2018-10-25

Naujas popiežiaus-satanisto išpuolis


Spalio 24 dieną filosofijos profesorius Taylor Marshall (JAV) savo Twitter paskelbė nuotraukas, kuriose popiežius Pranciškus greta popiežiaus kryžiaus yra užsidėjęs LGBT vėliavos spalvų kryžių.

Pirmą kartą Vatikano dokumente terminas „LGBTQ” buvo įtrauktas į jaunimo Sinodo darbotvarkę. Nedidelės grupės jaunimo Sinode jau pakvietė bažnyčią pripažinti „kitas šeimos formas“ ir skirti didesnį dėmesį homoseksualistams ir „realijoms“, su kuriomis jie susiduria, tarp kurių minima „santuoka“, surogatinė motinystė ir įvaikinimas.




Nėra abejonės, kad satanistas Pranciškus naudoja jaunimo Sinodą homoseksualizmo diegimui bažnyčioje ir katalikų bažnyčios griovimui.



Papildančios publikacijos:
http://lebionka.blogspot.com/2018/03/krokuvos-kunigas-profesorius-edvardas.html

Krokuvos kunigas profesorius Edvardas Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį: „Jei popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme"



Aš meldžiuosi už popiežiaus išmintį, už jo širdį atvirą Šventajai Dvasiai, o jei taip nėra, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų duota laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki malonė, - pasakė pamoksle, pasakytame vasario 25 dieną kunigas profesoriaus Edavardo Staniek, kalbėdamas apie klaidingas, jo nuomone, Pranciškaus pažiūras, prie kurių teologas priskyrė atsivėrimą musulmonams ir gyvenantiems mirtinoje nuodėmėje.

Pamoksle, pasakytame Felianų seserų Nekalto Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčioje Krokuvoje kunigas profesorius Edvardas Staniekas atkreipė dėmesį į autoriteto supratimą.
– Abraomui Dievas buvo aukščiausiasis autoritetas, todėl padarė tai, ką Jis įsakė. Tai tikėjimo Dievui aktas. Jame yra Dievo pripažinimas aukščiausiąja valdžia ir tik su juo skaitomasi, - sakė kunigas.
– Autoritetas ne gaunamas, autoritetas bręsta. Bažnyčioje vieninteliu autoritetu yra Jėzus. Ne popiežius, ne hierarchija, ne vyresnieji. Jėzus. Jo autoriteto pagrindu bažnyčia gyvena.


Kunigo žodžiais, Popiežius Pranciškus aiškiai nukrypsta nuo Jėzaus mokymo, jis neteisingai supranta jo gailestingumą.


Profesorius Edvardas Staniek pamoksle pasakė:

– Gailestingumo vardan jis ragina parapijas ir vyskupijas atidaryti duris islamo pasekėjams. Kaip religija, jie yra priešiški Evangelijai ir Bažnyčiai. Religiniuose karuose nužudė milijonus. Ir mes, lenkai, prisimindami pergalę prieš jų armijas prie Vienos, geriau, nei kiti, suprantame, kad negalima kalbėti apie dialogą su jais. Mes galime parodyti gailestingumą tiems musulmonams, kurie miršta nuo bado ar troškulio. Vyskupijos ir parapijos durys gali būti atviros tik tikintiems į Jėzų Kristų.

– Antruoju neteisingo gailestingumo supratimo punktu yra durų į Eucharistiją atidarymas, suteikimas malonės žmonėms, kurie pasirinko nuodėmę, kaip savo pasaulį. Jie gali turėti prieigą prie Eucharistijos tol, kol jie atgailauja dėl savo nuodėmės.
– Kuo vadovaujasi popiežiaus? Aš nežinau. Koks jo pasisakymų tikslas? Aš taip pat nežinau. Aš žinau, kaip šie jo teiginiai naudojami masinės informacijos priemonėse, nukreiptose sunaikinti Jėzų ir jo Bažnyčią. Aš meldžiuosi už išmintį popiežiui, už jo širdies atvirumą Šventos Dvasios poveikiui, o jei tai neįvyks, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki malonė.
– Jei popiežius neklauso Jėzaus nuo Taboro kalno, jis nedalyvauja Jo valdžioje. Kristaus Bažnyčia nėra pastatyta ant valdžios. Remiasi autoritetu. Tas, kuris vertina galią aukščiau valdžios, yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Klausykite Jėzaus, taip, kaip mums prisakė Jo Tėvas ant Taboro kalno – baigė pamokslą tėvas profesorius Edvardas Staniek.

Šventikas profesorius Staniek yra didelis teologijos autoritetas Lenkijoje. Jis daug metų buvo Krokuvos dvasinės seminarijos rektoriumi, parašė kelias dešimtis knygų, buvo Lenkijos Teologijos Mokslų Akademijos komiteto nariu.


Ankstesnės mano publikacijos apie Popiežių Pranciškų:


Pi-news: Popiežius Bergoglio visiškas idiotas ar negailestingas islamo karys? Ne, jis tik vykdo bažnyčios judaizaciją


Stebint popiežiaus Pranciškaus veiklą, susidaro įspūdis, kad stambusis finansinis kapitalas šį žydų tautybės jėzuitą iš Argentinos, kuris 2013 metais buvo įtrauktas į 50 žymiausių pasaulio žydų sąrašą [1], pasodino į popiežiaus sostą vien tam, kad sugriauti iš vidaus Kristaus bažnyčią. Sovietinių komunistų vadai, tarp kurių dominavo žydai [2, 3], griovė bažnyčią iš išorės, nepavyko, Briuselio marksistai [4] elgiasi gudriau, jie griauna Kristaus bažnyčią iš vidaus, popiežiaus ir jo hierarchų rankomis.


Aš, pagal savo išgales, fiksuoju faktus apie šio griovėjo ir satanisto Bergoglio veiklą, o šie faktai patvirtina, kad tai yra didžiausias mūsų dienų krikščionybės priešas. Ne be reikalo buvęs ilgametis Krokuvos kunigų seminarijos rektorius profesorius Edvardas Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį ir sakė per šv.mišias : „Jei popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme [5]."

Liepos 12 dieną vokiečių portale Pi-news pasirodė Michael Stürzenberger straipsnis „Romos popiežius: „Pabėgėliai turi teisę į saugumą ir orųgyvenimą.“[9]


Bergoglio, autoriaus nuomone, neskirsto imigrantų į ekonominius migrantus ir pabėgėlius-žmones bėgančius nuo karo. Visi jam yra „pabėgėliai“ ir jie, popiežiaus žodžiais, „belsis į duris pasiturinčių šalių“, nes jiems reikalingos „mūsų akys, mūsų rankos ir mūsų balsas, kad padėti pabėgėliams ir imigrantams“.

„Klausantis šių kalbų, „susidaro įspūdis „dvasingasis“, gyvenantis saugomame Vatikano burbule, paslėptas nuo realybės, saugomas bataliono šveicarų gvardijos, neturi nei mažiausio supratimo apie tai, kas vyksta Vakarų Europos gatvėse,“ - rašo Stürzenberger. Žemiau pateikiu kelias straipsnio ištraukas:

2013 metais savo apaštalinėje kalboje „Evangelii Gaudium“ jis visai rimtai sako: „Mes, krikščionys, privalome su meile ir pagarba elgtis su islamo imigrantais, kurie ateina į mūsų šalis, ir mes tikimės ir prašome priimti ir gerbti šalyse islamo tradiciją“.

O ar reikia? Ar būtų Jėzus toks nuodėmingas, kad atvestų į šalį savo mirtinus priešus ir remtų juos?

Ar Bergoglio yra visai aklas ar visai kvailas, kad nematytų, kaip krikščionys islamo šalyse diskriminuojami, persekiojami ir masiškai žudomi?

Šiame pasaulyje nėra nei vieno raštingo dvasinio piemens, kuris įleistų vilkus į savo olą ir juos maitintų. Nei vienas fermeris neatidarys savo vištidę lapei.

Genialus karikatūristas Getz mala šį idiotizmą į miltus:


Bet Pranciškus kviečia į krikščionišką Europą masiškai įleisti mahometonus. Jis taip pat atsakingas už nupjautas galvas, išprievartavimus, pjovimą peiliais, teroristinius aktus?

Žinoma ne. Jis ne tik ignoruoja didžiulį pavojų, jis apie tai kalba gražiai jau daugelį metų. Šitas jėzuitas popiežiaus soste – šlykštus islamistas.



Ištrauka iš jo „Evangelii Gaudium“: „Niekada nereikia pamiršti, kad jie Abraomo tikėjimo ir su mumis garbina vieną Dievą, gailestingą...“

Tai kaip tik šventvagystė, jei sakoma, kad musulmonai, kaip krikščionys, garbina „vieną Dievą“. Alachas ir krikščionių Dievas, greičiau, yra visiškos priešingybės. Viso to nesąžiningo sutaikymo su islamu kulminacija, yra šis veidmainio plepio tvirtinimas.

Bergoglio yra „visiškas idiotas arba islamo karys. 2016 metų liepos mėnesį jis pakartojo savo kliedesies:

Jau 2006 metais Bergoglio kritikavo savo pirmtako Benedikto XVI kalbą, pasakytą Regensburgo universitete. Tada Benediktas XVI demaskavo Islamą dėl jo žiaurumo, cituodamas Bizantijos imperatorių Emanuelį II Paleoogą, kuris beveik prieš 600 metų aiškiai išanalizavo islamą: „Parodyk man, ką atnešė naujo Mochamedas, ir tu atrasi tik blogį ir nehumaniškumą, kaip ir tai, kad jis prisakė skleisti tikėjimą, kurį jis skleidė kardu“.

Tačiau Bergoglio aptiko, kad Benedikto pareiškimas „skatina konfrontaciją“ ir netinka tam, kad kruopščiai sukurtus santykius su Islamu „sunaikinti per 20 sekundžių“.

Straipsnio autorius pastebi, kad Bergoglio vietoj to, kad kritikuoti fašistinę Islamo ideologiją, ją perima ir gina ne krikščionių, bet islamo pasaulį ir sako: „Kas nori būti geru krikščionimi, tas turi gyventi Jėzaus dvasią, tam nereikia melagingos bažnyčios, kuri gieda giesmes šio pasaulio stipriesiems.“

Autorius neatskleidžia tos misijos, kurią tarptautinis sionizmas yra paskyręs šiam popiežiui, o būtent sukurti gojams vieningą religiją. Šai iš kur dygsta Bergoglio konformizmas, ekumenizmas, o galiausiai - išsižadėjimas žydų nekenčiamo Kristaus ir jo bažnyčios.



Mano cituojamas ir perpasakojamas vokiečių autorius paviršutiniškai pažvelgė į katalikų bažnyčios transformacijos ir degeneracijos priežastis. Jas gana išsamiai išnagrinėjo religijotyrininkė Dr.Olga Četverikova straipsnyje „Kaip vyko katalikybės judaizacija“. Žemiau pateikiu šio straipsnio fragmentą, skirtą popiežiui Bergoglio [1, 6, 7, 8, ].


Autorė rašo:


Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].

2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip… Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“ [42].



Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“ (išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].



Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų mošiachą.

Reikia paminėti, kad tada, kai buvo rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas, jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].

Bendro su žydais „dvasinio palikimo“ paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė: „XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų suartėjimui“.
Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir santykiuose su žydais.

Kaip žinoma, jėzuitų vizitine kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos kamieną.

Atitinkamai, pagrindines pastangas popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis, kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos, pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.

Popiežius Pranciškus tinka šiai misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą „Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė. Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto bendradarbiavimo dvasia“.

Jau pirmajame savo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas), paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems, kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].

Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio žydų kongreso (PŽK) prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio susitikimo su juo metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie geri. Veikla vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius dešimtmečius sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda mums dabar dirbti kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra grėsmė ir apie kokią bendruomene nebūtų kalbama“[47].

Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės  mėn. Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau, raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą patį Viešpatį“.

Birželį jau Vatikane įvyko dar vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui. Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose, o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“ rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu, nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su žydais broliškai.

Ir jau visai skandalingai praėjo susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore, ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos, nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo kryžių ir pats jai nusilenkė [51].

Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už taiką ir tvarką.

Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014 m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“. Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“ [52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką vadovaujant JTO.
Bet dar charakteringesnis buvo popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane, kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“, kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų. Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos vadovu“ [53].

Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d. karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu, pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“, su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau, susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].

Bendros kovos prieš islamo radikalizmą tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame 50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].
ERK jungia 400 judėjų ortodoksų bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.

Jame buvo svarstoma ne tiktai radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) – tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu [56].

Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį. Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas perspektyvas.


Pontifikas jėzuitiškai apėjo pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].

Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d. priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].

Šitaip nežymiai, be kokių nors platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu. Įgyvendindamas galingą idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą. Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.

Nuorodos:

[41] Акт обращения нееврея в иудаизм.
[45]Эта  книга представляет собой  сборник диалогов, которые на протяжении многих лет вели её авторы  и которые подтверждают полное единомыслие в рамках «иудео-христианской» традиции. См.: http://www.blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792
[46] Le Pape François s’exprime sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation apostolique Evangelii gaudium






Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)