Baltosios Europos duobkasio Makrono krikštatėvis Žakas Atali

Lietuvos duobkasiai džiūgauja dėl globalisto Emanuelio pergalės Prancūzijos prezidento rinkimuose, patriotai – gedi. Tai suprantama, nes masonų ir satanistų Europos projekte nėra vietos nacionalinėms valstybėms, nacijoms, tradicinei šeimai, baltam europiečiui.

Už Makrono nugaros šmėžuoja visas būrys prieštaringos reputacijos personalijų. Tuojau už tikrų Makrono gimdytojų – Rotšildų kyšo jo krikštatėvio Žako Atali Ausys.

Žakas Atali – pilkasis Prancūzijos kardinolas

Žaką Atali V.Katasonovas vadina „pilkuoju Prancūzijos kardinolu“ ir taip jį charakterizuoja: „Tai aukšto rango masonas, Prancūzijos prezidentų patarėjas, pradedant Fransua Miteranu, globalizmo ideologas, politikas su ryškiu polinkiu į sionizmą, rišančioji grandis tarp Eliziejaus rūmų ir Paryžiaus Rotšildų, raytojas-futurologas ir t.t. Jis - dešinioji Rotšildų ranka Prancūzijoje. Būtent jis surado Makroną ir nematomai vadovauja procesui stūmimo šio jauno Rotšildų statytinio į Penktosios Prancūzijos respublikos kėdę“.

V.Katasonovas, kuris yra dirbęs Žako Atali vadovaujamo Europos rekonstrukcijų ir vystymo banko Konsultacinės tarybos nariu, rašo, kad „Ta informacija (daugiausiai gauta žodine forma), kuria aš sukaupiau apie Žaką Atali, leidžia padaryti išvadą: šis Žakas - „pilkasis Prancūzijos kardinolas“. Kažkas panašaus į Henrį Kizindžerį JAV. Anksčiau Amerikoje tokiu buvo Bernardas Baruchas (1870-1965), kuris buvo patarėju kelių Amerikos prezidentų, pradedant Vudro Vilsonu. Ir jeigu Kizindžeriui greitai bus 94, tai Žakas Atali jo fone atrodo visai jaunu žmogumi (jis gimė 1943 metais) ir gali dar ilgai išlikti Prancūzijos „pilkojo kardinolo“ poste“.

„... atkreipsiu dėmesį į tai, kad Žakas ne tik surado Makroną, bet ir dešimties metų bėgyje jį „lydėjo“, niekada neišleisdamas jo iš matymo lauko. Kas abejoja, atkreipkite dėmesį: kada buvo paskelbti duomenys apie pergalingus procentus, gautus Makrono pirmame ture, Emanuelis ir Žakas Atali buvo kartu ir džiaugsmingai gėrė šampaną. Ne abejokite: jeigu Makronas penkiems metams taps Eliziejaus rūmų šeimininku, tai Žakas nepaliks savo šefuojamojo nei vienai dienai. „Pilkojo Kardinolo“ titulas įpareigoja!“

Šaltiniai:
https://tsargrad.tv/articles/shtrihi-k-portretu-serogo-kardinala-zhaka-attali_62171
https://tsargrad.tv/articles/o-makrone-serom-kardinale-francii-i-mirovyh-sezdah-finansovogo-internacionala_61150

Prieš keturis metus portale „Versijos“ buvo paskelbtas straipsnis apie Žaką Atali „Chaoso dvelksmas“. http://versijos.lt/chaoso-dvelksmas/

Chaoso dvelksmas

Aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje dauguma filosofų ir sociologų padarė išvadą, kad „moderno“ epocha, kurios pagrindu buvo tapęs milžiniškas Atgimimo projektas, baigiasi – Vakarų civilizacinis impulsas išeikvojo savo resursus. Kaip atsaką į ateities iššūkius, Vakarai sukūrė Naujosios Pasaulio Tvarkos – globalizacijos doktriną.

Mes gyvenome epochoje, kurios nebuvo… Siaubingas košmaras gyvenimo, kuris negali nei baigtis, nei prasidėti, kai nebėra jėgų nei gyventi, nei mirti – tai grėsmingas priminimas ir įspėjimas dėl kasdien vis artėjančio chaoso. Tačiau tai ne demoniškas, o pakankamai buitiškas chaosas. O taip pat tai įspėjimas dėl lengvumo ir paprastumo, su kuriais mes slystame į tą chaosą, dėl irimo ir degradacijos paprastumo…

Mondializmo ideologas Žakas Atali taip apibūdina pagrindinę idėją:

„Kiek daug bendro yra tarp natūralios atrankos(gyvų būtybių rūšių mutacija) teorijos, klasių kovos (visuomenės socialinės struktūros pokyčiai) teorijos ir dar vienos didžios XIX amžiaus teorijos termodinamikos (materijos pokyčiai)! Visose trijose kalbama apie laiką, kuris teka nebegrąžinamai – link prisitaikymo, laisvės ir chaoso“.

PRISITAIKYMAS PRIE LAISVĖS CHAOSO – ŠTAI MŪSŲ LAIKMEČIO IMPERATYBAS (PAGAL ATALI)

Tie milijardai žmonių, kurie nesugebės prisitaikyti prie laisvės chaoso, taps šios doktrinos aukomis – globalizacija išsiurbs iš jų gyvybinius resursus. Suirs visos struktūros, kuriomis pagrįstas tautų gyvenimas. Globalizacija – tai didžiosios žmonijos dalies persikėlimas į „lūšnynų civilizaciją“, kur žmonės labai sparčiai išmirs. Žengiant šiuo keliu, kovos logika privertė Vakarus nusiristi savo pasaulėžiūroje ir praktinėje veikloje iki neopagonybės, iki visiško humanistinių idealų atsisakymo. Globalizacija – tai kardinali pasaulinės ekonomikos sistemos, tarptautinės teisės, kultūros ir tautų statuso pertvarka. Tai ištisų šalių ir kontinentų išvalymas nuo žmonių.

Savo knygoje „Trumpa ateities istorija“ (2006) Ž. Atali šitaip prognozuoja:

„Pinigai susidoros su viskuo, kas gali jiems sutrukdyti, įskaitant valstybes, kurias jie pamažu griauna. Tapusi vieninteliu įstatymu pasaulyje, rinka suformuos hiperimperiją, neaprėpiamą ir visos planetos masto, kurioje viešpataus milžiniški turtai ir siaubą keliantis skurdas. Gamta ten bus barbariškai eksploatuojama, viskas bus privatu, įskaitant armiją, policiją ir teisėtvarką. O paskui nuginkluotas, niekam nebenaudingas žmogus žus“.

Svarbiausia išvada, kurią galima padaryti iš daugybės paskutinių trijų dešimtmečių futurologijos darbų, yra tokia: perėjimas prie NPT vykdomas griaunant visas svarbiausias Naujojo Laikmečio struktūras:

· Racionalią sąmonę ir moralę, kaip visuomenės pasaulėžiūros pagrindą;

· Socialinę santvarką, pagrįstą pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir „socialiniu kontraktu“;

· Nacionalinę valstybę, kaip būdą organizuoti tautos gyvenimą jos teritorijoje bei tarptautiniuose santykiuose.

Kalba eina apie neoliberalių Vakarų globalinį karą prieš visą likusią žmoniją. Tai naujo tipo karas su visiškai naujo tipo ginklais. Šio karo doktrinos esmė – sukurti priešo valstybėse ar ištisose civilizacijose kontroliuojamą chaosą. Ši paradoksali sąvoka reiškia, kad chaosui pavirs visas šalies-aukos gyvenimas. O patys agresoriai, kurie sėdi prie šio ginklo valdymo punkto, kontroliuoja šitą priešo stovykloje tvyrantį chaosą. Agresoriui šis chaosas – tai tikslingai sukurta ypatinga tvarka.

Šį naują karinių veiksmų metodą detaliai aprašė vienas iš jo kūrėjų – Stivenas Manas, Santa Fe Instituto ekspertas, kuris asmeniškai dalyvavo kuriant daugelį kontroliuojamo chaoso židinių įvairiuose pasaulio taškuose (visų pirma TSRS). Jis tiesiai sako, kad būtina išnaudoti kritiškumo faktorių ir kurti chaosą kaip įrankį, kurio dėka galima užtikrinti JAV nacionalinius interesus. Kaip chaoso kūrimo instrumentus, jis išvardina „paramą demokratinėms ir rinkos reformoms“ bei „ekonominių standartų ir resursinių poreikių padidinimą, kas nustums į šalį ideologiją“. Šiame kare naudojama neoliberalizmo doktrina, o stambaus masto operacijos maskuojamos neoliberaliosiomis reformomis, kurių bazinius principus įtvirtino Vašingtono konsensusas.

Šiame kelyje žmonija neišgyvens ir turės suskilti į dvi „rases“. Šita „naujosios Antikos“ utopija greičiausiai nebus realizuota, tačiau prieš tai, kol patirs visišką krachą, dauguma tautų patirs labai sunkias traumas. Mąstytojai jau pradeda galvoti apie tai, kaip mums teks gyventi pokatastrofinėje antiutopijoje.

Kaip atsakas į neoliberalią globalizaciją, jau devintame dešimtmetyje buvo numatomas „molekulinis karas“, kai dėl resursų kariauja visi prieš visus. Atali rašo:

„…hiperimperijos pakilimas atves į tokią situaciją, kai kiekvienas taps priešu/varžovu visiems. Bus kaunamasi dėl naftos, dėl vandens, dėl to, kad būtų išsaugota teritorija, dėl to, kad ją galima būtų palikti, kad būtų įvesta viena religija, kad būtų sunaikinta kita, kad būtų sunaikinti Vakarai, kad būtų įtvirtintos Vakarų vertybės. Įsiliepsnos pats pražūtingiausias karas iš visų – hiperkonfliktas. Ir jis gali sunaikinti žmoniją“.

Planuojama būsima santvarka, jeigu ji įsitvirtins, bus nesuderinama su žmonijos gyvenimu. Visa eilė įvykių po 1990 metų parodė, kad įvykiai pasuko blogiausia linkme. Terorizmas – tai tik vienas iš simptomų. Bene dešimt žymiausių filosofų, aptarinėdami Rugsėjo 11 įvykius, vieningai padarė išvadą, kad globalizuojamas pasaulis generuoja terorą kaip savo nuosavą produktą. Postmodernistinis teroro fundamentalizmas tapo atsaku JAV neoliberaliam fundamentalizmui, šiuolaikinis terorizmas imanentiškas postindustrinei visuomenei. Kaip išsireiškė vienas filosofas, tarptautinis terorizmas – tai transnacionalinių korporacijų „nevykėlis dvynys“. Teroristinis atsakas į Naujosios Pasaulio Tvarkos terorą yra maitinamas neapykanta, kurią jaučia visa socialinių ir kultūrinių grupių įvairovę, grupių, kurias dabartinė globalizacija represavo ir pažemino.

Tokiu būdu Vakarų remiama globalizacija generuoja chaosą ir kuria atraktorius, kurie įtraukia į šį chaosą visas didžiosios žmonijos dalies gyvybines struktūras ir jas sugriauna. Išsigelbėjimas, filosofų nuomone, priklauso nuo greičio, kuriuo Vakarų pasaulis galės pakeisti savo vystymosi kryptį – ar tai pasitelkus naują religiją, naujus būdus humanizuoti sąmonę – iki pat psichotropinių priemonių panaudojimo, o greičiausiai pasitelkus įvairių metodų kombinaciją. Apie šio uždavinio sprendimo kelius mąstė Timotis Liris, Robertas Vilsonas, Stanizlavas Grofas ir Ervinas Laslas, Piteris Raselas ir kiti neeiliniai mąstytojai.

Rusijai pozicijos pasirinkimas – konkreti ir praktinė problema, kadangi nuo 1991 metų valdžia prievarta įtraukė šalį į šitą vakarietiškos visuomenės sistemą. Kad išsigelbėtume, mums būtina suprasti bręstančių grėsmių prigimtį, sukurti galimus jų realizacijos scenarijus ir sugalvoti, kaip galima greitai į juos atsakyti. Mums reikia suvokti ne tik grėsmes, kurias kelia krizės chaosas, bet ir tuos šansus, kuriuos jis suteikia.

Pereikime prie realių pokyčių, kurie industrializmo krizės metu gali su didele tikimybe privesti žmoniją prie katastrofos slenksčio. Visi jie yra sisteminiai, paliečia mūsų gyvenimo sanklodą apskritai. Tačiau analizei mes juos suskirstysime į tris lygmenis – kultūrinį-pasaulėžiūros, socialinį-ekonominį ir politinį.

POKYČIAI KULTŪRINĖJE-PASAULĖŽIŪROS SFEROJE

Fatališkas Vakarų padarytas atsakymo į ateities iššūkį pasirinkimas susivedė į socialinio kapitalizmo pagal Keinsą demontažą ir posūkį į neoliberalizmą – fundamentalistinį mokymą apie „sugrįžimą prie ištakų“.

Tikėtasi, kad postindustrializmas pasižymės ypatingu mokslo, išsilavinimo ir kultūros vaidmeniu, o jo centriniu institutu taps ne įmonė, bet universitetas. „Neoliberalioji banga“ pastūmėjo Vakarus į kitą kelią – link „palūkininko“, spekuliacinio finansinio kapitalo viešpatijos. Svarbiausiu institutu tapo birža ir bankas, sujungti į globalų tinklą. Globalizacija – tai pačios Tėvynės sampratos ištrynimas. Kaip išsireiškė vienas filosofas, „pinigai – tai šaknų neturinčių žmonių tėvynė“.

Tai – žmonijos tragedija. Panarinas pabrėžia šio poslinkio šitą mūsų aprašomą aspektą. Jis teigia:

„Monetarizmas – tai daugiau nei viena iš daugelio ekonominių tėkmių. Šiandien jis yra bene agresyviausia doktrina, reikalaujanti peržiūrėti pačius žmonijos kultūros pagrindus – atsisakyti visų tradicinių suvaržymų ir atsvarų, kurių pagalba bet kokia visuomenė gynėsi nuo pinigų maišo agresijos“.

Tačiau esmė ne paprastoje agresijoje, kalba eina apie istorinį revanšą, apie palūkininko, kokį jį Šekspyras pavaizdavo kaip Šeiloką, kerštą. Parijų, užgrobusių ekonominę valdžią pasaulyje kerštas baisus tuo, kad jis nukreiptas į visą „neburžuazinę“ žmoniją. Tiksliau į viską, kas žmoguje yra „neburžuaziško“. O kad žmogus būtų nuginkluotas, šitas globalinis Šeilokas naikina intelektualines ir dvasines žmonijos struktūras.

Tai mes ir stebime: visur neoliberalizmas pradeda nuo masinio išsilavinimo kokybės mažinimo – nuo programų lygio mažinimo, klasikinei mokyklai būdingų disciplinų principo naikinimo, mokytojo statuso sumenkinimo, mokyklinės bičiulystės sugriovimo ir jaunimo sąmonės deheroizacijos, nuo jėgos ir visaleidžiamumo, kaip gyvenimo normų, kulto įdiegimo. Kalba eina jau apie ištisų regionų kriminalizavimą ir apie stabilų pilkųjų zonų, užimančių didžiules teritorijas, kūrimą, kai akivaizdžiai suvalstybinamos kriminalinės struktūros.

Tai, kad ekonominis spekuliacinio kapitalo viešpatavimas leido jam pagaliau sudaryti tvirtą sąjungą su nusikalstamu pasauliu, tapo tikra žmonijos tragedija. „Viršūnių“ ir „dugno“ parijų sąjunga tampa jėga, su kuria neįmanoma susidoroti tradiciniais teisiniais metodais. Šita sąjunga suvienijo dvi galingas finansines ir organizacines struktūras – legalią ir šešėlinę, priduodama joms naują laisvės lygmenį ir manevro laisvę.

Ir esmė ne vien teisės, įstatymų ir moralės pamynime. Šita „viršūnių ir dugno“ sąjunga davė „socialinį užsakymą“ mūsų kultūros pasaulėžiūros pagrindų ir visų jos pasireiškimų naikinimui. Jau dvi dešimtis metų televizija akivaizdžiai darbuojasi kultūros ir moralės slopinimo labui ir diegia antihumaniškas ir antiracionalias masinės sąmonės nuostatas. Pinigų šio užsakymo įgyvendinimui pakanka ir rinka šitą užsakymą vykdo.

Kas gi šiame kelyje laukia paprasto vidutinio Rusijos gyventojo ir jo artimųjų? Absoliutus nesaugumas, bet kokio bandito ar net smulkaus nusikaltėlio, bet kurio korumpuoto valdininko ar policininko savivalė. Dabar kaip tam tikras stabdis šiai savivalei veikia tarybinės kultūros inercija. Tačiau ji šuoliais silpnėja, keičiantis kartoms. Vidutinio Rusijos gyventojo, nesuradusio mafijos ar įtakingo valdininko globos, laukia juodžiausias pragaras. Ir kančios taps masinėmis, kai bus prarasti bet kokie saviorganizacijos ir savigynos įgūdžiai. Visoje Rusijos teritorijoje gali įsigalėti situacija, kurią išgyveno rusai Dudajevo valdomoje Čečėnijoje 1992-1994 metais.

Problemą sudaro ir tai, kad psichologinė Rusijos gyventojų apsauga sužlugo drauge su „geležinės uždangos“ likvidacija. Kiniją ir Indiją apsaugo jų nacionalizmas – ten suspėjo konsoliduoti tautas, o TSRS šis procesas žlugo, kai prasidėjo „kosmopolitizmo renesansas“. Humanitarinis elitas paprasčiausiai išdavė savo tautą, persimesdamas į priešo stovyklą civilizacijų kovoje.

Globalizacija paskatino tikrą antihumaniškos moralės sprogimą ir suvienijo jos skleidėjus. Tai atskalūnų revoliucija, kuri pasidarė įmanoma dėka svarbių proveržių technologijose. Šita revoliucija yra regresyvi. Rusija pergyvena ne šiaip nusikalstamumo, žiaurumo ir beprasmiško smurto sprogimą. Ilgalaikė krizė daugumą žmonių privertė tapti grubesniais, pasislėpti individualiame kiaute. Jaunimo sąmonėn jau beveik dvidešimt metų diegiamas socialdarvinizmas. Ir ne tik jo idėjos, bet ir aktyvus godulys, žiaurumas, bukos prievartos kultas.

Dėl visų šių karinių operacijų Rusijoje buvo sudarytos sąlygos, nesuderinamos su gyvybės atsinaujinimu. Šios sąlygos paralyžavo visuomenę ir užblokavo jos sugebėjimą priešintis globalizacijos planams.

PASIKEITIMAI SOCIALINĖJE EKONOMINĖJE SFEROJE

Neoliberalioje ekonomikoje metropolijos gerovė auga dėka globalinio resursų ir sukuriamų turtų perskirstymo. Į ūkį žvelgiama kaip į pinigų ir vertybinių popierių cirkuliaciją. Natūralių vertybių srautai paslepiami po makroekonominiais rodikliais.

Periferija apiplėšiama susilpninant nacionalinę valstybę (dažniausiai šalys įstumiamos į kreditų spąstus), privatizuojant ir superkant visų rūšių nacionalinius resursus, įskaitant gamtinius. Tuo pat metu ir nacionalinė valstybė, spaudžiama viršnacionalinio elito, tarnauja kaip globalizacijos įrankis – skelbia privatizacijas, apkarpo išlaidas socialinėms reikmėms ir tokių nacionalinių sistemų kaip kultūra ar mokslas palaikymui.

Globalizacija sugriauna silpnas ekonomikas, permesdama ten kriminalinio metropolijos biznio struktūras, tokias kaip narkotikų verslas, prekyba žmogaus organais ir žmonėmis (vergai ir pornoindustrija) ir panašiai. Globalizacija panaikina skirtumus tarp normalios ir nusikalstamos ekonomikos. Tokioje situacijoje beveik bet koks verslas įgauna kriminalinį atspalvį.

Atsirado ir naujas finansinių akrų tipas – organizuotos atakos prieš nacionalines valiutas. Dabar nė viena valstybė negali atsilaikyti prieš koordinuotą finansinių spekuliantų ataką. Tačiau svarbiausiomis tapo sisteminės operacijos prieš nacionalines ekonomikas, kai šalis privedama iki krizės, nuvertinamos jos įmonės, o paskui pusvelčiui superkamos.

Tokios buvo krizės Meksikoje 1994-95 metais, Azijoje 1997-98, Argentinoje 2001 metais. Jos smarkiai smogė gyventojams ir leido saujelei spekuliantų susikrauti daugiamilijardinius turtus. Atsirado daugybė įmonių su beveik vergiško darbo modeliu, o dalis vietinių turčių įsiliejo į naują globalinį elitą. Po Meksikos krizės ten atsirado 24 milijardieriai, o po 1998 metų Rusijos defolto – 38 rusų milijardieriai. Ekonominiai marodieriai vykdo apsiginti negalinčių tautų genocidą, naikindami bet kokias galimybes normaliai gyventi.

Transnacionalinės korporacijos išsiurbia periferijos resursus ir nuskurdina daugumą gyventojų. Ekonominės politikos tyrimų centro (JAV) apskaičiavimais, ekonominis augimas Brazilijoje ir Meksikoje 1980-2000 metais galėjo būti du kartus didesnis, jei tos šalys nebūtų paisiusios TVF rekomendacijų.

Likviduojama vidurinė klasė ir metropolijos šalyse. Anksčiau periferija turėjo pakankamą apimtį, kad sugertų metropolijos krizes, apmokėtų jas savo gyventojų sąskaita. Dabar ši apimtis pasidarė nepakankama, o visa eilė šalių ištrūko iš skolų kilpos ir „užsidarė“ nuo vakarietiškų krizių. Tam tikrą laiką krizių sugertuko vaidmenį vaidino ekonominę nepriklausomybę praradusi potarybinė erdvė, bet ir jinai išseko. Neoliberalūs socialiniai inžinieriai sukūrė visą eilę metodų, kaip permesti krizes ant metropolijos vidurinės klasės atstovų pečių. Europoje, kurioje gyvavo beveik absoliuti socialinė parama dirbantiesiems, jau maždaug trečdalis dirbančiųjų iškrito iš socialinės apsaugos sferos. Reguliariomis tapo operacijos, kurių metu stambių korporacijų menedžeriai nuvaro į bankrotą daugybę smulkių akcininkų.

Neoliberalioji banga smarkiai praturtino turtinguosius – netgi metropolijos valstybėse. 0,1% pačių turtingiausių amerikiečių dalis nacionalinėse pajamose per dvi dešimtis metų padidėjo tris kartus. Tuo pat metu dirbančiųjų atlyginimai JAV sumažėjo 13%, o santykis tarp vidutinio top menedžerio ir darbininko atlyginimų Amerikos korporacijose išaugo nuo 30:1 iki 500:1. tai atgaivino luominį pasiskirstymą. Tokio top menedžerių luomo ar netgi kastos atsiradimą mes stebime ir Rusijoje, netgi valstybinėse korporacijose. Devintame XX amžiaus dešimtmetyje TSRS energetikos ministras, stambaus masto mokslininkas, milžiniškų energetinių sistemų kūrėjas gaudavo tris kartus didesnį atlyginimą nei kvalifikuotas darbininkas. O dabar RAO EES top menedžeris, neturintis jokių kūrybinių talentų, gauna atlyginimą, 500 kartų didesnį už tokį pat kvalifikuotą darbininką. Kur dingo mūsų „perestroikos“ šaukliai, kurie griovė tarybinę sistemą, skelbdami, kad kovoja su nomenklatūros privilegijomis?

Visa tai nukreipta į planetos gyventojų skaičiaus mažinimą. Švelnūs metodai – seksualinė revoliucija, hedonizmo ir vartotojiškumo propaganda, individualizmas smarkiai mažina gimstamumą. Socialdarvinizmas atima iš žmonių valią gyventi, stumia į mirtį. Visos šios priemonės taikomos ir Rusijoje – reformos iškart sukėlė demografinę katastrofą. Socialinis dugnas, su jo elgetomis, benamiais, neprižiūrimais našlaičiais vaikais – tai nepasotinamas „eutanazijos“ mechanizmas. Ir tasai „dugnas“ plečiasi vis į naujus kontinentus.

„Kietosios“ technologijos – tai ūkio sugriovimas, atimant iš žmonių maistą ir vandenį, etniniai karai ir genocidas, chroniškos virusinės ligos, kriminalizacija. Visa tai išstumia vargingų šalių gyventojų mases į „lūšnynų civilizaciją“, kur vidutinė gyvenimo trukmė, kaip senovės Romoje, tesiekia vos 25 metus. Visa tai – ne gamtiniai, bet socialiniai reiškiniai, kuriuos įdėmiai stebi mokslininkai ir kuriuos reguliuoja politikai. 1980-82 metais vargingoms šalims buvo suteikti ilgalaikiai kreditai, kurių apimtis siekė 49 mlrd dolerių, o tų šalių išmokos kreditoriams per 1983-89 metus siekė 242 mlrd dolerių. Iš čia ir tokia lūšnynų gyventojų gyvenimo trukmė. Apie tokį projektą „baltaplaukiai bestijos“ su savo mėgėjiškomis dujų kameromis galėjo tiktai pasvajoti. O svarbiausia – dabar nenusimato jokio Niurnbergo.

Visos šios problemos aštrios ir Rusijoje. Jos režimas – tai hibridas iš neoliberalizmo ūkyje ir autoritarinio konservatizmo politikoje. Valdžioje įsitvirtino rusiški neokonservatoriai, kurie palaiko stagnacijos stabilumą, išpardavinėdami nebeatsinaujinančius gamtinius resursus (kalba straipsnyje eina apie laikotarpį iki Putino – Versijų pastaba).

Mėginimas įsprausti Rusiją į vakarietiškos ūkio sistemos periferiją – utopija, kuri jau sukėlė didžiules kančias daugumai rusų. Reikia padėti ant svarstyklių lėkštės visas Jelcino reformatorių pažadėtas gėrybes ir – milijonų žmonių nelaimes bei skausmą. Ir atsižvelgti, kad kančios, kuriuos jau teko šios kartos daliai – tai tik menkutė dalis to, kas laukia jų vaikų ir anūkų.

NACIONALINĖS VALSTYBĖS GRIOVIMAS

Globalizacijoje nėra valstybių, yra tiktai gentis-kasta, kurią sudaro „naujieji klajokliai“ ir likusieji pasaulio „čiabuviai“. „Klajoklių“ priešu tapo bet kuri tautinė valstybė. Daugelyje pasaulio vietų jie griauna tokios valstybės pagrindus, organizuodami maištus ir karus. Kartais globalinių šešėlinių struktūrų kišimasis toks intensyvus, kad valstybių viduje susidaro nusikalstami anklavai su valstybingumo požymiais. Tai mes matėme Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje.

Vienu iš Rusijos valstybingumo naikinimo įrankiu tapo šalies įtraukimas į „didžiąją korupciją“ devinto dešimtmečio pabaigoje. Atsiradusi iš pradžių kaip atskiri židiniai, korupcija apniko valstybės organizmą ir ėmė jį „ėsti“. Šalis pateko į užburtą ratą – korumpuota jos dalis ėda sveiką greičiau negu pavyksta išgydyti pažeistas dalis. Užkratas apėmė ir nemažą dalį visuomenės, taip kad parsidavėliškumas tampa moraline norma. Korupcija virsta save atgaminančia sistema ir sukuria mechanizmus, kurie automatiškai naikina tas gynybines jėgas, kurias gali sukaupti valstybė.

Reformų eigoje visi „korupcijos institutai“ tiek subrendo, kad jau pradeda diktuoti gyvenimo būdą. Tai – istoriniai spąstai. Jie veikia kaip siurblys, išpumpuojantis resursus iš Rusijos. Valstybė nustoja atlikti tautos resursų apsaugojimo funkcijas ir aktyviai transportuoja tuos resursus į užsienį. Korumpuoti politikai ir valdininkai sukuria pasaulinę „pilkąją zoną“ – nusikalstamą internacionalą, kur ir priimami sprendimai, kaip toliau „graužti“ mūsų gyvybinę erdvę. Valstybė pavirsta korporacija.

Akivaizdus ir valstybės desocializacijos procesas – valstybės socialinių įsipareigojimų tautai apkarpymas, valstybės pasitraukimas iš gyventojų gyvybinių poreikių užtikrinimo sferos ir šios sferos perleidimas privačioms struktūroms. Realybėje tai reiškia vis naujų ir naujų gyventojų kontingentų atplėšimą nuo socialinių gėrybių – rinka tenkina ne piliečių poreikius, o tiktai mokią paklausą.

Dar daugiau, valstybė palieka likimo valiai visas sistemas, kurios yra gyvybiškai svarbios tautai kaip visumai, tačiau šiuo metu yra nekonkurencingos globalioje rinkoje. Kaip pavyzdį galima paminėti žemės ūkį ir mokslą. O ir ūkis apskritai – jis paliktas energetinio bado dietai ir tuo pat metu planuojamas didelis energetikos išteklių eksporto išplėtimas. Taip elgtis gali tiktai korporacija, bet ne tautinė valstybė.

Valstybei vykdant tokią politiką, kyla tiesioginė grėsmė, kad bus sudarytas suokalbis tarp vietinio elito ir pasaulio finansinių viršūnių dėl bendros šalies gamtinių resursų eksploatacijos, visų planetos resursų internacionalizacijos, dėl įsteigimo šioje sferoje ypatingos transnacionalinės korporacijos.

Rusija išgyvena nestabilią pusiausvyrą. Aukščiausiame valdžios ešelone Vakarų valdantys sluoksniai veikia, pasitelkdami pagundas ir šantažą. Pusiausvyra būtų pažeista tautinių interesų labui, jeigu „apačioje“ žmonės suvoktų grėsmes, kurias kelia valstybei šalies pavirtimas korporacija. Tai suteiktų valios daryti spaudimą vyriausybei, kad toji sugrįžtų prie nacionalinės valstybės principo.

PABAIGA

Mes trumpai apžvelgėme tuos pagrindinius procesus pasaulyje ir mūsų šalyje, kurie veda į NPT, kurio kontūrai buvo pradėti apibrėžti maždaug aštuntame dešimtmetyje Romos klube, o toliau – Trišalėje komisijoje, Bilderbergo klube, tokiuose smegenų trestuose kaip RAND Corporation. Sukurti bendri principai buvo sukonkretinti TVF, Pasaulio Banko ir Pasaulio Prekybos Organizacijos veikloje.

Pirmas dalykas – tai masinės sąmonės ir pasaulėžiūros pertvarkymas, pasitelkus manipuliacijos priemones, žmogaus dvasinės sferos pertvarka, naudojant informacines ir sociokultūrines technologijas. Tai ne kas kita, kaip pasaulinis informacinis psichologinis karas. Jo eigoje buvo sunaikinta solidarumo kultūra, plačiai įdiegtas pinigų kultas ir socialdarvinistinis stereotipas žmogaus ir visuomenės atžvilgiu. Buvo paralyžuotas didelių žmonių masių sugebėjimas susiorganizuoti ir pasipriešinti.

Antras dalykas – pasaulinis ekonominis karas, kurio metu nacionalinėse ekonomikose ir socialinėse sferose sukuriamas chaosas ir giliausia krizė.

Trečia – nacionalinių valstybių susilpninimas arba sunaikinimas. Jų legitimumą ir kompetenciją perima transnacionalinės korporacijos ir nusikalstami sindikatai.

Visa tai leidžia sukoncentruoti finansinių, karinių ir informacinių resursų kontrolę vienos hiper-imperijos – JAV rankose. Vakarai deleguoja Amerikai pasaulinio žandaro, teisėjo ir budelio, kurio smurtas tampa teisėtas globaliu mastu, įgaliojimus.

Tokiu būdu, šiam projektui įsigalėjus, turi susiformuoti pasaulinė santvarka, panaši į „neoantikinę“. Naujoji pagoniška Roma su jos centurionais ir legionais, palaikys tvarką milžiniškame globaliame Gulage, kuriame darbuosis „išorinis proletariatas“, aprūpinantis gėrybėmis ir komfortu internacionalinę naujųjų klajoklių – viešpataujančios globalinės mažumos, nesusisaisčiusios su jokia teritorija ar nacionaline kultūra, rasę.

Mes neturime slėpti galvų smėlyje, kalba eina apie „kanibalų civilizacijos“ puolimą. Laisvės chaosas, kurį propaguoja Atali – tai chaosas žmonėms ir laisvė žmogėdroms. Prisitaikyti prie tokio chaoso gali tik nusikaltėlių pasaulis ir susitelkusi kriminalinė biurokratija. O žmonės, jeigu jie nori likti žmonėmis, o ne darbiniais gyvuliais aptvare, turi susiorganizuoti ir pasipriešinti šitai klajoklių ordai. Ir čia jau kiekvienas asmeniškai turi pasirinkti. Dezertyrus naikins abi kovojančios pusės.

Atali - „pilkojo kardinolo” portretą V.Katasonovas papildo savo knygos „Pinigų civilizacija“ fragmentu:

http://fictionbook.ru/author/valentin_katasonov/o_procente_ssudnom_podsudnom_bezrassudno/read_online.html

Фрагмент 1. О мировом правительстве.

Сегодня, когда холодная война завершилась победой Запада (вернее - мировых ростовщиков), задача практической реализации проекта под названием «Мировое правительство» вновь встала на повестку дня. Открыто идет пропаганда указанного проекта, открыто идут дискуссии о «технических деталях» проекта среди идеологов мирового правительства. Приведем ниже лишь несколько выдержек из одной из последних книг…Жака Аттали, которая называется «Мировой экономический кризис… А что дальше?».

Напомним, что Жак Аттали относится к тем авторам, которые находятся на «службе» у мировых олигархов и периодически «озвучивают» планы «мировой закулисы». Так что «откровения» указанного «писателя» заслуживают особого внимания. Основная мысль автора книги «Мировой экономический кризис…» сводится к тому, что нынешний мировой кризис порожден серьезными «сбоями» в функционировании рыночных механизмов. «Сбои» обусловлены тем, что рынки стали глобальными, а управление «рыночной экономикой» по-прежнему осуществляется национальными государствами:

«Между демократией и рынком…есть серьезное противоречие: демократия может существовать лишь на определенной территории, в то время как рынок границ не знает, будь то капиталы, технологии, труд, имущественные блага. Всемирной демократии сегодня не существует, да и практически ни в одной области нет даже единого правового пространства, но широко распространены глобальные рынки, в том числе финансовые. Они быстро эволюционируют и развиваются вне пределов государств и национальностей, минуя любые ограничения, правят повсюду…».

Соответственно, возможно два выхода из сложившейся ситуации: а) вернуться к протекционизму и, таким образом, провести демонтаж мировых рынков; б) срочно заняться созданием мирового правительства, которое бы «навело порядок» на мировых рынках. Автор рассматривает первый вариант как явный «регресс» человечества. По его мнению, если человечество желает «прогресса» и «демократии», то надо выбирать второй вариант.

Обратим внимание, что Жак Аттали тонкий психолог. Чтобы расположить к себе читателя, он достаточно активно использует антикапиталистическую риторику (раскрытие биржевых махинаций банкиров, констатация усиливающейся социально-имущественной поляризации общества,  акцентирование внимания на жадности современных финансистов и т.п.). 

Вот примеры таких критических замечаний, на которые, кстати, редко решаются наши «профессиональные экономисты»: «Банки становятся менее прозрачными, сохраняя у себя большую часть прибыли, которую они получают за чужие деньги»; «Банки хранят деньги и создают безденежье, подобно тому, как в советское время "складирование" продуктов потребления провоцировало дефицит»; «Сегодня либеральная идеология - на службе ничтожного меньшинства»; «Молодые специалисты все чаще идут в недвижимость, банки, страховые компании. А труд ученых и инженеров обесценивается»; «Мы имеем дело с чистым рынком - антисозидательным, непродуктивным и несправедливо распределяющим ресурсы». 

   

Чтобы окончательно завоевать симпатии читателя, автор даже замахивается на библию либерализма - Вашингтонский консенсус: «Распространяются ультралиберальные нормы развития, собранные в Вашингтонском соглашении. Утверждены свобода финансовых рынков, уменьшение роли государства, гибкость организации труда - глобализация рынков, но опять-таки не правовых государств. Возникает много «мыльных пузырей», не оставляющих никакого следа». Как можно не верить автору после таких смелых «откровений»?

Раскрывая преимущества второго варианта решения проблем современного капитализма (создание мирового правительства), автор очень аккуратно используют лексику, чтобы у читателя не возникло подозрений, что второй вариант грозит какими-то негативными последствиями для человечества. Например, он нигде не говорит ничего конкретного о будущей модели мирового общества, а ограничивается такими «приятными» для слуха словами, как «всемирная демократия», «глобальный суверенитет»,  «всеобщий порядок» и т.п. Создается иллюзия того, что нам обещают что-то наподобие «развитого коммунизма» в мировом масштабе (удивительно похоже на отдельные фрагменты работ Троцкого о «мировой революции»).

Вот одно из ключевых мест работы: «Чтобы обеспечить равновесие рынка и демократии (важнейшее условие гармоничного развития в планетарном масштабе), необходимо создать инструменты для реализации принципов глобального суверенитета: парламент, правительство, приложения к Всемирной декларации прав человека, воплощение в жизнь решений Международной организации труда (МОТ) в области трудового права, центральный банк, общую валюту; планетарные системы налогообложения, полицию и юстицию; общеевропейский минимальный доход и рейтинговые агентства, всеобъемлющий контроль за финансовыми рынками».

Кое-что Аттали говорит и о планах мировых ростовщиков в финансовой сфере. Самое главное - создание мировой валюты, которая не привязана ни к какой национальной денежной системе. Жак Аттали при этом высказывается достаточно критически в отношении доллара США. Не потому, что он европеец, ратующий за интересы Франции и Европейского союза. А потому, что он думает и действует как глобалист: американская валюта превратилась в тормоз на пути движения к новому мировому порядку: «В результате МВФ должен…задуматься над созданием мировой валюты по образцу "банкора" Кейнса или денежной единицы, включающей в себя доллар, йену и евро. В один прекрасный день они должны прийти на смену доллару, падение которого неизбежно. Без нее неминуем возврат к протекционизму».

При всей изысканно-мягкой и вкрадчивой манере обращения к читателю, Аттали тем не менее посылает несколько дозированных «жестких сигналов». Например: «Очевидно, все это (мировое правительство и другие институты нового мирового порядка - В.К.) появится еще нескоро. Процесс будет долгим и сложным, как создание ООН накануне Второй мировой войны. И, наверное, придется подождать еще более страшной войны, чтобы перспектива таких реформ воспринималась всерьез». А вот другой, достаточно закамуфлированный «сигнал»: «Вероятно, ничего или почти ничего из предложенного (речь идет о предложениях автора книги по продвижению к новому мировому порядку - В.К.) не будет сделано. Пока катастрофа (которой, разумеется, никто не желает!) не произойдет, никто, особенно Соединенные Штаты, не согласится подчиниться общему наднациональному решению. Потребовалось тысячелетие войн, чтобы европейцы смирились с самой мыслью о единстве».

Конечно, подобные «мысли» можно воспринимать как еще один «академический прогноз», за который «профессиональные экономисты», как известно, никакой ответственности не несут. Однако мы склоняемся к тому, что это ультиматум мировых ростовщиков человечеству, озвученный через одного из своих приближенных. Так что «денежная цивилизация» реально грозит существованию человечества!

Фрагмент 2. О евреях, деньгах и ростовщичестве

Большие способности евреев в сфере денег  и ростовщичества с гордостью признают многие еврейские авторы. Например, известный идеолог мондиализма (т.е. идеологии глобализации и мирового правительства) Жак Аттали (род. в 1943 г.), бывший в свое время президентом Европейского банка реконструкции и развития (ЕБРР), а в настоящее время являющийся советником нынешнего президента Франции Н. Саркози (род. в 1955 г.).  По его мнению, следствием этих способностей стало господство евреев в мировой торговле и мировых финансах еще с дохристианских времен, почему они и рассеялись по миру вдоль торговых путей и «линий денежной силы» в большем количестве, чем их жило в Палестине. Жак Аттали признает, что слова «еврей» и «ростовщик» у многих народов стали синонимами.

  

Приведем имеющие отношение к нашей теме цитаты из интересной  книги того же Аттали, которая называется «Евреи, мир и деньги». Сразу отметим, что эта работа является, пожалуй, наиболее полным изложением экономической и денежной истории евреев после книги В. Зомбарта «Евреи и хозяйственная жизнь» (начало прошлого века).

Прежде всего, Аттали с гордостью сообщает, что евреи дали миру две самые важные вещи - единого Бога и деньги: «Еврейский народ сделал деньги уникальным и универсальным инструментом обмена, точно также как он сделал своего Бога уникальным и универсальным инструментом превосходства…».  

Автор полагает, что предписания, касающиеся поведения евреев в мире денег, которые содержатся в Талмуде, порождены не какой-то высшей силой, а привычками и характером тех людей, которые составляли Талмуд:

«Авторы Талмуда сами были в большинстве торговцами, экспертами по экономике…»

Любые отношения купли-продажи, а также стремление к богатству, по мнению автора, вполне естественны, так как благословлены Богом: «Исав и Иаков подтверждают необходимость обогащения для того, чтобы нравиться Богу… Бог благословляет богатство Иакова и разрешает ему купить право первородства у его брата Исава - это доказательство, что все имеет материальную цену, даже в виде чечевичной похлебки».

Деньги, как считает Ж. Аттали, это не только инструмент купли-продажи или накопления богатства, но они также средство организации самого совершенного общественного устройства: «В этом жестоком мире, управляемом с помощью силы, деньги постепенно оказываются высшей формой организации человеческих отношений, позволяющей разрешать без насилия все конфликты, включая религиозные». 

Деньги, будучи неким универсальным инструментом, доступным для людей любой национальности и вероисповедания, тем не менее являются в первую очередь достоянием евреев, противостоящих остальному миру: «Деньги - машина, которая превращает священное в светское, освобождает от принуждения, канализирует насилие, организует солидарность, помогает противостоять требованиям неевреев, является прекрасным средством служения Богу».

Как видно из приведенной выше цитаты, служение евреев деньгам у Ж. Аттали приравнивается к служению их Богу. Для подкрепления своей мысли о «духовной» пользе ростовщичества для евреев Аттали приводит цитату из Рабби Якова Тама: «Это почетная профессия, ростовщики зарабатывают деньги быстро и достаточно, чтобы отказаться от других профессий и посвятить себя религиозным занятиям». Обращается внимание на то, что занятия деньгами также позволяет избегать евреям трудовых занятий по найму: «Важное положение: каждый должен любой ценой избегать соглашаться на принудительную работу, делающую зависимым, так подчиняться кому-то равносильно возвращению в Египет… Этот запрет объясняет, почему в течение веков евреи наиболее часто отказываются входить в крупные организации и предпочитают работать на себя».