Sveiki, jūs žiūrite
programą „Dugino direktyva“. Šiandien Levo Tolstojaus gimimo
diena (rugsėjo 9 d.). Bet taip pat ir Sergėjaus Nilus. Suprantama,
kad figūrų mastas nepalyginamas. Tačiau apie Tolstojų pasakyta ir
parašyta daug, netgi per daug. Apie Nilus –
beveik nieko, o jei ir pasakyta,
tai, kaip taisyklė, melas ir nesąmonės.
Trumpai apie Tolstojų.
Verta atkreipti dėmesį į jo nacionalinio anarchizmo modelį.
Tolstojus priešpastatė tautą ir Valstybę. Tauta jam buvo
aukščiausios tiesos nešėja, išgrynintu gėriu. Valstybė –
radikalaus blogio, atskirties ir melo įsikūnijimu. Bet toks
Valstybės atmetimas pas Tolstojų visai ne liberalizmas. Jis niekina
Vakarus ir neapkenčia liberalios sielos niekingumą. Tolstojus myli
būtent rusų tautą, ją beveik dievina. Tautą kaip visumą, tautą
kaip kažką organiško, tautą kaip istorinę galybę slaptos
kuklios šviesos. Ir šia meile Tolstojus paperka. Valstybė iš
tiesų būna atstumianti – biurokratija, korupcija, įžūlūs,
buki, bailūs ir godūs valdininkai. Taip ir norisi atsistoti
Tolstojaus pusėje. Bet tai neteisinga. Reikalas ne tame, kad tokia
Valstybė, o tame, kad šita valstybė neteisinga ir išsigimusi. Ją
reikia ne nublokšti, o išvalyti, atkurti, vėl padaryti dvasinga,
reiškia – ją reikia apšviesti tikėjimo dvasia ir švaria rusų
tautos stichija. Tai ne rusų Valstybė atstumianti: ji slopina
tautos gyvenimą, įvergina rusus, vykdo karą su tauta. Bet vietoj
blogos Valstybės turi būti gera. Iš tikrųjų rusiška, mūsų. Ir
štai čia su Tolstojumi tam tikras nesutarimas. O rašytojas jis
dydis. Ir visiškai rusiškas. Rusiškas net savo klaidose.
O dabar apie Nilus.
Sergejus Nikolajevičius Nilus žinomas, visų pirma, kaip žmogus
paskelbęs „Siono išminčių protokolus“. Dabar suprantama,
kad jeigu tokie protokolai ir tokie išminčiai egzistuotų, tai būtų
per daug gerai, kad būtų tiesa. Taip jums tikrieji antikristo
tarnai ir slaptieji Vakarų valdovai ir paliks savo pasitarimų
dokumentus. Be to tokioje suprantamoje paprastiems piliečiams
piktadariškoje formoje. Žinoma, tai padirbinys, nes jis per daug
panašus į teisybę. Bet Niluso reikšmė ne šiame naivume. Jis
aiškiai matė, kad caro valdžia, rusų stačiatikybė ir tradicinė
rusų visuomenės sankloda veržliai naikinama. Ir, žinoma, tokį
griovimą negalima suvokti kaip stichinę nelaimę ar gamtinį
procesą. Žmonių katastrofa – žmonių rankų darbas. Reiškia,
yra ir tie, kas nori sugriauti tradicijas, nužudyti Carą, sugriauti
cerkves. O reiškia, pas antikristą yra politiniai matmenys.
Nuo tūkstantis
devynišimtųjų metų Sergejus Nilus pradeda pasipriešinimo veiklą
prieš blogio dvasią ir revoliuciją, besiveržiantiems į Rusiją.
Taip tūkstantis devyni šimtai antraisiais metais jis paskelbia
svarbų tekstą „ Dydis mažame ir antikristas kaip artima politinė
galimybė“ («Великое в малом и антихрист
как близкая политическая возможность»).
Apmastykite pavadinimą: „antikristas kaip artima politinė
galimybė“ («антихрист как близкая политическая
возможность»). Čia svarbūs visi žodžiai: ir politinis
antikristas ir jo artumas prie durų. Iš tiesų, po penkiolikos metų
visos baisios pranašystė įsikūnys į gyvenimą. Nesvarbu, ar tai
„išminčių“ rankų darbas ar ne išminčių: tai akivaizdus
faktas. Visos Nilus pranašystės išsipildė. Jis kalbėjo: priešas
arti. Ir priešas buvo arti. Nilus sakė: iš tuoj tuoj ateis. Ir
jis atėjo. Ne Tolstojaus laisvė ir tautos dvasios pergalė, o
raudonas teroras, caro nužudymas, cerkvių sugriovimas. Ir grupė
kruvinų fanatikų, stebėtinai net vizualiai primenančių
karikatūras visų tų neegzistuojančių išsigalvotų išminčių.
Na ir išgalvojimas! Na ir padirbinys! Išsipildęs iki pačių
smulkiausių detalių...
Sergejaus Niluso kūryba
šiandien žymiai aktualesnė, negu kūryba Levo Tolstojaus. Žinoma,
Tolstojus – dydis rašytojas ir kūrėjas nuostabaus kerinčio
pasaulio. Bet Nilus kalbėjo – švokštė – apie tai, kaip išnyks
veikiama politinio antikristo didi šalis, Imperija, kaip kris cerkvė
ir šimtai tūkstančių krikščionių stačiatikių priims kankinio
karūną. Tai yra Nilus buvo teisus. O Tolstojus, deja, kliedėjo.
Štai jums ir „klaidingas Valstybės mokymas“: tolstojininkai,
puolę šturmuoti valstybę ir Imperiją, pasirodė esą „politinio
antikristo“ armijos gretose. Ir dabar mes žinome, kuo visa tai
pasibaigė.
Viso gero, jūs žiūrėjote
„Dugino direktyvą“ apie Levą Tokstojų ir Sergejų Nilus.
Žinoma, kad pati
didžiausia šetono gudrybė yra tai, kad įtikinti žmoniją, kad
jis neegzistuoja. Kaip neegzistuoja jokių siono išminčių, jokio
politinio antikristo, jokios pasaulio vyriausybės. Ir kaip matome,
tai iki šiol labai sėkmingai veikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą