Protoierėjus Andrejus
Tkačiovas
Žvelgiant europiečio akimis,
migrantai iš musulmoniškų šalių — tai nelaimingi žmonės,
kurie turi būti jiems, europiečiams, iki mirties dėkingi už
leidimą gyventi tokiame sename ir tokiame išlaižytame pasaulyje. O
štai musulmonų-migrantų požiūriu, europiečiai — tai didžiąja
dalimi bedieviai, nesuprantama kodėl besinaudojantys neregėtomis
buitinėmis gėrybėmis.
Požiūrių neatitikimas labai rimtas.
Vieni: „Mes pasigailėjome jūsų ir jūs turite būti dėkingi“.
O anie (bent jau daugelis): „Mes jūsų nekenčiame ir esame
įsitikinę, kad tokie, kaip jūs, neturi gyventi“. Iš čia
kirviai, mačetės, bombos, automatai ir pasiutęs sunkvežimis.
Asimiliacijos nebus, reikia pasakyti sąžiningai. Bus karas (kuris
jau vyksta). Bus tas neišvengiamas cheminis šnypštimas ir
atmetimas, kuris vyksta vandeniui susitikus su rūgštimis.
Iš vienos pusės, iš europinių
aborigenų pusės, tai bus karas už beformes ir negyvibingas
liberalizmo vertybes, beskones, kaip kiaušinio baltymas
(tolerancija, genderis, laisvės šmėkla). O iš kitos — konkretus
karas apibrėžtos religinės idėjos nešėjų už savo
pasaulėžiūros pergalę (Dievas leido — Dievas uždraudė.
Viskas!). Ir, tarp kitko, šis šiandieninis reiškinys turi labai
ryškia Biblijinę analogiją.
Prie Juozapo žydai įžengė į Egiptą
kaip didelė piemenų šeimą, kuri gelbėjosi nuo bado. Per kelis
šimtmečius, jie išsiplėtė iki didelės tautos, jau nebeganančios
bandas, bet pavergtos ir dirbančios statybose. (Atkreipkite dėmesį
į etninę sudėtį Maskvos statybininkų ir pažymėkite dar vieną
panašumą) Tada buvo Išėjimas ir kelionė, kurios metu žydai
nebuvo nei aviganiais, nei statybininkais. Jie buvo keliautojais ir
kariais. Išėję iš Egipto, jie mirė už bausmę dėl jų
priešgyniavimo, ar tai dėl natūralių priežasčių. Gimė nauji
žmonės vietoj išėjusių. Jie turėjo ateiti į Kanaaną.
Žmonės, Jėzaus Navino valdymo metu
užėmę pažadėtąją žemę, buvo atplėšti nuo kultūrinės
kūrybos ir sėslaus gyvenimo. Jie nestatė, nesėjo, nerinko
derliaus, neužsiėmė amatais. Tiktai keliavo ir kariavo. Kelios
žmonių kartos, iš viso pamiršusių, kas yra arti arba statyti!
Tuo tarpu,
jie turėjo atsikraustyti į jiems pažadėtą žemę, kur buvo namai
ir keliai, sodai ir vynuogynai, baseinai ir šuliniai. Taip atsitiko,
kad apdulkėjęs piligrimas ir vakarykštis klajoklis turėjo Dievo
paliepimą užvaldyti šią žemę, kurioje
iki tol amžiais gyveno artojas ir vynuogių
augintojas, kalvis ir audėjas, gydytojas ir pirklys.
Tiesa, kai ką žydai turėjo tokio, ko
neturėjo kanaaniečiai. Žydai turėjo religijos įstatymą, gautą
Sinajuje, buvo Dievo įsakymai per visas dienas ir būtinybė vykdyti
tai, kas parašyta Įstatymo knygoje. O pas kanaaniečius buvo
klestintis ištvirkimas, kiek kultūriškai grakštus, tiek pat ir
šlykštus. Pas juos buvo ritualinė prostitucija, kaip moterų, taip
ir vyrų. Buvo aukojimas velniams, žinių kastos, šventės,
pažymimos orgijomis. Pas juos buvo ir zoofilija, ir būrimai, ir
mirusiųjų prisišaukimas. Vešlios giraitės buvo ritualinių
iškrypimų vietomis, slėniuose galėjo deginti naujagimius.
Buvo visa tai, apie ką Viešpats
Šventame rašte sakė žydams: „Nesielkite pagal papročius šios
žemės tautų. Nekartokite jų šlykštynių, nes už šias
šlykštynes Aš ir išvarau juos jums iš akių. Piešinių ir
įpjovimų ant kūno nedarykite. Mirusiųjų nekvieskite. Vagių tarp
savęs neturėkite. Su vyru, kaip su moterimi, nesigulkite. Su
gyvuliu nesueikite. Jeigu jūs tai darysite, išmoksite kas
nepridera, tai Aš jus nuvysiu nuo žemės, medumi ir pienu
tekančios. Bijokite Dievo. O dabar įeikite ir užvaldykite žemę,
gyvenkite namuose, kuriuos jūs nestatėte. Valgykite vaisius,
kuriuos jūs nesodinote.“ Štai paveikslas Šventosios istorijos,
kuri kai kuriais ryškiais bruožais rizikuoja pasikartoti ir jau
pasikartoja buvusiame krikščioniškame Senajame pasaulyje.
Kokios klaidos ir paklydimai nelydėtų
musulmonų migrantų jų tikėjime, toli gražu ne viskas jų
tikėjime klaidinga. Melas ir kaltė tiktai lyginant su Evangelija.
Bet lyginant su liberaliąja katecheze ir nuolatinėmis normomis
šiandieninių Vakarų matyti kaip tik pastarosios melas. Musulmonai
čia turi pranašumą. Musulmonas tiki į būsimą gyvenimą, į
Pragarą ir Rojų. Tai jam nematoma iki būsimo laiko realybės.
Europietis gi juokiasi iš tokio „archaiškumo“. Musulmonui kūnas
— tai, kas prisikels Paskutinę dieną. Kūną negalima išniekinti
esant gyvam ir sudeginti po mirties.
Europiečiui viskas atvirkščiai:
iškrypimas esant gyvam — norma, po mirties — į ugnį be minties
į prisikėlimą. Musulmonas aukščiau už viską nevertina savo
nuosavo biologinio gyvenimo ir juo labiau savo ideologinio priešo
biologinio gyvenimo. Aukščiau už viską jam Aukščiausiojo
įstatymai — taip, kaip jam paaiškino. Todėl nei mirti, nei
žudyti jis nebijo. Europietis gi kitų vertybių, išskyrus
biologinę egzistenciją, nežino. Susitikimas su kita kultūra,
kitaip žiūrinčia į mirtį, europiečiui atrodo grėsmingas ir
nepakenčiamas. Tokiame susitikime jis pralaimi apriori.
Na, o toliau — daugiau. Toliau
prasidėjo lytinės temos, ir mažas gimstamumas, ir abortai, ir
nudistų pliažai, ir moterys be gėdos. Visa kas pas migrantus
sukelia neapykantą ir religinę rūstybę. Taip, jie atvažiavo į
svetimą šalį. Jie „naujokai“. Bet pamirškite. Gana. Jie jau
atvažiavo. „Negalima kaitintis be kelnių, kai mato žmonės“, —
sako jie, triukšmingu būriu atėję į nudistų pliažą su
šaltaisiais ginklais rankose. Ir prieš mūsų akis kurčio ginčas
su neregiu.
Europietis pasipiktinęs pakelia
blakstienas: „Kaip jūs drįstate mus mokyti? Juk mes jus
priglaudėme“. Į ką Jusufas arba Ali nei kiek nesidrovėdamas
atsako: „Jūs darote tai, ko negalima daryti. Jumyse nėra
tikėjimo, nei gėdos, nei sąžinės. Jūs ne šiaip sau pakvietėte
mus į svečius. Iš pradžių jūs subombardavote mūsų miestus.
