Kaip vyko katalikybės judaizacija (2)
Olga Četverikova: Nuo „Mokymo
niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės
judaizacija (2)
Iš judaizmo pusės iš pat pradžių
buvo realizuojama gerai apgalvota ir nuosekliai vykdoma strategiją,
nukreiptą į pagrindinių krikščionybės mokymo nuostatų
peržiūrą. Esmine idėja,
pagrindžiančia krikščionybės revizijos būtinybę, tapo nuostata
apie tai, kad joje žydų atžvilgiu yra „neapykantos mokymas“,
kuris ir tapo naujųjų laikų pasaulietinio antisemitizmo
priežastimi. Šitą mokymą savo ruožtu žydai susiejo su
principine krikščionybės nuostata dėl Izraelio malonės ir pažado
praradimo, kurią jie ėmė vadinti Izraelio „ pakeitimo idėja“
ir skaito ją pačia pavojingiausia. Išeinant iš to, ir
holokaustas jų yra vertinamas kaip „kulminacija daugiaamžio žydų
ujimo, būtent iš krikščionių pusės“. Iš čia išvada, kad
Hitlerio politika turėjo pasisekimą tik todėl, kad buvo grindžiama
šimtmečius trukusiu krikščionių kaltinimų judėjų atžvilgiu.
Tipišku tokio vertinimo pavyzdžiu
yra, pavyzdžiui, šie Oksfordo Judaizmo tyrimų centro bendradarbio,
rabino Saliamono Normano pareiškimai: „Savo esme Hitlerio požiūris
į žydus niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo; skirtumas slypi
nebent metoduose, kuriuos jis naudojo“; žydai didžiąją
krikščionių dalį mato kaip persekiotojus, palyginti mažas jų
skaičius laiko žydus aukomis, ir jau visai nedaugelis rodo
užuojautą nukentėjusiems žydams. Po holokausto žydai jau
nebegalėjo rimtai patikėti Bažnyčios turimu dorovingumu“; „žydų
požiūriu, krikščionis pačia savo tikėjimo galia nebevaldo
dorovinės savigarbos, nebekalbant jau apie kokį nors dorovinį
pranašumą“[3].
Formulė „mokymas niekinti“ su
išplaukiančiomis iš to išvadomis buvo įvesta Prancūzijos žydų
istoriko Jules Izaoko (1877-1963), suvaidinusio pagrindinį vaidmenį
formuojant žydų – katalikų „dialogą“. Svarbiausios jo
idėjos buvo išdėstytos knygose „Jėzus ir Izraelis“ (1946),
„Antisemitizmo genezė“ (1948) ir „Mokymas niekinti“ (1962),
kuriose krikščioniškasis mokymas buvo griežtai sukritikuotas kaip
pagrindinis antisemitizmo šaltinis ir kaip ypatingai pavojinga jo
forma pačia savo gilumine teologine prigimtimi. Kad suardytų
šitą teologinę prigimtį, jis suabejojo istorine verte
evangelinių istorijų, vaizduodamas ir evangelistus, ir šventuosius
Bažnyčios tėvus kaip melagius ir persekiotojus, kupinus
neapykantos žydams ir morališkai atsakingus už Osvencimą bei
holokaustą. Išeinant iš to ir buvo keliamas uždavinys „išvalyti“
krikščionišką mokymą [4].
„Išvalymas“ numatė pripažinimą
to, kad žydai visiškai neatsakingi už Kristaus mirtį; pakeitimą
arba išėmimą tų maldų, kuriose kalbama apie judėjus; pašalinimą
iš evangelijų tų vietų, kuriose aprašomos Kristaus Kančios
(ypač tai susiję su evangelistu Matu, kurį J. Izaokas kaltina
tiesos iškraipymu, nes būtent jo parašytoje Evangelijoje sakoma:
„O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir
mūsų vaikų!'“ (Mt 27,25); pagaliau, pažadą, kad Bažnyčia
galutinai pakeis savo elgesį, susitaikiusi, padariusi atgailą,
atsiprašiusi judėjų ir priėmusi visas būtinas pastangas pakeisti
mokymą, kad ištaisytų tą blogį, kurį ji yra padariusi judėjams.
„Išsivalymo“ eiliškumas buvo
išdėstytas kito judėjų tyrinėtojo Polio Ginevskio knygoje
„Krikščioniškasis antijudaizmas. Mutacija“, išleistoje 2000
metais [5]. Vartodamas atitinkamas sąvokas, paimtas iš žydų
tradicijos, jis išskyrė tris šio proceso etapus: 1) „vidui“
(išpažintis) – nuoširdus trūkumų ir klaidų pripažinimas;
2) „tešuva“ (atgaila) – atsivertimas ir 3) „tikkun“
(išpirkimas) – ištaisymas. To rezultste vietoj „mokymo
niekinti“ bus sukurtas „mokymas gerbti“.
***
Praktinis pasiruošimas pirmajam etapui
(„vidui“) prasidėjo 1946 m., kai, palaikant amerikiečių ir
britų judėjų organizacijoms, Oksforde įvyko pirmoji katalikų ir
protestantų konferencija, skirta kontaktų su žydais užmezgimui. O
1947 m., po surengtų eilės tarptautinių susitikimų su
simpatizuojančias jam katalikų veikėjais, Žiulis Isaakas
išspausdino memorandumą „Katalikų mokymo apie Izraelį
ištaisymas“, kurio pagrindinės nuostatos įėjo į dešimties
punktų deklaraciją, priimtą tais pačiais metais sušauktoje
konferencijoje Zelisberge (Šveicarijoje) [6]
Zelisbergo deklaracija tapo
krikščionybės reformavimo programa, reikalavusia pripažinti tai,
kad, pirmiausiai, krikščionybė savo šaknimis įaugusi į judaizmą
(pirmi 4 punktai) ir antra, kad judaizmas negali būti krikščionybės
pristatomas negatyvioje šviesoje (likę 6 punktai):
1) Senajame ir Naujajame Testamente su
mumis kalba vienas ir tas pats Gyvasis Dievas;
2) Jėzus gimė iš motinos žydės iš
Dovydo giminės ir Izraelio tautos, ir Jo amžinoji meilė bei
atleidimas sklinda jo paties tautoje ir į visą pasaulį;
3) pirmieji Kristaus mokiniai,
apaštalai ir kankiniai buvo žydai;
4) pagrindinis krikščionybės
įstatymas, meilė Dievui ir artimui, jau yra Senajame Testamente ir
patvirtintas Jėzaus, privalomas krikščionims ir žydams be
išimties visuose jų žmogiškuose santykiuose;
5) vengti žeminti biblinį ir
pobiblinį judaizmą turint tikslą išaukštinti krikščionybę;
6) vengti vartoti žodį „judėjas“
išskirtinai „Jėzaus priešo“ reikšme arba „Jėzaus priešai“
nurodant judėjų tautą visumoje;
7) vengti vaizduoti Kristaus Kančias
tokiu būdu, tarytum kaltė dėl Jėzaus mirties gultų ant visų
judėjų arba tiktai ant judėjų. Iš tikrųjų Jėzaus mirties
reikalavo ne visi žydai. Ir ne tik žydai dėl to kalti, nes
Kryžius, kuris mus visus gelbsti, liudija, kad Kristus mirė už
mūsų visų nuodėmes; priminti visiems krikščionių tėvams ir
auklėtojams apie tą sunkią atsakomybę, kurią jie turi jausti dėl
Evangelijos pasakojimo ir ypač vengti supaprastinto pasakojimo apie
Kančias;
8) vengti biblinių prakeiksmų ir
įniršusios minios šauksmo „Kraujas jo ant mūsų ir mūsų
vaikų“ neprimenant, kad šis šauksmas negali dominuoti virš
žymiai stipresnės Jėzaus maldos „Tėve, atleisk jiems, nes jie
nežino, ką darą“;
9) vengti skleisti šventvagišką
mintį, kad žydų tauta buvo atstumta, prakeikta ir pasmerkta
kančioms;
10) vengti apie žydus kalbėti taip, tarsi jie nebuvo
pirmieji, kurie priklausė Bažnyčiai [7].
Kaip matome, ši deklaracija buvo
sudaryta pakankamai raštingai ir rėmėsi sąvokų sukeitimu.
Kalbėdama apie judėjus, ji talmudinį judaizmą identifikavo su
Senojo Izraelio religija ir Senojo testamento Bažnyčia, o
šiuolaikinius judėjus – su visais žydais (juo labiau, kad
prancūzų, ispanų, vokiečių, anglų ir kitomis kabomis „žydas“
ir „judėjas“ reiškiami, kaip įprasta, vienu žodžiu – juif,
judio, jude, jew ir t.t. Tame buvo pagrindinė suktybė, nukreipta į
tai, kad suardyti giluminį krikščionybės pamatą – mokymą apie
Kristaus Bažnyčią.
Konferencijoje buvo įsteigta
Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT arba
ICCJ), kuri sekančiais metais Friburgo konferencijoje Šveicarijoje
gavo oficialų statusą, leidusį jai suvaidinti vieną iš
pagrindinių vaidmenų formuojant naujus krikščionių ir judėjų
santykius [8]. Čia buvo priimti jos įstatai, o Ženevoje buvo
atidarytas biuras (drauge paskelbtas ir adresas Londone).
1948 metais Žiulis Isaakas sukūrė
Prancūzijos judėjo-krikščionių draugystės asociaciją, o
Vokietijoje formuojasi judėjų-krikščionių bendradarbiavimo
draugijos, susijungusios į Vokietijos koordinacinę tarybą (VKT).
VKT sukūrė taip vadinamas Vesel Švalbacho tezes, kurios išplėtė
ir pagilino Zelisbergo deklaraciją, pakvietė naudoti tokią
teologinę kalbą ir tokią interpretaciją biblijinių tekstų,
kurie nebūtų įžeidžiančiais žydams. Dar daugiau, čia jau buvo
atkreipiamas dėmesys į socialines-politines pasekmes naujų
tarpusavio santykių su judėjais, nes buvo nurodoma, kad holokausto
patirtis įpareigoja kiekvieną krikščionį prisiimti atsakomybę
už kovą su antisemitizmu [9].
Sukūręs atitinkamas struktūras ir
užmezgęs kontaktus su Romos dvasininkija, Žiulis Isaakas gavo iš
jos didelį palaikymą ir gavo trumpą audienciją pas Pijų XII,
kuriam ir perdavė „10 Zelisbergo punktų“. Šis susitikimas,
tačiau, neturėjo jokių pasekmių, o štai atėjus į valdžią
modernistui Jonui XXIII, padėtis radikaliai pasikeitė.
1960 m. birželį Žiulis Isaakas,
tarpininkaujant prancūzų pasiuntinybei Romoje ir asmeniškai
kardinolui Augustino Bea, jėzuitui ir progresistų lyderiui,
susitiko su pontifiku, kurį tikėjosi įtikinti būtinybe peržiūrėti
„mokymą niekinti“ , perduodamas jam atitinkamą memorandumą –
„Apie būtinumą reformuoti krikščionišką mokymą apie
Izraelį“. Šis susitikimas buvo svarbus Jono XXIII žestas
stiprinant santykius su Žydų – krikščionių asociacija. Ne
veltui prieš keletą mėnesių iki jo (1959 kovo 19) popiežius
liepė panaikinti Didžiojo penktadienio maldoje už žydus
išsireiškimus: „Pasimelskime taip pat už neištikimuosius žydus“
(pro perfidies Judaeis) ir „Visagali amžinasis Dieve, iš savo
malonės neatstumiantis net žydų neištikimybės“. Vienoje iš
savo pastabų šia proga jis parašė: „Prieš kurį laiką Mums
ėmė kelti nerimą klausimas dėl pro perfidies Judaeis Didžiojo
penktadienio pamaldose. Iš patikimo šaltinio Mes žinome, kad Mūsų
pirmtakas šviesios atminties Pijus XII jau pašalino šį būdvardį
iš asmeninės maldos ir pasitenkino pasakymu „Pasimelskime … ir
už žydus“. Turėdami tokius pat ketinimus, Mes nusprendėme, kad
ateinančią didžiąją savaitę tie du teiginiai [bus sutrumpinti
tokiu pat būdu]“ [10].
Po to, 960 m. rudenį, popiežius pirmą
kartą Vatikano istorijoje priėmė 130 amerikiečių organizacijos
Suvienytas žydų šaukimas atstovų, kurie pareiškė jam
padėką už išgelbėtus nacizmo laikais žydus ir kuriuos jis
pasveikino žodžiais: „Mes visi dangiškojo Tėvo vaikai… Aš
Juozapas, jūsų brolis“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą