Vyresnės kartos žmonėms, baigusiems
mokslus prieš 30 metų, dar TSRS laikais, per visus galus buvo
grūdamas marksizmas. Jo esmė – sukiršinti tarpusavyje visuomenę,
ją padalinti į dvi klases: „proletariatą“ - išnaudojamuosius
ir išnaudotojus - „buržuaziją“. Dviejų rabinų anūkas Karlas
Marksas tarp išnaudotojų matė kapitalistus-pramonininkus, stambius
žemvaldžius, bet labai apdairiai neįžvelgė tarp jų bankininkų,
nors jie, kaip tik ir yra didžiausi išnaudotojai. Žinia, ir tada, ir dabar bankus kontroliuoja žydų kapitalas. Marksas savo „mokslą“
kaip tik ir kūrė, su visa savo šeima
gyvendamas už bankininkų pinigus.
19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiuje
marksistai kovojo už proletariatą, jo pergalę visoje planetoje.
Šiais kovotojais už proletariato laimę dažniausiai buvo
kapitalistų sūnūs ir dukterys, niekada nedirbę juodo darbo.
Puikiu tokiu pavyzdžiu gali būti Kubos vadovai broliai Kastro,
turtingo plantatoriaus vaikai.
Gefira rašoma, kad arčiau susipažinę
su darbininkų klasės atstovais intelektualūs geradariai labai
greitai nusivylė jais ir paslapčia jų nekentė. Šalyse, kur šie
geradariai galiausiai sukūrė savo politines sistemas (Rusijoje
sunaikinę iki 60 milijonus gyventojų), "jie turėjo nedaug ką
bendro su darbininkų klase, gyveno prabangiuose namuose ar
atskiruose miestų kvartaluose."
Vakarų išsivysčiusiose šalyse dėl
techninio progreso praktiškai išnykus darbininkų klasei,
kairiesiems revoliucionieriams neomarksistams prireikė naujų
nuskriaustųjų, kurių pagalba jie galėtų skaldyti visuomenę ir
užgrobti nacionalinį turtą.
Visuomenės skaldymui neomarksistai
dabar ėmė naudoti rasinius skirtumus. Baltuosius jie vietoj
kapitalistų paskyrė „išnaudotojais“, o juodaodžius –
„išnaudojamaisiais“, kuriuos nuolatos skriaudžia
„išnaudotojai“. „Tai naujos aukos, tai nauji stabai. Dabar
baltieji sūnūs ir dukterys dar vienos kartos baltosios
inteligentijos ir pasiturintys baltieji žmonės tapo aršiais trečiojo pasaulio žmonių gynėjais.“ - rašoma Gefira.
Hegelis sakė, kad
istorija pasikartoja du kartus: pirmą kartą kaip tragedija, antrą
– kaip farsas. Šiandien mes pergyvename marksizmo
farso periodą. Markso pasekėjai, tarp kurių ir ES Komisijos
pirmininkas Ž.K.Junkeris, Prancūzijos
prezidentas E.Makronas, Vokietijos kanclerė A.Merkel ir kt.,
labai pamilo trečiojo pasaulio gyventojus, nors, Gefira nuomone,
„labai mažai ką turi bendro su jais. Atėjūnai, kuriems jie
tarnauja, tėra jų jautrios vaizduotės produktas“, o „geradėjai
su jais susidurdami iš arčiau, jų nekenčia, žinoma, nesimaišo
su jais. Bet tęsia kovą už jų prigimtines teises. 18 amžiuje
prancūzų aristokratai mėgo žaisti į neturtingus piemenėlius ir
piemenėles? Tai būtent tas modelis, kuris dabar kartojamas.“
Aš kiek kitaip matau Europos
negrizacijos tikslus. Manau, kad neomarksistai tarnauja ES „tėvo“
Kudenhove Kalergi idėjai ir jos diegėjams - „pinigų
šeimininkams“.
ES „tėvas“ masonas Richard
Nicolaus Coudenhove Kalergi, savo veikale „Praktinis idealizmas“
(Praktischer Idealismus, 1925) rašė: „Tolimos ateities žmogus
bus sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks pasekoje įveikimo
erdvės, laiko, prietarų. Būsima eurazijinė-negroidinė rasė,
išoriškai panaši į senovės egiptiečių, pakeis tautų įvairovę
asmenybių įvairove“. T.y. Europos vystymasis Kudenchove-Kalergi
atrodė tokiu būdu: europiečiai susimaišo su kitomis rasėmis ir
tautomis ir išnyksta kaip skirtingos nacijos, o jų elitas bus
pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta, vadinamais "kokybės žmonėmis". Lietuviams, kaip ir kitoms Europos tautoms, ES "tėvas" skyrė vergų, arba "kiekybės žmonių", rolę.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą