Draugystę
kaimynams reikia nešti ne tankais, bet gerais darbais...
Kai žlugo TSRS
ir LTSR, atrodė, kad viskas eis toliau laisvės ir demokratijos
keliu. Sovietinius karius išlydėjome be šūvio – su gėlėmis.
Savanorių entuziastų tarnauti Lietuvos kariuomenėje buvo tiek daug,
kad pasirinkti buvo iš ko. Pasiaukoję jaunuoliai civilinius
drabužius keitė į karinę uniformą. To meto politikai daug
jaunuolių atstūmė nuo pareigos tarnauti Tėvynei. Dalis apviltų
jaunuolių ir jaunų šeimų dėl apgaulingų bankų griūčių, su
paskolomis bankams, nedarbas, teisingumo neradimas teismuose,
apvilti, neįvertinti - emigravo.
Tuomet dar nenutrūkę
glaudūs daugelio metų sielovadiniai pogrindžio ryšiai kun.
Alfonsą Bulotą jungė su Kaliningrado, Baltarusijos, Ukrainos
(Užkarpatės) tikinčiaisiais.
„Girdėjau ir mačiau
jų pastangas, siekiant laisvės. Girdėjau ir mačiau mane
areštavusius, jutau jų neapykantą tikintiesiems. Mane, kaip
kunigą, keliai vedė apaštalauti ten, kur tarybinio režimo buvo
sunaikintos bažnyčios ir cerkvės, kur tikintieji meldėsi tik
namuose, kur kunigai negalėjo viešai dėvėti liturginių rūbų.
Tos sielovadinės kelionės man leisdavo atitrūkti ir nuo Lietuvoje
vykstančio dvasininkų persekiojimo, sekimo, žlugdymo. Tai
prasidėjo nuo Kunigų seminarijoje studijų laikų. Kas netarnavo
su savo kunigišku pašaukimu kagėbistiniam komunistiniam režimui
ir jų pataikūnams, tas buvo smerkiamas, persekiojamas. Netgi
Lietuvos nepriklausomybės metais neatsakant prezidentūrai į
svarbius aukščiausio bažnyčios vadovo Jo eminencijos Lietuvos
kardinolo V. Sladkevičiaus raštus Prezidentui V. Adamkui, ką ir
šiandieną paliudija kegebistinių liekanų atviras žiniasklaidoje
tyčiojimasis iš kardinolo - prisimena kunigas A. Bulotas.
Su komunizmo
Lietuvoje žlugimu ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimu,
prasidėjo pokyčiai ir kitose sąjunginėse respublikose, bet ne
riaušėmis, o religijos laisve. Baltarusijoje pirmasis laisvės
reiškinys - religijos laisvė. Iki tol milijoninis Minsko miestas
neturėjo katalikų bažnyčios. Tada pogrindžio sąlygomis vienas
lietuvis kunigas vieno daugiabučio namo bute, kurio savininkė
buvusi partizanė, įrengė koplyčią. Senoji katedra buvo paversta
kino ir kultūros namais. Laisvė Baltarusijoje prasidėjo malda ir
Dievo grąžinimo į visuomenę. Grąžinus katedrą, tikintieji
kunigą A.Bulotą pakvietė į šventovės atšventinimo pamaldas.
Jis buvo vienintelis, likęs gyvas kunigas, patarnavęs Minsko
tikintiesiems. Vėliau buvo prisiminta ir organizuota nužudytųjų
už laisvę Baltarusijoje (Červenėje) pagerbimas. Lietuvos
delegacija su vietiniais Baltarusijos gyventojais pagerbė
sušaudytųjų atminimą.
Kunigas Alfonsas
Bulotas už žuvusiųjų sielas aukojo Šv. Mišias. Dalyvaujant
įvairių tikybų dvasininkams pastatytas ir pašventintas kryžius.
Karaliaučiaus
(Kaliningrado sritis) tikintieji su pavydu žvelgė per Nemuną į
Laisvą Lietuvą. Jie matė ir girdėjo prie Aukščiausios Tarybos
pastato barikadų žmonių maldas Sausio 13-ąją, per televiziją
matė lietuvį P. Ciziką, nešantį kryžių aplink Kremlių. Jie
troško laisvės, bet ne ginklu, o malda ir Sausio 13-osios stebuklu.
Karaliaučiaus tikintieji suorganizavo maldos akciją prie
apgriautos, Martyno Mažvydo laikus menančios, katedros durų.
Disidentas P Cizikas
pakvietė kunigą A. Bulotą aukoti Šv. Mišias. Laiku atvykęs
kunigas nustebo - katedra milicijos aptverta STOP juosta ir
pranešimas: „Katedra užminuota!“
Susirinkusieji laukė,
kol baigsis „išminavimo“ darbai, kurie buvo vilkinami ilgai,
laukiant kol išsiskirstys žmonės. Tos milicininkų paskelbtos
„minos“ – argi ne apgaulė, trukdymas tikintiesiems trokštamos
laisvės siekti taikiu, be riaušių, be brolžudystės, maldų
keliu? Žmonės, nesulaukę katedros „išminuojant“, ant
šaligatvio priešais šventovę pastatė altorių ir kunigas A.
Bulotas šiame Lietuvai brangiame krašte , kur gerbiami Kristijonas
Donelaitis ir Martynas Mažvydas, aukojo Šv. Mišias už
kaliningradiečių asmenis ir tikėjimo laisvę. Varganų šių
dienų, pasak K.Donelaičio, būrų į Šv. Mišias susirinko tiek
daug, kad užėmė didelę važiuojamo kelio dalį. Pėstieji
negalėjo praeiti pro šalį, nepasidomėję ir neprisijungę prie
besimeldžiančių. Šv. Mišias aukojo tradicine lotynų kalba,
Dievo žodis – lietuvių ir rusų kalbomis. Pamaldoms niekas
netrukdė. Po to įvykio Kaliningrade buvo leista veikti Romos
katalikų bažnyčios parapijai.
Kai Rusiją valdė
Borisas Jelcinas, Kaliningrado gyventojų tarpe sklandė kalbos, kad
laisva Lietuva, tikriausiai, pareikalaus Mažąją Lietuvą –
Karaliaučių prijungti prie Lietuvos respublikos, nes buvo palankus
metas. Nežinomi Lietuvos politikų ketinimai.
„Stebėjau, kaip
buvo grobstoma Lietuva, kaip vežamas metalo laužas – paskutinis
dar likęs plaktukas ar lygintuvas - į Lenkiją, nekalbant apie
gamyklas. Dabar iš Lenkijos vežamės pigesnes prekes, maisto
produktus. Iš tų pačių Kaliningrado gyventojų sužinojau, kad
Lietuva nenori prisiimti „elgetų“, nes neišlaikys minios
alkanų rusų. Ar tai tikrovė, ar ne, tik politikai gali atsakyti,
bet , kad tada buvo palankus metas deryboms, tai faktas! Panašiai
buvo kalbama apie galimybę sugrąžinti Lietuvai Lenkijos valdose
esantį Suvalkų kraštą, bet tai tik kalbų ir norų lygyje. Kodėl
kalbos ir norai neišsipildė, tegul atsakys išmanantys.
Manau, šiandien
nereikėtų Lietuvos pensininkų, sveikatos priežiūros ir švietimo
sąskaita telkti dėl kaimynų nesutarimo, savo ir tuo labiau,
svetimą kariuomenę, neįvertinant pačios Lietuvos jaunimo,
politikų vadinamo žeminančiu emigrantų vardu. Pasaulio istorijoje
nėra pastebėta, kad iš mūšio lauko būtų pabėgęs Lietuvos
karys ką šiandieną dažnai mini ir kitų valstybių kariuomenių
vadai apie gerus Lietuvos karius.
Klausiu, kodėl
laisvos demokratiškos Europos valstybės lipa ant skaudaus istorinio „grėblio“ – smurto? Prof. V. Landsbergio, pasisakymas Europos
forume, nusistebėjo, kad Europa eina karų ir aneksijų keliu. Kai
kryžiuočiai neva nešė tikėjimą su ginklu į Europą, Žalgirio
mūšis sustabdė religijos priedangoje vykstančią smurto invaziją.
Dabar viskas vyksta kitaip : Europoje krikščionys yra slopinami, o
ją užtvindančios emigracinės bangos atneša smurtingą religiją.
Pačios Rusijos ekspertai Forume skelbė, kad karinės agresijos jau
praranda prasmę sprendžiant taikos problemas. Europos Sąjungos
konstitucijoje išvengta žodžio „Dievas“ ir „krikščionybė“,
todėl keičiasi ir bendras supratimas bei tvarka. Remiantis Šv.
Raštu - norintis būti viršininku, pirma turi būti visų tarnu.
Tik suteikiant laisvę ir puoselėjant krikščioniškąją religiją,
atsiranda prielaidos tikrajai laisvei. Kilnus ir išdidus žmogus
visada pirmas ieškos taikdariškų kelių.
Kitas pavyzdys –
buvusi Jugoslavija. Matome dirbtinio karo sukiršintų tautų
skaudžius likimus. Lietuvos taikdarių kariniam konvojui,
prasilenkiant Bosnijos užminuotuose keliuose, teko sustoti prie
vienos sodybos ir laukti, kol bus galima pravažiuoti. Tos sodybos
gyventojas musulmonas, pamatęs mano karinėje uniformoje
maskuojančios spalvos juodą kryželį, pamojo man. Atsargiai ėjau
artyn, pasiruošęs bet kokiems musulmono netikėtumams. Jis ištiesė
ranką ir, rodydamas į kryželį, pasakė: „Su šiuo ženklu jūs
eikite į pasaulį, o ne su automatais. Tai suprato musulmonas,
politikų neišauklėtas savižudžiu,“ Manomai šis straipsnis
aktualus šiandieną, kai Lietuvos Valstybės gynimo taryba, slapta
tarėsi apie karines grėsmes, kurios sudėtyje jau eilę metų
nesimato Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, kur dvasininkas
visada yra akys ir ausys savo aplinkos žmonių tarnystėje. Jis
niekada neišduos žmogaus patikėtos paslapties, bet mokės
perteikti piliečių nuotaikas ne žurnalistinėmis politizuotomis
klišėmis, bet realius piliečių, tuo labiau kaip kapelionas, karių
ir karininkų lūkesčius. Matau, kad per daugelį nepriklausomybės
metų, kapelionų institucija atlieka tik statistų vaidmenį, bet
neišklausoma tikinčios bendruomenės atstovo – bendruomenės kuri
su visai kitokiomis vertybėmis gynė ir gina visais amžiais
okupacijų paliestą Lietuvą, visai be piniginių išlaidų tankams,
ir ginklas buvo tik kraštutinė priemonė. Toks jau „pamirštas“
pavyzdys Lietuvos sausio 13. Tokį nepasitikėjimą šių dienų
Lietuvos katalikų bažnyčia (Tik per televiziją parodyti Šventas
Mišias: Kalėdų, Velykų, Žolinės ar Kryžių kalno ar skiriant
dalį pinigų) skaitau nerimtu, matydamas kaip Valstybės gynimo
taryba laukia ką paskys NATO. O ką pasakys Vyriausiasis kariuomenės
kapelionas – tyla? Buvęs Europos NATO vadavietės vadas Veslis
Klarkas, (Wesley Clark) pradėdamas savo darbą ir matydamas kaip
prie jo kabineto laukia karininkai ir jų eilėje kapelionas, vadas
visada pirmiausia pasikviesdavo ir išklausydavo kariuomenės
kapelioną. Iš generolo Veslio Klarko konferencijos kapelionams.
Iš majoro, kunigo
Alfonso Bulotos užrašų 1991 m.
Antanina
Aleknavičienė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą