Dvi ar daugiau skirtingų kultūrų tautos negali normaliai sugyventi ir vystytis vienoje valstybėje. Tarp jų visada yra antagonistiniai santykiai. Štai jums pavyzdžiai: Lenkijos karalystė, sujungtos dvi valstybės, Lietuva ir Lenkija. Rezultatas – praktiškai išnykusi, per stebuklą išsigelbėjusi, lietuvių tauta. Prašau kitą pavyzdį – TSRS, 15-os valstybių sąjungą. Ten irgi viešpatavo rusų kalba ir kultūra, o viešai skelbiamas tikslas – tautų susiliejimas. Norite senovę, prašom: romėnai ir etruskai. Kur dabar etruskai? Jie Vatikano muziejaus keliose salėse. O kur multikultūralizmas Prūsijoje, prūsai tenai liko Karaliaučiaus Prūsijos muziejuje, o per karą ir to muziejaus neliko. Tokių pavyzdžių galima pateikti šimtus ir tūkstančius iš mūsų planetos istorijos.
Apie multikultūralizmą mums kelis dešimtmečius kalė į galvas Tarybų sąjungoje. Kaip gražiai mes šokdavome klumpakojus ir kepurines, bet partiniai bosai (daug iš kurių mums šiandien seka pasakas apie multikultūralizmą) mums aiškindavo apie „didžiąją rusų tautą“, „didžią ir galingą rusų kalbą“, juk to multikultūralizmo nenoras ir buvo pagrindinis stimulas atsiskirti nuo TSRS, kurį pasaulio globalistai taip sumaniai panaudojo, kad iš vieno narvo mus, net nenumanančius, kas vyksta, pervarė į globalizmo narvą, į tautų lydymo katilą.
Žydų tauta kelis tūkstančius metų išbuvo multikultūralizmo apsiaustyje. Jai pasisekė, ji turėjo nuosavą religiją, nuosavą dievą, kuris be raštiškų įsakymų perdavė dar gausybę žodinių įsakymų Mozei, tik jiems vieniems, jie turėjo Torą ir Talmūdą. (Viso to mes neturime.) Bet ir jie dėjo visas pastangas, kad turėti nacionalinę valstybę, be jokio multikultūralizmo, „žydų namus“, kur vietos yra kiekvienam žydui. Negali į šią valstybę laisvai keliauti kas panorėjęs, kaip į praeinamų kiemu tapusią Vokietiją ar Lietuvą. Negali todėl, kad žydai iš savo patirties žino, kad namai negali būti be durų ir langų, be tvorų.
Gi mums, tiksliau į valdžią globalistų pasodintoms tautos skiedroms ir pjuvenoms nedašunta, kad valstybei langai ir durys ne užgaida, kad tai tautos išlikimo pagrindinė aksioma.
Multikurtūralizmas buvo naudingas tik vieną kartą, kai jį pastebėjo Aleksandras Flemingas, atradęs peniciliną.
Kai ant mitybinės terpės Petri lėkštelėje yra išsėjama kokia mikrobų kultūra, dažnai, net paisant visų sterilumo taisyklių, ant jų iš aplinkos užsisėja „velnio sutvėrimai“, žemesnieji grybai, arba pelėsiai. Šie sutvėrimai ir gamina antibiotikus. Tada ant mitybinės terpės paviršiaus galima matyti „negyvenamas zonas“ (nuotraukoje matomi bakterijų gazono praskaidrėjimai), būtent šių antibiotikų paveiktas. Šį reiškinį pastebėjo ir vienintelis iš mačiusiųjų juo susidomėjo Aleksandras Flemingas.
Net ir skirtingų rūšių bakterijos slopina vienos kitų augimą, dažnos gamina antibiotikus, arba dėl savo vislumo, didesnio energijos suvartojimo ir metabolitų išskyrimo, užgožia kitas.
Panašiai sąveikauja ir aukštesnieji augalai, ką jau kalbėti apie vilko multikultūriškumą su stirna, ar lapės su kiškiu.
Na, tarkim, kad čia paminėti santykiai tarprūšiniai, o paneigiant visus zoologijos sistematikos principus, žmonės, politiškai korektiškai tvirtinama, yra vienos rūšies, bet ir tokiu atveju liūtas su tigru gamtoje negyvena kartu, nors šios katės kuo puikiausiai tarpusavyje kryžminasi ir veda vislius palikuonis, „politkorektiškai“ išeitų, yra ta pati rūšis.
Žinoma. Kai yra noras sunaikinti tautą, tuomet multikultūralizmas yra vaistas Nr.1. Mums reikia apsispręsti ko mes norime. Jei norime susinaikinti, tai multikultūralizmas yra mums didelis gėris, o jei norime išlikti lietuviais, turėti savo tautos namus, tautinę valstybę, o ne praeinamą kiemą, ne butą, ne viešą tualetą, tuomet multikultūralizmas mums yra mirtinas nuodas, nes jis ir išrastas tautų naikinimui, kaip Aleksandro Flemingo penicilinas skirtas naikinti bakterijoms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą