dr. Algimantas Lebionka: Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (14 dalis)

Nuorodos į ankstesnes dr. O.Četverikovos knygos dalis teksto pabaigoje.

(…) Šioje „germanizacijos“ strategijoje galima aiškiai išskirti tris kryptis:

1) valstybės valdžios decentralizacija (federalizacija, regionizacija, angliškame variante – devoliucija) su tikslu maksimalių įgaliojimų perdavimo ir įtvirtinimo jų tiesioginių santykių su ES institucijomis;

2) sukūrimas pasienio regionų ir kitų tarpregioninio bendradarbiavimo formų, skirtų naikinti sienas ir užtikrinti horizontalų regionų „suaugimą“;

3) gynimas teisių etninių ir nacionalinių mažumų su tikslu pasiekti jų autonomiją ir sukūrimą savarankiškų etninių regionų („Europos genčių“ projektas).

Kaip konkrečiai ir kokių struktūrų ir mechanizmų pagalba vykdoma Europos kontinento fragmentacija ir kokias pasekmes tai sukelia?

Nacionalinių valstybių decentralizacija arba regionizacija daugelis tyrinėtojų vadina „tylia revoliucija“. Ši ES „regioninė politika“, vykdoma nuo 1970-jų pradžios, kad išlyginti ir įveikti atskirų regionų vystymosi skirtumus susikūrus bendrai rinkai.

Tada buvo nutarta sukurti Europos regionų vystymo fondą (ERVF), skirtą remti silpniems regionams. Tačiau realus jo poveikis liko silpnas ir nežymus, ir niekaip nepadėjo įveikti pradėjusius augti disproporcijoms, kurios po 1973―1974 metų krizės tiktai sustiprėjo.

Nuo 1980-jų pradžios, regionų politikoje perėjus prie neoliberalios strategijos, prasidėjo rimti pokyčiai. Pagrindinis kursas į konkurencingumo pavertimą svarbiausiu ekonominės politikos principu ir apribojimas valstybės socialinės reguliavimo rolės atvedė prie to, kad atskirų regionų vystymo problemą imta sieti ne tiek su jų finansiniu rėmimu, kiek su jų galimybe savarankiškai spręsti savo problemas. Taip dienotvarkėje atsirado siekis perduoti regionams plačias funkcijas ir įgaliojimus.

Kadangi konkurencijos sąlygomis pagrindine užduotimi regionams tampa transnacionalinio kapitalo pritraukimas, galvojama, kad decentralizacija yra dvilypis procesas: ne tiktai kaip išplėtimas vidinio savarankiškumo teritorinių darinių, bet ir kaip užtikrinimas jų išėjimo į tarptautinį bendradarbiavimą, aplenkiant nacionalines valdžias.

Taip formavosi sąjunga tarp transnacionalinės europinės verslo elitos, europinės biurokratijos ir labiausiai išvystytų regionų vietinės elitos, kuriai buvo skirta atsakinga misija naikinti nacionalinį suverenitetą su tikslu maksimaliai susilpninti poziciją centrinių valdžių, trukdančių neoliberaliam integracijos variantui. O tuo metu informacinio palaikymo priemonės vaizdavo šios gerai regioninių elitų koordinuojamos veiklos rezultatus kaip valstybės-nacijos „natūralų krizės procesą“ arba natūralią difuziją, t. y. „pertekėjimą“ valdžios regionams.

Regionizacijos idėją iškėlė vokiečių politikai ir pirmą kartą ji buvo išdėstyta 1981 m. konferencijoje vietinių ir regioninių valdžių (KVRV) Vokietijos atstovo A.Galett, Pranešime „Regioniniai europiniai institutai“ kalbama apie būtinybę suteikti plačią autonomiją regionams visose srityse, įskaitant finansinę. Šį pranešimą galima traktuoti kaip pirmą bendrą Europos regionų projektą [121]. 1984 m. vyksta pirma bendra konferencija jau pačios Europos bendruomenės tema „Parlamentas-regionai“, kuri suformulavo rekomendacijas kūriamiems autonominiams regionų valdžios organams ir sukūrimui tiesioginių kontaktų tarp jų ir europinių institutų. Pagrindinį vaidmenį šios programos diegime ėmė vaidinti dvi organizacijos, susiformavusios 1985 m., — Komunų ir Europos regionų taryba (KERT) ir Europos regionų asamblėja (ERA), kurių tikslas buvo pasiekti, kad vietinės valdžios vaidintų pagrindinį vaidmenį realizuojant europinį susijungimą.

Būtent Europos regionų komitetas, remdamasis idėjomis išdėstytomis А. Galett pranešime, parengė 1985 m. Europos Tarybos priimtą„Europinę savivaldos chartiją“, kurioje buvo suformuluoti bendri principai, liečiantys vietos valdžios veiklą administracijos, ekonomikos, finansų ir tarptautinio bendradarbiavimo sferose. Kol kas buvo kalbama apie vietinius, o ne apie regioninius valdžios organus, bet svarbiausia - buvo paklotas pamatas.

KERT šiandien yra plačiausiai atstovaujama organizacija, kuri jungia virš 100 tūkstančių teritorinių darinių, įeinančių į 50 stambių nacionalinių asociacijų, vietinių ir regioninių valdžių iš 40 Europos valstybių, ir prie jų prisijungusio Izraelio. Nuo 1997 m. jai vadovavo tokia įtakinga politinė figūra, kaip Valeri Žiskar d'Estenas, o šiuo metu — Štutgarto meras Volfgangas Šusteris ( Žiskar d'Estenas lieka garbės pirmininku). Krizės sąlygomis Taryba suaktyvino savo veiklą, pareiškusi, kad būtinas naujas Europos valdymo modelis, ir savo darbinėje programoje 2012 m. pažymėjo, kad, kadangi krizė privers iš naujo pergalvoti europinį projektą, būtina rasti naujas perspektyvas, ir šiomis sąlygomis jis turi pasinaudoti situacija ir pateikti vietos ir regionų valdžias, su jų atstovaujamaisiais organais, kaip „ europinio vystymosi pagrindinius dalyvius pirmoje linijoje“ [122].

Kas liečia Europos regionų asamblėją (ERA)[123], tai ji nors ir atsirado prancūzų, ispanų ir portugalų iniciatyva, bet labai greitai vadovavimą perėmė Baden-Viurtembergo žemės vyriausybinė grupė, kuri ir pavertė ją Vokietijos politinių interesų išreiškėja. ERA dokumentai, ateityje tapę ES Konstitucijos pagrindu, buvo kuriami pagal vokiečių etninės kontinento federalizacijos planus. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turėjo taip vadinamos Miuncheno tezės, priimtos žemių premjerų konferencijoje, atstovaujančių koncepcinei „regioninės ideologijos“ nuostatai – idėjai kūrimo „Europos su federacinėmis struktūromis“, pagrįstai pripažinimu istorinės-kultūrinės ir etniniais savitumais, regioniniu identitetu ir tuo pačiu „Europas piliečių su skirtingomis galimybėmis“.

Į ERA įeina 250 regionų iš 35 valstybių, be to ne tik europinių, bet ir iš Turkijos, Azerbaidžano, Armėnijos, o taip pat iš Rusijos (5 regionai – Samaros sritis, Tatarstanas, Ingušetija, Mordovija, Karelija). 2002 m. ERA sudarė Europos regionų žemėlapį, atspindintį jos Europos ateities viziją.

1986 m. Europos Parlamentas priėmė „Bendrijos regionizacijos problemų chartiją“, o 1991 m. - „Bendrijos regionų chartiją“, kuri paragino šalis, turinčias centralizuotą valdymo struktūrą, vykdyti decentralizaciją. Tiesiogiai išspręsti regionų dalyvavimo klausimą Bendrijos darbe leido 1992 m. Mastrichto sutartis, pagal kurią buvo institucionalizuotas teritorinių subjektų vaidmuo ES: 1994 m. buvo įsteigtas Regionų komitetas, turintis politinės iniciatyvos teisę. Regionų komitetas, palyginti su KERT ir ERA, turi puikių galimybių, nes tai garantuoja teisėkūros aktų rengimą. Regionizacijos ideologai planuoja, kad laikui bėgant šis komitetas kartu su ES Taryba, Europos Parlamentu ir Europos Komisija taps pagrindine ES institucija, o įvykdžius Europos Parlamento reformą jis bus pertvarkytas į aikštuosius rūmus.

Čia taip pat svarbu paminėti revoliucinį dokumentą - „Regionų savivaldos chartija“, kurią 1997 m. Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų komitetas priėmė kaip rekomendaciją Nr. 34. Ji žymiai padidina politinį regionų vaidmenį, leidžia jiems, apeinant valstybės lygį, užmegzti tiesioginius ryšius su Europos valdžios institucijomis Briuselyje ir vykdyti nepriklausomą politiką. Šis dokumentas taip rimtai keičia regionų ir valstybės valdžios santykius, kad dėl šalių nesutarimų jis niekada nebuvo pasirašytas ir neįsigaliojo.

Kas liečia praktinį regionalizacijos įgyvendinimą, tai tuo metu kai Jugoslavijoje vyko pats grubiausias valstybės suskaldymo variantas, ES vykdo „taikaus“, „civilizuoto“ federalizacijos modelio aprobacija. Eksperimentine aikštele tapo Belgija, kuri 1993 m. tapo federaline valstybe, kas buvo precedentu Vakarų Europoje.

Belgijos modelis yra labai sudėtingas (patys Belgijos ekspertai jo gerai nesupranta), nes jis apima trijų kalbų bendruomenes ir tris teritorinius regionus, kurių kiekvienas turi savo teisėkūros ir vykdomąsias institucijas. Bet būtent šis sudėtingumas daro Belgijos modelį pavyzdiniu kitoms Europos šalims, nes tai yra administracinės decentralizacijos ir etninės federalizacijos pavyzdys, t.y. domina tiek mononacionalines, tiek multinacionalines valstybes. Pagrindinę reikšmę turi tai, kad ES institucijos yra sutelktos Belgijoje, kuri vis labiau nustumia Belgijos federalinę vyriausybę. Tai paverčia šalį idealiu „Regionų Europos" modeliu, kuriame valstybės valdymo lygis yra sumažintas iki minimumo, o autonominiai subjektai yra tiesiogiai susieti su Europos institucijomis. Flandrija ir Valonija vis labiau atsiskiria viena nuo kitos, o Briuselio regionas išlieka vienintele juos jungiančia struktūra, tačiau ir jo konsoliduojantį vaidmenį vis labiau lemia jo Europos Sąjungos sostinės statusas, negu Belgijos sostinės. Tai palengvina gilios ir užsitęsusios vyriausybinės krizės, kurios nuolat krečia šalį, labai silpnindamos federalinę valdžią, vaidinančią šalies gyvenime vis mažesnį vaidmenį.

Identiški federalizacijos procesai vyksta daugumoje Europos valstybių. Regioninės savivaldos formos visur skiriasi, tačiau bendra tendencija yra ta pati: kai tik prasideda valdžios perdavimo regionams procesas, pastarųjų reikalavimai tampa vis atkaklesni ir didesni.

Ispanijoje, kur Katalonija ir Baskų kraštas veikia kaip regionizacijos variklis, „asimetrinio federalizmo“ struktūros jau susiformavo. Garsiausias įvykis buvo Ispanijos kongreso Konstitucinės komisijos pritarimas naujam 2006 m. Katalonijos statusui, kurį opozicija vertina kaip „tylų“ revoliucinį politinės sistemos pertvarkymą, keliantį grėsmę šalies vientisumui.

1996–2000 m. Didžiojoje Britanijoje buvo vykdomos konstitucinės reformos, žymiai išplėtusios istorinių provincijų - Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos - autonomiją. Šie regionai gavo teisę turėti savo parlamentus ir vykdomąją valdžią. Tuo pačiu metu Škotija gavo platesnes galias, tačiau Škotijos nacionalinė partija kaip pagrindinį savo programos punktą iškėlė visišką provincijos suvereniteto įgyvendinimą. Kai partija laimėjo rinkimus į vietos parlamentą, partijos lyderis A. Salmondas pirmiausia pasakė, kad jis surengs referendumą dėl Škotijos atsiskyrimo. Paskutiniame jo pareiškime buvo nurodyta, kad referendumą planuojama surengti 2014 m. rudenį.

Italija, kurioje nuo 1990 m. vykdomas valdžios funkcijų perskirstymas tarp centro ir regionų, šiandien taip pat artėja prie federalinės struktūros. Pagrindiniai decentralizacijos proceso gilinimo iniciatoriai visada buvo šiauriniai regionai, visų pirma Lombardija - pramoniniu požiūriu labiausiai išsivysčiusi.

Decentralizacija pasiekė centralizmo „bastioną“ - Prancūziją. 2003 m. Prancūzijos parlamentas patvirtino Konstitucijos pataisą, įtvirtinančią „decentralizuotą Respublikos organizaciją“, ir priėmė naują įstatymą dėl decentralizavimo, suteikiantį daugybę įgaliojimų vietos valdžios institucijoms. Ir dar anksčiau Elzaso regionas gavo teisę savarankiškai, aplenkdamas centrines valdžios institucijas, kreiptis į Briuselį, kad išspręstų mokėjimų iš struktūrinių fondų klausimą, po kurio kiti Prancūzijos regionai pradėjo reikalauti tokios pačios teisės.

Šiuo metu pusėje ES valstybių regioninių valdžių institucijos turi skirtingą teisėkūros galią ir veikia kaip ES „partnerės“. Tačiau ši federalizacija ne tik neprisideda prie sprendimo to uždavinio, kuriam ji turėjo tarnauti - regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio išlyginimui, bet, priešingai, problemą gerokai pasunkino. Visiškai akivaizdu, kad regionų klestėjimas išgyvenimo sąlygomis priklauso ne nuo vietos „pilietinės visuomenės“ aktyvumo, bet nuo vietos elito sugebėjimo pritraukti „strateginius dalyvius“, t. y. nevalstybiniai investuotojai - verslininkų asociacijos, prekybos ir pramonės rūmai, darbdavių sąjungos ir kt. Tačiau regionų galimybės yra skirtingos, todėl jų gerovę gali užtikrinti tik tie, kurie turi konkurencinių pranašumų, dėl kurių jie yra patrauklūs kapitalui ir darbo srautams.

Regionai atsidūrė nevienodose sąlygose, o tai negalėjo nesukelti regioninių interesų skirtumų ir varžymosi. Taigi, nors decentralizacija buvo pateisinama tuo, kad tai yra efektyviausias būdas išsilyginti išsivystymo lygius, iš tikrųjų tuo susidomėjo tik labiausiai išsivysčiusių ir klestinčių regionų atstovai, norintys užsitikrinti sau finansinę nepriklausomybę ir atleisti save nuo „naštos“ ir atsakomybės už mažiau išsivysčiusius kaimyninius regionus. ES Komisija įtraukė juos į savo politiką, kuri paskatino susivienyti tarpvalstybinį elitą, Europos biurokratiją ir labiausiai išsivysčiusių regionų vietinius elitus, kuriems patikėta atsakinga misija „pakenkti“ nacionaliniam suverenitetui. Plačiajai visuomenei šios gerai koordinuotos veiklos rezultatai pateikiami kaip „natūralus nacionalinės valstybės krizės procesas“.

Silpniems regionams tai ne tik kelia papildomų sunkumų, bet ir kelia abejonių dėl galimybės išspręsti socialines problemas, nes gali sukelti jų chronišką depresiją. Nors jie gauna tiesioginę prieigą prie struktūrinių fondų ir galimybę savarankiškai disponuoti iš jų gautais finansiniais ištekliais, tai tik šiek tiek palengvina jų padėtį, nes, visų pirma, tai yra priemonė papirkti vietos elitą.

Todėl turtingų ir neturtingų Europos regionų vystymosi skirtumai auga, o tik pažangios bendruomenės, įgyvendinančios novatoriškas strategijas, yra integruotos į pasaulio ekonomiką; kai kurios iš jų dabar yra atskiri regionai-valstybės, nesusijusios su nacionaline ekonomika ir nacionaliniais interesais ir nenorinčios dalyvauti nei savo valstybių, nei ES perskirstymo politikoje.

Italijoje „Šiaurės lygos“ narių separatizmas grindžiamas priekaištais pietiečiams, kad jie paima didelę Šiaurės turto dalį. Ispanijoje, kaip rašo istorikas Havieras Tuselis, „katalonai jaučiasi esą kilnūs donorai, palyginti su likusiais ispanais, o kitų regionų gyventojai juos laiko tikrais vampyrais“.

Škotijoje regioninės autonomijos reikalavimas jau seniai siejamas su Šiaurės jūros naftos gavybos plėtra. Tačiau padėtis Belgijoje yra ypač reikšminga. Po šalies federalizacijos socialinio ir ekonominio vystymosi atotrūkis tarp regionų tapo toks didelis, kad jau sukėlė ypatingą susvetimėjimo laipsnį tarp bendruomenių. Kaip pabrėžė Valonijos vyriausybės ministras pirmininkas Jeanas-Claude'as Vanas, Valonija metams bėgant padarė „šuolį atgal“.

Dviejų kartų laikotarpiu nuosmūkis turto kūrimo, skaičiuojant vienam gyventojui, sumažėjo beveik 60%, lyginant su Flandrija. Palyginti su Europos vidurkiu, Valonija ir toliau regresuoja, o ekspertų teigimu, jei dabartinės tendencijos tęsis, tai 2013 m. ji pateks į regresyvių regionų kategoriją. Flandrijai šio „Valonijos krovinio“ visai nereikia, o šalies federalizaciją vietos elitas vertina kaip būdą atsikratyti atitinkamų išlaidų. Todėl šiandien Belgijos federalizmui tenka didelis politinis krūvis, kuris gali susprogdinti šalį iš vidaus bet kuriuo metu, kai to prireiks viršvalstybiniam elitui.

Nuorodos:

121. Hillard Р. L’Allemagne et 1’Europe des ethnies. 24 octobre 2002. http: //www.voltairemet.org/article7731. Html.

122. Programme de travail de CCRE en 2012. http://www.ccre.org/app/webroot/kcfinder/files/ceinr%20 work%20programme%20fr.pdf

123. http://www.aer.eu/fr/a-propos-de-lare.html

Knygos vertimo pradžia:

1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html

2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html

3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html

4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html

5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html

6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html

7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html