2018-09-28

„Na išmirs trisdešimt milijonų...“ Kodėl 2008 metų pasaulio finansų krizė užgimė 1905 metų kovo 2 Peterburge



Prof. Valentinas Katasonovas

Sukako dešimt metų nuo JAV prasidėjusio finansinės krizės gaisro, išplitusio po visą pasaulį. Amerikoje krizė įsiplieskė 2007 metais hipotekos kredito rinkoje ir apėmė 2007-2009 metus.

Pasaulio finansų krizės priežastys išlieka, pasaulio finansų sistemos disbalansai stiprėja. Yra visi požymiai, kad pasaulį apims antroji banga finansinio cunami, ir jos griaunamoji galia bus nepalyginamai rimtesnė.



Dauguma publikacijų, skirtų finansų krizės temai, atkreipia dėmesį tiktai į tiesiogines jos priežastis. Į neleistinai lengvabūdišką politiką Amerikos bankų, vykdžiusių hipotekos kreditavimą. Į žemą kontrolės kokybę iš finansinių reguliatorių pusės, leidusių perkaisti JAV finansų rinkoms, į nebuvimą pas kitas šalis apsaugos barjerų, kurie galėtų sustabdyti finansinį cunamį iš Amerikos. Tačiau bet koks pasaulinis įvykis turi ir labiau atitolusias priežastis. Taip ir pas praėjusio dešimtmečio globali finansų krizė.

Mano tezė tokia: pasaulio 2008 metų finansinė krizė užgimė prie Nevos krantų 1905 metų vasario 2 dieną. Nenoriu nieko intriguoti, todėl pasakysiu tuojau pat: 1905 metų vasario 2 dieną gimė mergaitė vardu Alisa Rozenbaum. 1926 metais Alisa visiems laikams išvyko iš Rusijos ir išvyko „stebuklų šalį“ Ameriką, kur prasidėjo jos tikrasis gyvenimas. Šio naujo gyvenimo pradžios ženklu buvo tai, kad Alisa Rozenbaum (žydų tautybės, A.L.) čia nutraukė savo ryšius su senuoju gyvenimu ir „prietarais“ ir pasivadina Ayn Rand [aɪn ɹænd]. Sako, kad „Ain“ – suomių rašytojo vardas, kurio kūryba žavėjosi Rand, o štai „Rand“ iki šiol lieka mįsle. Kažkas išsakė versiją, kad „Rend“ turėta omenyje Pietų Afrikos piniginį vienetą: neva, Alisa nuo vaikystės buvo neabejinga pinigų temai. Aš tuo netikiu. Taip, mūsų herojė nuo mažens mąstė apie tai, kas yra pinigai, bet mąstė ne abstrakčiai. Ji buvo neabejinga JAV doleriui ir turėtų pasivadinti „Ain Dollar“.

Amerikoje ji netapo bankininke ar finansiste. Kaip pažymi visos enciklopedijos, mūsų herojė – rašytoja ir filosofė. Jos plunksnai priklauso romanai „Mes, gyvieji“ (1936), „Šaltinis“ (1943), „Maištingas Atlantas“ (1957), apysaka „Himnas“ (1938), eilė smulkesnių literatūros kūrinių. Žymiausi jos romanai „Šaltinis“ ir „Maištingas Atlantas“. Po „Atlanto“ Ayn Rand atšalo literatūrai ir užsiėmė filosofiją, laikydama save pradininke tokios krypties, kaip objektyvizmas. Štai kai kurie jos filosofiniai kūriniai: „Naujam intelektualui“ (1961), „Egoizmo dorybės“ (1964), „Kapitalizmas: nepažintas idealas“ (1966), „Nauja kairė: antiindustrinė revoliucija“ (1971), „Įvadas į objektyvistinę filosofiją“ (1979), „Filosofija: kam ji būtina“ (1982). Nuo 1950-jų ji ėmė skaityti paskaitas Amerikos universitetuose ir net gavo garbės daktaro laipsnį.

Visą Ayn Rand kūrybą daugelis jos gerbėjų vadina nauja biblija – kapitalizmo ir neoliberalizmo biblija. Ji pranašavo racionalizmą ir ateizmą, rafinuotą egoizmą, prisipažino neapkenčianti komunizmo ir bet kokioms kolektyvizmo formoms (net šeima kaip kolektyvas jai įtartina), neigė tradicines, ypač krikščioniškas, moralės normas, aukštino kapitalistus kaip tikrus kūrybingus žmones, ant kurių pečių laikosi visuomenė, su neslepiama neapykanta žiūrėjo į daugumą žmonijos kaip į masę tingių vartotojų. Raktinis jos filosofijos žodis – laisvė: laisvė nuo Dievo, nuo dorovės, nuo tradicinės visuomenės „prietarų“.

Ypatingą dėmesį Ayn Rand skyrė ekonominei laisvei. Ji reikalavo išlaisvinti ekonomiką nuo valstybės kišimosi: likviduoti valstybinį ekonomikos sektorių, antimonopolinius įstatymus, nuimti visus prekybos barjerus ir transnacionaliniam kapitalo judėjimui, grįžti prie laisvos rinkos. Šioje rinkoje prekybininkai-kapitalistai turi kurti ir gausinti kapitalą. Kapitalistus reikia išlaisvinti nuo mokesčių mokėjimo, nes mokesčiai galiausiai eina tam, kad palaikyti silpnąją daugumą, sukuria masę dykaduonių, kuri sunaikins žmoniją. Kapitalistus ji vadino atlantais, kurie ant savo pečių laiko pasaulį. Atlantai turi ištiesti pečius ir numesti „parazitus“. Dauguma „parazitų“ žus, bet tai ir gerai – tokia Ayn Rand filosofijos esmė. Tai grynojo social-darvinizmo filosofija. Kai kurie Ayn Rand kritikai jos požiūrį vadino nauja rasizmo ir fašizmo versija, kiti vertino jos kūrybą atsargiau – kaip dvigubos moralės pavyzdį. Šios filosofijos esmę išreiškė vienas iš Ayn Rand pasekėjų Anatolijus Čubaisas: „Na išmirs trisdešimt milijonų. Jie nepritapo prie rinkos“.

Tema pinigų, rinkos, prekybos raudona gija praeina per visą Ayn Rand kūrybą. Jos kapitalizmo biblija tapo galinga morfijaus doze, kurio injekcija atgaivino kuriam laikui mirštančius Vakarus. Dar gyvai esant Ayn Rand (ji numirė 1982 metais) ji pamatė savo veiklos vaisius. Anglijos premjerė M.Tečer nuo 1979 metų ėmė vykdyti ekonomikos liberalizavimo kursą, kuris buvo pavadintas „tečerizmu“. Jai įkandin 1981 metais sekė amerikiečių prezidentas R.Reiganas, paskelbęs ekonomikos kursą pavadintą „Reigonomika“. Tarp kitko, Reiganas buvo sužavėtas Ayn Rand idėjų. Ayn Rand gerbėju buvo monetarizmo ideologas Miltonas Fridmanas. Jis rašė, kad, jeigu demokratijos esmė yra pelno gavimas, bet kokia rinką apribojanti vyriausybė antidemokratinė – nesvarbu, koks jos visuomenės palaikymas. Net jei 100% balsuoja prieš rinką sąžininguose rinkimuose – tai ne demokratija.

Tačiau kokį ryšį ši propagandinė „ekonominės laisvės“ idėja turi su praėjusio dešimtmečio finansų krize? O štai lokį. 1950-jų pradžioje aplink Ayn Rand susidarė jos idėjų gerbėjų ratelis. Jis buvo pavadintas „Kolektyvu“. Ratelyje buvo daug jaunų žmonių, kurie mokėsi prestižiniuose Amerikos universitetuose ir praėjus laikui užėmė svarbias pozicijas versle ir valdžioje. Jie ir įgyvendino savo idėjinės vadovės idėjas.

Vienu iš jos mokinių buvo Alanas Grinspenas, JAV FRS vadovas 1987-2006 metais. Prieš tai Grinspenas užėmė daug kitų postų, ir tarp jų prezidento Džeraldo Fordo ekonomikos patarėjo, kurį priesaikos priėmimo metu lydėjo du žmonės – jo motina ir Ain Rend. Tai buvo laikas, kada Amerika gręžėsi į „laisvosios rinkos“ pusę. Būtent Alano Grinspeno darbo FRS metu buvo aktyvuoti ekonominės ir finansinės globalizacijos procesai.

FRS vadovo poste Grinspenas vadovavosi savo vadovės patarimais. Jis prisipažindavo: „Būtent ji įtikino mane ilgų ginčų per naktis metu, kad kapitalizmas ne tik efektyvus ir praktiškas, bet moralus“. Išėjęs į stambaus verslo ir didelės politiko orbitą, Alanas Grinspenas ir toliau artimai bendravo su Ayn Rand. 1966 metais jie kartu išleido knygą „Kapitalizmas. Nepažįstamas idealas“ (Capitalism. The Unknown Ideal With Additional Articles by Nathaniel Branden, Alan Greenspan, and Robert Hessen). Pagrindinę knygos dalį parašė Ayn Rand, bet trys skyriai joje priklauso Grinspeno plunksnai (tuo metu jis buvo prezidentu kompanijos Townsend-Greenspan).


Beveik du dešimtmečiai Grinspeno buvimo prie Federalinio rezervo vairo buvo Amerikos ekonomikos dinamiško vystymosi periodas. Grinspenas maudėsi šlovės spinduliuose. Buvo, žinoma, momentai, kada JAV ekonomika klupdavo (pavyzdžiui, 2000 metų kovą, kada sprogo burbulas taip vadinamų dotkomų), bet po to ji atsistatė. Alanas Grinspenas vykdė kraštutinę liberalią pinigų-kredito politiką ir visaip skatino finansinių rinkų vystymąsi, jų skaičiuje ir išvestinių finansinių instrumentų. Daugelis pranašavo, kad tai geruoju nesibaigs – vyko gigantiškų burbulų pūtimas įvairiuose finansų rinkų segmentuose; šie burbulai turėjo anksčiau ar vėliau sprogti. Pirmasis sprogo JAV hipotekos kreditavimo rinkoje po pusantrų metų, kai Grinspenas paliko FRS pirmininko kėdę.

2007-2008 metais visi Amerikoje prisiminė Grinspeną. Jis davė parodymus JAV Kongrese ir buvo įvardintas vienu iš krizės kaltininkų. Jis pats 2008 metų spalio mėnesį pripažino, kad kai kurie jo veiksmai buvo neteisingi ir, kad Jungtinėms Valstijoms nereikėjo pilnai atsisakyti nuo valstybinio reguliavimo mechanizmų, ypač burbulo hipotekos kreditų rinkoje pradiniame formavimosi etape.
2007 metais pasirodė Grinspeno memuarai „Sukrėtimų epocha“ (The Age of Turbulence), kurioje jis prisiminė savo vadovę Ayn Rand ir sako, kad per daugelį dešimtmečių jo ištikimybė ekonominio liberalizmo principams nepasikeitė. Neatsisako jis ir nuo parašytos kartu su Ayn Rand knygos „Kapitalizmas. Nepažįstamas idealas“. „Sukrėtimų epochoje“ yra skyrius apie Rusiją. Prasideda ji nuo susitikimo Grinspeno su Andreju Ilarionovu epizodo (2005 m. atleistas iš pareigų RF prezidento patarėjo ekonomikos klausimams). Ilarionovas kreipėsi į Grinspeną su klausimu: „Ar nenorite savo sekančio vizito į Maskvą metu susitikti su manim ir mano draugais ir pakalbėti apie Ayn Rand?“

„Pasakyti, kad aš buvau nustebintas, - reiškia nieko nepasakyti, - rašo Grinspenas. - Rand buvo arši šalininkė laisvos rinkos kapitalizmo ir prisiekusia komunizmo prieše, ir interesas jos idėjoms siaurame ratelyje Rusijos intelektualų, turinčių valdžią, tiesiog sukrėtė mane“, Tai buvo ne šiaip interesas: prieš kelis metus Ayn Rand vienos knygos vertimo į rusų kalbą metu ponas Ilarionovas pavadino ją savo mylima autore ir viena iš didžiausių XX amžiaus filosofių...

Kai aš ėmiau mąstyti apie ryšius tarp Ayn Rand filosofijos ir globalios finansų krizės, aš turėjau abejonių: ar tai nėra perspaudimas? Bet į mano rankas pateko amerikiečio Adamo Vainerio knyga, kurio mintys sutapo su manosiomis. Tai amerikietis – rusų kalbos ir literatūros dėstytojas prestižiniame moterų Wellesley College. Jo knyga, išėjusi 2016 metais, pavadinta „Kaip bloga literatūra griauna pasaulį. Ain Rend ir literatūriniai finansinės krizės šaltiniai“. (Weiner A. How bad writing destroyed the world. Ayn Rand and the literary origins of the financial crisis. NY: Bloomsbury Academic, 2016). Vaineris smulkiai ir įtikinamai įrodo, kad Grinspenas buvo fanatiškas pasekėjas Ayn Rand ir, kad nebūtų Rand, nebūtų prie FRS vairo jokio Grinspeno. Ir, gali būti, nebūtų ir globalios finansų krizės. „Programuodama Grinspeną... - rašo Vainer, - Rand efektyviai padėjo „laikrodinę bombą“.

Grinspenui dabar 92 metai, ir jis pasitraukė nuo reikalų. Tačiau Amerikoje daug aukštus postus užimančių asmenų, užprogramuotų Ayn Rand idėjomis. Tarp jų buvęs CŽV vadovas, o dabar JAV valstybės sekretorius Maiklas Pompeo. Tarp jų ir prezidentas Donaldas Trampas, pavadinęs Ayn Rand savo mėgiama rašytoja.

Atsižvelgiant į Trampo meilę Ayn Rand kūrybai galima suprasti ir kai kuriuos JAV prezidento sprendimus. Nors išorėje Trampas vykdo protekcionizmo stiprinimo kursą, vidaus ekonomikos politikoje vyksta vispusiškas liberalizmo pagrindų stiprinimas (atsisakymas nuo sveikatos apsaugos reformos Obamacare; korporatyvinių mokesčių mažinimas; ekologinių įstatymų liberalizavimas; Doddo-Franko įstatymo susilpninimas, kuris stiprino valstybės kontrolę bankams ir t.t.).

O todėl ne už kalnų antra banga pasaulinės finansų krizės. Jos epicentru taps Amerika, kur, perfrazuojant Marksą, Ayn Rand idėjos „užvaldė mases“ ir tapo „materialia jėga“. Amerikoje romanas „Maištingas Atlantas“ užima antrą vietą pagal populiarumą po Biblijos.

Šalis, pasirenkanti „Maištingas Atlantas“ „kapitalizmo bibliją“, pasmerkta.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą