Kun.maj.A.Bulotos mintys ir prisiminimai apie Sausio 13

 

Kun.maj. Alfonsas Bulota leido man. perspausdinti jo straipsnius, skelbtus ankstesniais metais portale www.lebionka.blogspot.com (pasiekiamas pakeitus VPN).

Kapelionas maj. Alfonsas Bulotas. SAUSIO 13 Laisvės gynėjai. Dvi nuotraukos iš Sausio 13 įvykių atminties

Pirmoji nuotrauka niekur neskelbiama viešai, manau nerodant dvasininkų visuomeninę – patriotinę, tautinę veiklą, nuteikiant mintis, apie dvasininkų nesikišimą į politiką. Dvasininkai tikrai yra godūs tiesai, laisvei, oriam piliečių gyvenimui. Lietuvis kunigas Kęstutis Krikščiukaitis Pelesos klebonas nesėdėjo ramiai parapijoje Baltarusijoje po Lukošenkos skėčiu, bet Sausio 13 naktį atvažiavo ginti Lietuvos ir krūtine atsistojo prieš rusų tanką ir skvarbiu žvilgsniu žiūrintis tankistui į akis. Tanke už vairo sėdėjo žmogus su sąžine, žinantis, kad į taikius žmones su tanku važiuoti draudžiama. Raportavo karys į Vilniaus Šiaurės miestelio 02902 karinį dalinį vadovybei, tada Putnos gatvėje, kad minioje žmonės neginkluoti. Tuomet jam įsakė „sukioti didelį“ tai yra tanko vamzdį ir taip nubaidyti žmones. Kunigas ir žmonės nesitraukė. Atsitraukė tankas. Ačiū tau kunige už pilietinę drąsą ir manau kad Prezidentas kalbėjęs, kad Lietuvoje bus kitaip, šį kunigą po mirties apdovanos garbės atmintinu žymeniu. Kas jį teiktų tokiam apdovanojimui? Jis našlaitis. Augęs vaikų namuose. Jau būdamas kunigu, ten dažnai apsilankydamas vaikams ir auklėtojams kalbėdavo, kad tie namai jam Motina ir Tėvas. ( Sugebėjo tada tokie namai išauginti dorus žmones ir dabar manau ne namai kalti dėl vaikų, bet „žmones“ – pinigai ) Pakrikštytas jaunuolis Kęstutis ligoninėje ir ta proga jis pirmą kartą gyvenime apsivilko kostiumą, padovanotą iš palatoje gulinčių ligonių aukų ir išgirdo sąmoningo krikščionio Dievo vardą ir kad jis tapo Dievo vaiku. Tad jo kunigystė buvo paženklinta begaline meile ligoniams, vienišiems žmonėms ir meile savo tautiečiams atskirtiems TSRS siena nuo Lietuvos. Atiduodavo paskutines savo lietuvių jam megztas šiltas pirštines ir kojines šąlantiems bažnyčioje Baltarusijos lietuviams ir pats būdavo be jų. Amžinybė, jauną, jautrų kunigą sustabdė, manau paridenus nesantaikos obuolį tarp Pelesos parapijiečių, laisvei atgimstančioje Baltarusijoje.

Antroji nuotrauka manau vaizduojanti iš pastiprintos šių dienų globalistų atminties sampratos – „niezabudkos“ ( Nuotrauka, Ekspertai.eu.Atsiprašau, kad neprašiau teisės pasinaudoti autorių nuotrauka) apie iškovotos Lietuvos laisvę? Tada pažymėtos Vyčio ir kryžiaus simboliais ir 14 žuvusiųjų auka.

„Niezabudkininkai“, manau nepriešinkite tikrų atminties aukų.

Su gilia pagarba visiems to meto Sausio 13 gynėjams. Už žuvusių ir visų Lietuvos sausio 13 gynėjų auką, specialioje Lietuvos Laisvei skirtoje „Šv. M. Marijos Lietuvos laisvės“ koplyčioje kaip ir kiekvienais metais, bus prisiminta ir meldžiamasi. Kapelionas maj. Alfonsas Bulotas.

Sausio 13 jis nešaudė į savus. Sausio 13-oji, jam padėjo pasirinkti kunigo tarnystę. Kun. maj. A.Bulotas

Dori prokurorai ir VSD tarnautojai, manau, gerai žino, kad Sausio 13 Lietuvoje dar veikė TSRS Omonas ( specialių užduočių kariuomenė), kurios kariai laisvai su ginklais važinėjo po Lietuvą, vykdydami iš Maskvos duotus įsakymus. 

