Rinkimuose į Lietuvos
prezidento postą balsavau už Arvydo Juozaičio kandidatūrą.
Pasirinkau tą, kuris man atrodė geriausias, kuriuo pasitikėjau nuo
Sąjūdžio laikų. Maniau, kad ateityje valia dalies Lietuvos žmonių
peraugs į kokį nors judėjimą, politinę partiją, kuriai vadovaus
Juozaitis. Logiška. Arba judėjimas į priekį, arba mirtis, kitaip
po saule nebūna.
Tik ar judėjimas į
priekį gali vykti tuomet, kai prie kojų prikabinamas balastas,
grupė politinių mastodontų-lūzerių? Tokiais aš laikau
atskalūnus nuo Rolando Pakso partijos („šiku ir tekšnoju“) ir
buvusius neoliberalius „socdemus“, per tris dešimtmečius iki
ausų korumpuotus ir susidirbusius.
Šią publiką, su kuria
sumanė „tuoktis“ A.Juozaitis „pagal išskaičiavimą“,
slapčia jau kurį laiką jiems piršosi, aš skaitau nulio vertės,
nulinio svorio.
Jei prie vieneto pridėsime
0, tai ir liks vienetas, bet ne du.
Labai gali būti, kad šių
„tuoktuvių“ balansas įgaus ir minuso ženklą, nes po tokio
Juozaičio akibrokšto, vargu ar kas norės balsuoti už šį
politinį darinį.
Aš tikrai už tokią
partiją nebalsuosiu, nes tai bus eilinė apgavystė Lietuvos
žmonėms: gauja verslininkų prie politikos, kuriems svarbu ne
Lietuvos ateitis, ne jos klestėjimas, o asmeninis pralobimas. Nauji
Juozaičio draugai tempia paskui save pilnus karučius jų anksčiau
pridirbto mėšlo, nuo kurio greitai prasmirs ir Juozaitis.
Esu labai nusivylęs.
Netekome dar vieno sąjūdiečio. Aš taip tikėjausi, kad Juozaitis
prisikėlė iš politinio nekropolio, sugrįžo į politiką. Gaila,
kad jis prisikėlė jau gerokai moraliai suiręs.
Visos mano publikacijos yra skelbiamos portale https://manolietuva.com/
Visos mano publikacijos yra skelbiamos portale https://manolietuva.com/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą