Seimo nario Gabrieliaus
Landsbergio žodžiais, pasakytais per televiziją, mes galime
sulaukti iki 250000 naujų Lietuvos piliečių iš PAR valstybės, o
būtent tenykščių žydų, kilusių iš Lietuvos, kurie gali
panorėti „išimties keliu“ įgyti Lietuvos pilietybę.
Ši situacija iš esmės
pakeis politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje ir sukels ne tik
nesibaigiančias turto restitucijos problemas, bet sukurs ateityje ir
rimtas problemas per įvairaus lygio rinkimus. Šie naujieji, gerai
organizuoti Lietuvos piliečiai, galės nulemti bet kurio rango
rinkimų baigtį sau naudinga linkme. Šiuo metu ši pilietybės
suteikimo „išimtis“ (nieko sau išimtis su
2500000 išimčių!)
jau kiršina išeivius lietuvius, kuriems neleidžiama turėti
dvigubos pilietybės, su žydais, kuriems leista turėti neribotą skaičių
įvairiausių valstybių pilietybių, jų tarpe ir Lietuvos. Su kuria
kūno vieta mąsto Lietuvos valdžia, sunku pasakyti.
Vakar Simonas Kroydonas
paskelbė Feisbuke labai įdomų straipsnį apie padėtį Pietų
Afrikos Respublikoje. Prieš metus esu išvertęs Eugenijaus
Krutikovo straipsnį šia tema „Juodasis
rasizmas atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo
slenksčio.“ Abu straipsniai papildo vienas kitą ir sudaro daug
maž pilną vaizdą apie padėtį PAR.
Simonas Kroydonas savo
publikaijoje apie PAR rašo:
„Galingiausia Afrikos
valstybė, Pietų Afrikos Respublika ruošiasi pilietiniam
karui. Baltųjų europiečių palikuonių mažuma puls. Po Apartheido
griūties viskas apsivertė aukštyn kojomis. Baltieji tapo
diskriminuojama rase, baltiesiems neįmanoma susirasti darbo, baltųjų
fermeriai yra masiškai žudomi, jų moterys išprievartaujamos, vyrai
nuduriami mečetėmis ir išmėsinėjami. Štai kas atsitiko su
kažkada itin galingos Pietų Afrikos Respublika.
Pietų Afrika eina
Zimbabvės keliu. Zimbabvė prieš nepriklausomybės atgavimą
besivadinusi Pietų Rodezija buvo visos Rytų Afrikos aruodas. Buvęs
Pietų Rodezijos baltaodis prezidentas Ian Smith šalį valdė
geležiniu kumščiu.Negrai dirbo plantacijose, britai vadovavo ir
šalis buvo nr-1 tabako eksportuotoja pasaulyje. Kada dirbau Lehman
Brothers, Londono padalinyje 2007 metais per atostogas su trimis
bičiuliais anglais nuskridome į Zimbabvę pasižiūrėti
didžiausios pasaulyje hiperinfiliacijos. Iki šiol prisiminsiu vaizdą, kaip už pietus restorane sumokėjau 6 milijonus Zimbabvės
dolerių, o jau metų gale infiliacija buvo pakilusi 100 000 kartų. Jau kai aš buvau Bulavajuje vienokia steiko kepsnio kaina buvo ryte, kitokia per pietus, o vakare ji jau buvo trim kartais didesnė nei
ryte.
Kai Zimbabvės
prezidentas Roberto Mugabė atėjo į valdžią jis pirma draugavo su
baltaisiais fermeriais, o vėliau jis pradėjo juos žudyti. Iki 2007
metų buvo išžudyti arba išvaryti iš šalies praktiškai visi
baltaodžiai fermeriai. Fermos buvo perduotos negrams, šie viską
sulaužė, sudegino, nebeliko nei vienos karvės, jaučio ir neužilgo
šalyje kilo badas. Badas ir cholera Zimbabvėje dažnas reiškinys, o
Pietų Afrikoje išrinkus Zumą prezidentu Pietų Afrika pradėjo
smukti žemyn, baltieji fermeriai jau žudomi šioje šalyje dvidešimt
metų, ir PAR Lanzbergis Zuma jau atvedė Pietų Afriką prie
pilietinio karo ribos.
Iki Olandų išsilaipinimo
Pietų Afrikos Respublika buvo negyvenama žemė. Na taip, joje gyveno
kažkiek Bantu, Zulusų ir kitokių negrų porūšių, bet jie gyveno
akmens amžiuje ir kai Olandai įkūrė Keiptauną, Johanesburgą, Durbaną šalis pradėjo vystyti. Kadangi turiu du baltaodžius
anglų kilmės kaimynus, vieną iš Pietų Afrikos kitą iš
Namibijos tai mes pasišnekame labai daug apie tai. Pasirodo tikrają
PAR ekonomiką pokaryje sukūrė ne kas kitas, o mūsų Lietuvos
žydai-litvakai.
Visi PAR žydai, ir jų
vaikai,anūkai yra Lietuvių kilmės. Tai itin galinga diaspora. Kuomet
mes su Vokiečiais Lietuvoje jiems užkūrėme pečius, žydai
masiškai bėgo į Pietų Afriką ir ten sukūrė itin stiprią
ekonomiką. Lietuviai Pietų Afrikoje žydų itin nemėgstami. Kai
Johanesburge vienoje parduotuvėlėje pirkau kokakolos,savininkas
senukas paklausęs iš kur aš ir sužinojęs, kad iš Lietuvos
apsiverkė, ir pasakė, kad jūs Lietuviai iššaudėte beveik visą
mano šeimą Kaune.
Baltieji niekada nebuvo
šioje šalyje vieningi. Per Boerų karus buvo kruvinos pjautynės
tarp anglų ir olandų palikuonių-afrikanerių. Anglai nugalėjo
afrikanerius ir iki šiol šios dvi bendruomenės nekenčia vieni
kitų. 1899-1902 metais Britanijos Imperija kovojo prieš Olandų
Palikuonius-Boerius(afrikanerius) ir juos sutriuškino.
Anglai Olandų palikuonių
kovotojus kalino koncentracijos stovyklose ir ten juos žudė, ir
baltieji afrikaneriai ilgą laiką kovojo partizaninį karą, kol
buvo pasiektas abipusis susitarimas. Baltieji afrikaneriai sudaro
Pietų Afrikos Respublikos baltųjų mažumos daugumą. Baltieji PAR
sudaro 4.5 milijono žmonių populiaciją, kuri yra 8.4% visų PAR
gyventojų dalis, o tai yra pakankamai nemažai.
Baltieji nebeturi kur
trauktis. Apartheido metu čia buvo rojus žemėje. Negrai turėjo savo
bandustanus. PAR buvo 8 dideli bandustanai kuriuose tuo metu gyveno
visa PAR negrų populiacija. Baltieji turėjo savo
mokyklas, pliažus, prekybos centrus, bet visame pasaulyje kylanti
liberalaus leftizmo banga pradėjo izoliuoti apartheido režimą
įsivedusią PAR. Apartheidas (angliškai apartheid – atskiras
gyvenimas) – Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės
1948–1990 metais vykdyta rasinės segregacijos politika. Jos esmė
buvo ta, kad kiekviena rasė (oficialiai buvo keturios: spalvotieji
(daugiausia mulatai), baltieji (būrai, anglai), juodieji (zulusai,
kosai, kitos tautos) ir azijiečiai (indai, malajai) turėjo tik jai
skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius;
ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o
didmiesčiuose – rajonai. Net ir parlamentas buvo trijų rūmų,
kurių kiekviename buvo po vienos rasės (baltųjų, spalvotųjų,
azijiečių) atstovai (juodaodžiai turėjo atskirus savo parlamentus
savo teritorijose (bantustanas), bet neturėjo atstovavimo
nacionaliniu lygmeniu).
Iš esmės tokia
situacija sukūrė valstybę, sudarytą iš daugelio „valstybių“,
kuriose ekonominiai lygiai buvo visiškai skirtingi – pvz., baltųjų
teritorijos buvo išplėtotos, o kai kurios juodaodžių žemės buvo
trečiojo pasaulio lygio.Ši santvarka buvo laikoma rasistine:
negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose
ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero
išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių
teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) ir gerų darbų.
Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau
neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus
darbus. Dėl didelio jų kiekio ir daug žemesnio pragyvenimo lygio
juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų
darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie
paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo
turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).
Vėliau pradėti steigti
bantustanai: autonominės ir nepriklausomos valstybės atskiroms
juodaodžių tautoms. Nemaža dalis juodaodžių šitai suprato kaip
apartheido įtvirtinimą; jie būtų norėję vienos Pietų Afrikos,
nes turtingų teritorijų atskyrimą nuo neturtingųjų laikė
dirbtiniu. Prieš apartheidą kovojo juodaodžių afrikiečių
Vieningas demokratinis frontas, taip pat baltaodžių Pažangioji
sąjunginė partija, Pietų Afrikos bažnytinė taryba, kitos
organizacijos.
1973 metais prieš
apartheidą pasisakė Jungtinės Tautos, nuo 1977 įvestas ginklų
tiekimo embargas Pietų Afrikai. Bet švelninti politiką pradėta
tik XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai atšauktas
mišrių vedybų draudimas, vėliau spalvotiesiems leista be
apribojimų lankytis baltųjų teritorijose. 1990 metais leistos
opozicinės partijos, paleisti politiniai kaliniai, 1991 panaikinti
likę segregaciniai įstatymai, o po 1993 konstitucijos priėmimo
juodaodžiai gavo teisę dalyvauti rinkimuose į nacionalinį
parlamentą.
Iš esmės viskas PAR
apsivertė ant tiek aukštyn kojom,kad kas tik gali visi bėga iš
ten. Dauguma fermerių ir kitų baltaodžių į Australiją Kanadą, Naujają Zelandiją ir labai maža dalis į Britaniją. Šalis
pradeda tapti šiknaskyle. Sergamumas AIDS jau epideminis. Vienas iš
penkių gyventojų serga AIDS. Ar jūs bent įsivaizduojate tokį
lygį? AIDS arba ŽIV šioje šalyje turi 20 % gyventojų, o
verslininkas Tadas Karosas visiems pasakoja, kokia čia puiki šalis
investuoti ir gyventi. Iš prievartavimų ,nužudymų lygis vienas
aukščiausių pasaulyje. PAR kalėjimai perpildyti, kur vidutiniškai
žmogus išgyvena vos keturis mėnesius. PAR kredito reitingas jau
prilygintas junk status, o tai yra prasčiau nei Graikijoj. Baltieji
masiškai žudomi ir užpuldinėjami. Prezidentas Zuma jau atvirai
ragina atiminėti iš baltųjų žemes. Baltieji afrikaneriai pradėjo
ginkluotis, rengti treniruotes džiunglėse ir kažkas greitai įvyks.
Reikia nepamiršti, kad
PAR apartheido metu buvo įsiveržę į Namibiją, o ją okupavus ir
į Angolą .Tuomet Angoloje buvo išsilaipinę Kubos daliniai, kurie
prisidėjo prie UNITA Angolos išsivadavimo lyderio John Sawimbi
grupuotės ir aš iki šiol prisimenu,kaip būdamas vaikas su seneliu
per televizorių per LRT žinias nuolat girdėdavau naujienas iš
Somalio ir Angolos.
Tarp Sovietų Sajungos
remiamos Kubos ir PAR dalinių vyko nuožmi kova. Mano vienas bičiulis
,tuomet buvo jaunas karys ir pasakojo, kad kai nušaudavo Angolos
kovotojus negrus, perpjaudavo jiems pilvus ir jų viduriuose būdavo
žolė. Kai paklausiau, kodėl jie taip darydavo Ernstas pasakė, kad
taip jie aiškindavosi kuo maitinasi priešų kariuomenė, ir pagal
tai bandydavo nustatyti kur galėtų būti maisto sandėliai.Tai, kad
Angolos lavonų skrandžiuose būdavo paprasčiausia žolė mane dar
ir kaip nustebino.
Baltieji PAR turi keletą
savo rezervatų į kuriuos nieko neįsileidžia. Žymiausias jų
ORANIJA.
Vien baltaisias
apgyvendintas miestelis turi 1300 gyventojų, kasmet padidėja 10%, turi savo pinigus, savo tarybą ir baltieji plūsta ir bėga ten nuo
nežaboto nusikalstamumo. PAR miestuose visi automobiliai važiuoja
per raudona šviesoforo signalą. Per raudoną ,perėjose
nestovi, langai mašinų visuomet turi būti uždaryti, nes
grobia, žudo dėl nieko. Paauglių gaujos būriais plėšia ir
žudo. Gyvybė čia nevertinama. Mano vienas geras uteniškis draugas
man dar 2000 metais pasakojo, kaip Lietuvis menininkas Hokšila
Johanesburge lankydamasis matė numestus ant kelkraščio pūvančius
negrų kūnus su įbestais peiliais nugarose. Ir atsidūrus tokioje
situacijoje jokiu būdu ten nesiartinkit, kad nebūtumėt apkaltintas
nužudymu.
Aišku,tai yra labai
graži šalis su labai skaniais kepsniais,gamta,safari,Krugerio
parku. Bet tai yra šios šalies saulėlydis. Greitai ji arba pataps
antraja Zimbabve, arba Baltųjų mažuma atplėš gerą gabalą Pietų
Afrikos žemės ir ten sukurs utopiją. Man iki šiol kyla klausimas. O
kas gins PAR baltaodžius? Ar Trampas juos gins? Ar Putinas juos gins?
Kas finansuos išsivadavimą. Jokia paslaptis, kad anksčiau didžiulės
korporacijos finansuodavo perversmus ir diktatūras. Prisiminkite
Anglo-Persų karą. Prisiminkite Repsol kompanijos finansuotus
neramumus Argentinoje. Jeigu įvyks pilietinis karas Pietų
Afrikoje, jokia kaimyninė šalis negalės įsikišti. Pirma, PAR yra
galingiausia regiono valstybė, antra-aplinkinės šalys neturi jokių
resursų finansuoti karinę intervenciją į PAR.Vieninteliai kas
gali įsikišti tai kelios pasaulio supergalybės.
1.Kinija turi atskirą
karinio nesikišimo ne į savo reikalus filosofiją ir Kinija
panaudos karinę intervenciją tik Tibete, Taivane ir apginti Pietų
Kinijos jūroje esančias kelias Spratley saleles.
2.JAV Pietų afrikoje
neturi jokių strateginių resursų. JAV šitame regione neturi jokių
ekonominių-geopolitinių interesų. Praėjo tas laikas kai Table
mountain viršūnėje Keiptaune buvo dislokuotos amerikiečių
branduolinės raketos. Jos saugiai išgabentos iš Afrikos žemyno.
3. Rusija neturi galimybių
projektuoti savo karines pajėgas toliau nei 500 km nuo savo
teritorijos. Rusija pati turi problemų Sirijoje, nežinomybė
Padniestrėje ir Donbase, todėl Rusija tikrai nekiš rankų prie
Pietų Afrikos Reikalų.
4.Europos Sajunga. Jūs
rimtai galvojate, kad senstanti ir pederastėjanti Europos Sąjunga
dar gali ką nors nuveikti ?
Taigi karinio konflikto
tarp Baltųjų, spalvotojų (indusų) ir tarp kitoje barikadų pusėje
esančių negrų projekcijoje išryškėja du faktai:
1.Baltieji-Indusai-Kiniečiai
ir likę išsilavinę spalvotieji turi ką prarasti;
2.Negrai ir neturtingi
spalvotieji turi šansą prisigrobti daug vertingo turto.
Pilietinio karo metu
praloš abi pusės. Bus daug kraujo ir aukų.Tai tik laiko
klausimas, kada tai įvyks. Lietuva turėtų parodyti pavyzdį ir
priimti kelis šimtus baltųjų fermerių. Jie ne Pabradės čečėnai
su afganistaniečiais.Tai yra darbštūs žmonės ir baltuosius
afrikanerius dabar yra ištikusi nelaimė.“
***
Lygiai
prieš metus pasirodė Eugenijaus Krutikovo
straipsnis „Juodasis
rasizmas atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo
slenksčio.“ Jo vertimą buvau publikavęs jau
nebeegzistuojančiame portale „Šauksmas“ ir Ldiena.LT. Jis
organiškai papildo S.Kroydono informaciją.
„Juodasis rasizmas
atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo slenksčio.“
Istoriją apie tai, kaip
„Juodosios Afrikos aruodas“ – Pietų Rodezija, nugalėjusi
rasizmą ir atėmusi pas baltuosius žemę, virto Zimbabve –
pasaulio infliacijos čempione, žino daugelis. Dabar atėmimo iš
baltųjų keliu nutarė eiti ir Pietų Afrikos Respublika (PAR) –
BRIKS narys ir Rusijos partnerė. Turint omenyje, kad radikalizmas
vėl populiarus ir tarp baltųjų, ir tarp juodųjų, ši istorija
gali blogai pasibaigti.
Skandalingą projektą,
leidžiantį vyriausybei vykdyti baltųjų žemės ekspropriaciją
juodaodžių naudai, PAR parlamentas patvirtino praėjusią savaitę.
Kalba eina apie „priverstinį išpirkimą“, ir Pretorijoje mano,
„kad tai pats svarbiausias sprendimas nuo apartheido žlugimo“,
kuris turi pabaigti su „istorine neteisybe“. Prezidentas
Džeikobas Zuma ir vadovybė valdančiojo Afrikos nacionalinio
kongreso (ANK) specialiai pabrėžia, kad procesas „neturi sukelti
kraujo praliejimo“, kaip tai įvyko kaimyninėje Zimbabvėje. Bet
vargu ar pavyks: padėtis PAR kaito visus praėjusius metus,
susidūrimai tarp baltojo ir juodojo jaunimo tako kasdieniu naujienų
fonu, o ANK vadovybėje nesiliauja vidinės rietenos.
Mokėti ir atgailauti
Laikas pakalbėti
tiksliai ir suprantamai: visoje šalyje vyksta teroras prieš
baltuosius gyventojus, ypač pastebimas, tarp kitko, kaimo vietovėse,
nes stambiuose miestuose baltieji atsitvėrė nuo priešiško
pasaulio kvartalų dviejų metrų aukščio sienomis su spygliuota
viela. Vienas po kito vyksta teismo procesai prieš narius
pogrindinių ar pusiau pogrindinių „balto pasipriešinimo“
judėjimų. Ir toks sprogimą galintis sukelti įstatymas, gali tapti
paskutiniu lašu, o toliau gali nutikti baisiausia.
Baltųjų žemių
ekspropriacija yra numatyta naujoje šalies konstitucijoje, bet
anksčiau tam nebuvo reikiamos procedūros. „Mes patvirtiname, kad
žemė bus sugrąžinta mūsų tautai“, – perspėjo Zuma, savo
kalboje pasakytoje ANK eilinių metinių proga. Vos prieš mėnesį
prezidentas išvengė nepasitikėjimo procedūros: PAR konstitucinis
teismas apkaltino Zumą „nepagarba konstitucijai“, bet
parlamentas balsavo prieš jo nušalinimą nuo valdžios. Zuma buvo
kaltinamas pasakišku biudžeto lėšų iššvaistymu rekonstruojant
„kraalia Nkadla“ – jo gimtojo kaimo Kvazulu-Natal provincijoje,
kurį prezidentas pavertė ištaiginga asmenine rezidencija.
Atsikratęs apkaltos grėsmės, Zuma ėmėsi valyti potencialius savo
priešininkus ANK viduje, pašalindamas iš pareigų, pavyzdžiui,
premjerą tos pačios Kvazulu-Natal provincijos, kuris, matomai, per
daug žino (formaliai šis nušalinimas buvo apiformintas kaip ANK CK
sprendimas, bet jį paskelbė prezidentas asmeniškai).
Šiame fone jau pusė
metų respublikoje netyla studentų neramumai. Ypač situacija įkaito
sausio mėnesį, kada juodaodžiai studentai padegė Šiaurės-Vakarų
universitetą Mafikenge, reikalaudami nutraukti dėstymą afrikaans
kalba. Mafikenge dėstymas daugiakalbis, bet anglų visi žino
trejetukui, todėl dėstyti buvo ketinama tsvana ir zulu – taip,
šiomis kalbomis yra problematiška dėstyti, pavyzdžiui fiziką ir
anglų literatūrą, bet užtai iš karto atmestų baltuosius
studentus-būrus. Tuo pačiu „sukilę už teisingumą“ sunaikino
žinomą „aparteido laikų“ meno kūrinių ir paminklų
kolekciją, buvusią tame pačiame kampuse.
Visa tai dabar madinga:
tai čia, tai ten juodaodžiai studentai gadina ir laužo paminklus
istorinėms asmenybėms – universitetų steigėjams ir buvusiems
kuratoriams, pradedant Sesiliu Rodsu Keiptauno universitete.
Stelenbošo universitete keletą dienų raudonais dažais apipildavo
Jaapo Marė – daugiamečio universiteto ir žymaus politiko,
pradėjusio paprastu savanoriu anglų-būrų karo laikais, o gyvenimo
pabaigoje pareikalavusio Britanijos premjero atsiprašyti už to
laiko žvėriškumus. O kol juodaodės studentės pylė dažus,
mergaitė iš būrų taip pat metodiškai šiuos dažus nuplaudavo.
Pasibaigė viskas mūšiu kampuse, o baltą merginą tiesiog užsiundė
„kovos už piliečių teises“ aktyvistai.
Toliau – daugiau. Iš
aukštųjų mokyklų ėmė išvarinėti profesorius, skaičiusius
paskaitas afrikaans kalba, geru tonu tapo muštynės su
studentais-būrais. Kulminacija įvyko regbio mačo metu
(dominuojanti sporto rūšis PAR) aikštelėje Universiteto
Laisvosios Oranžinės Valstybės Blumfonteine, kada muštynės tarp
juodųjų ir baltųjų tapo pilnai nekontroliuojamos. Vyriausybei
teko uždaryti tris stambius universitetus toliau nuo nuodėmės.
Štai esant štai tokiai
padėčiai Zuma ir prastūmė per ANK kontroliuojamą parlamentą
įstatymą dėl baltųjų žemės konfiskacijos. Griežtai kalbant,
tai ne visai įstatymas, o pataisa prie jau esamo „Įstatymo dėl
restitucijos teisių į žemę“, kuris buvo priimtas dar devintame
dešimtmetyje ir ribojo teikimą paraiškų 1998 metais. 18 metus
trukusi tema dingo, bet priimta pataisa prailgina terminą iki 2019
metų vasaros. Tai yra kažkoks formalus žemės paveldėtojas
privalo kreiptis į teismą ir argumentuotai įrodyti, kad jo
protėviai valdė kažkurią žemę, o po to atėjo pikti balti
žmonės ir žemę nusavino. Pareiškėjas gali atsisakyti nuo teisės
į žemės valdą ir tenkintis pinigine kompensacija, kurią jam
privalės išmokėti baltieji fermeriai.
Iki 1998 buvo pateikta
apie 80 tūkstančių paraiškų, ir absoliuti dauguma prašė būtent
pinigų, o nežemės. Dabar laukiama maždaug penkis kartus daugiau
paraiškų, o pačią didžiausią bombą po valstybe ruošiasi
padėti ekstravagantiškas karalius zulu Gudvill Zvelitini. Jo
paraiška apima ne tiktai istorinę Kvazulu-Natal provinciją, bet ir
išeina už jos ribų – į Rytų Keipą, Karą, Laisvąją Oranžinę
Respubliką ir Mpumalangą (Nelsptreitą). Karalius pasirengęs
parodyti kilniaširdiškumą neišvaryti fermerius iš jų žemių –
jeigu, žinoma, jam sumokės. „Ten, kur restitucija negalima,
reikia ieškoti alternatyvos finansinės kompensacijos formos“,
pasakė jo advokatas Džeromas Ngvenja.
Didysis permalimas
Pietų Afrika – šalis
su sunkiu klimatu ir druskingomis dirvomis, žemės ūkiui tinka ne
daugiau 15% žemės. Bet šie 15% buvo naudojami protingai. Afrikoje
dirvas sparčiai veikia erozija, ir afrikaneriai pasiekė idealią
žemės apsaugą, kaip ir pačius ūkininkavimo metodus. To rezultate
PAR ne tik apsirūpina pati žemės ūkio produktais, nepaisant
greitai augančio sąskaita migrantų gyventojų skaičiaus, bet ir
eksportuoja 140 vaisių rūšių į Europą, Kiniją ir Ameriką.
Visa tai išlaiko tradicinės šeimyninės būrų fermos, kurių
dydžiai kartais tikrai įspūdingi – taip jau istoriškai
susiklostė. Pati jų istorija tokia, kad Zumos vardo žemės
restitucija gali galutinai sugriauti pamatus ir taip jau probleminės
valstybės ir sukelti atvirą pilietinį karą.
Pas žmones gyvenančius
už PAR ir Zimbabvės ribų, švelniai kalbant, iškreiptas suvokimas
apie istoriją vietinių žemės, teritorinius ir tarprasinius
santykius. Jų skaičiuje ir pas rusus, kurių veiksnioji dalis
išaugo ant tarybinės propagandos štampų apie aparteidą, rasizmą
ir nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą. Aprašymas tolimos ir
mažai kam įdomios šalies buvo suvedama į: pikti europiečiai,
genami savanaudiškų-kapitalistinių tikslų, išsilaipino pietinėje
Afrikos dalyje, ginklo jėga pavergė taikias juodaodes tautas ir
atėmė žemę, ant kurios nuo seno gyveno taikingos tautos ir kurios
jos gėrybėmis naudojosi.
Tai ne visai taip. Ten,
kur išsilaipino pirmieji naujakuriai (tai buvo pagrinde olandai ir
prancūzai-hugenotai, kurie vėliau suformavo afrikanerių naciją,
tai yra dabartinės Kapskų provincijos ir Karu),
visai niekas negyveno.
Skverbimasis į kontinento gilumą vyko tuo pačiu metu su Šiaurės
Amerikos kolonizacija, bet kur kas sunkesnėmis savanos ir pusdykumės
sąlygomis. Būrai keliavo organizuotai (tai vadinama „trekas“),
ant įžymiųjų dengtų vežimų, kinkytų mulais, o svarbiausiai –
ne visai savanoriškai, nes juos stūmė anglai, ėmę kontroliuoti
pietinį kontinento krantą po Napoleono karų. O dykumoje ir būše
gyveno gottentotai (dar vadinami choi-choi ir bušmenais) –
klajoklių gentys kapoidinės rasės, iki tol neturėję supratimo
apie privačią nuosavybę. Ir neturėjo jie jokios žemės, kurią
būtų galima ciniškai atimti ir nusavinti.
Afrikaneriai pasižymėjo
išimtiniu protestantišku darbštumu ir jokios kitos veiklos,
išskyrus žemės ūkį, nežinojo iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Jie nebuvo pūkuoti, bet be abejonės buvo balti – tokie patys,
kaip anglai. Bet anglų ekspansija vertė juos kraustytis vis giliau
į kontinentą, o pasibaigė visa tai „Didžiuoju treku“ –
masine būrų išeitimi ant jų vežimų toliau nuo anglų
kolonijinės administracijos, į Veldo plokštikalnę, kur jie pirmą
kartą ir susidūrė su bantukalbia zulu tauta, kuri judėjo
priešpriešiais. Zulu tuo periodu pergyveno kažką panašaus į
nacionalinį klestėjimą, kurį Pretorijoje priimta vadinti labai
tiksliu žodžiu „mfekane“ – „permalimas“. Genami sausros,
jie judėjo į vakarus nuo savo istorinio arealo, naikindami jiems
kelyje pakliūnančius klanus, įskaitant ir giminingus. Užgrobę
kaimą, zulusai užmušinėjo visus vyrus ir berniukus, bet daugelis
žinojo apie jų artėjimą ir išvykdavo. Įvyko „domino efektas“:
teritorija šiandieninių Kvazulu-Natal, Gautenga, Limpopo, Zimbabvė
buvo užgrobtos negailestingų zulų. O išgyvenę arba pasislėpę
tuo metu nepraeinamuose kalnuose (Lesoto), pabėgo į šiaurę ir
galiausiai sulaukėjo nepažįstame klimate. Iki dabar niekas
neapskaičiavo, kiek kaimynų sunaikino metu mfekane zulusai, bet
sąskaita eina šimtais tūkstančių, kai kas kalba apie du
milijonus. Ir tai – nežinant šaunamųjų ginklų. Liudininkai
(pagrindinai krikščionių misionieriai) liudijo apie tūkstančius
mirštančių nuo bado smulkių genčių, bėgusių nuo zulusų iki
pat Didžiųjų ežerų. Ten, džiunglėse ir tropiniame klimate,
buvę bušo ir veldo gyventojai masiškai mirė nuo peršalimo ir
maliarijos.
Zulu niekada žemės
nedirbo, tai buvo skaitoma gėdingu užsiėmimu, tinkančiu tiktai
vergams. Visi zulų vyrai buvo apmokyti tiktai kariati, o pati gentis
vadovaujant Čake, Dingisvajo ir Mzilikazi buvo kaip viena didelė
karo stovykla. Ir štai ją užgriūna būrai su savo vežimais,
mulais, šautuvais, barzdomis ir Biblija. Pirma, ką padarė zulusai,
– užmušė ir suėdė pirmuosius afrikanerių pasiuntinius.
Prasidėjo eilė pasienio susidūrimų, kurių pasekoje susiformavo
daugiau-mažiau suprantamas rubežius tarp zulu imperijos ir dviejų
būrų respublikų – Transvaaliu ir Oranžine Laisvąja Respublika.
Tokiu būdu, jokių
pretenzijų dėl „vargšų negrų žemės užgrobimo“ baltiesiems
negali būti. Afrikaneriai beveik tris šimtus metų karta po kartos
arė netinkamą žemdirbystei bušą ir veldą, sodino vynuoges ir
vaismedžius, o ten, kur buvo bent koks vanduo, veisė kaimenes
buivolų ir stručių. Po to juos prisivydavo anglai, viską kas
sukaupta tekdavo mesti – ir keliauti į nežinomybę. Žinoma,
rasizmo niekas neanuliavo, tada jis buvo gyvenimo norma visiems
europiečiams, bet daugumai vietinių genčių geriau buvo dirbti
fermoje pas būrą, negu pakliūti po zuluso kirviu.
Tas trumpas taikos
periodas pasibaigė, kada anglai surado deimantus. Po to jų jau
nebuvo įmanoma sustabdyti. 1879 metais jie įsiveržė į zulų
imperiją ir ją sunaikino per pusę metų. Karalienės viktorijos
valdžia išplito po visą Pietų Afriką, išskyrus būrų
respublikas, bet ir jos buvo pavergtos dviejų anglų-būrų karų
metu, per kuriuos anglai pademonstravo retą žiaurumą. Būtent tada
buvo išrastos koncentracijos stovyklos, normalia praktika tapo
masiniai sušaudymai, totalus nuosavybės naikinimas ir civilinės
infrastruktūros griovimas. Kaip atsaką būrai taikė partizaninę
taktiką, bet jėgos buvo nelygios.
Tiesa, kai kuriuose
regionuose anglai bandė privačiai susitarti su zulusų vadais.
Taip, Sesilis Rods oficialiai nupirko pas Lebengulą – vadą
ndebele (atskylusi nuo zulusų gentis, gyvenanti šiandieninės
Zimbabvės ir Zambijos teritorijose) – teisę įsisavinti jo žemę.
Sandorio lygiateisiškumą galima ginčyti iš aukštos moralės
pozicijų, bet tai, kad ji buvo teisėta abiem susitariančioms
pusėms, nėra abejonės. 1884 metais vadas Dinuzulu, susidūręs su
suokalbiu, pakvietė kaimynus, būrus iš Transvaalio, susidoroti su
maištininkais, pažadėjęs už šia pagalbą maždaug 10 400
kvadratinius kilometrus žemės, tai yra maždaug trečdalį
Zululendo. Ir po pergalės būrų samdinių prieš „opoziciją“,
kaip nebūtų keista, įvykdė savo pažadus, perduodamas
Transvaaliui teritoriją. Ir kyla klausimas, kaip šį sandorį
ruošiasi paneigti teismo keliu dabartinis karalius.
„Vienas buras-viena
kulka“
„Teisingumo atstatymas“
PAR kaimynėje Zimbabvėje baigėsi liūdnai. Baltieji buvo
praktiškai nuvaryti ne tik nuo žemės, bet ir iš valstybės. Kas
nesutiko – tą žudė. Prezidentas Mugabė neoficialiai leido
užgrobti fermerių žemes ne pagal buvusią nuosavybės teisę
(tokios teisės tiesiog nebuvo), o šiaip sau – be kokios nors
kompensacijos net už gyvulius ir turtą. Prioritetas buvo
atiduodamas nacionalinio-išsivaduojamojo kovos veteranams, buvusiems
partizanams, kurie skaitė žemes apdovanojimu už tarnavimą, bet
jos dirbti ir valdyti buivolus nemokėjo. Į ganyklas išleisdavo
šimtus vietinių ožkų. Šios ožkos linkusios ėsti viską, ką
mato, su šaknimis, ir per du sezonus ganyklos virsdavo į dykumą.
Buivolai ir karvės, kuriuos atveždavo iš PAR, išmirdavo.
Taip prasidėjo badas.
Galų gale Nacionalinio banko vadovas kreipėsi į prezidentą Mugabę
su prašymu leisti baltiesiems fermeriams sugrįžti, kad pataisyti
padėtį. Sureagavo į šį prašymą, kas charakteringa, ne
prezidentas ir net ne ekonomikos bloko ministras, o vadovas saugumo
tarnybos Didimus Mutata, kuris paaiškino bankininkui, kad „mūsų
žemė-tiktai juodiesiems, ji mūsų visiems laikams, ir mes niekam
jos neatiduosim“. Apie tolimesnį bankininko likimą niekas
nežinoma. O žmogus tiesiog daržovių auginimą norėjo pataisyti.
Pietų Afrikos „žemės
restitucijos“ projektas, žinoma, ne toks žmogėdriškas, kaip
Zimbabvėje. Bet iš šalies išvyko maždaug milijonas baltųjų,
užtai atvyko 10 milijonų migrantų, kurie žymiai neturtingesni už
vietinius nepriklausomai nuo kilmės. „Aparteidas atvirkščiai“
dabar įprastinis buitinis reiškinys, nežiūrint į
viešai-parodomąjį multikultūralizmą. Išprievartavimai nepatenka
į laikraščių skiltis, tapę statistika. Baltieji fermeriai
aktyviai ginkluojasi.
Šiame fone atsinaujino
pogrindinė veikla slaptų organizacijų, jų skaičiuje Bruderbondo.
Žinoma, egzistuoja nedidelis tarpsluoksnis liberalios
inteligentijos, kuri tęsia politiką nuolaidžiauti afrikietiškam
nacionalizmui ir revanšizmui. Bet vienas iš jos buvusių ruporų –
anglakalbis būras ir Nobelio literatūros premijos laureatas Džonas
Kutzee – staiga parašė sukrečiančią apysaką „Negarbingumas“,
kurioje aprašyta kaip tik šeimos iš fermos žuvimo istorija su
visomis smulkmenomis – užgrobimu, išprievartavimais, slogiu
pojūčiu griūvimo dar nesenai klestėjusio pasaulio. Vadovais
naujojo baltojo pasipriešinimo PAR tapo būtent jaunimo lyderiai,
įskaitant populiarius rokerius, dainuojančius afrikanaas kalba
(pavyzdžiui, Bok van Blerk ir Stiven Hofmer). Vietą nužudytojo
būrų pasipriešinimo lyderio Judžino Terblanšo vietą irgi užėmė
jauni. Nužudytas jis buvo, tarp kitko, savo fermoje – samdomų
sezoninių darbininkų (žinoma, juodaodžių), bet tarp baltųjų
aktyviai aptariamos užsakytos žmogžudystės versijos.
Iš pirmo žvilgsnio gali
pasirodyti, kad Džeikobas Zuma prastūmė tokį sprogstamą įstatymą
išimtinai tik tam, kad nukreipti dėmesį nuo savo personos – nuo
korupcijos skandalų, bandymo pareikšti nepasitikėjimą ir
ekonomikos krizės. Bet tai grynai europietiška logika. Zuma gali
ryžtis sugriauti vieną iš savo šalies ekonomikos ramsčių ir
pradėti pilietinį karą su nenuspėjamu rezultatu vardan kokių
nors „aukščiausiųjų tikslų“. Jis stabmeldys ir oficialiai
turi daug žmonų. Protėvių dvasios pilnai gali reikalauti gražinti
žemę, net jeigu ji jiems niekada nepriklausė. Ir taip, „Vienas
būras – viena kulka“. Šis lozungas buvo kur kas populiaresnis,
negu priimtas Europoje „Vienas žmogus – vienas balsas“.
Vertė Algimantas
Lebionka
Šauksmas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą