Laisvės karys mus atvedė pas Draugus, suteikė begalinį bendravimo džiaugsmą, pasididžiavimą mūsų Tauta

Vytis senelių namuose kabojo visada, per visą sovietmetį, Ukmergėje, Paupio gatvėje Nr.49. Neapskundė, neišvežė, nes niekam blogo nedarė senelis. Gydė „miškinius“, gydė „stribus“, kas pašaukdavo gydė, kada pašaukdavo gydė, užrištom akim į mišką vežė. Aš užaugau su ta Vytim.

O senelė spintoje laikė dvi „smetoniškas“ trispalves. Nelietuvė. Kai į Lietuvą atvyko, nei žodžio lietuviškai nemokėjo. Į Sibirą už trispalves galėjo iškeliauti, bet nepabūgo. Viena man atiteko, Sąjūdžio mitinguose pravertė. Ta vėliava du kartus visą Lietuvą su „Atgajos“ žygiais apkeliavo. Ir dabar ją saugau, ir stiklinę su Vytauto Didžiojo atvaizdu saugau, kelias seneliai tokias jubiliejines turėjo. Visa tai mano Tėvynės simboliai. Ne žmogus be Tėvynės. Niekas. Kaip tie graikai iš „Odisėjos“ už ėdesį pas Kirkę kiaulėmis paversti. Ar įsivaizduojat žydą Menoros ar Dovydo žvaigždės nemylintį? Jie žino, kaip per tūkstantmečius tarp svetimų išlikti, kad ne asimiliuotis, jei nežino Šventuose raštuose pasiskaito, periodiškai pasiskaito, prisimena, kaip privalo gyventi, kad į kiaules nepavirsti dėl ėdalo.

Grupė į kiaules jau virtusių, sutrukdė sostinėje Vytį pastatyti. Kiaulėms nereikia simbolių, nereikia Tėvynės, reikia ėdalo ir kriuksėjimo prie lovio. Kiekvienam savo. Aš paskui Vytį per gyvenimą eisiu. Jei kiaulės galutinai Vilnių okupuos, nepajėgsime jų įveikti, į Kauną vyksiu gyventi, bet lietuviu liksiu, ne tam pas senelį Vytis kabojo, o pas senelę buvo saugomos trispalvės.

Aplankyti Vytį ir Kauną buvo didelė šventė, o Vytis mums atsidėkojo tą pačią dieną

Fotografavau, filmavau, džiaugiausi. (Filmukus grįžęs Youtube paskelbiau, nuotraukas Feisbuke išdėjau.) Po to Draugę nuvykome aplankyti, dr.Zitą Krivickienę, anūkus prižiūrinčią tėvams išvykus.

Štai ką apie Vyties reikšmę pasakė ponia Zita Žaliakalnyje reziduojanti:

Anūkai koncertą surengė, tokį gerą, kad aš kol gyvas nepamiršiu. Abu grojo pianinu antrame aukšte, o garsas sklido žemyn mediniais laiptais ir nuostabiai rezonavo, kaip iš kokios gitaros dekos skylės, tada sesutė Anelė grojo violončele, tada dainavo abu.

Balsai vaikų puikūs, vaikai labai muzikalūs, aš net nevertinsiu grojimo violončele kokybės, jis man buvo nuostabus, nes jis buvo mums skirtas, tai svarbiausia buvo šiame koncerte, ir Vyčiui, nes šis koncertas iš Zitos kalbos apie Vyčio svarbą organiškai išplaukė. Man šitas koncertas buvo pats gražiausias iš visų girdėtų, net Rostropovičiaus grojimas violončele man nebuvo gražesnis. O koks Anelės balsas! Kaip grojo pianinu, dirigavo ir dainavo brolis Juozukas!

Ir dar kas mane giliausiai sujaudino: tai, kad vaikai šie, gražūs ir gabūs, iš vaikų namų paimti ir įvaikinti. Juozukas visai kūdikis, o sesutė beveik šešiais metais vyresnė. Koks darbas įdėtas, koks rezultatas pasiektas! Verti mes, pagalvojau, kad kiekviename Lietuvos mieste po karžygį - Vytį, turėti, nes tarp mūsų karžygių daugybė yra, aš tiku. Juk vaiką užauginti, leisti išbujoti jo gabumams, kokiu reikia būti karžygiu, kokiu Laisvės kariu!

"Net nesuprantu, kaip čia jie tokį koncertą surengė, aš pirmą kartą tokį išvydau, gal čia Vytis įkvėpė?" - atsisveikinant pasakė besišypsanti mūsų Draugė Zita.