Vietiniai, lietuviškieji omonininkai, galėjo pasimesti, pamatę minioje savo tėvą ar giminaitį, ginantį Lietuvos laisvę, į kuriuos jiems įsakyta, esant reikalui, šaudyti. Taip, kaip vagis paprastai nevagia iš kaimyno, bet vagia nuo tolimesnio, taip ir Lietuvos tarybiniai  omonininkai  paprašė pagalbos  „užkietėjusių“ TSRS  omonininkų  iš Sibiro gilumos - Novosibirsko, kad lietuviškieji nacionalistai griauna Tarybų sąjungą. O tarybinis omonas turėjo gerą patirtį nuo  NKVD, KGB, Vengrijos, Čekoslovakijos, Gruzijos sukilimų, kur be šūvių, su kastuvėliais kapojo  žmonėms galvas. 

Omonininkai  iš Novosibirsko buvo atskraidinti į Rygą ir automobiliais atvežti į Vilnių. Visa tai vyko naktį. Novosibirsko omonininkai, vietiniams Vilniaus omonininkams padedant, buvo išskirstyti: vieni  dislokuoti ant  daugiabučių namų stogų prie Aukščiausios tarybos pastato, o kiti prie televizijos bokšto. Pastariesiems omonininkų  snaiperiams, lipant gyvenamo daugiabučio namo laiptine į paskutinį  gyvenamo namo  aukštą, kad užlipti ant stogo, vienas iš omonininkų  išgirdo laiptinėje kalbant lietuviškai. Omonininkas suprato, kur jis atvežtas ir kokiems tikslams. Jis lietuvis ir nusprendė į lietuvius  nešaudyti. Jis pabėgo ir įsijungė į atskilusį nuo Maskvos  lietuvišką  "omoną"  - „ Arą“,  kuris jau tarnavo Lietuvai. 

TSRS omono karį, Virgilijų traukė karinių antpečių grožis, kurie jam sapnuodavosi. Tarnyba  atliko specialios paskirties dalinyje Novosibirske. Tai vienas iš buvusių slaptųjų TSRS miestų. Virgilijus tiko tiems daliniams, nes reikalų su tikyba  neturėjo. Lietuviškas „Aras“ į kurį perbėgo Virgilijus, buvo tiesiogiai pavaldus V. Landsbergiui. „Are“ tada tarnavo tie, kurie buvo pasiryžę dėlei Lietuvos laisvės paaukoti brangiausią dalyką - gyvybę, pasakojo man  kaip pavaldinys kariuomenės kapelionas kapitonas Virgilijus. Aš buvau LR kariuomenės vyriausiasis kapelionas majoras. Gyvenimas „Are“ buvo toks: po pagalve – pistoletas, šalia lovos – automatas, išsiskyrimas su artimaisiais nežinia kuriam laikui, nuolatinė įtampa. Tarnavo pusmetį, budėdami, saugodami objektus, susiremiant su nusikalstamo pasaulio atstovais. Aprimus situacijai Lietuvoje, Virgilijui iškilo dilema, ką veikti toliau: likti „Are“, tapti Aukščiausios tarybos narių asmens sargybiniu ar įgyvendinti seną svajonę – tapti karininku. 

Tapti „Aro“ karininku iš specializuoto TSRS Omono būrio, jam nepavyko per atranką. Dievas jam leido pasirinkt kitą kryptį, kai jis slėpdamasis nuo Rusijos  omoninikų  draugų perėjo į lietuvišką „Arą“ ir pamatė lietuvius, ginančius savo tėvynės laisvę.

Gal būt jis tą tarybinio karininko karjerą  būtų pasiekęs, jei nebūtų atgabentas į Lietuvą. Matyti vaizdai, kai žmonės plikomis  rankomis ginė laisvę, draugo, nepriimto tarnauti į „Aro“ rinktinę, žūtis, paskatino  omonininką  Virginijų tapti Kristaus kariu. „Aro“ uniformą pakeitė kunigo sutana. 

Kauno  kunigų seminarijos vadovybė atsargiai pažvelgė į šio 20-mečio jaunuolio norą studijuoti teologiją. Kliūčių nedarė. Jau tapęs klieriku V. Dudonis išgirdo apie Medininkų tragediją, Jeigu ne stojamieji egzaminai, o jų metu V. Dudonis „Are“ pasiprašė atostogų, vieno iš dviejų savo būrio žuvusių vyrų vietoje, Medininkuose,  galėjau būti jis. Tai pasakojo Virgilijus, išnagrinėjęs budėjimo grafiką žuvusio tarnybos draugo Mindaugo  Balavako. 

Tos žinios paveiktas Virgilijus vėl griebėsi ginklo ir lėkė Į Vilnių, bet naujasis „Aro“ vadas pasakė: „Ačiū ,bet apsieisime be tavęs“. Atidavė ginklus, kad nereikėtų šaudyti į savus. Jis tapo Kristaus kariu-kunigu. Taip pasakojo buvęs Novosibirsko specialiosios paskirties karys savo draugams ir „Kauno dienai“ jau būdamas Kristaus kariu.  

Kodėl jis pasuko į kunigo tarnystę? Jis nenorėjo vykdyti įsakymo šaudyti nuo stogų į savus. Ar šaudė jo draugai jis nežino, nes jis pabėgo iš TSRS sistemos, išgirdęs Vilniuje laiptinėje kalbant lietuviškai ir daugiau su savo tarnybos draugais iš Novosibirsko nesusitiko. Būdamas kariuomenės kapelionu kapitonu, Virgilijus  pirmą kartą apėjęs Kauno Įgulos bažnyčią, kaip naujasis rektorius kapitonas Virginijus Dudonis, viename rūsio kambaryje ant sienos pamatė įrėmintą didelę nuotrauką. Joje minios žmonių Gedimino aikštėje į paskutinę kelionę palydi Medininkų tragedijos aukas. Prie vieno karsto matėsi daugelis buvusių kunigo bendražygių.  Ar jie šaudė į savus ar ne gerbiami teisėjai, prokurorai, kapelionas Virgilijus nematė, nes jo keliai, lipantiems omonininkams  ant stogų, išsiskyrė laiptinėje? TSRS omonininkas, „Aro“ karys, tapęs kunigu,  nešaudė. Tai galėjo daryti jo buvę tarnybos draugai, vykdydami vadų įsakymus? Jis išgirdęs kalbant  laiptinėje lietuviškai – pabėgo. Ar ten buvo daugiau „savų“ ar svetimų, manau, gal turėtų  atsakyti Sausio 13-osios užbaigta byla? Virgilijus Dudonis tapo kunigu ir jaunas iškeliavo amžinybėn su švaria sąžine prieš Dievą  ir Sausio 13-osios Lietuvą.

Pagarbiai LR kariuomenės vyr. kapelionas majoras A. Bulotas

P.S. Šiandien labiausiai pažeista velniškais skiepų šuviais bažnyčia skiepijimą ėmė vadinti „religine pareiga.“ Mums visiems tenka apsispręsti, kam tarnauti: ar Kristui, ar raguotajam. Apsispręsti, kaip Virginijui Dudoniui, kaip Sausio 13!

Sausio 13 gynėjo kun. maj. Alfonso Buloto mintys. Apaštalas Petras – Bažnyčios uola ar suklupimo akmuo?

Vyskupai persigalvojo: mišių dar neatnaujins. Išklausę „ekspertų“ patarimus „davė durniams kelią“, kaip moko liaudies išmintis.

Vytauto Landsbergio Sausio 13 nakties testamente (LRT, Pasidalinkime prisiminimais) sakoma: „Sausio 13 kovos ir laisvės naktį, gynėjai eidami į mirtį už Lietuvos laisvę, prieš okupanto tankus, krūtinių žibuoklių parodijomis nesipuošė. Per 30 laisvės metų, jau pamiršote?“

Seimas, tuo tarpu, svarsto tualetų „problemą“ ir kovoja su baisia „pandemija“, diegia vakcinas, neišbandytas su laboratoriniais gyvūnais, testuotas vos kelis mėnesius, bet ne kelis metus, kaip įprasta. Skubama, skiepijama, mėginama kurti PGR testą, kuris reaguotų ne į visus 5 žmogaus organizmą parazituojančius koronavirusus, bet tik į SARS-Cov-2. Staiga atrasta, kad virusas mutuoja. Stebisi medicinos orakulai, žiniasklaida. O ar jie žino bent vieną nemutuojantį RNR virusą? Tai ką jie visi veikė universitetuose?

Sėkmingiausiai ši „modernaus gripo“ pandemija „gydoma“ policijos STOP užtvaromis, organizuotomis toliau nuo miestų, kad sergantieji, gink Dieve, nepatektų į ligonines. Šios priemonės turi kompensuoti Lietuvoje sunaikintą sveikatos sistemą, kuri veikė ir rajonuose, seniūnijose, arti prie gyventojų. Laisvosios rinkos orakulai įsakė gerai veikiančią sistemą sunaikinti, „optimizuoti lovų skaičių ligoninėse“. Vos suspėjo iki koroninės pandemijos. Dabar džiaugiamės tos „optimizacijos“ vaisiais, kviečiame į ligonines vietoj medikų muzikantus ir žurnalistus, kad šie dirbtų savanoriais.

Seimūnams, apsvaigus nuo jų legalizuotų kanapių, bus galima vairuoti automobilį, o piliečiui, ištikus širdies priepuoliui ir išgėrus gudobelės tinktūros buteliuką, bus šansas netekti teisių arba sėsti į kalėjimą, priklausomai nuo situacijos.

Prekybos centrai – ne bažnyčios, čia žmonės neskaičiuojami, čia galima stumdytis prie lentynų alkūnėmis, baksnoti vienas kitam pilvu prie kasos.

Sveikatos ekspertams užsikrėtimai bažnyčiose nėra žinomi, o pagal jų patarimus arkivyskupui, bažnyčioje turėtų melstis 15-30 žmonių.

V. Landsbergio sausio 13 nakties testamente paminėta: „kai bus sunku, visada glauskitės prie bažnyčių.“ Dabar televizijos reklamoje SUSTOKIME tos lyderystės nesigirdi? I. Šimonytė, įvertinusi vyskupų sprendimą, neorganizuoti pamaldų pasakė: „manau tas sprendimas buvo labai vietoje ir labai laiku, vertinome jį kaip solidarumo su pasaulietine valdžia ženklą“(citata), o kada to solidarumo nebuvo, jeigu didesnė tautos dalis išpažįstanti tikėjimą Dievu, jus išrinko į Seimą? Aš tikintis ir balsavęs Lietuvos pilietis. Kokio dar solidarumo reikia iš vyskupų? Ar tokio, kaip tada, kaip iš Vilniaus Arkikatedros buvo išvytas vyriausias LR kapelionas pulkininkas monsinjoras Alfonsas, kad į jo vietą būtų pasodintas komunistas M.A.Brazauskas? Ar aukoti šventas Mišias betarpiškai ligoninių koplyčiose už gydytojus ir visą medicinos personalą, ligonius, nėra didžiausias solidarumas ir buvimas kartu su Kristumi?

Nuotrauka, kurią matome, yra padaryta reanimacijos palatoje gruodžio 30 dieną. Tai šių dienų stebuklas, ką gali padaryti kunigas ir tikinčių malda.

Kada įvyko avarija Floridoje, jaunuolis G. D. ilga laiką išbuvo po vandeniu, kol jį išgelbėjo. Reanimacijoje buvo sustojusi jo širdis ir tik aparatūra palaikė gyvybę. Kunigo malda, palaiminimas ir tikinčiųjų rožančiaus malda lėmė, kad šių metų sausio 3 dieną jaunuolis jau vakarieniavo su savo šeima. Medicinos personalas ir visi kalbintieji tai laiko „kalėdiniu stebuklu“ (glioria.tv). Tokį stebuklą atsimena ir Sausio 13 įvykių dalyviai, kurie išgirdo kunigo A. Keinos vadovaujamą Rožančiaus maldą iš Aukščiausios tarybos lango.

Per visas praeitų ir šių metų epidemijas nebuvo pastebėta, kad bažnyčiose būtų užsikrėtę tikintieji. Pasaulinė statistika skelbia, kad daugiau pasaulyje įvyko mirčių nuo savižudybių, socialinės nelygybės, stokos teisingumo, smurto, lėtinių ligų, psichologinės prievartos, nei nuo epidemijos. Apaštalas Petras turėjo progos su Jėzumi kalbėti, kaip visų apaštalų burna ir šitame pokalbyje Jėzus Petrą pavadino laimingu – palaimintu. Petro įpėdiniai – Lietuvos vyskupai dabar kalba kaip visos Lietuvos Katalikų bažnyčios tikinčių burna. Tačiau nėra ką prakalbinti šiuo Lietuvai sunkiu metu ir kam pasakyti kur ieškoti stebuklo? Vieną kartą metuose prezidentūroje rengiami „maldos pusryčiai“ nepadaro nei sotesnių, nei teisingesnių nei maldingesnių. Maitintis reikia Kristaus Duona, kuria Jis iš kelių keliauninkų 5 kepalėlių duonos ir dvejų žuvų pamaitino 5 tūkstančius vyrų ir dar surinko 12 pintinių trupinių. Bet prieš maitindamas Jėzus pažvelgė į dangų, kalbėjo maldą ir laimino. Lietuva važiuoja į Briuselį maldauti pinigų užsidirbusiems, bet valdininkų naktinės krizės pasmerktiems pensininkams? Kažkaip ir dvasinius dalykus dar vyskupai bandė aiškinti „ekspertams,“ nukreipiant sielovadą į sveikatos pusę ar net pasaulietišką, bažnyčiai keistą „ūkio“ sritį, bet aš iš „ekspertų“ aiškinimo supratau, kad „durną ir bažnyčioje muša“ (liaudies išmintis).

Pagarbiai, Sausio 13 gynėjas kun. A. Bulotas

Sausio 13 laisvės kovų dienomis Aukščiausioje taryboje „dingo“ svarbūs Lietuvos laisvei dokumentai. Kun. majoro A.Buloto niekur neskelbti liudijimai

 

Delsimas baigti sausio 13 bylą, tik pratęs tiesos paieškas. Keista, kai naujas Seimas, užuot tęsęs nepabaigtus praėjusio seimo darbus, susidomi narkotikų legalizavimu, tualetų paskirtimi, Rusijos disidentais, bet palieka Sausio 13 istoriją su svarstymais dėl tunelio kasimo po Aukščiausios tarybos pastatu, kuomet kritišku momentu minia žmonių būtų palikta kalbėti Rožančiaus maldos, o „vadukai“, kaip 1940 metais, bėgtų iš Lietuvos? Jei taip, tai kokių galų bailiams ar bailiui spręsti Prezidento titulo vakciną?

Sausio 12 dieną LRT buvo paskelbti tuometinės studentės J.Imbrasaitės prisiminimai apie Sausio 13 įvykius.

Gražus studentiškas prisiminimas iš Sausio 13 nakties, manau nepalikęs nuošalyje tą naktį nei vieno doro lietuvio ar svečio be virpulio širdyje, ar laimėsime? Autorė užsiminė apie Kuveitą. Cituoju: “Tarptautinė situacija irgi nebuvo palanki-JAV su koalicijos partneriais pradėjo bombarduoti Irako pajėgas, kurios tuo metu buvo okupavusios Kuveitą, ir viso pasaulio žiniasklaida savo dėmesį buvo susikoncentravusi būtent į tuos įvykius. Daugelis iš mūsų stebėjo televizorių ir vis vylėsi pamatyti, kad pasaulio žiniasklaida bent keliais sakiniais užsimena apie įvykius Lietuvoje, tačiau nieko...“

„Tačiau nieko“ – nebuvo nieku. Taip. Straipsnis paliudija, (ačiū autorei už priminimą) kad tada Aukščiausioje taryboje kai kurie svarbūs Lietuvai dalykai buvo niekas. Tada su savanoriu Algimantu Reičiūnu, stebėdami per jo turimą palydovinę televiziją (dar retas dalykas buvo palydovinė televizija TSRS Lietuvoje) įvykius pasaulyje, dalyvaudami Aukščiausios tarybos gynyboje, nusprendėme informuoti JAV karius esančius Persų įlankoje (Taip mes manėme). Vakare susisiekėme per Maskvą su JAV ambasada. A. Reičiūnas turėjo faksimilinio ryšio priemonę ir su jos pagalba mes susirašinėjome. Yra faksimiliniai dokumentai. JAV ambasada atsiuntė JAV ambasados Egipte telefono numerį ir prašė su jais palaikyti ryšį. Ambasadai Egipte perdavėme informaciją, kas vyksta Lietuvoje ir prašėme, aš kaip katalikų kunigas, o A. Reičiūnas kaip Lietuvos karys savanoris, kad JAV nepradėtų karo su Iraku dėl Kuveito ir taip nenukreiptų pasaulio dėmesio nuo įvykių Lietuvoje. Greitai gavome atsakymą ir prašymą, kad sekančią dieną JAV suruoš 12 val. specialią konferenciją, kad galėtų betarpiškai susirinkusieji asmenys Egipto JAV ambasadoje, kaip supratome konferencijos salėje, išklausyti mūsų tiesioginį paaiškinimą, kas vyksta Lietuvoje? Konferencija įvyko. Karas Kuveite buvo sustabdytas trims dienoms, ką liudija ir jau blėstantys dokumentai. Dokumentų kopijos A. Reičiūno, skubiai, buvo perduota Aukščiausios tarybos nariams. Istorija apie Lietuvos Sausio 13 laisvės gynybą tęsiasi, kol dar yra gyvi liudininkai.

Pagarbiai, bendravęs su ambasadomis kun. majoras A. Bulotas

Susirašinėjimų su JAV ambasadomis Maskvoje ir Egipte faksogramų kopijos.