2017-05-15

Pietų Afrikos Respublika ant pilietinio karo slenksčio. Simono Kroydono ir Eugenijaus Krutikovo publikacijos šia tema, Lietuvos pilietybės PAR žydų tautybės piliečiams suteikimo problema


Seimo nario Gabrieliaus Landsbergio žodžiais, pasakytais per televiziją, mes galime sulaukti iki 250000 naujų Lietuvos piliečių iš PAR valstybės, o būtent tenykščių žydų, kilusių iš Lietuvos, kurie gali panorėti „išimties keliu“ įgyti Lietuvos pilietybę.

Ši situacija iš esmės pakeis politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje ir sukels ne tik nesibaigiančias turto restitucijos problemas, bet sukurs ateityje ir rimtas problemas per įvairaus lygio rinkimus. Šie naujieji, gerai organizuoti Lietuvos piliečiai, galės nulemti bet kurio rango rinkimų baigtį sau naudinga linkme. Šiuo metu ši pilietybės suteikimo „išimtis“ (nieko sau išimtis su 2500000 išimčių!) jau kiršina išeivius lietuvius, kuriems neleidžiama turėti dvigubos pilietybės, su žydais, kuriems leista turėti neribotą skaičių įvairiausių valstybių pilietybių, jų tarpe ir Lietuvos. Su kuria kūno vieta mąsto Lietuvos valdžia, sunku pasakyti.

Vakar Simonas Kroydonas paskelbė Feisbuke labai įdomų straipsnį apie padėtį Pietų Afrikos Respublikoje. Prieš metus esu išvertęs Eugenijaus Krutikovo straipsnį šia tema Juodasis rasizmas atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo slenksčio.“ Abu straipsniai papildo vienas kitą ir sudaro daug maž pilną vaizdą apie padėtį PAR.





Simonas Kroydonas savo publikaijoje apie PAR rašo:

„Galingiausia Afrikos valstybė,Pietų Afrikos Respublika ruošiasi pilietiniam karui.Baltųjų europiečių palikuonių mažuma puls.Po Apartheido griūties viskas apsivertė aukštyn kojomis.Baltieji tapo diskriminuojama rase ,baltiesiems neįmanoma susirasti darbo ,baltųjų fermeriai yra masiškai žudomi ,jų moterys išprievartaujamos,vyrai nuduriami mečetėmis ir išmėsinėjami.Štai kas atsitiko su kažkada itin galingos Pietų Afrikos Respublika.

Pietų Afrika eina Zimbabvės keliu .Zimbabvė prieš nepriklausomybės atgavimą besivadinusi Pietų Rodezija buvo visos Rytų Afrikos aruodas.Buvęs Pietų Rodezijos baltaodis prezidentas Ian Smith šalį valdė geležiniu kumščiu.Negrai dirbo plantacijose,britai vadovavo ir šalis buvo nr-1 tabako eksportuotoja pasaulyje.Kada dirbau Lehman Brothers,Londono padalinyje 2007 metais per atostogas su trimis bičiuliais anglais nuskridome į Zimbabvę pasižiūrėti didžiausios pasaulyje hiperinfiliacijos.Iki šiol prisiminsiu vaizdą ,kaip už pietus restorane sumokėjau 6 milijonus Zimbabvės dolerių,o jau metų gale infiliacija buvo pakilusi 100 000 kartų .Jau kai aš buvau Bulavajuje vienokia steiko kepsnio kaina buvo ryte ,kitokia per pietus,o vakare ji jau buvo trim kartais didesnė nei ryte.

Kai Zimbabvės prezidentas Roberto Mugabė atėjo į valdžią jis pirma draugavo su baltaisiais fermeriais,o vėliau jis pradėjo juos žudyti .Iki 2007 metų buvo išžudyti arba išvaryti iš šalies praktiškai visi baltaodžiai fermeriai.Fermos buvo perduotos negrams ,šie viską sulaužė,sudegino,nebeliko nei vienos karvės ,jaučio ir neužilgo šalyje kilo badas.Badas ir cholera Zimbabvėje dažnas reiškinys ,o Pietų Afrikoje išrinkus Zumą prezidentu Pietų Afrika pradėjo smukti žemyn,baltieji fermeriai jau žudomi šioje šalyje dvidešimt metų ,ir PAR Lanzbergis Zuma jau atvedė Pietų Afriką prie pilietinio karo ribos.

Iki Olandų išsilaipinimo Pietų Afrikos Respublika buvo negyvenama žemė.Na taip,joje gyveno kažkiek Bantu ,Zulusų ir kitokių negrų porūšių,bet jie gyveno akmens amžiuje ir kai Olandai įkūrė Keiptauną ,Johanesburgą ,Durbaną šalis pradėjo vystytis .Kadangi turiu du baltaodžius anglų kilmės kaimynus ,vieną iš Pietų Afrikos kitą iš Namibijos tai mes pasišnekame labai daug apie tai.Pasirodo tikrają PAR ekonomiką pokaryje sukūrė ne kas kitas,o mūsų Lietuvos žydai-litvakai.

Visi PAR žydai ,ir jų vaikai,anūkai yra Lietuvių kilmės.Tai itin galinga diaspora.Kuomet mes su Vokiečiais Lietuvoje jiems užkūrėme pečius,žydai masiškai bėgo į Pietų Afriką ir ten sukūrė itin stiprią ekonomiką.Lietuviai Pietų Afrikoje žydų itin nemėgstami.Kai Johanesburge vienoje parduotuvėlėje pirkau kokakolos,savininkas senukas paklausęs iš kur aš ir sužinojęs ,kad iš Lietuvos apsiverkė,ir pasakė ,kad jūs Lietuviai iššaudėte beveik visą mano šeimą Kaune.

Baltieji niekada nebuvo šioje šalyje vieningi .Per Boerų karus buvo kruvinos pjautynės tarp anglų ir olandų palikuonių-afrikanerių.Anglai nugalėjo afrikanerius ir iki šiol šios dvi bendruomenės nekenčia vieni kitų.1899-1902 metais Britanijos Imperija kovojo prieš Olandų Palikuonius-Boerius(afrikanerius) ir juos sutriuškino.

Anglai Olandų palikuonių kovotojus kalino koncentracijos stovyklose ir ten juos žudė ,ir baltieji afrikaneriai ilgą laiką kovojo partizaninį karą ,kol buvo pasiektas abipusis susitarimas.Baltieji afrikaneriai sudaro Pietų Afrikos Respublikos baltųjų mažumos daugumą.Baltieji PAR sudaro 4.5 milijono žmonių populiaciją ,kuri yra 8.4% visų PAR gyventojų dalis,o tai yra pakankamai nemažai.


Baltieji nebeturi kur trauktis.Apartheido metu čia buvo rojus žemėje.Negrai turėjo savo bandustanus.PAR buvo 8 dideli bandustanai kuriuose tuo metu gyveno visa PAR negrų populiacija.Baltieji turėjo savo mokyklas,pliažus,prekybos centrus ,bet visame pasaulyje kylanti liberalaus leftizmo banga pradėjo izoliuoti apartheido režimą įsivedusią PAR. Apartheidas (angliškai apartheid – atskiras gyvenimas) – Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948–1990 metais vykdyta rasinės segregacijos politika.Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė (oficialiai buvo keturios: spalvotieji (daugiausia mulatai), baltieji (būrai, anglai), juodieji (zulusai, kosai, kitos tautos) ir azijiečiai (indai, malajai) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai. Net ir parlamentas buvo trijų rūmų, kurių kiekviename buvo po vienos rasės (baltųjų, spalvotųjų, azijiečių) atstovai (juodaodžiai turėjo atskirus savo parlamentus savo teritorijose (bantustanas), bet neturėjo atstovavimo nacionaliniu lygmeniu).

Iš esmės tokia situacija sukūrė valstybę, sudarytą iš daugelio „valstybių“, kuriose ekonominiai lygiai buvo visiškai skirtingi – pvz., baltųjų teritorijos buvo išplėtotos, o kai kurios juodaodžių žemės buvo trečiojo pasaulio lygio.Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) ir gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir daug žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).

Vėliau pradėti steigti bantustanai: autonominės ir nepriklausomos valstybės atskiroms juodaodžių tautoms. Nemaža dalis juodaodžių šitai suprato kaip apartheido įtvirtinimą; jie būtų norėję vienos Pietų Afrikos, nes turtingų teritorijų atskyrimą nuo neturtingųjų laikė dirbtiniu. Prieš apartheidą kovojo juodaodžių afrikiečių Vieningas demokratinis frontas, taip pat baltaodžių Pažangioji sąjunginė partija, Pietų Afrikos bažnytinė taryba, kitos organizacijos.

1973 metais prieš apartheidą pasisakė Jungtinės Tautos, nuo 1977 įvestas ginklų tiekimo embargas Pietų Afrikai. Bet švelninti politiką pradėta tik XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai atšauktas mišrių vedybų draudimas, vėliau spalvotiesiems leista be apribojimų lankytis baltųjų teritorijose. 1990 metais leistos opozicinės partijos, paleisti politiniai kaliniai, 1991 panaikinti likę segregaciniai įstatymai, o po 1993 konstitucijos priėmimo juodaodžiai gavo teisę dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą.

Iš esmės viskas PAR apsivertė ant tiek aukštyn kojom,kad kas tik gali visi bėga iš ten.Dauguma fermerių ir kitų baltaodžių į Australiją Kanadą ,Naujają Zelandiją ir labai maža dalis į Britaniją.Šalis pradeda tapti šiknaskyle.Sergamumas AIDS jau epideminis.Vienas iš penkių gyventojų serga AIDS.Ar jūs bent įsivaizduojate tokį lygį? AIDS arba ŽIV šioje šalyje turi 20 % gyventojų,o verslininkas Tadas Karosas visiems pasakoja ,kokia čia puiki šalis investuoti ir gyventi .Iš prievartavimų ,nužudymų lygis vienas aukščiausių pasaulyje.PAR kalėjimai perpildyti ,kur vidutiniškai žmogus išgyvena vos keturis mėnesius.PAR kredito reitingas jau prilygintas junk status,o tai yra prasčiau nei Graikijoj.Baltieji masiškai žudomi ir užpuldinėjami.Prezidentas Zuma jau atvirai ragina atiminėti iš baltųjų žemes.Baltieji afrikaneriai pradėjo ginkluotis ,rengti treniruotes džiunglėse ir kažkas greitai įvyks.



Reikia nepamiršti ,kad PAR apartheido metu buvo įsiveržę į Namibiją ,o ją okupavus ir į Angolą .Tuomet Angoloje buvo išsilaipinę Kubos daliniai ,kurie prisidėjo prie UNITA Angolos išsivadavimo lyderio John Sawimbi grupuotės ir aš iki šiol prisimenu,kaip būdamas vaikas su seneliu per televizorių per LRT žinias nuolat girdėdavau naujienas iš Somalio ir Angolos.

Tarp Sovietų Sajungos remiamos Kubos ir PAR dalinių vyko nuožmi kova.Mano vienas bičiulis ,tuomet buvo jaunas karys ir pasakojo,kad kai nušaudavo Angolos kovotojus negrus ,perpjaudavo jiems pilvus ir jų viduriuose būdavo žolė.Kai paklausiau ,kodėl jie taip darydavo Ernstas pasakė,kad taip jie aiškindavosi kuo maitinasi priešų kariuomenė,ir pagal tai bandydavo nustatyti kur galėtų būti maisto sandėliai.Tai,kad Angolos lavonų skrandžiuose būdavo paprasčiausia žolė mane dar ir kaip nustebino.

Baltieji PAR turi keletą savo rezervatų į kuriuos nieko neįsileidžia.Žymiausias jų ORANIJA.

Vien baltaisias apgyvendintas miestelis turi 1300 gyventojų ,kasmet padidėja 10% ,turi savo pinigus,savo tarybą ir baltieji plūsta ir bėga ten nuo nežaboto nusikalstamumo.PAR miestuose visi automobiliai važiuoja per raudona šviesoforo signalą.Per raudoną ,perėjose nestovi,langai mašinų visuomet turi būti uždaryti ,nes grobia,žudo dėl nieko.Paauglių gaujos būriais plėšia ir žudo.Gyvybė čia nevertinama.Mano vienas geras uteniškis draugas man dar 2000 metais pasakojo,kaip Lietuvis menininkas Hokšila Johanesburge lankydamasis matė numestus ant kelkraščio pūvančius negrų kūnus su įbestais peiliais nugarose.Ir atsidūrus tokioje situacijoje jokiu būdu ten nesiartinkit ,kad nebūtumėt apkaltintas nužudymu.

Aišku,tai yra labai graži šalis su labai skaniais kepsniais,gamta,safari,Krugerio parku.Bet tai yra šios šalies saulėlydis.Greitai ji arba pataps antraja Zimbabve ,arba Baltųjų mažuma atplėš gerą gabalą Pietų Afrikos žemės ir ten sukurs utopiją.Man iki šiol kyla klausimas.O kas gins PAR baltaodžius? Ar Trampas juos gins?Ar Putinas juos gins? Kas finansuos išsivadavimą.Jokia paslaptis ,kad anksčiau didžiulės korporacijos finansuodavo perversmus ir diktatūras.Prisiminkite Anglo-Persų karą.Prisiminkite Repsol kompanijos finansuotus neramumus Argentinoje.Jeigu įvyks pilietinis karas Pietų Afrikoje,jokia kaimyninė šalis negalės įsikišti.Pirma ,PAR yra galingiausia regiono valstybė ,antra-aplinkinės šalys neturi jokių resursų finansuoti karinę intervenciją į PAR.Vieninteliai kas gali įsikišti tai kelios pasaulio supergalybės.

1.Kinija turi atskirą karinio nesikišimo ne į savo reikalus filosofiją ir Kinija panaudos karinę intervenciją tik Tibete,Taivane ir apginti Pietų Kinijos jūroje esančias kelias Spratley saleles.

2.JAV Pietų afrikoje neturi jokių strateginių resursų .JAV šitame regione neturi jokių ekonominių-geopolitinių interesų.Praėjo tas laikas kai Table mountain viršūnėje Keiptaune buvo dislokuotos amerikiečių branduolinės raketos.Jos saugiai išgabentos iš Afrikos žemyno.

3.Rusija neturi galimybių projektuoti savo karines pajėgas toliau nei 500 km nuo savo teritorijos.Rusija pati turi problemų Sirijoje,nežinomybė Padniestrėje ir Donbase ,todėl Rusija tikrai nekiš rankų prie Pietų Afrikos Reikalų

4.Europos Sajunga .Jūs rimtai galvojate ,kad senstanti ir pederastėjanti Europos Sąjunga dar gali ką nors nuveikti ?

Taigi karinio konflikto tarp Baltųjų ,spalvotojų(indusų) ir tarp kitoje barikadų pusėje esančių negrų projekcijoje išryškėja du faktai

1.Baltieji-Indusai-Kiniečiai ir likę išsilavinę spalvotieji turi ką prarasti

2.Negrai ir neturtingi spalvotieji turi šansą prisigrobti daug vertingo turto

Pilietinio karo metu praloš abi pusės.Bus daug kraujo ir aukų.Tai tik laiko klausimas,kada tai įvyks.Lietuva turėtų parodyti pavyzdį ir priimti kelis šimtus baltųjų fermerių.Jie ne Pabradės čečėnai su afganistaniečiais.Tai yra darbštūs žmonės ir baltuosius afrikanerius dabar yra ištikusi nelaimė.“



***

Lygiai prieš metus pasirodė Eugenijaus Krutikovo straipsnis Juodasis rasizmas atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo slenksčio.“ Jo vertimą buvau publikavęs jau nebeegzistuojančiame portale „Šauksmas“ ir Ldiena.LT. Jis organiškai papildo S.Kroydono informaciją.

Juodasis rasizmas atvedė Pietų Afrikos respubliką prie pilietinio karo slenksčio.“

Istoriją apie tai, kaip „Juodosios Afrikos aruodas“ – Pietų Rodezija, nugalėjusi rasizmą ir atėmusi pas baltuosius žemę, virto Zimbabve – pasaulio infliacijos čempione, žino daugelis. Dabar atėmimo iš baltųjų keliu nutarė eiti ir Pietų Afrikos Respublika (PAR) – BRIKS narys ir Rusijos partnerė. Turint omenyje, kad radikalizmas vėl populiarus ir tarp baltųjų, ir tarp juodųjų, ši istorija gali blogai pasibaigti.

Skandalingą projektą, leidžiantį vyriausybei vykdyti baltųjų žemės ekspropriaciją juodaodžių naudai, PAR parlamentas patvirtino praėjusią savaitę. Kalba eina apie „priverstinį išpirkimą“, ir Pretorijoje mano, „kad tai pats svarbiausias sprendimas nuo apartheido žlugimo“, kuris turi pabaigti su „istorine neteisybe“. Prezidentas Džeikobas Zuma ir vadovybė valdančiojo Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) specialiai pabrėžia, kad procesas „neturi sukelti kraujo praliejimo“, kaip tai įvyko kaimyninėje Zimbabvėje. Bet vargu ar pavyks: padėtis PAR kaito visus praėjusius metus, susidūrimai tarp baltojo ir juodojo jaunimo tako kasdieniu naujienų fonu, o ANK vadovybėje nesiliauja vidinės rietenos.

Mokėti ir atgailauti

Laikas pakalbėti tiksliai ir suprantamai: visoje šalyje vyksta teroras prieš baltuosius gyventojus, ypač pastebimas, tarp kitko, kaimo vietovėse, nes stambiuose miestuose baltieji atsitvėrė nuo priešiško pasaulio kvartalų dviejų metrų aukščio sienomis su spygliuota viela. Vienas po kito vyksta teismo procesai prieš narius pogrindinių ar pusiau pogrindinių „balto pasipriešinimo“ judėjimų. Ir toks sprogimą galintis sukelti įstatymas, gali tapti paskutiniu lašu, o toliau gali nutikti baisiausia.
Baltųjų žemių ekspropriacija yra numatyta naujoje šalies konstitucijoje, bet anksčiau tam nebuvo reikiamos procedūros. „Mes patvirtiname, kad žemė bus sugrąžinta mūsų tautai“, – perspėjo Zuma, savo kalboje pasakytoje ANK eilinių metinių proga. Vos prieš mėnesį prezidentas išvengė nepasitikėjimo procedūros: PAR konstitucinis teismas apkaltino Zumą „nepagarba konstitucijai“, bet parlamentas balsavo prieš jo nušalinimą nuo valdžios. Zuma buvo kaltinamas pasakišku biudžeto lėšų iššvaistymu rekonstruojant „kraalia Nkadla“ – jo gimtojo kaimo Kvazulu-Natal provincijoje, kurį prezidentas pavertė ištaiginga asmenine rezidencija. Atsikratęs apkaltos grėsmės, Zuma ėmėsi valyti potencialius savo priešininkus ANK viduje, pašalindamas iš pareigų, pavyzdžiui, premjerą tos pačios Kvazulu-Natal provincijos, kuris, matomai, per daug žino (formaliai šis nušalinimas buvo apiformintas kaip ANK CK sprendimas, bet jį paskelbė prezidentas asmeniškai).
Šiame fone jau pusė metų respublikoje netyla studentų neramumai. Ypač situacija įkaito sausio mėnesį, kada juodaodžiai studentai padegė Šiaurės-Vakarų universitetą Mafikenge, reikalaudami nutraukti dėstymą afrikaans kalba. Mafikenge dėstymas daugiakalbis, bet anglų visi žino trejetukui, todėl dėstyti buvo ketinama tsvana ir zulu – taip, šiomis kalbomis yra problematiška dėstyti, pavyzdžiui fiziką ir anglų literatūrą, bet užtai iš karto atmestų baltuosius studentus-būrus. Tuo pačiu „sukilę už teisingumą“ sunaikino žinomą „aparteido laikų“ meno kūrinių ir paminklų kolekciją, buvusią tame pačiame kampuse.



Visa tai dabar madinga: tai čia, tai ten juodaodžiai studentai gadina ir laužo paminklus istorinėms asmenybėms – universitetų steigėjams ir buvusiems kuratoriams, pradedant Sesiliu Rodsu Keiptauno universitete. Stelenbošo universitete keletą dienų raudonais dažais apipildavo Jaapo Marė – daugiamečio universiteto ir žymaus politiko, pradėjusio paprastu savanoriu anglų-būrų karo laikais, o gyvenimo pabaigoje pareikalavusio Britanijos premjero atsiprašyti už to laiko žvėriškumus. O kol juodaodės studentės pylė dažus, mergaitė iš būrų taip pat metodiškai šiuos dažus nuplaudavo. Pasibaigė viskas mūšiu kampuse, o baltą merginą tiesiog užsiundė „kovos už piliečių teises“ aktyvistai.

Toliau – daugiau. Iš aukštųjų mokyklų ėmė išvarinėti profesorius, skaičiusius paskaitas afrikaans kalba, geru tonu tapo muštynės su studentais-būrais. Kulminacija įvyko regbio mačo metu (dominuojanti sporto rūšis PAR) aikštelėje Universiteto Laisvosios Oranžinės Valstybės Blumfonteine, kada muštynės tarp juodųjų ir baltųjų tapo pilnai nekontroliuojamos. Vyriausybei teko uždaryti tris stambius universitetus toliau nuo nuodėmės.

Štai esant štai tokiai padėčiai Zuma ir prastūmė per ANK kontroliuojamą parlamentą įstatymą dėl baltųjų žemės konfiskacijos. Griežtai kalbant, tai ne visai įstatymas, o pataisa prie jau esamo „Įstatymo dėl restitucijos teisių į žemę“, kuris buvo priimtas dar devintame dešimtmetyje ir ribojo teikimą paraiškų 1998 metais. 18 metus trukusi tema dingo, bet priimta pataisa prailgina terminą iki 2019 metų vasaros. Tai yra kažkoks formalus žemės paveldėtojas privalo kreiptis į teismą ir argumentuotai įrodyti, kad jo protėviai valdė kažkurią žemę, o po to atėjo pikti balti žmonės ir žemę nusavino. Pareiškėjas gali atsisakyti nuo teisės į žemės valdą ir tenkintis pinigine kompensacija, kurią jam privalės išmokėti baltieji fermeriai.

Iki 1998 buvo pateikta apie 80 tūkstančių paraiškų, ir absoliuti dauguma prašė būtent pinigų, o nežemės. Dabar laukiama maždaug penkis kartus daugiau paraiškų, o pačią didžiausią bombą po valstybe ruošiasi padėti ekstravagantiškas karalius zulu Gudvill Zvelitini. Jo paraiška apima ne tiktai istorinę Kvazulu-Natal provinciją, bet ir išeina už jos ribų – į Rytų Keipą, Karą, Laisvąją Oranžinę Respubliką ir Mpumalangą (Nelsptreitą). Karalius pasirengęs parodyti kilniaširdiškumą neišvaryti fermerius iš jų žemių – jeigu, žinoma, jam sumokės. „Ten, kur restitucija negalima, reikia ieškoti alternatyvos finansinės kompensacijos formos“, pasakė jo advokatas Džeromas Ngvenja.

Didysis permalimas

Pietų Afrika – šalis su sunkiu klimatu ir druskingomis dirvomis, žemės ūkiui tinka ne daugiau 15% žemės. Bet šie 15% buvo naudojami protingai. Afrikoje dirvas sparčiai veikia erozija, ir afrikaneriai pasiekė idealią žemės apsaugą, kaip ir pačius ūkininkavimo metodus. To rezultate PAR ne tik apsirūpina pati žemės ūkio produktais, nepaisant greitai augančio sąskaita migrantų gyventojų skaičiaus, bet ir eksportuoja 140 vaisių rūšių į Europą, Kiniją ir Ameriką. Visa tai išlaiko tradicinės šeimyninės būrų fermos, kurių dydžiai kartais tikrai įspūdingi – taip jau istoriškai susiklostė. Pati jų istorija tokia, kad Zumos vardo žemės restitucija gali galutinai sugriauti pamatus ir taip jau probleminės valstybės ir sukelti atvirą pilietinį karą.

Pas žmones gyvenančius už PAR ir Zimbabvės ribų, švelniai kalbant, iškreiptas suvokimas apie istoriją vietinių žemės, teritorinius ir tarprasinius santykius. Jų skaičiuje ir pas rusus, kurių veiksnioji dalis išaugo ant tarybinės propagandos štampų apie aparteidą, rasizmą ir nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą. Aprašymas tolimos ir mažai kam įdomios šalies buvo suvedama į: pikti europiečiai, genami savanaudiškų-kapitalistinių tikslų, išsilaipino pietinėje Afrikos dalyje, ginklo jėga pavergė taikias juodaodes tautas ir atėmė žemę, ant kurios nuo seno gyveno taikingos tautos ir kurios jos gėrybėmis naudojosi.

Tai ne visai taip. Ten, kur išsilaipino pirmieji naujakuriai (tai buvo pagrinde olandai ir prancūzai-hugenotai, kurie vėliau suformavo afrikanerių naciją, tai yra dabartinės Kapskų provincijos ir Karu),
visai niekas negyveno. Skverbimasis į kontinento gilumą vyko tuo pačiu metu su Šiaurės Amerikos kolonizacija, bet kur kas sunkesnėmis savanos ir pusdykumės sąlygomis. Būrai keliavo organizuotai (tai vadinama „trekas“), ant įžymiųjų dengtų vežimų, kinkytų mulais, o svarbiausiai – ne visai savanoriškai, nes juos stūmė anglai, ėmę kontroliuoti pietinį kontinento krantą po Napoleono karų. O dykumoje ir būše gyveno gottentotai (dar vadinami choi-choi ir bušmenais) – klajoklių gentys kapoidinės rasės, iki tol neturėję supratimo apie privačią nuosavybę. Ir neturėjo jie jokios žemės, kurią būtų galima ciniškai atimti ir nusavinti.



Afrikaneriai pasižymėjo išimtiniu protestantišku darbštumu ir jokios kitos veiklos, išskyrus žemės ūkį, nežinojo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Jie nebuvo pūkuoti, bet be abejonės buvo balti – tokie patys, kaip anglai. Bet anglų ekspansija vertė juos kraustytis vis giliau į kontinentą, o pasibaigė visa tai „Didžiuoju treku“ – masine būrų išeitimi ant jų vežimų toliau nuo anglų kolonijinės administracijos, į Veldo plokštikalnę, kur jie pirmą kartą ir susidūrė su bantukalbia zulu tauta, kuri judėjo priešpriešiais. Zulu tuo periodu pergyveno kažką panašaus į nacionalinį klestėjimą, kurį Pretorijoje priimta vadinti labai tiksliu žodžiu „mfekane“ – „permalimas“. Genami sausros, jie judėjo į vakarus nuo savo istorinio arealo, naikindami jiems kelyje pakliūnančius klanus, įskaitant ir giminingus. Užgrobę kaimą, zulusai užmušinėjo visus vyrus ir berniukus, bet daugelis žinojo apie jų artėjimą ir išvykdavo. Įvyko „domino efektas“: teritorija šiandieninių Kvazulu-Natal, Gautenga, Limpopo, Zimbabvė buvo užgrobtos negailestingų zulų. O išgyvenę arba pasislėpę tuo metu nepraeinamuose kalnuose (Lesoto), pabėgo į šiaurę ir galiausiai sulaukėjo nepažįstame klimate. Iki dabar niekas neapskaičiavo, kiek kaimynų sunaikino metu mfekane zulusai, bet sąskaita eina šimtais tūkstančių, kai kas kalba apie du milijonus. Ir tai – nežinant šaunamųjų ginklų. Liudininkai (pagrindinai krikščionių misionieriai) liudijo apie tūkstančius mirštančių nuo bado smulkių genčių, bėgusių nuo zulusų iki pat Didžiųjų ežerų. Ten, džiunglėse ir tropiniame klimate, buvę bušo ir veldo gyventojai masiškai mirė nuo peršalimo ir maliarijos.

Zulu niekada žemės nedirbo, tai buvo skaitoma gėdingu užsiėmimu, tinkančiu tiktai vergams. Visi zulų vyrai buvo apmokyti tiktai kariati, o pati gentis vadovaujant Čake, Dingisvajo ir Mzilikazi buvo kaip viena didelė karo stovykla. Ir štai ją užgriūna būrai su savo vežimais, mulais, šautuvais, barzdomis ir Biblija. Pirma, ką padarė zulusai, – užmušė ir suėdė pirmuosius afrikanerių pasiuntinius. Prasidėjo eilė pasienio susidūrimų, kurių pasekoje susiformavo daugiau-mažiau suprantamas rubežius tarp zulu imperijos ir dviejų būrų respublikų – Transvaaliu ir Oranžine Laisvąja Respublika.

Tokiu būdu, jokių pretenzijų dėl „vargšų negrų žemės užgrobimo“ baltiesiems negali būti. Afrikaneriai beveik tris šimtus metų karta po kartos arė netinkamą žemdirbystei bušą ir veldą, sodino vynuoges ir vaismedžius, o ten, kur buvo bent koks vanduo, veisė kaimenes buivolų ir stručių. Po to juos prisivydavo anglai, viską kas sukaupta tekdavo mesti – ir keliauti į nežinomybę. Žinoma, rasizmo niekas neanuliavo, tada jis buvo gyvenimo norma visiems europiečiams, bet daugumai vietinių genčių geriau buvo dirbti fermoje pas būrą, negu pakliūti po zuluso kirviu.

Tas trumpas taikos periodas pasibaigė, kada anglai surado deimantus. Po to jų jau nebuvo įmanoma sustabdyti. 1879 metais jie įsiveržė į zulų imperiją ir ją sunaikino per pusę metų. Karalienės viktorijos valdžia išplito po visą Pietų Afriką, išskyrus būrų respublikas, bet ir jos buvo pavergtos dviejų anglų-būrų karų metu, per kuriuos anglai pademonstravo retą žiaurumą. Būtent tada buvo išrastos koncentracijos stovyklos, normalia praktika tapo masiniai sušaudymai, totalus nuosavybės naikinimas ir civilinės infrastruktūros griovimas. Kaip atsaką būrai taikė partizaninę taktiką, bet jėgos buvo nelygios.

Tiesa, kai kuriuose regionuose anglai bandė privačiai susitarti su zulusų vadais. Taip, Sesilis Rods oficialiai nupirko pas Lebengulą – vadą ndebele (atskylusi nuo zulusų gentis, gyvenanti šiandieninės Zimbabvės ir Zambijos teritorijose) – teisę įsisavinti jo žemę. Sandorio lygiateisiškumą galima ginčyti iš aukštos moralės pozicijų, bet tai, kad ji buvo teisėta abiem susitariančioms pusėms, nėra abejonės. 1884 metais vadas Dinuzulu, susidūręs su suokalbiu, pakvietė kaimynus, būrus iš Transvaalio, susidoroti su maištininkais, pažadėjęs už šia pagalbą maždaug 10 400 kvadratinius kilometrus žemės, tai yra maždaug trečdalį Zululendo. Ir po pergalės būrų samdinių prieš „opoziciją“, kaip nebūtų keista, įvykdė savo pažadus, perduodamas Transvaaliui teritoriją. Ir kyla klausimas, kaip šį sandorį ruošiasi paneigti teismo keliu dabartinis karalius.

Vienas buras-viena kulka“

„Teisingumo atstatymas“ PAR kaimynėje Zimbabvėje baigėsi liūdnai. Baltieji buvo praktiškai nuvaryti ne tik nuo žemės, bet ir iš valstybės. Kas nesutiko – tą žudė. Prezidentas Mugabė neoficialiai leido užgrobti fermerių žemes ne pagal buvusią nuosavybės teisę (tokios teisės tiesiog nebuvo), o šiaip sau – be kokios nors kompensacijos net už gyvulius ir turtą. Prioritetas buvo atiduodamas nacionalinio-išsivaduojamojo kovos veteranams, buvusiems partizanams, kurie skaitė žemes apdovanojimu už tarnavimą, bet jos dirbti ir valdyti buivolus nemokėjo. Į ganyklas išleisdavo šimtus vietinių ožkų. Šios ožkos linkusios ėsti viską, ką mato, su šaknimis, ir per du sezonus ganyklos virsdavo į dykumą. Buivolai ir karvės, kuriuos atveždavo iš PAR, išmirdavo.



Taip prasidėjo badas. Galų gale Nacionalinio banko vadovas kreipėsi į prezidentą Mugabę su prašymu leisti baltiesiems fermeriams sugrįžti, kad pataisyti padėtį. Sureagavo į šį prašymą, kas charakteringa, ne prezidentas ir net ne ekonomikos bloko ministras, o vadovas saugumo tarnybos Didimus Mutata, kuris paaiškino bankininkui, kad „mūsų žemė-tiktai juodiesiems, ji mūsų visiems laikams, ir mes niekam jos neatiduosim“. Apie tolimesnį bankininko likimą niekas nežinoma. O žmogus tiesiog daržovių auginimą norėjo pataisyti.

Pietų Afrikos „žemės restitucijos“ projektas, žinoma, ne toks žmogėdriškas, kaip Zimbabvėje. Bet iš šalies išvyko maždaug milijonas baltųjų, užtai atvyko 10 milijonų migrantų, kurie žymiai neturtingesni už vietinius nepriklausomai nuo kilmės. „Aparteidas atvirkščiai“ dabar įprastinis buitinis reiškinys, nežiūrint į viešai-parodomąjį multikultūralizmą. Išprievartavimai nepatenka į laikraščių skiltis, tapę statistika. Baltieji fermeriai aktyviai ginkluojasi.

Šiame fone atsinaujino pogrindinė veikla slaptų organizacijų, jų skaičiuje Bruderbondo. Žinoma, egzistuoja nedidelis tarpsluoksnis liberalios inteligentijos, kuri tęsia politiką nuolaidžiauti afrikietiškam nacionalizmui ir revanšizmui. Bet vienas iš jos buvusių ruporų – anglakalbis būras ir Nobelio literatūros premijos laureatas Džonas Kutzee – staiga parašė sukrečiančią apysaką „Negarbingumas“, kurioje aprašyta kaip tik šeimos iš fermos žuvimo istorija su visomis smulkmenomis – užgrobimu, išprievartavimais, slogiu pojūčiu griūvimo dar nesenai klestėjusio pasaulio. Vadovais naujojo baltojo pasipriešinimo PAR tapo būtent jaunimo lyderiai, įskaitant populiarius rokerius, dainuojančius afrikanaas kalba (pavyzdžiui, Bok van Blerk ir Stiven Hofmer). Vietą nužudytojo būrų pasipriešinimo lyderio Judžino Terblanšo vietą irgi užėmė jauni. Nužudytas jis buvo, tarp kitko, savo fermoje – samdomų sezoninių darbininkų (žinoma, juodaodžių), bet tarp baltųjų aktyviai aptariamos užsakytos žmogžudystės versijos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Džeikobas Zuma prastūmė tokį sprogstamą įstatymą išimtinai tik tam, kad nukreipti dėmesį nuo savo personos – nuo korupcijos skandalų, bandymo pareikšti nepasitikėjimą ir ekonomikos krizės. Bet tai grynai europietiška logika. Zuma gali ryžtis sugriauti vieną iš savo šalies ekonomikos ramsčių ir pradėti pilietinį karą su nenuspėjamu rezultatu vardan kokių nors „aukščiausiųjų tikslų“. Jis stabmeldys ir oficialiai turi daug žmonų. Protėvių dvasios pilnai gali reikalauti gražinti žemę, net jeigu ji jiems niekada nepriklausė. Ir taip, „Vienas būras – viena kulka“. Šis lozungas buvo kur kas populiaresnis, negu priimtas Europoje „Vienas žmogus – vienas balsas“.


Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą