Nuorodos į ankstesnes dr.
O.Četverikovos knygos dalis teksto pabaigoje.
(…) Šioje „germanizacijos“
strategijoje galima aiškiai išskirti tris kryptis:
1) valstybės valdžios
decentralizacija (federalizacija, regionizacija, angliškame variante
– devoliucija) su tikslu maksimalių įgaliojimų perdavimo ir
įtvirtinimo jų tiesioginių santykių su ES institucijomis;
2) sukūrimas pasienio regionų ir kitų tarpregioninio
bendradarbiavimo formų, skirtų naikinti sienas ir užtikrinti
horizontalų regionų „suaugimą“;
3) gynimas teisių etninių ir
nacionalinių mažumų su tikslu pasiekti jų autonomiją ir sukūrimą
savarankiškų etninių regionų („Europos genčių“ projektas).
Kaip konkrečiai ir kokių struktūrų
ir mechanizmų pagalba vykdoma Europos kontinento fragmentacija ir
kokias pasekmes tai sukelia?
Nacionalinių valstybių
decentralizacija arba regionizacija daugelis tyrinėtojų vadina
„tylia revoliucija“. Ši ES „regioninė politika“, vykdoma
nuo 1970-jų pradžios, kad išlyginti ir įveikti atskirų regionų
vystymosi skirtumus susikūrus bendrai rinkai.
Tada buvo nutarta sukurti Europos
regionų vystymo fondą (ERVF), skirtą remti silpniems regionams.
Tačiau realus jo poveikis liko silpnas ir nežymus, ir niekaip
nepadėjo įveikti pradėjusius augti disproporcijoms, kurios po
1973―1974 metų krizės tiktai sustiprėjo.
Nuo 1980-jų pradžios, regionų politikoje perėjus prie
neoliberalios strategijos, prasidėjo rimti pokyčiai. Pagrindinis
kursas į konkurencingumo pavertimą svarbiausiu ekonominės
politikos principu ir apribojimas valstybės socialinės reguliavimo
rolės atvedė prie to, kad atskirų regionų vystymo problemą imta
sieti ne tiek su jų finansiniu rėmimu, kiek su jų galimybe
savarankiškai spręsti savo problemas. Taip dienotvarkėje atsirado
siekis perduoti regionams plačias funkcijas ir įgaliojimus.
Kadangi konkurencijos sąlygomis
pagrindine užduotimi regionams tampa transnacionalinio kapitalo
pritraukimas, galvojama, kad decentralizacija yra dvilypis procesas:
ne tiktai kaip išplėtimas vidinio savarankiškumo teritorinių
darinių, bet ir kaip užtikrinimas jų išėjimo į tarptautinį
bendradarbiavimą, aplenkiant nacionalines valdžias.
Taip formavosi sąjunga tarp transnacionalinės europinės verslo
elitos, europinės biurokratijos ir labiausiai išvystytų regionų
vietinės elitos, kuriai buvo skirta atsakinga misija naikinti
nacionalinį suverenitetą su tikslu maksimaliai susilpninti poziciją
centrinių valdžių, trukdančių neoliberaliam integracijos
variantui. O tuo metu informacinio palaikymo priemonės vaizdavo šios
gerai regioninių elitų koordinuojamos veiklos rezultatus kaip
valstybės-nacijos „natūralų krizės procesą“ arba natūralią
difuziją, t. y. „pertekėjimą“ valdžios regionams.
Regionizacijos
idėją iškėlė vokiečių politikai ir pirmą kartą ji buvo
išdėstyta 1981 m. konferencijoje vietinių ir regioninių valdžių
(KVRV) Vokietijos atstovo A.Galett, Pranešime „Regioniniai
europiniai institutai“ kalbama apie būtinybę suteikti plačią
autonomiją regionams visose srityse, įskaitant finansinę. Šį
pranešimą galima traktuoti kaip pirmą bendrą Europos regionų
projektą [121]. 1984 m. vyksta pirma bendra konferencija jau pačios
Europos bendruomenės tema „Parlamentas-regionai“, kuri
suformulavo rekomendacijas kūriamiems autonominiams regionų
valdžios organams ir sukūrimui tiesioginių kontaktų tarp jų ir
europinių institutų. Pagrindinį vaidmenį šios programos diegime
ėmė vaidinti dvi organizacijos, susiformavusios 1985 m., — Komunų
ir Europos regionų taryba (KERT) ir Europos regionų asamblėja
(ERA), kurių tikslas buvo pasiekti, kad vietinės valdžios vaidintų
pagrindinį vaidmenį realizuojant europinį susijungimą.
Būtent Europos regionų komitetas, remdamasis idėjomis išdėstytomis
А. Galett pranešime, parengė 1985 m. Europos Tarybos
priimtą„Europinę savivaldos chartiją“, kurioje buvo
suformuluoti bendri principai, liečiantys vietos valdžios veiklą
administracijos, ekonomikos, finansų ir tarptautinio
bendradarbiavimo sferose. Kol kas buvo kalbama apie vietinius, o ne
apie regioninius valdžios organus, bet svarbiausia - buvo paklotas
pamatas.
KERT
šiandien yra plačiausiai atstovaujama organizacija, kuri jungia
virš 100 tūkstančių teritorinių darinių, įeinančių į 50
stambių nacionalinių asociacijų, vietinių ir regioninių valdžių
iš 40 Europos valstybių, ir prie jų prisijungusio Izraelio. Nuo
1997 m. jai vadovavo tokia įtakinga politinė figūra, kaip Valeri
Žiskar d'Estenas, o šiuo metu —
Štutgarto meras Volfgangas Šusteris ( Žiskar d'Estenas
lieka garbės pirmininku). Krizės sąlygomis Taryba suaktyvino savo
veiklą, pareiškusi, kad būtinas naujas Europos valdymo modelis, ir
savo darbinėje programoje 2012 m. pažymėjo, kad, kadangi
krizė privers iš naujo pergalvoti europinį projektą, būtina
rasti naujas perspektyvas, ir šiomis sąlygomis jis turi pasinaudoti
situacija ir pateikti vietos ir regionų valdžias, su jų
atstovaujamaisiais organais, kaip „ europinio vystymosi
pagrindinius dalyvius pirmoje linijoje“ [122].
Kas liečia Europos regionų asamblėją (ERA)[123], tai ji nors ir
atsirado prancūzų, ispanų ir portugalų iniciatyva, bet labai
greitai vadovavimą perėmė Baden-Viurtembergo žemės vyriausybinė
grupė, kuri ir pavertė ją Vokietijos politinių interesų
išreiškėja. ERA dokumentai, ateityje tapę ES Konstitucijos
pagrindu, buvo kuriami pagal vokiečių etninės kontinento
federalizacijos planus. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turėjo
taip vadinamos Miuncheno tezės, priimtos žemių premjerų
konferencijoje, atstovaujančių koncepcinei „regioninės
ideologijos“ nuostatai – idėjai kūrimo „Europos su
federacinėmis struktūromis“, pagrįstai pripažinimu
istorinės-kultūrinės ir etniniais savitumais, regioniniu
identitetu ir tuo pačiu „Europas piliečių su skirtingomis
galimybėmis“.
Į ERA įeina 250 regionų iš 35
valstybių, be to ne tik europinių, bet ir iš Turkijos,
Azerbaidžano, Armėnijos, o taip pat iš Rusijos (5 regionai –
Samaros sritis, Tatarstanas, Ingušetija, Mordovija, Karelija). 2002
m. ERA sudarė Europos regionų žemėlapį, atspindintį jos Europos
ateities viziją.
1986 m. Europos Parlamentas priėmė
„Bendrijos regionizacijos problemų chartiją“, o 1991 m. -
„Bendrijos regionų chartiją“, kuri paragino šalis, turinčias
centralizuotą valdymo struktūrą, vykdyti decentralizaciją.
Tiesiogiai išspręsti regionų dalyvavimo klausimą Bendrijos darbe
leido 1992 m. Mastrichto sutartis, pagal kurią buvo
institucionalizuotas teritorinių subjektų vaidmuo ES: 1994 m. buvo
įsteigtas Regionų komitetas, turintis politinės iniciatyvos teisę.
Regionų komitetas, palyginti su KERT ir ERA, turi puikių galimybių,
nes tai garantuoja teisėkūros aktų rengimą. Regionizacijos
ideologai planuoja, kad laikui bėgant šis komitetas kartu su ES
Taryba, Europos Parlamentu ir Europos Komisija taps pagrindine ES
institucija, o įvykdžius Europos Parlamento reformą jis bus
pertvarkytas į aikštuosius rūmus.
Čia taip pat svarbu paminėti
revoliucinį dokumentą - „Regionų savivaldos chartija“, kurią
1997 m. Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų
komitetas priėmė kaip rekomendaciją Nr. 34. Ji žymiai padidina
politinį regionų vaidmenį, leidžia jiems, apeinant valstybės
lygį, užmegzti tiesioginius ryšius su Europos valdžios
institucijomis Briuselyje ir vykdyti nepriklausomą politiką. Šis
dokumentas taip rimtai keičia regionų ir valstybės valdžios
santykius, kad dėl šalių nesutarimų jis niekada nebuvo
pasirašytas ir neįsigaliojo.
Kas liečia praktinį regionalizacijos
įgyvendinimą, tai tuo metu kai Jugoslavijoje vyko pats grubiausias
valstybės suskaldymo variantas, ES vykdo „taikaus“,
„civilizuoto“ federalizacijos modelio aprobacija. Eksperimentine
aikštele tapo Belgija, kuri 1993 m. tapo federaline valstybe, kas
buvo precedentu Vakarų Europoje.
Belgijos modelis yra labai sudėtingas
(patys Belgijos ekspertai jo gerai nesupranta), nes jis apima trijų
kalbų bendruomenes ir tris teritorinius regionus, kurių kiekvienas
turi savo teisėkūros ir vykdomąsias institucijas. Bet būtent šis
sudėtingumas daro Belgijos modelį pavyzdiniu kitoms Europos šalims,
nes tai yra administracinės decentralizacijos ir etninės
federalizacijos pavyzdys, t.y. domina tiek mononacionalines, tiek
multinacionalines valstybes. Pagrindinę reikšmę turi tai, kad ES
institucijos yra sutelktos Belgijoje, kuri vis labiau nustumia
Belgijos federalinę vyriausybę. Tai paverčia šalį idealiu
„Regionų Europos" modeliu, kuriame valstybės valdymo lygis
yra sumažintas iki minimumo, o autonominiai subjektai yra tiesiogiai
susieti su Europos institucijomis. Flandrija ir Valonija vis labiau
atsiskiria viena nuo kitos, o Briuselio regionas išlieka vienintele
juos jungiančia struktūra, tačiau ir jo konsoliduojantį vaidmenį
vis labiau lemia jo Europos Sąjungos sostinės statusas, negu
Belgijos sostinės. Tai palengvina gilios ir užsitęsusios
vyriausybinės krizės, kurios nuolat krečia šalį, labai
silpnindamos federalinę valdžią, vaidinančią šalies gyvenime
vis mažesnį vaidmenį.
Identiški federalizacijos procesai
vyksta daugumoje Europos valstybių. Regioninės savivaldos formos
visur skiriasi, tačiau bendra tendencija yra ta pati: kai tik
prasideda valdžios perdavimo regionams procesas, pastarųjų
reikalavimai tampa vis atkaklesni ir didesni.
Ispanijoje, kur Katalonija ir Baskų
kraštas veikia kaip regionizacijos variklis, „asimetrinio
federalizmo“ struktūros jau susiformavo. Garsiausias įvykis buvo
Ispanijos kongreso Konstitucinės komisijos pritarimas naujam 2006 m.
Katalonijos statusui, kurį opozicija vertina kaip „tylų“
revoliucinį politinės sistemos pertvarkymą, keliantį grėsmę
šalies vientisumui.
1996–2000 m. Didžiojoje Britanijoje
buvo vykdomos konstitucinės reformos, žymiai išplėtusios
istorinių provincijų - Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos -
autonomiją. Šie regionai gavo teisę turėti savo parlamentus ir
vykdomąją valdžią. Tuo pačiu metu Škotija gavo platesnes
galias, tačiau Škotijos nacionalinė partija kaip pagrindinį savo
programos punktą iškėlė visišką provincijos suvereniteto
įgyvendinimą. Kai partija laimėjo rinkimus į vietos parlamentą,
partijos lyderis A. Salmondas pirmiausia pasakė, kad jis surengs
referendumą dėl Škotijos atsiskyrimo. Paskutiniame jo pareiškime
buvo nurodyta, kad referendumą planuojama surengti 2014 m. rudenį.
Italija, kurioje nuo 1990 m. vykdomas
valdžios funkcijų perskirstymas tarp centro ir regionų, šiandien
taip pat artėja prie federalinės struktūros. Pagrindiniai
decentralizacijos proceso gilinimo iniciatoriai visada buvo
šiauriniai regionai, visų pirma Lombardija - pramoniniu požiūriu
labiausiai išsivysčiusi.
Decentralizacija pasiekė centralizmo
„bastioną“ - Prancūziją. 2003 m. Prancūzijos parlamentas
patvirtino Konstitucijos pataisą, įtvirtinančią „decentralizuotą
Respublikos organizaciją“, ir priėmė naują įstatymą dėl
decentralizavimo, suteikiantį daugybę įgaliojimų vietos valdžios
institucijoms. Ir dar anksčiau Elzaso regionas gavo teisę
savarankiškai, aplenkdamas centrines valdžios institucijas,
kreiptis į Briuselį, kad išspręstų mokėjimų iš struktūrinių
fondų klausimą, po kurio kiti Prancūzijos regionai pradėjo
reikalauti tokios pačios teisės.
Šiuo metu pusėje ES valstybių
regioninių valdžių institucijos turi skirtingą teisėkūros galią
ir veikia kaip ES „partnerės“. Tačiau ši federalizacija ne tik
neprisideda prie sprendimo to uždavinio, kuriam ji turėjo tarnauti
- regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio išlyginimui,
bet, priešingai, problemą gerokai pasunkino. Visiškai akivaizdu,
kad regionų klestėjimas išgyvenimo sąlygomis priklauso ne nuo
vietos „pilietinės visuomenės“ aktyvumo, bet nuo vietos elito
sugebėjimo pritraukti „strateginius dalyvius“, t. y.
nevalstybiniai investuotojai - verslininkų asociacijos, prekybos ir
pramonės rūmai, darbdavių sąjungos ir kt. Tačiau regionų
galimybės yra skirtingos, todėl jų gerovę gali užtikrinti tik
tie, kurie turi konkurencinių pranašumų, dėl kurių jie yra
patrauklūs kapitalui ir darbo srautams.
Regionai atsidūrė nevienodose
sąlygose, o tai negalėjo nesukelti regioninių interesų skirtumų
ir varžymosi. Taigi, nors decentralizacija buvo pateisinama tuo, kad
tai yra efektyviausias būdas išsilyginti išsivystymo lygius, iš
tikrųjų tuo susidomėjo tik labiausiai išsivysčiusių ir
klestinčių regionų atstovai, norintys užsitikrinti sau finansinę
nepriklausomybę ir atleisti save nuo „naštos“ ir atsakomybės
už mažiau išsivysčiusius kaimyninius regionus. ES Komisija
įtraukė juos į savo politiką, kuri paskatino susivienyti
tarpvalstybinį elitą, Europos biurokratiją ir labiausiai
išsivysčiusių regionų vietinius elitus, kuriems patikėta
atsakinga misija „pakenkti“ nacionaliniam suverenitetui.
Plačiajai visuomenei šios gerai koordinuotos veiklos rezultatai
pateikiami kaip „natūralus nacionalinės valstybės krizės
procesas“.
Silpniems regionams tai ne tik kelia
papildomų sunkumų, bet ir kelia abejonių dėl galimybės išspręsti
socialines problemas, nes gali sukelti jų chronišką depresiją.
Nors jie gauna tiesioginę prieigą prie struktūrinių fondų ir
galimybę savarankiškai disponuoti iš jų gautais finansiniais
ištekliais, tai tik šiek tiek palengvina jų padėtį, nes, visų
pirma, tai yra priemonė papirkti vietos elitą.
Todėl turtingų ir neturtingų Europos
regionų vystymosi skirtumai auga, o tik pažangios bendruomenės,
įgyvendinančios novatoriškas strategijas, yra integruotos į
pasaulio ekonomiką; kai kurios iš jų dabar yra atskiri
regionai-valstybės, nesusijusios su nacionaline ekonomika ir
nacionaliniais interesais ir nenorinčios dalyvauti nei savo
valstybių, nei ES perskirstymo politikoje.
Italijoje „Šiaurės lygos“ narių
separatizmas grindžiamas priekaištais pietiečiams, kad jie paima
didelę Šiaurės turto dalį. Ispanijoje, kaip rašo istorikas
Havieras Tuselis, „katalonai jaučiasi esą kilnūs donorai,
palyginti su likusiais ispanais, o kitų regionų gyventojai juos
laiko tikrais vampyrais“.
Škotijoje regioninės autonomijos
reikalavimas jau seniai siejamas su Šiaurės jūros naftos gavybos
plėtra. Tačiau padėtis Belgijoje yra ypač reikšminga. Po šalies
federalizacijos socialinio ir ekonominio vystymosi atotrūkis tarp
regionų tapo toks didelis, kad jau sukėlė ypatingą susvetimėjimo
laipsnį tarp bendruomenių. Kaip pabrėžė Valonijos vyriausybės
ministras pirmininkas Jeanas-Claude'as Vanas, Valonija metams bėgant
padarė „šuolį atgal“.
Dviejų kartų laikotarpiu nuosmūkis
turto kūrimo, skaičiuojant vienam gyventojui, sumažėjo beveik
60%, lyginant su Flandrija. Palyginti su Europos vidurkiu, Valonija
ir toliau regresuoja, o ekspertų teigimu, jei dabartinės
tendencijos tęsis, tai 2013 m. ji pateks į regresyvių regionų
kategoriją. Flandrijai šio „Valonijos krovinio“ visai nereikia,
o šalies federalizaciją vietos elitas vertina kaip būdą
atsikratyti atitinkamų išlaidų. Todėl šiandien Belgijos
federalizmui tenka didelis politinis krūvis, kuris gali susprogdinti
šalį iš vidaus bet kuriuo metu, kai to prireiks viršvalstybiniam
elitui.
Nuorodos:
123.
http://www.aer.eu/fr/a-propos-de-lare.html
Knygos vertimo pradžia:
1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html
2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html
3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html
4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html
5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html
6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html
7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html
8d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/hitleris-ir-es-seseline-europos.html
9d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/sionistu-ir-nacistu-bendradarbiavimas.html
10d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/seseline-europos-sajungos-istorija.html
11d.http://lebionka.blogspot.com/2020/08/seseline-europos-sajungos-istorija.html
12d.http://lebionka.blogspot.com/2020/08/romos-klubas-trisale-komisija-europos.html
13d.http://lebionka.blogspot.com/2020/08/seseline-europos-sajungos-istorija_19.html
Knygos vertimo pradžia (portale
www.manolietuva.com):
1d. https://manolietuva.com/?p=3037
2d. https://manolietuva.com/?p=3044
3d. https://manolietuva.com/?p=3057
4d. https://manolietuva.com/?p=3104
5d. https://manolietuva.com/?p=3114
6d. https://manolietuva.com/?p=3138
7d. https://manolietuva.com/?p=3164
8d. https://manolietuva.com/?p=3168
9d. https://manolietuva.com/?p=3184
10d.https://manolietuva.com/?p=3272
11d.https://manolietuva.com/?p=3362
12d.https://manolietuva.com/?p=3389
13d.https://manolietuva.com/?p=3512