Prof. Valentinas
Katasonovas apie JAV administracijos prekybos iniciatyvas.
„Kas buvo, vėl bus; kas buvo daroma,
tas vėl bus daroma, ir nėra nieko naujo po saule. Būna kažkas,
apie ką sakoma: „žiūrėk, štai tai nauja“, bet tai jau buvo
šimtmečiais prieš mus...
Ekleziasto knyga 1, 9-10
Donaldo Trampo
administracijos iniciatyvas tarptautinės
prekybos srityje galima charakterizuoti kaip vienašales importo
protekcionistines priemones. Prezidentas vykdo savo priešrinkiminius
pažadus. Importo mokesčiai aliuminiui ir plienui tapo trigeriu,
išprovokavusiu Kinijos, Europos, kitų šalių atsaką.
Vašingtono prekybinės iniciatyvos ne
apsiribojo importo muitais. Trampas kvestionavo ir NAFTA (Šiaurės
Amerikos sutartis dėl laisvos prekybos), kurioje dalyvauja JAV,
Kanada ir Meksika. Ir jis galutinai palaidojo trans-atlantinių ir
Didžiojo vandenyno regiono šalių prekybinių-ekonominių sutarčių
projektus.
Dar viena Vašingtono iniciatyva
pasaulio prekybos srityje – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO)
sugriovimas. Per savo PPO atstovą kovo mėnesį Trampas informavo
šią organizaciją, kad Vašingtonas nebepalaikys šios
organizacijos apeliacinį teismą (skaityk: planuoja jį likviduoti).
JAV atstovas PPO pareiškė: „PPO
griauna mūsų šalies gebėjimą ginti nacionalinius interesus...
Vienas iš priežasčių tai, kad PPO ginčų sprendimo sistema
priskyrė sau tokius įgaliojimus, kuriuos joks iš PPO narių
niekada nežadėjo jai suteikti“. Be to, JAV atstovo nuomone, PPO
teismas per daug nuolaidžiauja Kinijai.
Ir štai paskutinė naujiena: Donaldo
Trampo administracija ruošiasi pateikti Kongresui įstatymo
projektą, kuris leis Vašingtonui ignoruoti PPO reikalavimus. Jei
šis įstatymo projektas bus priimtas, pas JAV prezidentą bus teisė
vienašališkai nustatyti muitus importo prekėms, be Kongreso
palaiminimo. Tokio įstatymo priėmimas reikš faktinį JAV išėjimą
iš PPO.
Ta proga norėčiau atkreipti dėmesį
į dvi tezes, svarbiais norint suprasti įvykius tarptautinėje
prekyboje.
Pirma tezė. Skaito, kad ryšium su
Vašingtono iniciatyvomis laisvos prekybos epocha pasibaigs ir
pasaulis pereina prie visuotinio protekcionizmo. Tačiau laisvos
prekybos nebuvo ir iki tol, užslėptų formų protekcionizmas
egzistavo ir anksčiau.
1. Po to kai PPO šalims pavyko
pasiekti susitarimų ir atsisakyti importo muitų, kuriais buvo
saugomi nacionaliniai gamintojai, jos dideliu mastu kompensavo tai
naudodamos netarifinius apribojimus. Pagrindiniai tarp jų yra
techniniai, sanitariniai ir ekologiniai standartai.
2. Po to kai 1976 buvo anuliuotas aukso
dolerio standartas (Tarptautinė Jamaikos konferencija), TVF
šalys-narės gavo galimybę įtakoti savo išorės prekybą
keisdamos nacionalinės valiutos kursą. Eksporto stimuliavimui ir
importo ribojimui buvo imta naudoti pažemintą nacionalinės
valiutos kursą. Tokio instrumento panaudojimas yra vadinamas
valiutiniu karu.
3. Paslėptos eksporto subsidijos. PPO
taisyklės draudžia tiesiogines eksporto subsidijas iš valstybės
biudžeto, bet nieko nesako apie kreditinę eksportuotojų paramą.
Tose šalyse, kuriose centriniai bankai turi galimybę vykdyti
„minkštą“ pinigų-kredito politiką, eksportuotojai gauna
kreditus už simbolinius (beveik nuliniais) procentus. Ypač tokia
paslėpto subsidijavimo forma yra charakteringa JAV, Japonijai, ES.
Centriniai šių šalių bankai nustato bazines palūkanų normas
artimas 0%. Tai galingiausias konkurencinis pranašumas, turint
omenyje „auksino milijardo“ periferijos procentines normas.
Pavyzdžiui Rusijos CB, daugelį metų procentinę normą išlaiko
virš 10%.
4. JAV nei vienos dienos ne atsisako
nuo taikymo neįtinkančioms šalims ekonominių sankcijų. Kalbama
apie vienašališkas Vašingtono sankcijas. Iš tikrųjų jos toli
gražu nėra vienašališkos: Vašingtonas priverčia dalyvauti jose
ir savo sąjungininkus. Prieš nenorinčius dalyvauti tokiose
sankcijose Vašingtonas naudoja antrines sankcijas. Visa tai yra
grubiausias pažeidimas PPO įstatų ir byloja apie tai, kad laisva
pasaulio prekyba-fikcija.
5. Apie jokią laisvą pasaulinę
rinką negali būti nė kalbos jau todėl, kad didesnė dalis
pasaulio prekybos yra kontroliuojama transnacionalinių korporacijų
(TNK). UNCTAD vertinimu, ši dalis sudaro 60-65%. Dalis tarptautinės
prekybos – tiekimai prekių ir paslaugų viduje TNK tarp filialų
ir dukterinių struktūrų. Šie tiekimai vykdomi taip vadinamomis
transfertinėmis kainomis, kurios skirtos „optimizuoti“ mokestinę
ir finansinę tarptautinių korporacijų politiką. O kas liečia TNK
prekybą su išorės kontragentais, tai čia veikia aukštos
monopolistinės kainos (parduodant) ir monopoliškai mažos
(perkant). Jos neturi nieko bendro su rinkos kainomis. Manau, kad
UNCTAD vertinimai, liečiantys dalį monopolijų pasaulio prekyboje,
pažeminti, nes jie nefiksuoja veiklos tarptautinių kartelių (visi
karteliai yra slapti susitarimai dalijantis rinką ir nustato
vieningas monopolistines kainas). PPO praktiškai užsimerkia prieš
šią aplinkybę.
Antra tezė. Prieštaravimai atskirų
nacionalinių ekonomikų rėmuose ir viso pasaulio ūkio taip
paaštrėjo, kad pas vyriausybes turimų paslėpto protekcionizmo
instrumentų (netarifiniai barjerai, nacionalinės valiutos kurso
pažeminimas, paslėptos subsidijos eksportui ir t.t.) jau nepakanka.
Valstybių arsenale lieka tik vienas nepanaudotas instrumentas –
importo mokesčiai. Prsideda griežta kova be taisyklių. XX amžiaus
30-aisiais metais tai jau buvo.
Trumpai priminsiu šių įvykių
istoriją.
1. 1929 metų spalis – panika
Niujorko fondų biržoje. Tai tapo pradžia ekonominės krizės, kuri
peraugo iš amerikietiškos į pasaulinę. Pirmąją valstybės
reakcija į krizę buvo protekcionizmas. Kaip ir šiandien (valdant
Trampui), būtent Amerika buvo pasaulinio prekybos karo iniciatorius.
1930 metų birželio mėnesį prezidentas Huveris pasirašė tarifų
įstatymą „The Smoot-Hawley Tariff Act“. Prieš 1929 metų
biržos paniką The Smoot-Hawley Tariff Act jau buvo parengtas, jis
tik ją paaštrino.
2. The Smoot-Hawley Tariff Act ne
tuojau pat išprovokavo prekybos karą, jis tik destabilizavo
pasaulio prekybos sistemą. Europa delsė su atsakomosiomis
priemonėmis, ekonominė krizė ją pasiekė vėliau. Galinga krizės
banga uždengė Europą tik po to, kai 1931 metų birželį įvyko
stambiausio Austrijos banko Creditanstalt bankrotas. Jis išprovokavo
Vokietijos bankų ir finansų krizę, panika išplito kitose Europos
valstybėse, po to – visame pasaulyje. Vokietija įvedė griežtą
valiutinio kapitalo judėjimo ir prekyboje kontrolę. Vokietijos
pavyzdžiu sekė kitos šalys. 1931 metų rugpjūtį-spalį valiutos
kontrolę įgyvendino Vengrija, Čilė, Urugvajus, Kolumbija,
Graikija, Čekoslovakija, Islandija, Bolivija, Jugoslavija, Austrija,
Argentina, Belgija, Norvegija, Danija. Valiutinė kontrolė apribojo
užsienio valiutos naudojimą ne tiktai kapitalo bėgimui sustabdyti,
bet ir prekių importo apribojimui.
3. Iki ekonominės krizės pradžios
eilėje valstybių buvo atstatytas aukso standartas. Krizės
sąlygomis šalys, keitusios popierinius
pinigus į auksą, rizikavo prarasti savo aukso rezervus. Be to aukso
valiuta neleido panaudoti tokio apsaugos mechanizmo, kaip
nacionalinės valiutos kurso pažeminimas. Atsižvelgiant į tai,
Didžioji Britanija 1931 metais atsisakė nuo aukso standarto ir
leido svarui devalvuotis. Kitos valstybės, kurių valiutos buvo
surištos su svaru, tarp jų Danija, Suomija, Norvegija, Švedija ir
Indija, taip pat leido devalvuotis savo valiutoms aukso atžvilgiu.
Po jų 1931 metų spalį sekė Japonija. JAV galutinai dolerį atrišo
nuo aukso 1933 metų balandį ir devalvavo savo valiutą. Likusios
„Auksinio bloko“ šalys (Prancūzija, Olandija, Belgija ir
Šveicarija) dar kurį tai laiką laikėsi aukso, bandydamos
kompensuoti nuostolius, surištus su aukso standarto palaikymu,
įvesdamos tradicinį importo apribojimą. Atsakydama į svaro
devalvavimą Prancūzija 1931 metų pabaigoje įvedė papildomą 15%
muitą angliškoms prekėms, po to ėmė įvedinėti kiekybinius
apribojimus (kvotas) importui. 1932 metų pradžioje Olandija,
tradiciškai prisilaikanti laisvos prekybos principų, padidino
muitus iki 25%. Galiausiai „aukso bloko“ šalys pergyveno daug
rimtesnį ekonominį nuosmukį, negu Didžioji Britanija, kuri iššoko
iš aukso standarto dar 1931 metais. Iki 1936 metų „aukso bloko“
šalys buvo priverstos atsisakyti aukso standarto.
Reziumuodamas, pažymėsiu, kad antrojo
pasaulinio karo išvalkarės pasižymėjo visų įmanomų
protekcionismo priemonių panaudojimu – importo tarifų, importo
kvotų, valiutinių apribojimų. Nuo 1936 metų, kada galutinai griuvo aukso
standartas, visur ėmė naudoti manipuliacijas valiutiniu kursu (jo
mažinimą).
Pasaulis subyrėjo į valiutines zonas – šalių blokus, silpnai surištus prekyba ir kapitalo judėjimu. Iki 1938 metų pasaulio prekybos apimtis nukrito iki 88% 1929 metų lygio. Visos galimybės išgelbėti nacionalines ekonomikas protekcionizmo pagalba buvo išsemtos iki 1930-jų pabaigos. Pagrindiniu Vakarų lyderių ekonominės politikos įrankiu tapo didelis karas.
Nuotrauka: Financial Partners
Vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą