Sausio 29 d. LRT portale paskelbtas Annos Ruzgienės straipsnis „Psichologė apie darbą su ukrainiečiais Lietuvoje: po karo turėsime psichologiškai suluošintą tautą“.
Nesu psichologas, abejoju ir dėl psichologijos moksliškumo, tačiau mane sudomino kai kurie straipsnyje skelbiami psichologės iš Ukrainos faktai.
Straipsnio herojė „Svetlana Ševčenka į Lietuvą atvyko ankstyvą pavasarį. Ji, kaip ir milijonai kitų ukrainiečių, bėgo nuo rusų raketų, kritusių ant jos gimtojo Charkivo. Vos persikėlusi į Vilnių ukrainietė iš karto ėmėsi padėti kitiems“.
Svetlana Ševčenka sako: „Kai pradėjau dirbti mokykloje, ten jau mokėsi 64 mokiniai iš Ukrainos" (…). Į klausimą „Ar kyla problemų dėl ukrainiečių vaikų adaptacijos Lietuvos mokyklose?“, Svetlana atsako: „Mūsų mokykloje nekyla, nes tai rusakalbė mokykla, kur visi kalba rusiškai, todėl vaikams daug lengviau adaptuotis. (…) Turėjome problemų tik su tais vaikais, kurie nekalba rusiškai, kurie moka tik ukrainietiškai. Jiems kilo sunkumų su rusiškais terminais, todėl jie drovėjosi kalbėti prie lentos. Bet aš pasisiūlydavau pavertėjauti, mokytojai buvo supratingi, todėl dabar šie vaikai jaučiasi puikiai“.
Toliau Svetlana pasakoja: „Kai kurie ukrainiečiai sunkiai adaptuojasi – tai pasireiškia nenoru mokytis lietuvių kalbos. Žmogus nepriima naujos šalies ir viso to, kas su ja susiję. Taip ir sako: „Aš negaliu, neturiu jėgų ir apskritai mane pykina nuo šitos kalbos“.
Gal man gali rusas O.Šurajevas ar švedas J.Ohmanas (abu Lietuvos „2022 metų Valstybės kūrėjai“), paaiškinti LRT skelbiamus alogizmus:
1. Ukrainoje draudžiama vartoti rusų kalbą, tai kodėl mes nesame solidarūs su Ukraina ir ukrainiečių vaikus mokome rusiškai?
2. 2. Jei kai kuriuos ukrainiečius pykina lietuvių kalba, tai kodėl Lietuvoje šie ukrainiečiai kankinami, o ne nuvežami į Lvovą ar kitą saugią Ukrainos vietą?
Kam kankinti žmones su ta jų nekenčiama lietuvių kalba?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą