jo jaunesnysis brolis Ursas Reineris Schwabas abu turėjo sekti savo senelio Gottfriedo ir tėvo Eugeno pėdomis ir iš pradžių abu turėjo tapti mašinų inžinieriais. Klauso tėvas jaunajam Schwabui buvo sakęs, kad jei jis nori įtakoti pasaulį, jis turėtų mokytis mašinų inžinieriaus specialybės. Tai būtų tik Švabo universiteto diplomų pradžia.

1949–1957 Klausas pradėjo mokytis Ravensburgo Spohno gimnazijoje, galiausiai baigė Ravensburgo Humanistisches gimnaziją. Nuo 1958 iki 1962 m. Klausas pradėjo dirbti su įvairiomis inžinerijos įmonėmis, o 1962 m. Klausas baigė mechanikos studijas Šveicarijos federaliniame technologijos institute (ETH) Ciuriche, turėdamas inžinieriaus diplomą. Šekančiais metais jis taip pat baigė ekonomikos kursą Fribūro universitete, Šveicarijoje. Nuo 1963 iki 1966 Klausas dirbo Vokietijos mašinų gamybos asociacijos (VDMA) Frankfurte generalinio direktoriaus padėjėju.

1965 m. Klausas taip pat dirbo ETH ir Ciuricho universitete rašė daktaro disertaciją tema: „Ilgalaikis eksporto kreditas kaip verslo problema mechanikos inžinerijoje“. Tada, 1966 m., jis gavo inžinerijos daktaro laipsnį Šveicarijos federaliniame technologijos institute (ETH), Ciuriche. Tuo metu Klauso tėvas Eugenas Schwabas plaukė gilesnias vandenimis, nei jis plaukė anksčiau. Būdamas Ravensburge gerai žinoma asmenybe kaip Escher-Wyss gamyklos generalinis direktorius iki karo, Eugenas galiausiai bus išrinktas Ravensburgo prekybos rūmų prezidentu. 1966 m., steigiant Vokietijos Splügen geležinkelio tunelio komitetą, Eugenas Schwabas apibrėžė Vokietijos komiteto įkūrimą kaip projektą, „kuris sukuria geresnį ir greitesnį ryšį dideliems ratams vis labiau besiartinančioje Europoje ir taip siūlo naujas galimybes kultūriniam, ekonominiam ir socialiniam vystymuisi“.

1967 m. Klausas Schwabas įgijo ekonomikos daktaro laipsnį Fribūro universitete (Šveicarija) ir viešojo administravimo magistro kvalifikaciją Harvardo valstijos Johno F. Kennedy vyriausybės mokykloje JAV. Harvarde Schwabą mokė Henry Kissingeris, kuris, kaip jis sakė vėliau, buvo tarp 3-4 lyderių, labiausiai įtakojusių jo mąstymą per visą gyvenimą.

1967 m. Klausas Schwabas įgijo ekonomikos daktaro laipsnį Fribūro universitete (Šveicarija) ir viešojo administravimo magistro kvalifikaciją Harvardo valstijos Johno F. Kennedy vyriausybės mokykloje JAV. Būdamas Harvarde, Schwabą mokė Henry Kissingeris, kuris, anot jo, vėliau sakė, buvo tarp 3-4 geriausių asmenybių, labiausiai įtakojusių jo mąstymą per visą gyvenimą.

Henry Kissinger ir jo buvęs mokinys Klaus Schwab, sveikina buvusį Didžiosios Britanijos premjerą Ted Heath 1980 metais PEF susitikime. Šaltinis: Pasaulio ekonomikos forumas.

Anksčiau minėtame „Irish Times“ 2006 m. straipsnyje Klausas kalba apie tą laikotarpį kaip apie labai svarbų formuojant dabartinį jo idealoginį mąstymą, teigdamas: „Po metų, kai grįžau iš JAV po studijų Harvarde, buvo du įvykiai, kurie turėjo lemiamą reikšmę. Pirmasis buvo Jean-Jacques Servan-Schreiber knyga „Amerikos iššūkis“, kurioje teigiama, kad Europa pralaimės prieš JAV dėl prastesnių Europos valdymo metodų. Kitas įvykis buvo - ir tai aktualu Airijai - šešių Europa tapo devynių Europa “. Šie du įvykiai padėjo suformuoti Klausą Schwabą kaip žmogų, kuris nori pakeisti tai, kaip žmonės užsiima verslu.

Tais pačiais metais Klauso jaunesnysis brolis Ursas Reineris Schwabas baigė ETH Ciuriche, mechaniko-inžinieriaus specialybė, o Klausas Schwabas ėmė dirbti savo tėvo įmonėje Escher-Wyss“, netrukus tapo Sulzer Escher-Wyss AG“, Ciuriche, pirmininko pavaduotoju, kad padėti reorganizuoti susiliejančias įmones. Tai veda mus link Klauso branduolinių ryšių.

1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis.

Švabo šeimos vertybės. Johnny Vedmore (straipsnio vertimas)

 

Ar tikrasis Klausas Schwabas yra geras senas dėdė, norintis padaryti gera žmonijai, ar jis iš tiesų yra nacių kolaboranto sūnus, kuris naudojo vergišką darbą ir padėjo naciams sukurti pirmąją atominę bombą? - klausia Johnny Vedmore'as savo tyrime, paskelbtame portale Unlimited Hangout.

https://unlimitedhangout.com/2021/02/investigative-reports/schwab-family-values/

2001 m. Rugsėjo 11 d. rytą Klausas Schwabas pusryčiavo Park East sinagogoje Niujorke su rabinu Arthuru Schneieriu, buvusiu Pasaulio žydų kongreso viceprezidentu, artimu Bronfmano ir Lauderio šeimų bendražygiu. Kartu jie stebėjo vieną iš įspūdingiausių ateinančių dvidešimties metų įvykių, kai lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro pastatus. Praėjus dviem dešimtmečiams, Klausas Schwabas vėl sėdi dar vienos žmonijos kartos gyvenimą apibrėžiančios istorijos pirmoje eilėje.

Kada artėja tragedija, Schwabas visada turi vietą pirmoje eilėje, ir jo artumas pasaulį keičiantiems įvykiams greičiausiai priklauso nuo to, kad jis yra vienas iš pačių įtakingiausių žmonių Žemėje. Kaip pasaulinės ekonomikos forumo, „tarptautinės viešojo ir privačiojo bendradarbiavimo organizacijos“ varomoji jėga, Schwabas daugiau nei 50 metų pritraukia į Davoso klubą valstybių vadovus, pirmaujančius verslo vadovus, akademinių ir mokslo sluoksnių atstovus. Visai nesenai jis taip pat sukėlė daugelio pyktį dėl nesenai atlikto „Great Reset“ ( „Didžiojo atstatymo“) lyderio vaidmens, tapusio veržliu bandymu perdaryti viso pasaulio civilizaciją Pasaulio ekonomikos forumo elito ir jų sąjungininkų naudai.

2021 m. sausio mėn. metiniame forumo susitikime Schwabas pabrėžė, kad pasitikėjimo stiprinimas bus neatsiejamas nuo „Great Reset“ sėkmės, o tai signalizuos apie tolimesnę ir taip masinę viešųjų ryšių kampanijos plėtrą. Nors Schwabas ragino kurti pasitikėjimą per nenurodytą „pažangą“, pasitikėjimą paprastai palengvina skaidrumas. Galbūt todėl daugelis atsisakė pasitikėti ponu Schwabu ir jo motyvais, nes tiek mažai žinoma apie šio žmogaus istoriją ir kilmę iki jo aštuntojo dešimtmečio pradžioje įkurto Pasaulio ekonomikos forumo.

Kaip ir daugelis žymių elito remiamų darbotvarkių frontmanų, internetiniai įrašas apie Schwabą buvo gerai išvalyti, todėl sunku rasti informacijos apie jo ankstyvąją istoriją ir informaciją apie jo šeimą. Tačiau, gimęs 1938 m. Ravensburge, Vokietijoje, pastaraisiais mėnesiais daugelis spėliojo, kad Schwabo šeima galėjo būti susijusi su ašies (Vokietija, Italija, Japonija, A.L.) karo pastangomis, ryšiais, kurie, jei jie bus atskleisti, gali kelti grėsmę Pasaulio ekonomikos forumo reputacijai ir sukelti nepageidaujamą dėmesį jo skelbiamoms misijoms ir motyvams.

Šiame Unlimited Hangout tyrime, praeitis, kurią Klausas Schwabas stengėsi nuslėpti, detaliai tiriama ir atskleidžia Schwabo šeimos dalyvavimą nacių atominės bombos kūrime, bet ir neteisėtoje Pietų Afrikos apartheido režimo branduolinėje programoje.

Ypač demaskuojanti yra istorija Klauso tėvo, Eugeno Schwabo, kuris vadovavo nacių Vokietijos remiamam Šveicarų inžinerijos firmos, žymios karo metų rangovės, skyriui. Ši kompanija, naudojo vergų darbą gaminant sunkųjį vandenį savo branduolinei programai. Po daugelio metų, toje pačioje kompanijoje, jaunas Klausas Schwabas dirbo direktorių taryboje, kai buvo priimtas sprendimas aprūpinti rasistinį Pietų Afrikos aparteido režimą reikalinga įranga šiam siekiant tapti branduoline valstybe.

Kadangi Pasaulio ekonomikos forumas dabar yra ryškus branduolinių ginklų neplatinimo ir „švarios“ branduolinės energijos gynėjas, Klauso Schwabo praeitis daro jį prastu jo išpažįstamos dabarties ir ateities darbotvarkės atstovu. Vis dėlto gilinantis į jo veiklą tampa aišku, kad tikrasis Schwabo vaidmuo jau seniai buvo „formuoti globalias, regionines ir pramonės šakų darbotvarkes“, kad užtikrinti tęstinumą daug didesnių, daug senesnių programų, kurios užsitarnavo blogą šlovę po Antrojo Pasaulinio karo, tarp kurių ne tiktai branduolinės technologijos, bet ir eugenikos paveikta gyventojų kontrolės politika.

Švabų istorija

1870 m. liepos 10 d. Klauso Schwabo senelis Jakobas Wilhelmas Gottfriedas Schwabas, vėliau vadinamas tiesiog Gottfriedu, gimė Vokietijoje, kariavusioje su kaimynais prancūzais. Karlsruhe, miestas, kuriame gimė Gottfriedas Schwabas, buvo Badeno Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurią 1870 m. valdė 43 metų Badeno didysis kunigaikštis Frederikas I. Kitais metais minėtas kunigaikštis turėjo dalyvauti Vokietijos imperijos paskelbime, vykusiame Versalio rūmų veidrodžių salėje. Jis buvo vienintelis dabartinio imperatoriaus Vilhelmo I žentas ir, kaip Frederikas I, buvo vienas iš valdančių Vokietijos suverenų. Kai Gottfriedui Schwabui sukaks 18 metų, Vokietija matys, kaip Wilhelmas II užims sostą mirus jo tėvui Frederickui III.

1893 m. 23 metų Gottfriedas Schwabas oficialiai išvyko iš Vokietijos, atsisakęs Vokietijos pilietybės ir palikęs Karlsrūhę, kad emigruoti į Šveicariją. Tuo metu jis buvo žinomas kaip paprastas kepėjas. Čia Gottfriedas sutiko penkiais metais jaunesnę Marie Lappert, kilusią iš Kirchbergo netoli Berno (Šveicarija). Jie susituokė 1898 m. gegužės 27 d. Roggwily mieste netoli Berno, o kitais metais - 1899 m. balandžio 27 d. - gimė jų vaikas Eugenas Schwabas. Gimimo metu Gottfriedas Schwabas buvo pasistūmėjęs karjeroje ir tapęs mašinų inžinieriumi. Kai Eugenui buvo maždaug vieneri metai, Gottfriedas ir Marie Schwabai nusprendė grįžti gyventi į Karlsrūhę, o Gottfriedas vėl kreipėsi dėl Vokietijos pilietybės.

Eugenas Schwabas eis savo tėvo pėdomis ir taip pat taps mašinų inžinieriumi, o ateinančiais metais jis patars tai padaryti ir savo vaikams. Eugenas Schwabas ilgainiui pradės dirbti gamykloje Aukštutinės Švabijos mieste, Pietų Vokietijoje, Ravensburgo rajono sostinėje Badene-Viurtemberge.

Gamykla, kurioje jis formuos savo karjerą, buvo Šveicarijos įmonės, pavadintos Escher Wyss, Vokietijos filialas. Šveicarija turėjo daug ilgalaikių ekonominių ryšių su Ravensburgo sritimi, o XIX amžiaus pradžioje Šveicarijos prekybininkai čia atveždavo verpalų ir audimo gaminių. Tuo pačiu laikotarpiu Ravensburgas iki 1870 m. į giliai Šveicarijos Alpėse esantį Rorschachą pristatinėjo grūdus, greta veislinių gyvūnų ir įvairių sūrių. Nuo 1809 iki 1837 metų Ravensburge gyveno 375 šveicarai, nors iki 1910 m. Šveicarijos gyventojų skaičius čia sumažėjo iki 133.

1830-aisiais metais kvalifikuoti Šveicarijos darbuotojai įkūrė medvilnės fabriką su inkorporuotomis balinimo ir apdailos gamyklomis, priklausančiomis ir prižiūrimomis brolių Erpf. Ravensburgo arklių turgus, įkurtas apie 1840 m., taip pat pritraukė daugybę žmonių iš Šveicarijos, ypač 1847 m. atidarius geležinkelio liniją iš Ravensburgo į Friedrichshafeną, miestą, esantį prie netoliese esančio Bodeno ežero, Šveicarijos ir Vokietijos pasienyje.

Rorsacho grūdų prekiautojai reguliariai lankydavosi Ravensburger Kornhaus ir galų gale šis tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir prekyba paskatino mieste atsidaryti Ciuricho mašinų gamyklos Escher-Wyss & Cie filialą. Tai įvyko po to, kai 1850–1885 m. buvo baigta traukinių linija, jungianti Šveicariją su Vokietijos geležinkelio tinklu. Gamyklą 1856–1859 m. įsteigė Walteris Zuppingeris ir ji pradėjo gamybą 1860 m. 1861 m. mes matome pirmą oficialų gamintojų Escher-Wyss Ravensburge patentą „ypatingos priemonės mechaninėse audimo staklėse, skirtos juostų audimui“. Šiuo metu „Escher Wyss“ Ravensburgo skyriui vadovavo Walteris Zuppingeris ir jis būtų ten, kur jis sukūrė savo tangentinę turbiną ir kur gavo daugybę papildomų patentų. 1870 m. Zuppinger kartu su kitais taip pat įkūrė popieriaus gamyklą Baienfurte netoli Ravensburgo. 1875 m. Jis išėjo į pensiją ir visas jėgas skyrė tolesniam turbinų tobulinimui.

1860 m. Escher-Wyss Ravensburg gamyklos steigimo dokumentas.

Naujojo šimtmečio pradžioje Escher-Wyss atidėjo į šalį juostų audimą ir pradėjo koncentruotis į daug didesnius projektus, tokius kaip didelių pramoninių turbinų gamyba, o 1907 m. jie siekė „patvirtinimo ir koncesijos procedūros“ hidroelektrinės statybai netoli Dogern ant Reino, apie kurią buvo pranešta Bazelio brošiūroje nuo 1925 m.

1920 m. Escher-Wyss susidūrė su finansiniais sunkumais. Versalio sutartis apribojo Vokietijos karinį ir ekonominį augimą po Didžiojo karo, o Šveicarijos kompanija skaitė, kad kaimyninių nacionalinių civilinės inžinerijos projektų nuosmukis yra per didelis. Escher-Wyss centrinis padalinys buvo įsikūręs Ciuriche ir datuojamas 1805 m., o įmonė, kuriai vis dar buvo naudinga gera reputacija ir daugiau nei šimtmetį trunkanti istorija, buvo laikoma pernelyg svarbia, kad ją būtų galima prarasti. 1920 m. gruodžio mėn. buvo atlikta pertvarka nurašant akcinį kapitalą nuo 11,5 iki 4,015 milijonų Prancūzijos frankų, kuris vėliau vėl padidintas iki 5,515 milijono Šveicarijos frankų. 1931 finansinių metų pabaigoje Escher-Wyss vis dar prarasdavo pinigus.

Vis dėlto 1920-ųjų dešimtmetį pati įmonė toliau vykdė plataus masto civilinės inžinerijos sutartis, kaip pažymėta 1924 m. oficialiame Wilhelmo III Uracho princo laiške bendrovei „Escher-Wyss“ ir Uracho namų turto valdytojui buhalteriui Julius Heller. Šiame dokumente aptariamos „Vokietijos vandens turbinų gamintojų asociacijos bendrosios hidroelektrinių mašinų ir kitos įrangos pristatymo sąlygos“. Tai patvirtina ir brošiūra „Vokietijos vandens turbinų gamintojų asociacijos sąlygos turbinoms ir mašinų dalims montuoti Vokietijos reiche“, išspausdintoje 1923 m. kovo 20 d. Escher-Wyss reklaminėje brošiūroje apie universalų alyvos slėgio reguliatorių.

Po to, kai Didžioji Depresija 1930-jų pradžioje ištuštino pasaulio ekonomiką, Escher-Wyss paskelbė, kad „ryšium su katastrofišku ekonominės situacijos vystymusi dėl valiutos infliacijos kompanija [Escher-Wyss] laikinai nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų įvairiose valstybėse-klientėse“. Kompanija taip pat pranešė, kad prašys atidėjimo teismo su Šveicarijos laikraščiu Neue Zürcher Nachrichten, kuris 1931 m. gruodžio 1d. pranešė, kad „kompanijai Escher-Wyss buvo leista sustabdyti bankrotą iki 1932 m. kovo pabaigos ir, kuratoriumi Šveicarijoje paskirta patikėjimo bendrovė .“ Straipsnyje optimistiškai teigiama, kad „turėtų būti perspektyva tęsti veiklą“. 1931 m. Escher-Wyss dirbo apie 1 300 pagal sutartis dirbančių darbuotojų ir 550 samdomų darbuotojų.

1930-ųjų viduryje Escher-Wyss vėl atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Siekiant šį kartą išgelbėti inžinerijos įmonę, buvo įkurtas konsorciumas. Konsorciumą iš dalies sudarė Šveicarijos federalinis bankas (kuriam atsitiktinai vadovavo Maxas Schwabas, niekuo nesusijęs su Klausu Schwabu) ir įvyko tolesnė įmonės restruktūrizacija. 1938 m. buvo paskelbta, kad firmos inžinierius pulkininkas Jacobas Schmidheiny'as taps naujuoju Escher-Wyss direktorių valdybos pirmininku. Netrukus po karo pradžios 1939 m. Schmidheiny buvo cituojamas sakant: „Karo pradžia nebūtinai reiškia nedarbą mašinų pramonėje neutralioje šalyje, priešingai“. Escher-Wyss ir jo naujoji vadovybė, matyt, nekantriai laukė pelno iš karo, nutiesdama kelią virsmui į pagrindinį nacių karinį rangovą.

Tęsinys: http://lebionka.blogspot.com/2021/04/svabo-seimos-vertybes-johnny-vedmore_4.html

Vertimo pradžia: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis.

Vakcinų gamintojų gobšumas tampa kliūtimi realizuojant „pinigų šeimininkų“ planus organizuoti badą

 

Žemiau pateikiu šiandien rusų portale „Katiuša“ pasirodžiusio Dmitrijaus Svetino straipsnio vertimą.

Klauso Švabo „Great Reset“ tęsiasi nepriklausomai nuo politinių lyderių barnių. Sekančiu etapu po korona-satanizmo ir ištisų kontinentų nugramzdinimo į masinę kovid-psichozę, sugriaunant sveikatos apsaugos sistemą ir vakcinavimu, yra suplanuotas bado organizavimas, nužudant galvijus, prisidengiant eiline „pandemija“. Sugavęs trendą Aleksandras Gincburgas iš N. F.Gamalėjos instituto jau suskubo pareikšti, kad „sekantis epidemijos etapas – užsikrėtimas koronavirusu žemės ūkio ir naminių gyvūnų. O Rosselchoznadzor (Россельхознадзор, Rusijos žemės ūkio kontrolės organizacija, A.L.) pareiškė apie registravimą pirmos pasaulyje antikovidinės vakcinos gyvūnams.

Visa kovidinė istorija vystosi pagal logiką globalistų-neokonų iš Baideno-Haris administracijos: visos karvytės, kiaulytės, avytės, kupranugariai ir kiti mėsos ir pieno tiekėjai greitai susirgs COVID-19, ir jei patys nepadvės (jie gi serga „be simptomų“), tai juos teks sunaikinti, juk jie neva perneša siaubingą virusą, nužudantį mažiau negu 0,16% gyventojų. Tačiau masinis galvijų žudymas sukels badą, o po jo visa kita pagal Švabo ir jo draugų sąrašą. Gal būtent todėl Rusijos gyventojai stojo „už taiką visame pasaulyje“. Na, dabar gobšumas išgelbės pasaulį. Ne grožis.

Rusijoje sukurta vakcina gyvūnams nuo COVID-19. Kada visame pasaulyje globalūs viršininkai nuspręs sunaikinti naminius gyvūnus, lamas, buivolus, karvytes ar kiaulytes dėl COVID-19, Rusija pasiūlys visam pasauliui savo panacėją. Ji, dėl viso ko, užregistravo vakciną rejestre vaistinių medžiagų Rosselchodnadzoro. Čia nurodyta, kad vakcina „skirta profilaktiškai nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) pas kailinius žvėris, šunis ir kates“. Leidžiamas stebuklingas preparatas bus pakuotėse po 1, 50, 100 ir 200 dozių. Registravimo numeris — 12-1-9.21-4744 №ПВР-1-9.21/03625. Tai kainuos 588 rublių už dvi dozes. Jos numatytos suleisti gyvūnams su 21 dienų pertrauka.

Apie tai, kad Rusija pirma pasaulyje užregistravo vakciną prieš COVID-19 skirtą gyvūnams, pranešė Rosselchosnadzoro Konstantinas Savinkovas. Panašu, šis veikėjas skaito mus visus kvailiais, nes TASS pranešė apie „pasigaminimą antikūnų su 100% tikimybe pas kates ir šunis“, tuo pačiu pabrėžiant, kad nėra mokslinio įrodymo dėl koronaviruso perdavimo iš gyvūnų žmonėms.

Tai kam ji, stebuklinga vakcina? Paaiškinimas yra, ir jis liečia būtent „žemės ūkio gyvūnus“. Reikalas tame, kad, pagal globalistų idėją, „stumti“ valstybes į naują stebuklingą pasaulį, gali ne tiktai masinį kovidą ir kitos psichozės, bet ir badas. Patirtis buvo gauta su „paukščių gripu“ ir „karvių pasiutlige“. Dabar paskelbti užsikrėtusiais ir pavojingais žmonėms mėsinės ir pieninės galvijų veislės galvijai COVID-19„trečiame etape“ bus per prievartą naikinami. Tai sukurs dirbtinį pasirinkimą: arba badas ir mirtis skurdžiausiems gyventojams, arba perėjimas prie dirbtinio maisto. Juo labiau Kinijoje eksperimentai šia tema praktiškai baigti.

Štai tiktai Rusijos biznieriai veterinarijos srityje sujudo ir ketina pardavinėti neegzistuojančia vakciną nuo neegzistuojančios epidemijos. Nieko asmeniško – tiktai verslas! Tą mintį savo žodžiais dar viename interviu tiesiai nusakė Maskvos fiziko-technikos universiteto genominės laboratorijos vadovas Pavelas Volčkovas: jis paskaičiavo, kad, nežiūrint į vienetinius užsikrėtimo atvejus kačių ir šunų koronavirusu SARS-CoV-2 ir „jam nežinomi atvejai letalių atvejų pas namų augintinius“, vakcinuotis teks. „Su naminiais gyvūnais elgiasi kaip su šeimos nariais. Daugelis žmonių pasirengę vakcinuoti savo augintinius, net jei koronavirusas SARS-CoV-2 neužmuša ir neatneša reikšmingos žalos augintiniams“, - pasakė Volčkovas. Kaip skaito RIA Katiuša redakcijoje, čia raktinis žodis — „daugelis“. Apie kovidinius pasus ir naminių numylėtinių čipavimą už pinigus net ir kalbėti neverta – viskas suplanuota.

Tarp kitko, rusams šis malonumas kol kas nebrangus, visa lobistų viltis masiškumas. Yra ir dar vienas pretekstas pokštams. Julija Melano, Posselschosnadzoro vadovo patarėja, tvirtina, kad vakcina gyvūnams – tai „sorbuota ir inaktyvuota vakcina, tai yra pilnas nužudytas virusas“. Mergaitė, gavusi išsilavinimą postsovietiniais metais, matyt, nežino, kad virusas – negyva materija, todėl jo negalima užmušti... Na ir Sputnik Belka-Strelka jau baigiamas – Gincburgas nereklamuos svetimo preparato.

http://katyusha.org/view?id=16435

Lenkijos futbolistai atsisakė klauptis prieš BLM ant kelių pasaulio čempionato atrankinėse varžybose Londone

 

Lenkijos futbolistai atsisakė klauptis at kelių prieš Black Lives Matter (BLM) ir vietoj to nurodė į užrašą „respect” ant savo marškinėlių. Susitikimo rezultatas 2: 1 Anglijos naudai.

RMX. News rašoma, kad Britanijos Premjer-lygoje paplitusi praktika prieš rungtynes klauptis prieš BLM. Tai daroma, neva, oponuojant rasizmui ir reikšti solidarumą su judėjimu BLM, kuris pretenduoja į antirasistinės organizacijos statusą, tačiau buvo apkaltinta kurstymu visuomenės skaldymu ir atsakinga už masines riaušes ir žudymus po Džordžo Floydo sulaikymo metu.

Socialiniuose tinkluose lenkų elgesys sukėlė audrą komentarų, dauguma iš kurių buvo teigiami. Lenkijos Seimo deputatas Mariusz Kałużny, atstovaujantis „Solidarumą“, parašė: „Jie neatsiklaupė. Šiame beprotiškame pasaulyje išlieka protingi. Aš didžiuojuosi tuo, kad aš lenkas!”

Visuomeninės Lenkijos televizijos TVP sporto kanalas pabrėžė svarbą lenkų žaidėjų gesto ir pareiškė, kad atsisakymas klauptis reiškia, kad „lenkai gerbia visas sąžiningo žaidimo taisykles“.

Lenkijos futbolo asociacija (PZPN) pabrėžė, kad Lenkijos rinktinės gestas yra neutralus, apolitiškas, o visi Lenkijos atstovai pasisako prieš rasizmą ir neapykantą.

Legendinis lenkų futbolistas Zbigniew Boniek pasisakė prieš tai, kad bet kuris Lenkijos žaidėjas klauptųsi ant kelių prieš BLM.

Lenkijos vyriausybė taip pat reiškė savo nesutikimą su BLM. Premjeras Mateušas Moravieckis pareiškė praėjusiais metais, kad apsauga tradicinių vertybių ypač svarbi tokioms valstybėms, kaip Vengrija ir Lenkija, akivaizdoje prievartos iš BLM pusės.

„Kada griaunami ištoriniai paminklai JAV ir kai kuriose Europos šalyse, mes norime amortizuoti šį griovimą pozityviomis programomis. (...) Mes norime užtikrinti, kad Centrinė Europa liktų oaze sveiko proto ir taikos“, - pasakė jis.

Lenkijos dienraštyje wPolytice publicistas Aleksander Nalaskowski parašė, kad nesupranta, kodėl lenkų futbolistai turi klauptis? Kuo jie nusikalto?

Jo žodžiais, ne lenkai vežė juodaodžius vergus nežmoniškomis sąlygomis laivų triumuose. Ne lenkai vykdė rasinę segregaciją, sukūrė negrų getus ir Ku-Kluks-Klaną. Kodėl lenkai turėtų su britais dalintis kaltės jausmu?

Kalbos apie Europos vienybę, Nalaskowski nuomone, yra niekai, nes lenkai neturi pagrindo atgailauti. Tai belgai, vadovaujami karaliaus Leopoldo II, nužudė milijonus Kongo gyventojų, o ne lenkai.

Nuorodos:

https://rmx.news/article/article/polish-football-players-refuse-to-kneel-for-blm-at-wembley-stadium

https://wpolityce.pl/sport/545228-na-kleczkach

Belgijos teismas pripažino karantino apribojimus neteisėtais, o Vienos teismas, kad PGR testai netinka koronaviruso diagnostikai

 

Vienos administracinis teismas pripažino, kad „PGR testai netinka diagnostikai.“

Vienos administracinis teismas patenkino Austrijos laisvės partijos FPÖ ieškinį dėl jos susirinkimo draudimo, užregistruoto Vienoje sausio 31 d.

Respublikos vardu sakoma: „Draudimas buvo visiškai neteisėtas“. Pasiremdamas moksliniais tyrimais teismas padarė išvadą, kad Vienos nacionalinės policijos nutarimas neturi pagrindo.

Teismo nutarime pažymima, kad net Pasaulio sveikatos organizacijos PSO duomenimis „PGR testas netinka diagnostikai ir todėl nieko nesako apie ligą ar žmogaus infekciją“.

https://youtu.be/xJs-U4Vm07c

Teismas įpareigojo Belgijos valdžią panaikinti karantiną.

Kovo 31 d. valdžios įvestus žmogaus teisių apribojimus dėl karantino Briuselio pirmos instancijos teismas pripažino neteisėtais. Belgijos valdžia įpareigota visus apribojimus panaikinti 30 dienų bėgyje, nes jie neturėjo teisinio pagrindo. Jeigu Belgijos valdžia nepanaikins karantino apribojimų, tuomet privalės mokėti baudą – 5000 eurų baudą už kiekvieną uždelstą dieną.

Daugelio valstybių valdžios pateikia lockdown (visuomenės įkalinimo forma), kaip būtiną priemonę kovojant su koronaviruso pandemija. Tai melas. Prieš metus, prasidėjus pandemijai, niekas neturėjo statistikos. Dabar ji yra! Naujausi tyrimai paskelbti prestižiniame moksliniame žurnale Nature. Jie apima 87 valstybių duomenis ir rodo, kad vyriausybių įvesti apribojimai nepadeda užkirsti kelio viruso plitimui. Apribojimai tik griauna gyventojų sveikatą ir gyvenimus.

Apie šiuos ir kitus teismo sprendimus kalbama laidoje „Vokietijos balsas“ (rusų kalba).

https://youtu.be/NrjdZ5y0iIE

Nuorodos:

https://www.info-direkt.eu/2021/03/31/oesterreichisches-gericht-kippt-urteil-pcr-test-nicht-zur-diagnostik-geeignet/

https://business-swiss.ch/2021/04/sud-objazal-vlasti-belgii-otmenit-karantin/

https://www.nature.com/articles/s41598-021-84092-1.pdf