Palaukite, mes jus dar išmokysime Dievą gerbti.“ Ir kaip mums
nebūtų gaila Kurto ar Frico, mes privalome pripažinti, kad Jusufo
ar Ali žodžiuose yra tiesos.
Moterys, apčiupinėtos ir apgraibytos
aikštėje prie Kiolno katedros, — tai ne tik chuliganiškumas.
Moteris — pirmas užkariautojo trofėjus. Pats suprantamiausias,
pažįstamas trofėjus. „Nugalėtajam matant prievartauti jo
moteris – tai ir yra laimė,“ – sakė Čingischanas. Nuo tų
laikų mažai kas pasikeitė nugalėtojų psichologijoje. Ir tai, kad
vokietėms lindo į užantį miesto centre ir vyrų akivaizdoje,
reikia perskaityti kaip žinią: „Jūs silpni. Mes padarysime su
jumis viską, ką panorėsime. Ir mes turime teisę tai daryti“.
Bendrai „pažemintos Rytų moterys“—
tai moterys, kuriomis rūpinasi daugybė vyrų: tėvas, dėdė,
broliai, jaunikis (jei yra), vėliau sūnūs. Dėl moters europietės
niekas nesirūpina. Kaip paaiškėjo, net policija ir net
Vokietijoje. Ir moterys pačios pirmos, kaip visada, jaučia žūtį
savos civilizacijos. Visu kūnu jaučia.
Netoli ta diena, kada arabai ir
afrikiečiai panorės gyventi ne stovyklose-nuotėkų saugyklose ir
migracijos centruose, o dabartinių šeimininkų butuose. Panorės
gyventi taip, kaip ankstesnieji šeimininkai, bet ne šalia jų, o
vietoj jų. Žinoma, kad palaikyti europinį komfortą reikalingos
žinios ir darbas. Reikalingi elektrikai, gydytojai, inžinieriai,
pilotai. Reikalingos šimtai profesijų ir tvarkos ir valdžios
palaikymas. Todėl ateitis išniekintos Europos miglota. Mokytis ir
dirbti dauguma migrantų nenori. Dauguma panorės jėga paimti
svetimą turtą, sutrypti miniatiūrinį rankų darbu sukurtą rojų
taip, kaip kažkada Atila sutrypė ir apiplėšė Romą. Kas bus
toliau, jiems mažai rūpi. Jie — tik kirvis kertančiojo rankoje,
o kirvis negalvoja. Bet tai bus vėliau.
O kol kas migrantai yra tokia pati
„Dievo rykštė“ Europai, kokiais buvo barbarai Amžinajam
miestui. Net europietiškai išsigimę (nes jie išsigimsta
Europoje), ateiviai netaps tolerantiškais. Jie liks religiškai
motyvuotais svetimaisiais, mistiškai neapkenčiančiais baltųjų
bedievių, nutukusių ir nusilpusių.
Europoje įmanomas ir laukiamas
dešinysis nukrypimas. Visokie ultras, fašistuojantis jaunimas,
visokio rasizmo burbuliavimas, prasidedantis kad ir futbolo
tribūnose. Bet savaime tai negelbsti situacijos. Tai bus agonija.
Situaciją pakeis tiktai autentiško Europos krikščioniško
religingumo sugrįžimas. Reikia pasiekti dvasinę pergalę. Ir štai
tą vienintelį priešnuodį, tenka pripažinti, panaudoti
neįmanomu. Jėgų krikščioniškam renesansui Europoje nėra.
Baltasis žmogus Senajame pasaulyje bus
ir toliau įsitikinęs, kad jis turi teisę gyventi ir daryti
nuodėmes, kaip jis nori. O pikti neturtėliai su Koranu rankose,
kaip dykuma praryja oazę, užims gabalėlį po gabalėlio gyvybinės
teritorijos, nugrauš kvartalą po kvartalo, regioną po regiono.
Kažkuriame kokybinio lūžio etape jie nustos gėdintis ir slėptis,
aiškinti savo veiksmus ir atsiprašinėti. Jie tiesiog pradės
varyti europiečius iš jų namų ginkluota ranka, juos apmokestinti
kaip netikėlius, rengti šariato teismus, per prievartą primesti
moterims galvos apdangalus ir kitą. Jie veiks veržliai ir logiškai.
Procesas atrodo visai negrįžtamu.
Visa tai liečia ir Rusiją. Reikia
permąstyti savo kultūrinę priklausomybę nuo Vakarų, reikalingas
krikščioniškas respiratorius. Ir viską, ką pagimdė
krikščioniška Europa, reikia mylėti ir įsisavinti. O viską, kas
pagimdyta postkrikščioniškoje Europoje, reikia laikyti per atstumą
ir tirti atsargiai. Dažniausiai išstudijavus išmesti. Perimdami
išsigimėliškas kultūrines naujoves, mes patys, kaip europiečiai,
tampame pažeidžiamais.
Stačiatikių Rusija mokėjo gerus
kaimynystės santykius megzti su musulmonais šalies viduje ir
kaimynystėje. Jos ne šiaip bijojo, o gerbė, ir buvo už ką.
Postkrikščioniška gi Rusija bus tokia pati silpna ir pažeidžiama,
kaip silpnas bet koks egoistas ir bedievis prieš religiškai
motyvuotą priešą, turintį aukščiausią tikslą.
Mūsų musulmonai nėra atvykėliai.
Jis čiabuviai. Mes su jais neturime stipraus kalbinio barjero. Ir
kultūrinis barjeras gerokai išlygintas. Ir mums teks namuose daryti
tai, kas nepavyksta ir, matomai, nepavyks jau europiečiams. XXI
amžiaus musulmonai turi pretenzijų XXI amžiaus krikščionims.
Pretenzijos esmė paprasta: kur jūsų šventumas? Kur malda ir
pasninkas? Kur pagarba seneliams ir žmonos paklusnumas vyrui? Kur
jūsų jaunimas: prirūkusiuose klubuose arba sporto salėse? Kur
atjauta? Ne tik išmalda, o būtent atjauta? Kur savo istorijos
žinojimas?
Ir jeigu mes vietoj atsakymo
nutylėsime, tai jie pasakys: pažiūrėkite į mus. Jie parodys mums
savo geriausius bruožus, nutylėdami bloguosius, o mes gūdžiai
tylėsime. Tai štai, mes negalime tylėti. Mūsų atsakymas turi
būti gyvenimiškas ir religingas.
Štai mūsų pasninkas ir mūsų
maldos. Štai mūsų tarpusavio pagalba. Štai mūsų šeimos. Viską
savo mes atsimenam, o į svetimą žiūrime su pagarba. Praeities
žaizdas mes užgydome, o rezultatai jau matyti“. Jeigu toks
atsakymas bus pagrįstas ir paremtas faktais, su kuriais
nepasiginčysi, tai bus ir taika, ir tarpusavio pagarba. Negalima
negerbti žmonių, kurie gerbia šeimą, padeda vienas kitam,
garbina Dievą dvasioje ir tikrovėje, gerbia kaimyną ir valgo
uždirbtą, o ne vogtą duoną. Todėl galima bodėtis tais, pas ką
nieko nėra. Ir tada žemė po kojomis buvusių šeimininkų
nepastebimai nustos būti jų žeme.
Dar tvarkoje visi dokumentai ir
priesakai, bet jau kažkas pasistūmėjo nuo pamato ir ėmė šliaužti
link prarajos. Tai, būtent, ir vyksta Europoje be ypatingų šansų
pataisyti situaciją. Tai, būtent, ir negalima leisti vykti
Rusijoje, kam mes dar turime resursų, ir laiko.
Vertė
Algimantas Lebionka