Kaip vyko katalikybės judaizacija

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija 2 dalis.  3 dalis. 4 dalis.

http://www.3rm.info/publications/63176-ot-ucheniya-prezreniya-k-ucheniyu-uvazheniya-kak-proizoshla-iudaizaciya-katolicizma-chetverikova-on.html

Nepastebimai, be kokių nors platesnių apibendrinimų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažo asmenų rato viduje katalikų viršūnės įvykdyta krikščioniško mokymo apie Kristaus Bažnyčią revizija ir įvykdytas perėjimas prie judėjų dievo garbinimo ir prie bendro su judėjais laukimo to, ką jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu.

Lygiai prieš pusę amžiaus katalikybės viduje įvyko perversmas, padėjusį pagrindą viduje jos žydaujančiųjų erezijai, kuri įgyvendinama vaizduojant ją, kaip žydų – katalikų „dialogą“. Kalbu apie deklaraciją Nostra aetate 1965 m., pakeitusią krikščionišką mokymą apie Kristaus Bažnyčią ir perėmusią žydų požiūrį į santykį tarp Naujojo ir Senojo Testamentų ir į žydų tautos išrinktumą. Šis įvykis buvo ruošiamas senai ir tapo rezultatu giluminės idėjinės diversijos, sukurtos judėjų teologų ir filosofų ir įgyvendintos vadovybės pačios Katalikų bažnyčios vadovybės (čia reikia pabrėžti, kad sąvoką „katalikų bažnyčia“ mes vartojame ne Kristaus Bažnyčios reikšme, bet reikšme instituto, kuris yra kvazibažnyčia).

Kaip žinoma, krikščionybė moko, kad išrinktumas senovinės žydų tautos buvo tame, kad, išsaugojus tikrąjį monoteizmą, sulaukti Mesijo sulaukimą, o po to nešti Gerąją Naujieną apie jo atėjimą pasaulio tautoms, ką ir atliko apaštalai. Tačiau žydų tauta atstūmė Mesiją – Išganytoją Kristų, kurį liudijo pranašai, ir tuo pačiu užbaigė savo išrinktumo periodą, perduotą apaštalams ir toms krikščionių bendruomenėms, kurios tapo pagrindu naujosios Dievo tautos – Kristaus Bažnyčios.

Paties Kristus buvo žydams pasakyta: „Todėl sakau jums, kad Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos jo vaisių. Ir tas, kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas. Išgirdę jo posakį, vyresnieji šventikai ir fariziejai suprato, kad Jis kalba apie juos, ir stengėsi Jį suimti, tačiau pabijojo tautos, nes Jį laikė pranašu“ (Mt 21, 43-46). Ir jeigu, kaip sakė apaštalas, Kristaus Bažnyčia yra „išrinktoji giminė…, šventoji tauta, žmonės, paimti į globą“ (1Pt 2,9), tai bet kokie tvirtinimai apie, neva, besitęsiantį išrinktumą visos žydų tautos yra teologiškai nepagrįsti.

Būtent šis teiginys buvo kategoriškai atmestas fariziejų ir suformuluotas jų mokymo apie talmudinį judaizmą ir tapo pagridiniu jų kritikos objektu. Judaizmas tvirtino ir tebetvirtina apie išskirtinę judėjų teisę, garantuojamą jiems pačiu gimimo faktu, į viešpataujančią padėtį pasaulyje, vertinant krikščionybę arba kaip stabmeldystę, arba kaip priimtiną nežydams monoteizmo formą, vedančią juos prie Izraelio dievo garbinimo. Pastarasis teiginys priklauso Maimonidui, ir būtent jis tapo pagrindu plano sugriauti iš vidaus katalikų mokymą. Žymų indėlį į šio plano parengimą įnešė italų rabinas mokslininkas-kabalistas Elias  Benamozeghas (1823 – 1900), kurį vadina „italų judaizmo Platonu“ ir „vienu iš šiuolaikinės judaizmo minties mokytojų“[1].

1884 m. E. Benamozeghas (1823 – 1900) išleido savo knygą „Izraelis ir Žmonija. Universalios religijos tyrinėjimai ir jų sprendimas“, kurioje Katalikų bažnyčiai buvo pasiūlyta reformuoti savo mokymą trimis kryptimis:

– pakeisti požiūrį į žydų tautą, kuri turi būti reabilituota kaip vyresnioji tauta, kaip dvasininkų tauta, „kuri sugebėjo išsaugoti neiškreiptą pirmykštę religiją“. Ši tauta nėra dievažudė, nebuvo atstumta Dievo, o, priešingai – pašaukta laiduoti visos žmonijos laimę ir vienybę; – „atsisakyti Dieviškojo Kristaus“, Žmogaus Sūnaus, kuris buvo paprastas rabinas, žydas ir juo ir liko. Skelbti Kristų galima tik kaip žmogų, kuris pasiūlė mokymą apie dorovę vardan visų žmonių laimės; – sutikti su nauja aiškinimu, bet ne Trejybės paslapties panaikinimu.

Tik išpildžius šias tris sąlygas, katalikų bažnyčia taps „tikros katalikybės Bažnyčia“, tos katalikybės, kurią Benamozeghas vadina noachizmu – religija visoms tautoms, kurios priklauso „krikščioniškajai erdvei“.

Noachizmas – tai Noacho (Nojaus) įstatymai, kurių nėra Toroje ir kurie buvo įvesti Talmudo išminčių (Sinedrin 56 traktatas), remiantis Toros žodžių bei žodžių junginių aiškinimo principais. Noachizmas išeina iš to, kad yra tik du išsigelbėjimo keliai: žydams, liekantiems Dievo išrinktaisiais – tai griežtas vykdymas 613 Talmūdo įsakymų vykdymas, o nežydams (jei tik jie nėra priėmę gijuro, t.y. netapę žydais) – septynių Nojaus įsakymų laikymasis. Tai tas minimalus reikalavimų sąrašas, kurius, pagal judėjų mokymą, Dievas davė Adomui ir Nojui:

1) tikėjimas į vieną Dievą ir stabmeldystės draudimas;

2) Dievo garbinimas ir draudimas jį niekinti;

3) pagarba žmogaus gyvybei ir draudimas žudyti;

4) šeimos gerbimas ir draudimas svetimauti;

5) artimo nuosavybės gerbimas ir draudimas vogti; 6)gyvų būtybių gerbimas ir draudimas vartoti valgiui kūną, atpjautą iš gyvo gyvulio; 7) teisėjų paskyrimas,  pareiga sukurti teisingą teisinę sistemą [2].

Ryšium su šiais įsakymais nauju Katalikų bažnyčios tikslu turi tapti noachistinio humanizmo mokymas ir jo sklaida, o popiežiaus primatas įgalins šiuo pagrindu suvienyti visus, kurie laiko save krikščionimis. Noachizmo religija virs „prigimtinės moralės religija“, kurios universalumas suvienys visą žmoniją po žydų tautos pradmeniu.

Takiu būdu, planas buvo sukurtas, ir prasidėjo paieškos, kaip jį įgyvendinti. Pirmieji katalikų – žydų „dialogo“ žingsniai buvo žengti dar prieš II pas. karą. Didelį vaidmenį čia suvaidino žymus žydų filosofas bei teoretikas Martinas Buberis (1878 – 1965), pasiūlęs žydų ir krikščionių dialogą kaip dviejų tikėjimų arba „dviejų kelių“ dialogo koncepciją. Jis žvelgė į Kristų I a. judaizmo  kontekste, laikydamas, kad Kristus buvo žydas ir jų „didysis brolis“ ir kad į krikščionybę galima žiūrėti  kaip į kelią pas Dievą. Atsiliepdami į tai, kai kurie katalikų teologai bei filosofai ėmė ginti pozityvius teologinius priėjimus prie rabinų mokymo, skatindami krikščionis žvelgti į jį pagarbiai. Tačiau jų bandymai pakeisti bažnytinės vadovybės požiūrį tada nepavyko.

Karo periodo įvykiai ir ta taikymosi pozicija, kurią nacistinio režimo atžvilgiu užėmė Katalikų bažnyčia, sukūrė visiškai naują situaciją, kurioje, įsukę holokausto temą, judėjų lyderiai gavo į rankas galingą popiežystės spaudimo įrankį.

2 dalis. 3 dalis. 4 dalis.