Lietuvius prekybos vergais klausimas neliečia tiesiogiai. Lietuva neturėjo kolonijų ir vergais neprekiavo. Antra vertus, nutautėję Lietuvos feodalai pačius lietuvius pavertė beteisiais vergais (baudžiauninkais), kuriuos pardavinėjo, keitė į šunis, prievartavo ir t.t.
ES yra nemažai valstybių, kurios susitepusios dėl prekybos vergais afrikiečiais ir pastaruoju metu dėl to atgailauja, kalba apie kompensacijas Afrikos valstybėms, jų gyventojams. Žinoma, kad lietuviui atgailauti dėl svetimų kiaulysčių yra kvaila.
Unz apžvalga: "Žydų vergų prekeivių keliai" atskleidžia mažai spaudoje nušviečiamą temą. Todėl man buvo įdomu apie tai sužinoti kiek plačiau. Manau, kad ir kitiems ši apžvalga bus įdomi.
„Kai ponas Jokūbas toliau pamokslavo, kad atsiverstų, jis pasakė savo žmonėms, kad privers kitus dirbti už juos. (Šis pažadas išsipildė.) Natūralu, kad visada aplink yra žmonių, kurie norėtų, kad kiti dirbtų jų darbą. Būtent tokie 100 procentų patikėjo pono Jakūbo mokymu“.
„Trys palaiminimai, kuriais žydas privalo melstis kasdien: Palaimintas Tu, kuris nepadarei manęs pagonimi, nepadarei manęs moterimi ir nepadarei manęs vergu“.
„1787 m. gimstant Jungtinėms Valstijoms, vergų salų [Karibų jūros] žydų buvo penkis kartus daugiau nei Šiaurės Amerikos žydų ir galbūt prilygo Anglijos žydams. Suriname gyveno keturiolika šimtų žydų, o Kiurasao - penkiolika šimtų - ir vieni, ir kiti sudarė beveik pusę visų baltųjų gyventojų. Tuo tarpu visose Jungtinėse Valstijose 1790 m. gyveno mažiau nei penkiolika šimtų žydų"[2].
„Prekyba vergais buvo pagrindinis žydų ekonominio gyvenimo Suriname, kuris buvo pagrindinė trikampės prekybos stotelė, bruožas. Tiek Šiaurės Amerikos, tiek Karibų jūros regiono žydai šioje prekyboje atliko svarbų vaidmenį: 1707 m. vergų pardavimo įrašai rodo, kad dešimt didžiausių žydų pirkėjų išleido daugiau kaip 25 proc. visų mainų lėšų"[10].
„Laisvė, kuria naudojosi žydai... buvo neatsiejama nuo smurtinės prievartos....Afrikos vergai buvo nuolat kankinami kaimo pakelėse arba palei sinagogos aikštę juosiančią tvorą"[11].
AJA paliečia temą, kuri vis kartojasi: „1819 m. panaikinus prekybą vergais ir 1863 m. oficialiai išlaisvinus vergus, plantacijos tapo nepelningos, o žydų prekyba taip sumažėjo, kad jie beveik išnyko“. Suvokite šio teiginio reikšmę: juodųjų vergų išlaisvinimas „nualino“ ir „“sunaikino“ žydų bendruomenę.
Apie 1628 m. Barbadoso saloje apsigyveno žydai, o istorikas Stephenas Fortune'as rašė, kad „tariama žydų gerovė kontrastavo su nepateisinama ir gėdinga vergų padėtimi“[12]: „Deja, dėl žemės drebėjimo ir vergų išlaisvinimo kilusi ekonominė depresija privertė emigruoti daugelį salos žydų."[13] Afrikos vergų išlaisvinimą jie pateikia kaip katastrofą, prilygstančią žemės drebėjimui, - dėl kurios ‚nelaimingieji‘ žydai turėjo visam laikui bėgti.
Encyclopedia Judaica (EJ) rašo, kad Kiurasao sala buvo vadinama „Karibų žydų bendruomenių motina“, tačiau žydų mokslininkai šią salą apibūdina kaip vergų prekybos paskirstymo centrą[14] - „didelį vergų sandėlį“[15]. „[16] Iš tikrųjų žydams priklausė 80 proc. visų Kiurasao plantacijų, o žydų vergų prekeiviai buvo atsakingi už vergų paskirstymą iš Kiurasao į Ispanijos Amerikos uostus Karibų jūros regione ir Pietų Amerikoje. 1765 m. Jesurunų šeimai priklausė rekordinis skaičius - 366 juodaodžiai; artimiausias Gentile turėjo 240 vergų. Vienu užfiksuotu atveju 1701 m. žydai broliai Gentile organizavo 664 afrikiečių gabenimą; 205 žuvo pakeliui į Kiurasao[18]. O salos istorikas Johanas Hartogas patvirtina gerai žinomą žydų temą - žydų bendruomenė patyrė „staigų nuosmukį“ tais pačiais metais, kai buvo apribota prekyba vergais[19].
Encyclopedia Judaica pripažįsta, kad, kai žydai apsigyveno Haityje,[20] jie „specializavosi žemės ūkio plantacijose, [bet] XVIII a. pabaigoje prasidėjus vergų sukilimams, žydai palaipsniui paliko Haitį ir išvyko į kitas Karibų jūros salas arba Jungtines Amerikos Valstijas (Naująjį Orleaną, Čarlstoną)“. Čia žydai vėlgi nelepina juodaodžių laisve; jie taip pat nedalyvavo jos siekimo procese. Kai tik emancipacija tampa realybe, žydai palieka Haitį ir išvyksta į vergiškesnes apylinkes.
Jamaikoje taip pat buvo stipri žydų kolonija, rašo AJA (p. 151):
„Cukraus pramonės augimas išplėtė žydų imigraciją ir nemažai žydų tapo plantacijų savininkais.“[21] EJ didžiavosi, kad „žydai, turintys žemės ūkio plantacijas, kontroliavo cukraus ir vanilės pramonę ir ... buvo užsienio prekybos ir laivybos lyderiai.“[22] Skyriuje „Cukrus“ - produktas, labiausiai atsakingas už milijonų afrikiečių pavergimą - EJ žydus iškelia į epicentrą:
„Žydai Brazilijoje buvo svarbūs ne kaip [cukraus] fabrikų savininkai, o kaip finansų agentai, tarpininkai ir eksporto pirkliai. Kai XVII a. antroje pusėje Braziliją vėl pradėjo valdyti portugalai, daug žydų emigravo į Surinamą, Barbadosą, Kiurasao ir Jamaiką, kur jie įsigijo dideles cukranendrių plantacijas ir tapo pagrindiniais cukraus prekybos verslininkais"[23].
Ir tada atsiskleidžia kita, dabar jau nuspėjama žydų tikrovė: „Vergovės panaikinimas britų valdose (1833 m.) sumažino ekonomiką ir išsklaidė žydus.“ Atkreipkite dėmesį, kad čia AJA rašo, jog pavergtų juodaodžių laisvė „išsklaidė“ žydus.
Daugelis šių žydų „išsibarstė“ į Šiaurės Amerikos žemyną, teigia AJA: „Pasibaigus vergovei Karibų jūros regione, žydai iš salų atvykdavo beveik kasdien...“ Daugelis jų atsidūrė Džordžijos kolonijoje, aprašytoje kaip „kenčiančioje dėl idealistinio patikėtinių reikalavimo neturėti vergų ir alkoholio...“[24] Kaip rašo AJA, „neturėti vergų“ reiškė žydų „kančias“. Iš tikrųjų Džordžijos vadovų atsisakymas leisti juodaodžių vergiją sukėlė žydų egzodą iš kolonijos! Iki 1740 m. liko tik trys žydų šeimos. Pasak rabino Markuso, jos išvyko, nes „buvo uždrausta juodaodžių vergovė, uždrausta prekiauti alkoholiu“[25]. Žydas Abrahamas De Lionas sakė, kad išvyko dėl „juodaodžių trūkumo..., o jo baltieji tarnai jam kainavo daugiau, nei jis galėjo sau leisti“[26].
Remdamiesi savo pačių archyviniais dokumentais, žymiausi žydų mokslininkai nupiešė nerimą keliantį pirmųjų savo tėvų įkūrėjų portretą. Visais nagrinėtais atvejais žydų „laisvė“ ir klestėjimas visiškai priklausė nuo juodaodžių vergijos, o kai tik juodaodžių „laisvė“ buvo pasiekta, žydų pasaulis subyrėjo ir žydai pabėgo. Encyclopedia Judaica gražiai apibendrina:
„XIX a. Karibų jūros regione prasidėjo bendras ispanų ir portugalų bendruomenių nuosmukis. Didėjanti konkurencija žemės ūkio produktų srityje, afroamerikiečių darbininkų apleistos plantacijos dėl vergovės panaikinimo, asimiliacija ir emigracija buvo pagrindinės šio nuosmukio priežastys"[27].
Garbingasis Elijas Muhamedas rašė, kad po to, kai 1000 metų buvo surišti Europoje, „jie buvo laisvi (laisvi) keliauti po žemę ir apgaudinėti žmones“. Be to, „jie čia jau daugiau kaip 400 metų. Didžiausios ir neatleistinos jų nuodėmės buvo vadinamųjų negrų atvežimas čia dirbti jų darbo"[28].
Taigi žydų mokslininkai patvirtino, kad niekas geriau už žydus neatitinka pono Mahometo pateikto keliaujančio apgaviko ir „neatleistino“ vergus gaminančio nusidėjėlio apibūdinimo.
Nuorodos:
[*] See also Michael Hoffman, Judaism Discovered (2008), p. 375.
[1] Isaiah 42:6; 49:6; 60:3.
[2] Robert Swierenga, The Forerunners: Dutch Jewry in the North American Diaspora (Detroit: Wayne State University Press, 1994), p. 36.
[3] Yosef Hayim Yerushalmi, “Between Amsterdam and New Amsterdam: The Place of Curaçao and the Caribbean in Early Modern Jewish History,” American Jewish History, vol. 72, no. 2 (December 1982), p. 190.
[4] Yda Schreuder, Amsterdam’s Sephardic Merchants and the Atlantic Sugar Trade in the Seventeenth Century (New York: Palgrave Macmillan, 2019), p. 70. Also, Steven S. Sallie, “The Role of the Semitic Peoples in the Expansion of the World Economy Via the Trans-Atlantic Slave Trade: A Literature Extraction and an Interpretation,” Journal of Third World Studies, vol. 11, no. 2 (Fall 1994), p. 173.
[5] “Miscellaneous Items Relating to Jews of North America,” Publications of the American Jewish Historical Society, vol. 27 (1920), pp. 223–24.
[6] Sallie, “The Role of the Semitic Peoples,” p. 173.
[7] https://www.americanjewisharchives.org/about/jacob-rader-marcus/
[8] Malcolm H. Stern, “Portuguese Sephardim in the Americas,” American Jewish Archives, vol. 44, no. 1 (Spring/Summer 1992), p. 142.
[9] Allan Metz, “Those of the Hebrew Nation…The Sephardic Experience in Colonial Latin America,” American Jewish Archives, vol. 44, no. 1 (Spring/Summer 1992), p. 226.
[10] Marc Lee Raphael, Jews and Judaism in the United States: A Documentary History (New York: Behrman House, 1983), p. 24.
[11] Jewish Autonomy in a Slave Society (Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 2020), p. 76.
[12] Stephen Alexander Fortune, Merchants and Jews: The Struggle for the British West Indian Caribbean, 1650-1750 (Gainesville: University Presses of Florida, 1984), p. 109.
[13] Stern, “Portuguese Sephardim in the Americas,” p. 143.
[14] Lavy Becker, “A Report on Curacao,” Wisconsin Jewish Chronicle, December 5, 1969.
[15] Daniel M. Swetschinski, “Conflict and Opportunity in ‘Europe’s Other Sea’: The Adventure of Caribbean Jewish Settlement,” American Jewish History, vol. 72, no. 2 (December 1982), p. 236.
[16] Stern, “Portuguese Sephardim in the Americas,” p. 147; Emma Fidanque Levy, “The Fidanques: Symbols of the Continuity of the Sephardic Tradition in America,” American Jewish Archives, vol. 44, no. 1 (Spring/Summer 1992), pp. 184–85.
[17] Marc Lee Raphael, Jews and Judaism in the United States: A Documentary History (New York: Behrman House, 1983), p. 24.
[18] Isaac S. and Susan A. Emmanuel, History of the Jews of the Netherland Antilles (Cincinnati: American Jewish Archives, 1973), p. 77.
[19] Johan Hartog, Curaçao From Colonial Dependence to Autonomy (Aruba, Netherland Antilles, 1968), p. 276.
[20] Second Edition, Volume 4, p. 473.
[21] Stern, “Portuguese Sephardim in the Americas,” p. 151.
[22] Second Edition, Volume 4, p. 474.
[23] See also James C. Boyajian, “New Christians and Jews in the Sugar Trade, 1550–1750: Two Centuries of Development of the Atlantic Economy,” in The Jews and the Expansion of Europe to the West, 1450-1800, eds. Paolo Bernardini and Norman Fiering (New York: Berghahn Books, 2001), p. 476.
[24] Stern, “Portuguese Sephardim in the Americas,” p. 164.
[25] Jacob Rader Marcus, Memoirs of American Jews 1775-1865, vol. 2 (New York: KTAV Publishing House, 1974), p. 288.
[26] Edward D. Coleman, “Jewish Merchants in the Colonial Slave Trade,” Publications of the American Jewish Historical Society, vol. 34 (1938), p. 285.
[27] Second Edition, Volume 4, p. 470.
[28] Message to the Blackman in America, pp. 104, 267; “Is There a Mystery God?” Pittsburgh Courier, Aug. 18, 1956.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą