Valentinas Katasonovas
Apie Klintonų šeimos ryšius su
bankininkais žinoma jau senai – dar nuo tų laikų, kada Bilas
Klintonas dalyvavo prezidento rinkimuose 1990 -jų metų pradžioje.
O patys ryšiai ėmė megztis nuo 1970 metų pradžios, kada Bilas
užėmė Arkanzaso valstijos gubernatoriaus kėdę.
Klintonai ir Goldman Sachs: ilgo romano
pradžia
Klintonų šeimos romanas su Volstrito
bankais prasidėjo 1985 metais, kada Goldman Sachs pastebėjo jauną
Arkanzaso valstijos gubernatorių. 1991 metais Niujorke įvyko Bilo
Klintono susitikimas su Goldman Sachs bendrapirmininku Robertu
Rubini. Tada bankininkas galutinai ir apsisprendė remti Klintoną
prezidentinėje kompanijoje. Sprendimas buvo paremtas gera finansine
parama – kaip oficialia, taip ir ta, kuri prieštaravo Amerikos
įstatymams. Įtakingas Rubini nukreipė Bilo palaikymui ne tiktai
Goldman Sachs pinigus, jis taip pat organizavo finansinę paramą
kitų Volstrito bankų – Leman Brothers ir Sitibank. Tapęs
prezidentu, Bilas greitai gražino savo geradėjui skolą, įvykdęs
visus pageidavimus, kuriuos Rubini išsakė per atmintiną susitikimą
1991 metais. Bilas atsidėkojo Rubini netgi su kaupu, paskirdamas jį
JAV finansų ministru ir pavadinęs „iškiliausiu finansų ministru
nuo Aleksandro Homiltono laikų“. Kalba, kad Rubini šiame poste
sugebėjo uždirbti milžiniškus pinigus sau asmeniškai, Goldman
Sachs, o taip pat Sitibankui, kur Rubini migravo iš finansų
ministro posto.
Šeimos verslas
Kada Bilas jau buvo prezidentu, virš
jo nuolatos kabojo demaskavimo damoklo kardas, surištas su
nešvariomis finansinėmis operacijomis ir „ypatingais“ Klintonų
šeimos ryšiais su bankininkais“. Bandė netgi išrutulioti Bilo
istoriją su neteisėtomis operacijomis su nekilnojamu turtu Arkansase aštuntame dešimtmetyje, kur jam padėjo Hilari. Bet
galiausiai politiniai oponentai prieš Bilą išbandė kitą kortą –
Baltųjų rūmų šeimininko ryšius su Monika Levinski. Prezidento
žmonai jo ryšiai su Monika buvo žymiai mažesnis blogis, negu
atskleisti Bilo ryšiai su bankininkais.
Bilui išėjus iš Baltųjų rūmų
2001 metais Klintonų šeima tęsė savo mėgiamą užsiėmimą –
darė pinigus naudodama įvairius abejotinus būdus. Pas Hilari
Klinton, nuo to momento, kai ji stojo į kovą dėl JAV prezidento
posto, susikaupė didelis nuodėmių sąrašas. Ir ne tiktai tų,
kurios atsirado jai būnant valstybės sekretorės poste, bet ir tų,
kurios tempiasi jai iš paskos senai. Pirmoje vietoje šiame ilgame
sąraše – „ypatingi ryšiai“ su Volstrito bankais, kuriuos,
kaip žinoma, Amerikoje mažai kas myli.
„Pasaulinio lygio melagė“
Donaldas Trampas sistemingai suduoda
smūgius į šią pažeidžiamą Demokratų partijos kandidato tašką.
Taip, praeitą vasarą Trampas pareiškė, kad Hilari Klinton yra
„pasaulinio lygio melagė“, turėdamas omenyje, kad ji
išsisukinėja nuo tiesioginių klausimų dėl jos daugiamilijoninių
pajamų ir jos priešrinkiminės kompanijos pagrindinių sponsorių.
Respublikonų kandidatas taip pat
pareiškė, kad Klinton, galimai, labiausiai korumpuota iš kandidatų
į JAV prezidentus istorijoje. Dama linkusi tylėti, todėl Trampas
atsako į nemalonius klausimus už ją.
Rinkimų kompanijos išvakarėse ji
uždirbo už savo pasirodymus pas Volstrito bankininkus 21,6
milijonus dolerių (šį uždarbį ji
vadina „honorarais“). Sąrašas bankų, kurie panorėjo
išklausyti „paskaitų kursą“? Prašom: Goldman Sachs, Deutsche
Bank, Morgan Stanley, Bank of America ir UBS. Ir tai neskaitant
honorarų 4,1 milijonų dolerių, kuriuos madam gavo, pasirodydama
bankams 2013 metais, kada, palikusi valstybės sekretorės postą, ji
dalinosi savo užsienio politikos patirtimi.
„Švietėjiška veikla“ - Klintonų
šeimos hobis. Trampas priminė, kad ši šeimyninė pora dar 2001
metais uždirbo 153 milijonus pasirodydama įvairiose auditorijose.
Jų klausytojais ir „gerbėjais“ buvo stambių korporacijų ir
bankų vadovai, o taip pat vadovai vedančių lobistinių kontorų.
Tiesa, tada šeimyniniame tendeme pagridiniu buvo Bilas, tik nesenai
apleidęs Baltuosius rūmus, o Hilari sekiojo iš paskos.
Kaip Klintonai užsiima labdara
Svarbiu Klintonų šeimos instrumentu
yra Klintonų fondas, deklaruojamas kaip labdaros. Faktiškai tai
šeimos verslo struktūra. Fondo įplaukos ir išlaidos atrodo labai
neskaidriai, bet jeigu pažiūrėti į išlaidas, kurios bet kuriame
labdaros fonde yra skaidresnės, negu „įplaukos“, tai pasirodo,
kad 2013 metais pagrindinei veiklai (labdaros veiklai) teko viso 10%
fondo išlaidų, likusios – taip vadinamos administravimo sąnaudos.
Čia, kaip sako, komentarai nereikalingi.
Jeigu kalbėti apie įplaukas į
Klintonų fondą, tai čia ištisai anoniminiai aukotojai, kurie darė
pinigų perlaidas per partnerinę kanadiečių struktūrą Clinton
Giustra Enterprise Partnership (CGEP). MIP gavo informaciją
apie daugiau negu 1100 užsienio donorų, kurie nebuvo užfiksuoti
fondo ataskaitose. Klintonų fondo viceprezidentė Mora Peli
pareiškė, kad aukotojų pavardės nebuvo atskleistos, nes CGEP yra
reguliuojamas Kanados įstatymų, kurie draudžia skelbti informaciją
apie aukotojus be jų sutikimo. O juk Klintonų fondas privalėjo
arba priversti anoniminius aukotojus tai pasiviešinti, arba
atsisakyti nuo aukojimo, nes amerikiečių įstatymai reikalauja
paviešinti „donorų“ vardus. Akivaizdus grubiausias Jungtinių
Valstijų įstatymų pažeidimas.
Klintonų Fondo vykdomas pinigų
įsiurbimas nenutrūko net tada, kada Hilari užėmė valstybės
sekretorės postą. Ji, tiesa, pareiškė, kad tuo metu fondas
nepriiminės aukų iš vyriausybių (tiesioginis interesų
konfliktas). Tačiau nuo privačių aukų jie neatsisakė. Per šį
periodą, kurio metu Hilari vadovavo JAV valstybės departamentui
(2009-2013 metais), Klintonų Fondas gavo, įvairiais vertinimais,
nuo 34 iki 68 milijonų dolerių iš dešimties užsienio piliečių
arba jiems priklausančių fondų ir kompanijų. Be to tiesiogiai
pervesta 60 milijonų dolerių projektų finansavimui, kuriuos remia
fondas. Kažkodėl Barakas Obama, jo patarėjai ir jo administracijos
nariai neįžvelgė tokioje praktikoje „interesų konflikto“.
Bestseleris „Klintonų pinigai“
Visa tai ir daug ko kito galima
sužinoti iš JAV tapusios bestseleriu Peter Schweizer knygos
„Clinton Cash: The Untold Story of How and Why Foreign Governments
and Businesses Helped Make Bill and Hillary Rich“.
Knyga-tyrimas „Klintonų pinigai“
pasirodė 2015 metais. Autorius paskaičiavo, kad per 2001-2015 metų
periodą šeimos verslas (visų pirma, tai Klintonų fondas) atnešė
sutuoktiniams 230 milijonų dolerių gryno pelno. Knyga užėmė
aukščiausiąją New York Times reitingų poziciją. Pagal šią
knygą buvo nufilmuotas filmas. Be to, MIP šios priešrinkiminės
kompanijos metu reguliariai publikuoja atskiras ištraukas iš šio
P.Šveicerio tyrimo. Galima neabejoti, kad Donaldas Trampas žino
šios knygos turinį nuo pradžios iki pabaigos. Atskirus skaičius
ir faktus iš šio šaltinio jis savo pasirodymuose naudoja, bet
pagrindinį smūgį, matomai, suduos priartėjus rinkimams.
Piterio Šveicerio knygoje Volstrito
bankai figūruoja, bet jie nėra autoriaus dėmesio centre. Be to
pasirodė nauji faktai, nušviečiantys Hilari santykius su
bankininkais. Taip, 2013 metais Hilari už tris susitikimus su
Goldman Sachs vadovybe gavo 675 tūkstančius dolerių (225
tūkstančius dolerių už valandos paskaitą). Klinto oponentai ėmė
reikalauti pateikti stenogramas arba vaizdo įrašus pasisakymų kaip
dokumentinius patvirtinimus gautų pinigų teisėtumo. Jokių
patvirtinimų nėra lyg šiol.
Tada Donaldas Trampas ir pareiškė,
kad Hilari -Volstrito statytinė skirtingai nei jis, Trampas, kuris
priešrinkiminę kompaniją apmoka ir nuosavos kišenės. The Wall
Street Journal ir kitų periodinių leidinių puslapiuose
publikuojami kandidatų paramos vertinimai. Taip, 2016 metų kovą
pervedimai iš Volstrito Hilari Klinton kompanijai buvo 53%. Donaldo
Trampo dalis neviršijo 1%. Kandidatas nuo Respublikonų
partijos daro išvadą: Hilari, jeigu ji taps prezidente, nelies
bankininkų: „Hilari niekad nereformuos Volstrito!“ — parašė
Trampas Tviteryje.
Bankų klausimas Trampo – Klintono
dvikovoje
Trampas, kaip žinoma, viešai
pažadėjo, kad, atėjęs į Baltuosius namus, jis organizuos pilną
JAV Federalinės rezervų sistemos auditą. To nebuvo nuo FRS
įkūrimo. Buvo, tiesa, dalinis auditas, kurio tikslas buvo
išaiškinti, kam, kiek ir kokiomis sąlygomis išdalino pinigus
Federalinis rezervas 2007-2009 metų finansinės krizės metu. Kada
2010 metais pagal dalinį auditą buvo paskelbta ataskaita,
paaiškėjo, kad Federalinis rezervas išdalino 16 trilijonų dolerių
beveik nemokamų kreditų. Pagrindiniais gavėjais buvo svarbiausi
FRS akcininkai, tarp kurių pirmoje vietoje Volstrito bankai.
Prezidentas Obama atėjo į Baltuosius
rūmus ant visuotinės nepasitenkinimo bankais bangos. Dar būdamas
kandidatu į prezidentus, jis žadėjo, kad įves tvarką bankų
sistemoje. Juk būtent ji tapo priežastimi finansinės krizės,
išimdama savo gelbėjimui pinigus iš biudžeto. Reikia pažymėti
Obamos nuopelnus: tapęs prezidentu, jis pasiekė, kad JAV Kongresas
priimtų įstatymą, žinomą kaip „Doddo – Franko aktas“. Su
to įstatymo pagalba buvo manoma reformuoti JAV bankų sistemą, bet
reforma užstrigo, bankininkų godumas nugalėjo, bankai tęsė savo,
ir šiandien Amerika yra ant naujos krizės ribos.
Ką šiuo klausimu kalba Trampas,
kritika iš Hilari Klintos pusės atrodo labai silpna. Žodžiai
apie tai, kad bet kurio JAV banko-giganto bankrotas gali išprovokuoti
krizę visos JAV bankų sistemos, amerikiečiai jau girdėjo daug
kartų. „Volstrito statytinė“ ir pati supranta, kad jei
reikalingas kažkoks kitas ėjimas.
Wells Fargo, arba veidmainystės
istorija
Ir štai nesenai, kaip jai atrodė, ji
atrado tokį ėjimą. Kalba eina apie tai, kad amerikietiški bankai
mašiškai ėmė apgaudinėti savo klientus. Ne VIP-klientus su
milijoninėmis ir milijardinėmis sąskaitomis, o eilinius
amerikiečius. Šią apgavystę galima kvalifikuoti kaip smulkią
žulikystę.
Istorija surišta su banku Wells
Fargo – stambiausiu pagal kapitalizacijos rodiklį Volstrite.
Los Andželo prokuratūra ir Komercinių bankų veiklos reguliavimo
komisija išaiškino rimtus pažeidimus šio banko veikloje.
Paaiškėjo, kad banko darbuotojai nuo 2011 metų gegužės iki 2015
metų birželio atidarė ir apiformino be klientų žinios virš 2
milijonų sąskaitų ir kreditinių kortelių. Šių sąskaitų
aptarnavimas reikalavo komisinių apmokėjimo, tuo tikslu patyliukais
lėšos buvo nuimamos iš kitų klientų sąskaitų, kuriose buvo
pinigų. Kitais žodžiais, klientus po truputį apvaginėjo.
Bendra neteisėtai nuimtų iš sąskaitų
suma lyginant su milijardiniais banko pelnais atrodė juokingai maža
– 2-3 milijonai dolerių. Banko darbuotojai tai darė spaudžiant
vadovybei, kuri stengėsi padidinti klientų skaičių. Machinacijos
pagerindavo atskaitomybę ir buvo pagrindu priskaičiuoti
darbuotojams premijas. Bendrai, banali istorija. Nepaisant to,
valdžia nutarė dėl to sukelti triukšmą, pademonstruodama, kad
jie kovoja su tautos nemėgstamų bankininkų „savivale“.
Nesenai tyrimas buvo baigtas, valdžia pareikalavo Wells Fargo
išmokėti 185 milijonus dolerių baudos. O bankas, nelaukdamas
verdikto, atleido įtariamus darbuotojus – daugiau negu 5
tūkstančius žmonių. Tyrimo bėgyje paaiškėjo, kad panašūs
reikalai vyksta ir kituose bankuose, jie jau įvardinti:Bank of
America, Citizens Bank, PNC, SunTrust и Fifth Third. Bankų
darbuotojai gudrumu įtikina klientus atidaryti didelį sąskaitų
skaičių ir apiforminti kreditines ir debetines korteles.
Iš šios istorijos ir nutarė užsidirbti
Hilari. Ji prisijungė prie banko Wells Fargo kritikos ir netgi
kreipėsi į tautą su atviru laišku, kuriame apkaltino neturinčius
principų bankininkus ir žadėjo sugriežtinti kontolę Volstrito
palūkininkams po to, kai taps Baltųjų rūmų šeimininke.
Šleikštulį keliantys žurnalistai, tačiau, apkaltino
neprincipingumu pačią Hilari. Reikalas tame, kad prieš skandalą
su Wells Fargo banku Klintonų fondas gavo iš Wells Fargo Foundation
(šio banko sukurtas fondas) paaukojimą. Įvairiais duomenimis, nuo
100 iki 250 tūkstančių dolerių. Be to, dar 2011 metais Wells
Fargo „pamalonino“ Bilą Klintoną išmokėdamas jam „honorarą“
200 tūkstančius dolerių už vieną pasisakymą banko vadovams.
Klintonų šeimos ryšiai su
bankininkais matomi ir tame, kad pagrindinis Wells Fargo akcininkas
Warren Buffett (jam prilauso 10% banko akcijų) aktyviai palaiko
Hilari prezidentinėse lenktynėse. Taip kad Hilari išpuoliai prieš
Wells Fargo – vien spektaklis. „Tai klasikinis Hilari Klinton
elgesio pavyzdys, – kalba organizacijos America Rising direktorius
ryšiams su visuomene Jeff Bechdel, – viešai kritikuoti kompaniją,
iš to gauti politinius dividendus, tada kai jos vardo fondas
patyliukais gauna šimtus tūkstančių dolerių iš tos pačios
kompanijos. Jeigu savo laiške Klintos būtų nuoširdi, tai ji
turėjo prisegti prie jo čekį su suma, gauta Klintonų fondo iš
kompanijos, kuria Hilari taip veidmainingai skundžiasi“.
Vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą