Prezidento rinkimų
išvakarėse KP korespondentė Darja Aslamova pasivaikščojo po
Paryžių, kad sužinoti, kas eis balsuoti už „Nacionalinio
fronto“ lyderę.
„Salam aleikum!“ -
džiaugsmingai sveikina juodas prancūziškas pardavėjas madam
apsivilkusi hidžabą, milžiniškų dydžių moterį su vežimėliu
ant ratukų. Ji priekabiai atrenka daržoves šeimos pietums, kurių
pakaks kokių dvidešimčiai žmonių. Paryžiaus 19 rajone prekyba
dieną pačiame įkarštyje. Arabų pardavėjai kviečia pirkėjus ir
tuo pačiu šūkalioja ant padėjėjų, kurie tampo dėžes su
pomidorais ir žalumynais: „Jala, Jala!“ (
Greitai, greitai arabiškai). Aš
mėginu surasti bent vieną baltą veidą. Ir štai matau nejauną
prancūzą, kuris prekiauja austrėmis ir nuostabia šviežia žuvimi.
Aš džiaugsmingai puolu prie jo: „Austrės, tikriausiai, iš
Normandijos?“. „Na kokia ten Normandija! Visos šios prekės iš
Portugalijos. Tenai krizė, ir viskas pigu“. „O kur realizuoja
prekes prancūzų žvejai?“- nustebusi klausiu aš. Pardavėjas
gūžčioja pečiais: „Gal į restoranus. O man vis tiek. Mūsų
žvejai užlaužia kainas — oho-gi! Na ir kas čia pirks normandų
austres? Jūs į veidus pažiūrėkite. Aš čia vienintelis
baltasis. Net kamamberą parduoda dvi juodos mergiotės“.
Naktį pas mane
„specoperacija“ arabų kvartale Paryžiaus šiaurėje. Savanoriai
klijuoja kandidatės į Prancūzijos prezidentus Le Pen plakatus.
Vėlai vakare mane paima furgonėlis su buvusiu prancūzų
legionieriumi Draganu Markoviču (taip jį vadina pagal prancūzišką
pasą, bet aš žinau, kad vardas netikras: prancūzų legione visi
keičia vardus). Aš truputi kalbu serbiškai, Draganas — rusiškai.
„Džibuti kariavai? - klausiu Dragano. - Aš buvau ten 1998 metais.
Kafe de Pari atsimeni?“ „Tu buvai Džibutyje? Tai tu mano rusiška
sesė! Ir tu pameni kafe de Pari?“ Tai kaip tai užmiršti!
Keturiasdešimt laipsnių karščio, hašišas, kontrabandinis
viskis, etiopų prostitutės ir lenkų ir rusų legionierių
muštynės.
Draganas, aukštas,
gyslotas, stiprus vaikinas (tarp kitko, Marin Le Pen asmens
sargybinis) aiškina man, kodėl „balkanų mafija“ (taip
Prancūzijoje vadina visus išeivius iš Balkanų) stojo ginti naują
Žaną D'Ark“: „Mes balti, krikščionys, civilizuoti žmonės.
Prancūzų tuose kvartaluose, kur mes dirbame, tiesiog užmuš. O
mūsų arabai bijo. Žinai, kodėl? Todėl kad balkaniečiai nesenai
perėjo karą ir pasiruošę kovoti. Mes ne „pičkice“. (Ups! Aš
neversiu šito žodžio, nes parausiu. D.A.) Mano užduotis —
saugoti tuos, kas klijuoja Marin Le Pen plakatus. Darome tai
vidunakty, o kai kada arčiau ryto, jei visai pavojinga“. „Bet
kodėl? - stebiuosi aš. - „Tarp negrų ir arabų Marin aiškiai
nepopuliari“. „Todėl kad šiuose kvartaluose liko seni
prancūzai, o taip pat imigrantai iš Europos, kurie ją palaiko. Mes
norime parodyti jiems, kad mes nebijome, kad net tokiuose
siaubinguose rajonuose atsiranda narsuoliai, pasirengę eiti už ją“.
Judrioje kryžkelėje mes
susitinkame su maloniu dar jaunatvišku prancūzų savanoriu su
išterliotais specialiais drabužiais vardu Žanas. Jis turi juristo
išsilavinimą, jis net kalba angliškai! Pats
save jis vadina rentje (išnuomoja
šeimos butą,
ir iš to gyvena). Pas Žaną rankose kibiras su klijais ir plakatai.
„Aš klijuoju plakatus su Marin iš politinių įsitikinimų“, -
aiškina jis. Pas mano serbišką brolį Draganą sunkus metalinis
strypas gynybai nuo užpuolimo.
Sekančias dvidešimt
minučių mano prancūzų kalba praturtėja daugybe vietinių
keiksmažodžių. Mums signalizuoja mašinos, juodi ir arabai šaukia
įžeidimus. Viena putli negrė beveik išvirsta iš automobilio
lango ir aršiai rėkia: „Lepenizmas nepraeis! Niekada
Marin nebus prezidentu mano šalyje!“
Kas žinotų, kur jos šalis! Įsitempiame mes tik
vieną kartą, kada prie mūsų privažiuoja didžiulis negras ant
motociklo. „Nešdinkitės iš čia! Eikite
į baltus kvartalus!“ Draganas
atsistoja į kovinę poziciją ir rėkia:
„O ką, čia ne Prancūzija?!“ „Ne! Čia Afrika! Tiktai
pabandykite pereiti tiltą, ten jus sutiks mūsų vaikinai“. „Jau
ten mes tikrai pereisim!“ - su įkarščiu rėkia savo balkaniška
prancūzų kalba Draganas.
Vėlai naktį Draganas
paveža mane iki viešbučio. Jis rūškanas ir nekalbus. „Jeigu
Marin nelaimės šį kartą, mums, baltiesiems, galas, - sako jis. -
Kito šanso nebus“. „Taip, metro mano skaičiavimais septyniems
spalvotiems tenka vienas baltas, - patvirtinu aš. - Po penkių metų
jų skaičius padvigubės“. „Kur eiti? Tapti banditu nenoriu,
nors aš žinau, kaip tai daroma. Svajojau vykti į Rusiją, bet ten
man patinka tiktai Putinas. O aplink jį oligarchai. Jie man ir
Prancūzijoje įgriso. Na, ką mes vis apie liūdnus dalykus? Aš
žinau Paryžiuje vieną serbų restoranėlį, ten puikūs
pleskavicai (kotletai su sūriu)“. „Taip, šviesi mintis!“ (
Visą gyvenimą svajojau pavalgyti Paryžiuje serbiškų kotletų).
Mano viešbutis Paryžiaus
centre jau uždarytas. Aš skambinu, ir senas negras, tempdamas
podagriškas kojas, atidaro man duris. Jis murma, kad padorūs žmonės
taip vėlai naktį neslankioja. Aš jau tris dienas svajoju jį
apskųsti žvaliam arabui menedžeriui, bet bijau, kad mane apkaltins
rasizmu. Liftas, sergantis reumatizmu, sulaužyta spyna į duris,
apiplėšytos sienos, 19 amžiaus tualetas, mažytis kambarėlis, į
kurios kampus aš jau įsistačiau dešimtį mėlynių. Neapkenčiu
Paryžiaus! Dievinu Paryžių! Bet jis išplaukia
į romantišką praeitį, kaip „Titanikas“.
O aš vis dar jaučiu kvapą purvinų vyriškų kojinių (būtent
taip kvepia geriausias paryžietiškas rokforo sūris).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą