2018-08-28

Jeigu jūsų dar neužmušė, McCainas nekaltas. Jis stengėsi. Jis troško sukelti pasaulinį gaisrą


LRT man papasakojo, kad rugpjūčio 25 dieną miręs JAV senatorius Johnas McCeinas buvo Lietuvos draugas, kad kariavo Vietname, buvo numuštas, pateko į nelaisvę, buvo kankintas. Dėl draugystės su Lietuva nepasiginčysi, buvo atvykęs, buvo mėgiamas KGB senelio vadovaujamo choro „Rusai puola“, o dėl viso kito šio senatoriaus biografijoje, tai aš, kaip ir JAV prezidentas Donaldas Trampas, atpratau tikėti „Fake news,“ todėl paskaičiau, ką apie tai rašo išmintingas žydas Izraelis Šamiras. Žemiau jo straipsnio ištrauka:

Padėjo IVIL smogikams

Jis palaikė JAV įsiveržimą į Iraką. Aršiai kvietė nužudyti kraugerį tironą Saddamą, bet asmeniškai jo nekorė. Jis palaikė Libijos bombardavimus. Kėlė maišto ugnį Sirijoje. Ir, iš esmės, stovėjo prie ištakų IVIL (taip vadinamos „Islamo valstybės“). 2011 metais McCeinas nelegaliai aplankė Siriją ir nusifotografavo su būsimu „kalifu“ al-Bagdadi. Jie kartu žadėjo išvaryti kruviną Asadą. Kartu su Hilari Klinton (kai ši buvo JAV valstybės sekretore) jis aprūpino ginklais smogikus Irake ir Sirijoje – tai patvirtinančius dokumentus visai nesenai pavyko gauti teisių gynėjų internetinei-organizacijai „Wikileaks“.





Numuštas lakūnas

Bet kaip pas kiek vieną kareivą, buvo pas jį viena meilė-neapykanta. Rusiją jis neapkentė žiauriai, kaip prieš tai Tarybų Sąjungą.

Teko jam ir pačiam kariauti prieš TSRS ir jos sąjungininkus – Vietname. Kariauti Makkeinui nelabai sekėsi, bet jis mokėjo išsisukti. Iš pradžių būsimas senatorius buvo apšaudytas amerikiečių kreiserio, o po to, kada skrido bombarduoti Hanojų, jį numušė. Toliau – vietnamiečių nelaisvė.

Ten jis pasinaudojo savo tetušiu-admirolu Džonu Makkeinu-antruoju ir seneliu-admirolu Džonu Makkeinu-pirmuoju. Vietnamiečiai juo rūpinosi, gydė, sukūrė pakenčiamas sąlygas – tiesa, jis paskui pamelavo, kad jį žvėriškai kankino. Tiesa nebuvo jo stiprioji pusė.

Nelaisvėje jis bendradarbiavo su vietos administracija ir reguliariai per Hanojaus radiją kviesdamas amerikiečių kareivius: pasiduokite, gerieji vietnamiečiai jus pamaitins ir pamalonins! Po penkių metų Makkeinas sugrįžo namo į Ameriką ir po dešimtmečio padarė veržlią politinę karjerą. Išdavęs kovos draugus.

Ne Rembo...

Kada 1973 metais JAV ir Vietnamas sudarė Paryžiuje taikos susitarimą, JAV įsipareigojo sumokėti Vietnamui $3,25 milijardus žalos kompensaciją. Vietnamas įsipareigojo sugrąžinti į nelaisvę paimtus amerikiečių kareivius.

Vietnamiečiai nepasitikėjo amerikiečiais, kurie tradiciškai stengiasi visko nesumokėti (taip ir dabar jie mėgina užspausti Irano milijardus, kuriuos žadėjo grąžinti pasirašydami branduolinius susitarimus Vienoje), ir sulaikė šimtus kalinių, kol gaus pinigus.

Vietnamas pinigų taip ir negavo. Prestižo sumetimais prezidentas Niksonas pasakė, kad visi kaliniai tarytum sugrįžo, o šitie milijardai – tiesiog humanitarinė pagalba Vietnamui. Senatas ir Kongresas atsisakė ją teikti. Niksonas padarė dar kelis bandymus perduoti pinigus, bet taip ir neįstengė.

Įvyko tylėjimo suokalbis, kuomet Vašingtonas ir Hanojus neigė problemą, bet nuolatos sklido gandai. Jūs, gali būt, prisimenate veiksmo filmą apie Rembo – tenai tema likusių Vietname iškyla kelis kartus. Visuomenėje istorija pamirštų Vietname karių buvo svarstoma, buvo juntama įtampa.


Ir tuomet pagrindinę rolę suvaidimo Makkeinas, pats garsiausias „vietnamiečių kalinys“. Jis pasakė viešai ir prisiekė: kalinių Vietname neliko. Taip jis išgelbėjo partijos vadovų kailį ir pasmerkė šimtus amerikiečių mirčiai nelaisvėje, o pats tapo senatoriumi ir gerbiamu žmogumi.

1993 metais „New York Times“ buvo paskelbtas Rusijos archyvuose surastas dokumentas, patvirtinantis, kad šimtai kalinių liko Vietname iki pat mirties. Veliau žymus amerikiečių žurnalistas
Sydney Schanberg po išsamaus tyrimo padarė tokią pačią išvadą – bet visi JAV laikraščiai atsisakė tai publikuoti. Skandalą užgesino, pasiremdami tuo pačiu MakKeinu.

Tai buvo patogu Amerikos vadovams. Realūs JAV valdovai myli žmones, prieš kuriuos yra mirtinas kompromatas – juos galima paspausti reikiamu momentu (…).

Ar ne tokie patys yra mūsų „dėdulė“ ir „magnolija“? Gal iš čia visų šių "feikinių" žmonių tarpusavio meilė?




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą