Labai svarbu išsiaiškinti, mano nuomone, kas apsprendžia piliečių neadekvatų elgesį sociume, kai, pavyzdžiui, Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas nevykdo savo pareigų, neatstovauja visiems rinkėjams, bet ima atstovauti mažytei homoseksualų grupei. Zigmundas Froidas, didelis liberalų autoritetas, dar prieš šimtą metų nagrinėjo analinės erotikos klausimą sąryšyje su žmogaus charakterio bruožais. Manau, kad šis Z.Froido veikalas padės suprasti seimo nario T.V.Raskevičiaus charakterio ir elgesio ypatumus.
Z.Froidas. Charakteris ir analinė erotika (1908)
Tarp asmenų, su kuriais susiduria gydytojas-psichoanalitikas, gana dažnai sutinkamas ypatingas žmonių tipas, kuriuose, viena vertus, galima pastebėti tam tikrų bruožų derinį, kita vertus, į akis krinta tam tikri ypatumai, kurie jiems pasireiškė vaikystėje: ypatumai, susiję su tam tikros fiziologinės funkcijos vykdymu ir už šią funkciją atsakingų organų aplinka. Palaipsniui susidariau įspūdį, kad toks charakteris organiškai susijęs su šių organų funkcijų ypatumais; šiuo metu negalėsiu pasakyti, ryšium su kokios prigimties atskirais ryšiais man susidarė toks įspūdis, bet galiu jus patikinti, kad išankstiniai lūkesčiai, pagrįsti teoriniais samprotavimais, neturėjo jokios reikšmės jam susiformuoti.
Dabar mano patirtis tapo dar turtingesnė, o mano įsitikinimas, kad toks ryšys egzistuoja, toks stiprus, kad drįstu pateikti ataskaitą apie šiuos pastebėjimus. Žmonės, kuriuos norėčiau apibūdinti, išsiskiria tuo, kad jų charakteryje paprastai pastebimi šie trys bruožai: jie labai tvarkingi, taupūs ir užsispyrę. Kiekvienas iš šių apibrėžimų iš tikrųjų reiškia visą eilę ar nedidelę grupę požymių, kurie yra glaudžiai susiję vienas su kitu. Tvarkingumas čia reiškia ne tik fizinę švarą, bet ir sąžiningumą atliekant kitokio pobūdžio smulkias pareigas: šia prasme "tvarkingais" žmonėmis galima pasikliauti; priešingi bruožai - netvarkingumas, nerūpestingumas. Taupumas gali peraugti į šykštumą; užsispyrimas kartais virsta ryžtingumu, prie kurio lengvai prisideda polinkis į pyktį ir kerštingumą. Paskutinės dvi savybės - taupumas ir užsispyrimas - yra glaudžiau susijusios viena su kita nei pirmoji, tvarkingumas, ir visame komplekse jos sudaro pastovesnę sudedamąją dalį, tačiau man atrodo, kad visos šios trys savybės neabejotinai yra susijusios viena su kita, kad jos kažkaip sudaro vieną visumą.
Paprastai galima nesunkiai nustatyti, kad kūdikystėje pas juos išmatų susilaikymas buvo palyginti daug ilgesnis nei įprasta, o vėlesniais vaikystės metais retkarčiais kildavo šios funkcijos sutrikimų. Matyt, jie priklausė tai kūdikių kategorijai, kurie turi įprotį neištuštinti žarnyno, jei yra sodinami ant puoduko, nes tuštinimasis jiems teikia malonumą ir jie iš to gauna tarsi papildomą naudą. Reikalas tame, kad iš jų pasakojimų aiškėja, kad jie gaudavo malonumą sulaikyti išmatas net ir vyresniame amžiuje, o be to, ir jų atsiminimuose galima rasti nuorodų apie įvairiausius netinkamus poelgius su ką tik išsiskyrusiomis išmatomis; tokie dalykai, tiesa, dažniau figūruoja prisiminimuose apie brolius ir seseris, negu apie juos pačius. Remdamiesi šiais nurodymais darome išvadą, kad šių asmenų įgimtos lytinės konstitucijos bruožai yra ryškesni, hiperakcentuotas išangės erogeniškumas. Bet kadangi visa tai vyksta tik vaikystėje, o vėliau šių silpnybių ir ypatumų nelieka, turime manyti, kad analinės zonos erogeninė reikšmė yra prarasta, prarandama vystymosi procese. Taigi darome prielaidą, kad mūsų minėtą bruožų triadą ir jos pastovumą šių subjektų charakteryje galima sieti su analinio erotiškumo suabsoliutinimu ir išnykimu.
Žinau, kad paprastai nesiryžtama pripažinti ryšio tarp reiškinių egzistavimo tol, kol šis ryšys atrodo nesuprantamas, kol neturime atskaitos taškų, kuriais galėtume jį patenkinamai paaiškinti. Tačiau yra tam tikrų prielaidų, kuriomis remdamiesi galime suvokti bent pačią pagrindinę ir bendriausią mūsų tiriamų reiškinių komplekso prasmę: šios prielaidos išdėstytos trijuose mano straipsniuose apie lytiškumo teoriją (1905). Juose bandžiau parodyti, kad mūsų lytinis instinktas yra labai sudėtingas, kad jo vystymesi dalyvauja daug atskirų elementų ir dalinių potraukių.
Kai kurie išoriniai elementai vaidina svarbų vaidmenį formuojantis "seksualiniam susijaudinimui": tai periferiniai tam tikrų specifinių kūno dalių ar sričių (lytinių organų, burnos ertmės, išangės, šlapimo pūslės išeinamosios angos) dirginimai. Šioms kūno sritims labai tinka terminas "erogeninės zonos". Tačiau šiose srityse atsirandančių sudirgimų likimas yra labai skirtingas; jų svarba taip pat skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Apskritai tik dalis jų panaudojama seksualiniame gyvenime, o likusi dalis nukrypsta nuo seksualinių tikslų ir nukreipiama į kitokio pobūdžio užduotis: šiam procesui apibūdinti tinka sublimacijos pavadinimas. Tuo mūsų gyvenimo laikotarpiu, kurį galima pavadinti latentinio seksualumo laikotarpiu, nuo penkerių iki pirmųjų lytinio brendimo apraiškų (vienuoliktaisiais metais) dėl dirginimų, kylančių iš erogeninių zonų mūsų psichiniame gyvenime, susidaro net ypatingi reaktyviniai dariniai, ypatingos kontrastinės jėgos: tai gėda, pasibjaurėjimas ir dorovė; jos stabdo lytinio instinkto veiklą, kuri vėliau įsijungia. Tiek evoliucijos eiga, tiek mūsų kultūriškai susietas šiuolaikinis auklėjimas lemia tai, kad analinis erotizmas yra vienas iš tų lytinio instinkto komponentų, kurie artima prasme tampa nepriimtini seksualiniams tikslams, todėl atrodo tikėtina, kad tvarkingumo, taupumo ir užsispyrimo charakterio savybės, taip dažnai pastebimos analiniu erotizmu pasižyminčių asmenų vaikystėje, yra tiesioginiai ir pastoviausi analinio erotizmo sublimacijos produktai[1].
Savaime suprantama, kad man asmeniškai tokio ryšio vidinė būtinybė nėra visiškai aiški, tačiau galiu pateikti keletą duomenų, kurie gali padėti suprasti šį ryšį. Susidaro įspūdia, kad savybės: švara, meilė tvarkai ir sąžiningumas, yra reaktyvios, jos yra reakcija į polinkį į nešvarą, pašalinius dalykus, trukdančius, nepriklausančius savo kūnui. Susieti užsispyrimą su domėjimusi tuštinimusi gali atrodyti sudėtinga užduotis, tačiau turėtume prisiminti, kad net kūdikiai gali parodyti savo valią, susijusią su tuštinimosi procesu (žr. pirmiau), ir kad įprasta auklėjimo priemone, kai skausmingai stimuliuojama sėdmenų oda, kuri susijusi su išangės erogenine zona, daugiausia siekiama palaužti vaiko užsispyrimą ir priversti paklusti. Užsispyręs ir iššaukiantis elgesys, ypač kartu su pažeminimu, pažymimas klasikiniu posakiu, vartojamu tiek mūsų laikais, tiek praeityje; šis posakis yra siūlymas pabučiuoti išangės sritį - akivaizdu, kad tai yra švelnumo forma, kuri buvo išstumta.
Tas pats pasakytina ir apie sėdmenų apnuoginimą ar demonstravimą, tik gesto forma; šį posakį ir gestą randame Gėtės "Goertz von Berlichingen", kuris labai sėkmingai panaudoja abu šiuos posakius, kad išreikštų tokį užsispyrimą.
Atrodo, kas bendro tarp išmatų komplekso ir pinigų komplekso? Ir vis dėlto paaiškėjo, kad tarp jų yra daug sąlyčio taškų. Kiekvienas gydytojas, kuris taiko psichoanalizę, gerai žino, kad taikant šį metodą galima išlaisvinti nervingus asmenis nuo nuolatinio, ilgai trunkančio, vadinamojo įprastinio vidurių užkietėjimo.
Ši aplinkybė mūsų nebestebins, jei prisiminsime, kad įtaiga taip pat gali daryti gerą įtaką šiai funkcijai. Tačiau atliekant psichoanalizę minėtas veiksmas pasiekiamas tik tada, jei paliečiame paciento piniginį kompleksą ir skatiname jį išsamiai papasakoti apie šį kompleksą visais aspektais. Žmonės, kurie per daug baimingai leidžia pinigus, šnekamojoje kalboje vadinami "purvinais" arba "valkataujančiais" (schmutzig - purvinas, filzig - valkataujantis, angliškas žodis filthy taip pat reiškia "purvinas"). Gali atrodyti, kad šiuo atveju psichoanalizė tiesiog užčiuopia bendrinės kalbos užuominą. Tačiau toks požiūris būtų pernelyg paviršutiniškas. Archainis mąstymo būdas visomis savo apraiškomis nuolat glaudžiausiai sieja pinigus ir nešvarą: tai vyksta senosiose kultūrose, mituose ir pasakose, prietaringuose papročiuose, nesąmoningame mąstyme, sapnuose ir psichoneurozėje. Velnias duoda savo meilužėms aukso, o kai išeina, jis virsta išmatų gabalais: velnio įvaizdis, žinoma, yra ne kas kita, kaip nesąmoningo psichinio gyvenimo su išstumtais instinktyviais potraukiais personifikacija[2]. Egzistuoja prietaras, kuris tuštinimosi procesą sieja su lobių atradimu, o "Dukatenscheissers" (neišverčiama frazė, reiškianti asmenį, kurio tuštinimąsi sudaro dukatai) yra žinomas kiekvienam. Jau pagal senovės babiloniečių doktriną[3] "auksas tik pragaro išsiveržimai - man-mon-ilu man-man". Kai psichoneurotinė liga imituoja šnekamąją kalbą, ji visada perima žodžių prasmę; tačiau kai atrodo, kad liga vizualiai atvaizduoja žodį ar posakį prieš mus, iš tikrųjų ji paprastai tik atkuria pirminę to žodžio prasmę. Šis sąlyginis aukso ir išmatų tapatinimas gali būti susijęs su patirtimi, kad vertingiausi žmogui žinomi daiktai ir visiškai beverčiai daiktai, laikomi "šiukšlėmis", labai skiriasi. Psichoneurotiniame mąstyme šią lygtį palengvina tokia aplinkybė: primityvus erotinis susidomėjimas tuštinimusi, kaip jau žinome, yra pasmerktas išnykti brandesniame amžiuje, o šiame amžiuje susiformuoja susidomėjimas pinigais, kurio vaikystėje dar nebuvo; taip primityviam potraukiui, praradusiam savo objektą, palengvėja rasti sau naują tikslą šiame naujai atsiradusiame susidomėjime pinigais. Jei analinio erotiškumo ir įvardytos savybių triados ryšys iš tiesų yra toks, kaip teigiame, vargu ar galima tikėtis, kad panašų "analinį charakterį" turės ir tie asmenys, kuriems analinė zona net ir suaugus išliko erogeniškai svarbi, kaip kai kuriems homoseksualiems asmenims. Jei neklystu, ši mūsų išvada yra gerai empiriškai pagrįsta. Apskritai turėtume atkreipti dėmesį į kitų rūšių simbolius ir pažiūrėti, ar kitais atvejais taip pat nėra ryšio su tam tikromis erogeninėmis zonomis. Man asmeniškai iki šiol į akis krito tik tai, kad nuo šlapimo nelaikymo kenčiantys asmenys pasižymi pernelyg dideliu, ugningu ambicingumu. Apibrėžtasis charakteris ir jo vystymasis iš pirminių potraukių - šią temą galima aprėpti tokia formule: apibrėžtieji charakterio bruožai arba yra nekintamai besitęsiantys pirminiai potraukiai, jų sublimacijos produktai, arba naujai susiformavę, turintys reakcijos į šiuos potraukius reikšmę.
Pirminis šaltinis: Фрейд 3. Психоанализ и учение о характерах. М., Пг.: Госиздат, 1923. Перевод с немецкого: В. А. Белоусова. Оригинальное название и первоисточник: Charakter und Analerotik. In: Psychiat.-neurol. Wschr., Bd. 9 (1908), S. 465-467; G.W., Bd. 7, S. 203-209....
https://freudproject.ru/?p=567
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą