Portale Ldiena
šiandien perskaičiau straipsnį „Antroji Soroso invazija į
Lietuvos žemes“.
Jame rašoma: „Po aštuonerių metų
pertraukos į šalį grįžta Atviros Lietuvos Fondas, kuris tapo
George Soroso — visų "spalvotųjų revoliucijų" ne tik
buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, bet ir pasaulyje, protėvio —
vizitine kortele.“
Straipsnio autorius, išvardinęs visas
Sorošo fondo Lietuvai padarytas kiaulystes, apie jo sugįžimo
priežastį rašo: „Po dvejų metų Lietuvoje vyks didelio masto
permainos valdžioje. 2019-ųjų pavasarį tuo pačiu metu vyks
prezidento, Lietuvos deputatų Europos Parlamente, merų ir
savivaldybių deputatų rinkimai.
Neduok Dieve, žmonės vėl "balsuos
savo protu ir širdimi", kaip 2016-ųjų rudenį parlamento
rinkimuose! Tada nuskambėjo pavojingas skambutis, peraugęs į
sirenos kaukimą. Pirmą kartą per 26 šiuolaikinės valstybės
istorijos metus rinkėjai nepakluso ir atsisakė atiduoti valdžią
dviem sisteminėms partijoms — konservatoriams ir
socialdemokratams. Kad šitai nepasikartotų 2019 metų pavasarį,
Atviros Lietuvos Fondas atsipalaidavusiems gyventojams paaiškins
"partijos ir vyriausybės politiką". Kartu ir kontroliuos
kaimyninių šalių piliečių veržimąsi į laisvę.“
Taip, 2019 metų rinkimai, matomai, yra
viena iš Sorošo fondo sugrįžimo priežasčių, bet, mano galva,
ji ne pagrindinė. Pagrindinis Sorošo (Rotšildų parankinio)
tikslas sukelti karą su Rusiją. Juk ne veltui Lietuva paversta NATO
poligonu, ne veltui iš jos evakuota 1 milijonas gyventojų, ne
veltui Lietuvoje keliama nesibaigianti militaristinė isterija.
Būdama JAV valstybės sekretore Hiari
Klinton Lietuvą pavadino „pafrontės valstybe“. Jei yra
pafrontė, bus ir frontas. Frontas bus Ukrainoje, jis jau ten yra.
Lietuva jau dalyvauja šiame kare su Rusija, veža šovinius,
ginklus, gydo sužeistuosius, veržte veržiasi į mūšį.
Mano nuomone, Sorošas, kuris yra
Rotšildų klano planų vykdytojas, sugrąžino savo fondą į
Lietuvą karo organizavimo tikslu.
Apie naujo karo perspektyvą prof.
Valentinas Katasonovas kalba savo interviu (žiūr. video).
Katasonovas sako: „Šiandien
pasikartoja 80 metų senumo istorija, kada užkulisiniai šeimininkai
suruošė didelį karą Europoje. Tik tada į skirtingas barjero
puses pastatė Vokietiją ir Tarybų Sąjungą. Čia daug
nesuprantamo, galima prisiminti industrializaciją. Industrializacija
tai didžioji Tarybinės liaudies pergalė, bet tuo pačiu, nors TSRS
buvo ekonominėje blokadoje, industrializacija vyko. Aš kaip
ekonomistas lig šiol negaliu šios industrializacijos paslapčių
iššifruoti. Vokietija buvo labiau suprantama, ten vyko
pripumpavimas amerikietiškų kapitalų. Faktiškai buvo paminti visi
Paryžiaus taikos konferencijos nutarimai dėl Vokietijos
militarizacijos. Šiandien peršasi tam tikros paralelės, tik vietoj
Vokietijos šiandien naudojama Ukraina, irgi nacizmo kvapelis jau
sklinda iš ten, iš tos pusės, iš užsienio. Suprantama, kad
Ukrainos ir Rusijos svorio kategorijos yra nesulyginamos, bet aš
negaliu atmesti, kad prie Ukrainos gali būti prijungti kiti
sąjungininkai ir sumoje bus užtikrintas abiejų pusių paritetas.
Mano galvoje kyla tokios paralelės.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą