Nacionalinis susivienijimas. Reikalavimas neratifikuoti Stambulo konvencijos

POLITINĖ PARTIJA NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

REIKALAVIMAS NERATIFIKUOTI STAMBULO KONFENCIJOS

Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad valstybės vadovai pagaliau nutrauktų nuolatinius mėginimus įtvirtinti Lietuvos  teisinėje sistemoje socialinės inžinerijos projektą – Europos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje  prevencijos  ir šalinimo (Stambulo konvencija).

Pabrėžiame, kad šiam projektui įdiegti mūsų visuomenėje nėra jokių nei moralinių, nei teisinių prielaidų: 

• Pirma. Stambulo konvencijos nuostatos yra perteklinės, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nėra jokių diskriminacijos nuostatų dėl lyties ar lytinės orientacijos.
• Antra. Konvencijos 4 straipsnis įpareigoja Lietuvos valstybę įgyvendinti priemones nediskriminuoti asmens dėl socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės arba kito statuso, o tai reiškia, kad ratifikavus Konvenciją valstybėje privalės būti priimti ir jos teisinėje sistemoje turės veikti daugybė teisės aktų, reguliuojančių asmens daugybinę lyties tapatybę (bus kuriamos naujos žmogaus lyties sampratos).
• Trečia. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja valstybę skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą moters nepilnavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis. Tokie įpareigojimai visuomenei negali būti susiję su smurtu prieš moteris, nes siekis naikinti papročius ir tradicijas – dėl tariamai stereotipinių moterims ir vyrams priskiriamų vaidmenų – niekaip nedera su lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu.
• Ketvirta. Konvencijos nuostatos siekia supriešinti piliečius, nes Konvencijos 27 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, jog bus vykdomas bet koks fizinis, emocinis ar psichologinis smurtas, privalo apie tai pranešti kompetentingoms organizacijoms arba institucijoms. Tokia nuostata siekiama išbalansuoti žmonių tarpusavio santykius ir valstybės teisinę sistemą, nes tai paskatins žmonių skundus dėl tariamo emocinio ar psichologinio smurto, kuriuos itin sunku nustatyti ir kurie pareikalaus didelių papildomų valstybės žmogiškųjų ir finansinių išteklių (policijos, prokuratūros ir teismų darbo nagrinėjant pagrįstus/nepagrįstus skundus).
• Penkta. Konvencija siūlo neproporcingą, išimtinai teisinėmis priemonėmis grįstą ir pernelyg kriminalizuotą požiūrį į smurto prieš moteris suvaldymą, besiremiantį kuo didesnės kriminalinės bausmės idėja. Tačiau teisėje kriminalinė bausmė yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė – smurto prieš moteris neįmanoma išgyvendinti vien tik baudžiamosiomis priemonėmis, nes oficialūs duomenys rodo, kad daugeliu atvejų už smurtą artimoje aplinkoje nuteisti asmenys smurtauja pakartotinai.
• Šešta. Konvencija eliminuoja susitaikymo institutą – Konvencijos 55 straipsnyje (Ex parte ir ex officio) nurodyta, kad valstybė, tirdama Konvencijos 35, 36, 37, 38 ir 39 straipsniuose nustatytą nusikalstamą veiką ir taikydama baudžiamąjį persekiojimą, privalo nesiremti vien aukos paduotu skundu ar pareiškimu. Ji turi tęsti procesą, tarp jų ir baudžiamąjį persekiojimą, net ir tuo atveju, jei auka atsiima savo pareiškimą arba skundą. Tokiu būdu asmuo, pasiskundęs dėl psichologinio ar emocinio smurto, nebegali nutraukti proceso, o tai reiškia, kad valstybė turės atsisakyti šio pobūdžio bylose susitaikymo instituto, kurio paskirtis įvykdyti teisingumą ir, išsprendus konfliktą, atkurti  tarp šalių teisinę taiką.

Pažymėtina:

• Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, svarbiausios ir dažniausios smurto prieš moteris priežastys yra šios: nesutarimai šeimoje, šeiminiai konfliktai, girtavimas, alkoholizmas, depresija, nedarbas bei skurdas.[1] Girtavimo bei alkoholizmo priežastys – skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis ir žmonių gyvenimo perspektyvos nebuvimas. Todėl Stambulo konvencijos iniciatoriai, užuot manipuliavę žmonių sąmone, privalo aiškiai įvardinti, kad smurtas artimoje aplinkoje, įskaitant smurtą prieš moteris, yra socialinė, o ne teisinė visuomenės problema, kurios vien teisiniu būdu išspręsti neįmanoma.
• Svarbiausia tai, kad Stambulo konvencija kaip socialinės inžinerijos projektas yra grindžiama mūsu visuomenei nepriimtinomis ideologinėmis nuostatomis – Konvencijos 3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiant „smurto prieš moteris dėl lyties“ sąvoką daroma sąsaja tarp smurto prieš moterį ir lyties, teigiant, kad „smurtas prieš moteris dėl lyties yra smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys“. Tai nurodoma ir Konvencijos aiškinamajame memorandume (44 punktas), kad smurtas prieš lytį „skiriasi nuo kitų rūšių smurto tuo, kad aukos lytis yra pagrindinis smurto aktų, aprašytų Konvencijos 3 straipsnio b) punkte, motyvas“.Tokiu būdu visuomenės  sąmonėje siekiama įtvirtinti  nuostatą, kad vyras smurtauja prieš moterį tik dėl to, kad ji yra moteris, t. y. dėl jos lyties.

Galiausiai, Konvencijos nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatoms: Konvencijos  11 straipsnis įpareigoja valstybę remti mokslinius socialiai sukonstruoto vaidmens tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu,  Konvencijos 12 straipsnis įsipareigoja įpareigoja  įtraukti formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus. Tačiau tai nedera su konstitucine piliečių teise nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (Konstitucijos 26 straipsnis). Tai absoliučiai nedera ir su Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnio trečiosios dalies nuostata, kurioje nurodoma, kad „tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą“. 

Ypač atkreipiame dėmesį į tai, kad Stambulo konvencija įpareigoja keisti esmines Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias šeimos kūrimo teisinius pagrindus, įtvirtinančias asmens pažiūrų, įsitikinimų ir religijos laisvę, tėvų ir globėjų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, todėl  siekdamas ratifikuoti Stambulo konvenciją, Lietuvos Respublikos Seimas ir šalies Prezidentas privalo neužmiršti, jog minėtos Konstitucijos nuostatos gali būti keičiamos tik visuotiniu Lietuvos gyventojų referendumu.

Priešingu atveju, nei čia teigiama, Seimo ir Prezidento elgesys būtų vertinama kaip esminių konstitucinių nuostatų išdavystė.

[1] https://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/5988

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Vilnius                                                                               2020 m. balandžio 28 d.