Elektroninių pinigų konclagerio gyventojams švabininkai ir sorošininkai ruošia maisto racioną: musių levas (dikūnus), žiogus, svirplius, tarakonus ir pan. Insecta klasės atstovus, kurie sudaro 90 proc. visų gyvūnų rūšių. Identifikuotų vabzdžių rūšių yra 625000, o neidentifikuotų dar daugiau Jų gali būto nuo 2 iki 4 milijonų. Taigi, gero apetito?!
Tora (Senasis Testamentas) draudžia valgyti vabzdžius
Žydų įstatymai nustato daugybę reikalavimų maisto produktams ir maisto ruošimo būdams. Su maistu susijusių taisyklių rinkinys vadinamas kašrutu, o pagal šias taisykles paruoštas maistas - košeriniu. Hebrajų kalba žodis kašrutas reiškia "tinkamas".
Tora griežtai draudžia valgyti visus varliagyvius, roplius, graužikus, vabzdžius ir kt. Susilaikykite!
Visi augaliniai maisto produktai yra košeriniai. Bet kadangi Tora draudžia valgyti vabzdžius ir kirmėles, reikia imtis atsargumo priemonių ir tikrinti grūdus, miltus, ankštines daržoves, žoles, daugelį daržovių, vaisių ir uogų, kad iš jų būtų pašalinti vabzdžiai ir jų gyvybės pėdsakai. Kiekvienai maisto rūšiai taikomi specialūs tikrinimo metodai: miltai sijojami, grūdai sijojami, kopūstai, salotos ir žalumynai tikrinami šviesoje, žiediniai kopūstai ir brokoliai mirkomi pasūdytame vandenyje ir po to nuplaunami, vaisiai ir uogos tiesiog tikrinami (vaisiai, pvz., vyšnios, persikai, slyvos ir kt., prieš tikrinimą perpjaunami per pusę ir pašalinamos kauliukai).
Košrutas yra vaistas nuo dvasinio nejautrumo. Portale Toldot rašoma:
Nuo pat Sinajaus apreiškimo iki šių dienų kašrutas, t. y. su maistu susiję įsakymai, yra neatsiejama Toros besilaikančio žydo gyvenimo dalis. Iš 613 įsakymų, kuriuos Kūrėjas davė mūsų tautai, apie penkiasdešimt yra skirti maisto klausimams. Tora išsamiai paaiškina, kokius gyvūnus leidžiama valgyti ir kokius draudžiama, kada galima valgyti, o kada ne, kokius indus galima naudoti ir t. t. Neišmanantiems atrodo, kad šie nurodymai nelabai dera su aukštu žydų mokymo dvasingumu. Net paviršutiniškai susipažinę su Tora ir įsakymais, žmonės neretai suglumsta: "Kas yra maistas, kad jam reikia skirti tiek daug dėmesio žydams?
Atsakymo ieškome pačioje Toroje ir jos išminčių knygoje. Pirmiausia paaiškinkime pačią žydų dvasingumo supratimo esmę. Dvasingumas jokiu būdu nėra atitrūkimas nuo materialumo. Galbūt būtų labai gražu nukeliauti į nesuteptą pasaulio tyrumą ir palikti viską, kas žemiška ir žema, tačiau Tora sako priešingai - žydas neturėtų bėgti nuo materialaus gyvenimo, kad ir koks sunkus jis būtų. Būtina "pašventinti" materialumą, pakelti kasdienį gyvenimą į dvasingumo lygmenį, sujungiant dvasinį ir materialųjį. Talmudas traktate Hagiga (56) sako, kad žmogus panašus į angelus trimis dalykais. Jis vaikšto stačias kaip angelai, kalba šventąja kalba (hebrajų) ir turi protą kaip angelai. Toliau išvardijami trys aspektai, kuriais esame panašūs į gyvūnus. Vienas iš jų yra alkio malšinimo forma, t. y. valgymas ir gėrimas. Norint į šią žemą gyvenimo sritį įnešti šventumo, reikia į ją įtraukti Dievo valią. Tai yra Toros įsakymai ir nurodymai, kuriuos vadiname kašrutu.
Dėl kašruto net valgymas tampa tarnyste Kūrėjui. Žmogus išsilaisvina iš skrandžio jungo ir tampa savo reikalų šeimininku. Jis nebesivadovauja savo instinktais, bet valdo savo gyvuliškus troškimus, pajungdamas juos Toros įstatymams. Štai kodėl Kūrėjas taip griežtai reglamentuoja materialiąją gyvenimo pusę, nes tik taip mūsų bendrumas pakyla iki dvasingumo lygio!
Draudimas valgyti tam tikrus gyvūnus, žuvis ar paukščius ne visada iki galo suprantamas. Pavyzdžiui, remdamiesi įprastine logika, negalime paaiškinti, kodėl Toroje draudžiama valgyti kiaulieną, o ne, tarkime, jautieną. Draudimo šaltinis šiek tiek atskleidžiamas trečioje Penkiaknygės knygoje, kur sakoma: "Jei valgysite, sutepsite save jais. (Vayikra, 11) Žodį "ir sutepsite" - "venitametem" galima skaityti kaip "venitametem", kas išvertus reiškia "tapsite nejautrūs". Kitaip tariant, valgydamas Toros uždraustą maistą, žmogus įgyja imunitetą dvasingumui.
Pavyzdžiui, vienas iš Šulhan Aruch (žydų teisės kodekso) įstatymų. Draudžiama duoti vaikui nekašerinio maisto, nepaisant to, kad berniukas iki 13 metų ir mergaitė iki 12 metų pagal Torą yra atleisti nuo įsakymų laikymosi. Vis dėlto Šulhan Aruch draudžia treifą, nes nekaserinio maisto valgymas ugdo "blogą" vaiko prigimtį ir blogas savybes, nuslopina jo "dvasinius receptorius", todėl jis tampa neatsparus šventumui. Be to, Šulchan Aruchas teigia, kad žydė moteris, kuri yra priversta valgyti nekaserinį maistą (pavojaus gyvybei atveju tai leidžiama), turėtų surasti kitą kūdikio slaugytoją, kad tai, ką ji valgo, neturėtų neigiamos įtakos naujagimio dvasingumui. (Yoreh Deah 81-7).
Kai žydai buvo Egipto vergovėje, juos ištiko daug nelaimių. Vienas iš žiauraus faraono įsakymų buvo naujagimius berniukus mesti į Nilą. Visi žino istoriją apie stebuklingą Mošės išgelbėjimą, kuris galiausiai buvo užaugintas tuose pačiuose faraono rūmuose. Midrašas (senovinis pasakojimas) pasakoja, kad faraono duktė, išgelbėjusi Mošę, atvedė jam egiptiečių žindančių motinų, bet Mošė visų jų atsisakė, kol nepakvietė savo motinos. Taigi, kaip tokį elgesį paaiškinti Mošei? Midrašas atsako: "Toms lūpoms, kurios vėliau kalbėsis su Dievu, nedera liesti nieko nešvaraus!"
Pasaulinę kašruto svarbą iliustruoja dar vienas žydų istorijos epizodas. Midrašas pasakoja apie pirmagimę Sarą, kuri pagimdė Icchaką būdama devyniasdešimties metų. Midrašas pasakoja, kad motina Sara, būdama devyniasdešimties metų, pagimdė Icchaką. Nežydų kaimynai sakė, kad vaikas buvo viena iš vergių mergaičių - tikrai sunku patikėti, kad tokio amžiaus žmogus gali pagimdyti. Jie atnešė savo naujagimius pas Sarą, kad ši padėtų juos žindyti. Sara niekada neatsisakė. Ji maitino visus, kuriuos jai atnešdavo, ir buvo neįmanoma nepatikėti, kad Icchakas yra jos sūnus. Midrašas pažymi, kad visi vaikai, paragavę Saros pieno, vėliau atsivertė ir tapo žydais. (Tanhuma Ašan - Vayera 38).
Viename iš senųjų šaltinių Psikta Rabati (44-4) teigiama, kad tas pats Saros pienas neprarado savo įtakos iki paskutinių kartų, ir net mūsų amžininkai, atsivertę į žydų religijos glėbį, yra palikuonys tų naujagimių, kuriuos augino mūsų pirmagimė.
Žydui, gyvenančiam pagal Torą, įsakymų prasmė nėra priežastis jų laikytis. Mes valgome košerinį maistą, nes tokia yra Kūrėjo valia. Tačiau žmogus, gerai pažįstantis žmogaus prigimtį, negali nesuvokti, kad žmogui, net ir nusprendusiam vykdyti įsakymus, sunku pradėti juos vykdyti, jei jis visiškai nesupranta jų prasmės. Todėl mums įdomu, kaip jie veikia žmogaus ir visuomenės gyvenimą. Turėtume sakyti, kad pradėjus praktikuoti kašruto įstatymus, lengviau suvokti jų prasmę, tai, ko norime visiems. Pasiekti Mošės Rabeinu ir Saros Imeinu lygį nėra lengva, tačiau kiekvieno žydo pareiga yra bent jau stengtis. Mūsų dvasinio tobulėjimo galimybės yra daug didesnės, nei mums atrodo.
Nuorodos:
https://sinagoga.jeps.ru/iudaizm/praktika-evrejskoj-zhizni/kashrut.html
https://toldot.com/kashrut.html?
Straipsniai apie nekošerinio maisto diegimą ir žalą:
https://www.valstietis.lt/ukininku-zinios/lietuvoje-austa-vabzdziu-rytojus/125878
Šiame straipsnyje rašoma:
Ar tai perspektyvu Lietuvai?
Gintautas Gumauskas,
Padovinio ŽŪB (Marijampolės sav.) pirmininkas
Negalvoju apie tai, tad ir nežinau, ar tikrai verta prasidėti. Juolab kad tai taip pat būtų gyvulinės kilmės baltymai. Tai ką, vėl kempinligę įsiveisime? Augalėdžiai gyvuliai turi ėsti augalus, o ne vabalus ir mėsą. Mes savo ūkyje tikrai nenaudotume jokių priedų su gyvulinės kilmės baltymais. Dabar nebent netyčia koks vabaliukas papuola į racioną, „pasikavojęs“ kukurūze. Juk yra baltyminiai augalai. Jeigu jų neužtenka, nusiperkame sojos.
https://vokietijoslietuvis.press/index.php/2023/01/08/maistas-is-vabzdziu-gaminamas-ir-lietuvoje/
Šiame straipsnyje rašoma:
"2023 metų sausio 3 dieną Europos Komisija priėmė naują reglamentą (Dokumentas 32023R0005), įsigaliosiantį šių metų sausi 24-ąją, kuriuo Europos Sąjungoje įteisino svirplių (Acheta domesticus, žymimi AD) miltelius."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą