Jeigu Džordžą Sorošą apvilti
popiežiaus Pranciškaus drabužiais, išnyktų visi šių žmonių
skirtumai, nes jie išpažįstą vieną religiją – globalizmą,
turi vieną viešpatį – šetoną*, turi vieną ir tą patį tikslą
– užtvindyti Europą imigrantais iš Azijos ir Afrikos.
Popiežius Pranciškus klaidina
krikščionis, sakydamas, kad šie privalo mylėti „pabėgėlius“
musulmonus, nes Dievas moko „mylėti artimą“. Šventieji žydų
raštai duoda aiškų „artimojo“ suvokimą, aiškų supratimą
apie imigrantų integravimą.
Šventasis Tomas Akvinietis (1225 –
1274) kitaip matė imigracijos problemas ir jų sprendimo būdus
negu popiežius Pranciškus.
Viduramžių mokslininko Šventojo Tomo
Akviniečio nuomone, kiekviena tauta turi teisę gyventi savo kilmės
šalyje ir spręsti, kas pas ją gali imigruoti ir gali taikyti jiems
tinkamą imigracijos politiką.
Stulbinančiai šiuolaikiškoje
ištraukoje iš jo veikalo "Summa Theologica" Tomas
Akvinietis atkreipė dėmesį į tai, kad senojo Testamento laikais
žydų tauta neįsileido atvykėlių iš visų šalių vienodai, nes
artimesnės tautos greičiau integravosi, negu tos, kurios nebuvo
tokios artimos.
Dėl priešiškumo žydų tautai kai
kurios antagonistinės tautos buvo neįleidžiamos į Izraelį.
Įstatymas „numatė tam tikras
tautas, kurios turėjo glaudžius ryšius su žydais“, - pažymėjo
mokslininkas, pavyzdžiui, egiptiečius ir idumenus , - kad jie
turėtų būti įtraukti į bendravimą su tauta po trečiosios
kartos".
Kitų tautų piliečiai, „su kuriais
jų santykiai buvo priešiški“, tokie kaip amonitai ir moabitai,
„niekada nebuvo priimami į bendrapiliečius".
„Amalekiečiai, kurie dar labiau
priešiški jiems ir neturėjo su jais giminystės ryšių, turėjo
būti laikomi amžinais priešais“, - pastebėjo Akvinietis.
Mokslininkui atrodė protinga traktuoti
tautas skirtingai, priklausomai nuo jų kultūrų panašumo su
Izraelio kultūra, o taip pat nuo jų istorinių santykių su žydų
tauta.
Savo nuostabiame komentare Akvinietis
taip pat išskyrė tris tipus Senojo Testamento imigrantų Izraelyje.
Iš pradžių buvo „užsieniečiai,
kurie keliavo per jų žemę“, panašiai kaip šiuolaikiniai
keliautojai, turintys turistinę vizą.
Antrieji buvo tie, kurie „atvyko
gyventi šalyje kaip naujokai“, atrodo, kad jie atitinka
užsieniečius, galbūt su žalia korta, gyvenančius šioje žemėje,
bet negalinčius naudotis visais pilietybės teikiamais privalumais.
Trečiuoju atveju kalbama apie tuos
užsieniečius, kurie norėjo „būti visiškai įsileisti į jų
bendruomenę ir garbinimo būdą“. Net ir čia, kalbant apie tuos,
kurie norėjo visiškai integruotis į Izraelio gyvenimą ir
garbinimą, reikia laikytis tam tikros tvarkos, - pastebėjo
Akvinietis. „Nes jie nebuvo tuojau pat įsileidžiami į pilietybę:
taip pat, kaip ir su kai kuriomis tautomis, kad niekas nebuvo
laikomas piliečiu, išskyrus kaip po dviejų ar trijų kartų“.
„Priežastis buvo ta, kad jei
užsieniečiams būtų leista kištis į tautos reikalus, kai tik jie
apsigyvens tarp jų,“ - logiškai svarstė Akvinietis, - „gali
kilti daugybė pavojų, nes užsieniečiai, dar neturintys tvirto
bendrojo gėrio širdyje, gali bandyti ką nors pakenkti žmonėms“.
Kitais žodžiais, Akvinietis mokė,
kad norint gauti pilietybę būtina pilna imigrantų integracija į
gyvenimą, kalbą, papročius ir kultūrą (įskaitant ir pamaldas).
Tam reikia laiko, kad kažkas sužinotų,
kokie klausimai turi įtakos tautai ir daro juos savais, teigė
Akvinietis. Tie, kurie žino savo tautos istoriją ir joje gyvena,
dirba bendram labui, geriausiai tinka dalyvauti priimant sprendimus
dėl jos ateities.
Būtų pavojinga ir neteisinga atiduoti
tautos ateitį į neseniai atvykusių rankas asmenų, kurie
nevisiškai supranta juos priėmusių žmonių poreikius ir
rūpesčius.
Susidurdami su šiuolaikinėmis
problemomis, šiuolaikiniai politikai dažnai gali pasisemti
išminties iš didžiųjų šventųjų ir mokslininkų, kurie buvo
susidūrę su panašiomis problemomis praeityje.
Akviniečio apmąstymai atskleidžia,
kad panašios problemos egzistavo šimtmečiais ir tūkstantmečiais,
kad skirtumai tarp nacijų ir kultūrų automatiškai nesukuria
prietarų ar neteisingos diskriminacijos. Kai kada tai tiesiog
teisinga.
„Kas buvo, vėl bus; kas buvo daroma,
tas vėl bus daroma, ir nėra nieko naujo po saule. Būna kažkas,
apie ką sakoma: „žiūrėk, štai tai nauja“, bet tai jau buvo
šimtmečiais prieš mus...
Ekleziasto knyga 1, 9-10
Pagrindinis šaltinis:
*Popiežiaus Pranciškaus satanizmas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą